Juknẽvičius Antanas - lietuvių automobilininkas, gimęs 1974 m. birželio 13 d. Vilniuje. Jis yra G. E. Juknevičienės sūnus.
Išsilavinimas ir Karjeros Pradžia
1997 m. Antanas baigė Vilniaus dailės akademiją. 1999 m. debiutavo visureigių varžybose, būdamas Aurelijaus Petraičio šturmanas. Jis yra daugkartinis Lietuvos visureigių sporto čempionas.Dalyvavimas Dakaro Ralyje
Antanas Juknevičius yra labiausiai patyręs Dakaro ralio lenktynininkas Lietuvoje. 2003-2022 m. jis dalyvavo 12 kartų, iš jų 2003-2004 ir 2009 m. buvo šturmanas. Jis 3 kartus pasiekė tuo metu geriausią Baltijos šalių lenktynininkų rezultatą Dakare:* 2009 m. (A. Petraičio šturmanas, 25 vieta)* 2017 m. (šturmanas Darius Vaičiulis, 21 vieta)* 2018 m. (šturmanas D. Vaičiulis, 12 vieta)2019 m. Antanas buvo įtrauktas į elitinių varžybų dalyvių sąrašą ir jam oficialiai suteiktas Dakaro legendos statusas.Knyga Apie Antaną Juknevičių
2016 m. išleista knyga "Antanas Juknevičius", Vilnius.Pomėgis Buriuoti
Neseniai A. Juknevičius dykumų laivą iškeitė į jachtą. Su profesionalaus instruktoriaus priežiūra garsus lenktynininkas Lietuvoje sparčiai populiarėjantį buriavimą Viduržemio jūroje išbandė pirmą kartą. „Buriuodamas stovykloje Graikijos vandenyse įgijau praktinių žinių bei išmokau panaudoti man žinomą teoriją, su kuria šiek tiek susipažinau buriuodamas su draugais. Dabar, kai vėl kartu išplauksime į Kuršių mares, jau būsiu ne tik stebėtojas, bet ir pilnavertis įgulos narys, kuris ir stakselį patemps, ir halsuoti galės“, - šypsodamasis savo buriavimo patirtį komentuoja A. Juknevičius.Profesionalus lenktynininkas Antanas Juknevičius buriuodamas Viduržemio jūroje tikėjosi ramaus plaukimo, tačiau susidūrė su gūsingu vėju ir beveik pusantro metro bangomis. „Buriuojant Graikijoje greičio tikrai netrūko. Vienu metu vėjas pakilo iki 12m/s, o bangų aukštis siekė 1,2 metro. Tuo metu pasiekiau 9+ mazgų greitį su nesportine jachta! Palyginimui, tai būtų tas pats, jei keleiviniu autobusu lėktume 150 km/val. greičiu“, - pasakoja trylika Dakaro ralio maratonų savo sąskaitoje turintis A. Juknevičius. „Antano turimi lenktynininko įgūdžiai labai padėjo ir buriuojant - jis jau pirmą vakarą savarankiškai švartavosi Vathi uostelyje, netoli Graikijos sostinės Atėnų“, - savo mokinį gyrė „Vėjo pamušalų“ buriavimo akademijos organizuotos stovyklos Graikijoje instruktorius Rokas Arbušis.Svarbiausias lenktynininko įgūdis
Paklaustas apie tai, kokie automobilių sporte įgauti įgūdžiai jam padėjo buriavime, A. Juknevičius nedvejodamas atsako, kad tai - disciplina. „Disciplina yra, ko gero, vienas svarbiausių elementų bet kurioje sporto šakoje. Norėdamas pasiekti aukščiausių rezultatų, privalai disciplinuotai ir reguliariai tobulinti teorines žinias ir, be abejo, jas taikyti praktikoje. Kitas panašumas tarp automobilių ir jachtų sporto šakų - abiem atvejais privalai išmanyti techniką, kodėl, kas ir kada, kaip veikia. Pavyzdžiui, ir automobilis, ir jachta turi tokį agregatą - gervę. Būtent techninės žinios ir disciplina man ir padėjo pirmą kartą stojant už jachtos šturvalo“, - apie turimų lenktynininko įgūdžių pritaikymą buriavime pasakoja A. Juknevičius.Tačiau ne viskas panašu. A. Juknevičius, kaip esminį skirtumą tarp jachtos ir bolido, įvardija priklausymą nuo aplinkos sąlygų. „Valdant jachtą labai priklausai nuo aplinkos - vėjo stiprumo, bangų aukščio. Buriuojant vėjas gali būti nepalankus, tačiau judėti vis tiek privalėsi ta pačia, užsibrėžta kryptimi. Pasukęs šturvalą turi palaukti, kol pasisuks ir laivas. O automobilių sporte - priešingai. Mes nesame priklausomi nuo vėjo ir pasukus vairą automobilis reaguoja staiga. Šių abiejų transporto priemonių (jachtos ir automobilio) manevringumas labai stipriai skiriasi“, - sako A. Juknevičius.Mėgstantieji automobilių sportą yra greičio ir ekstremalių situacijų mėgėjai. O kokie gi turėtų būti buriuotojai? „Manau esminės savybės, kuriomis turėtų pasižymėti geri buriuotojai, yra ramybė ir kantrybė. Svarbu mokėti atrasti savyje vidinę ramybę, gebėti medituoti“, - sako Dakaro ralio lenktynininkas A. Juknevičius.Veikti reikia čia ir dabar
Paklaustas, kaip padrąsintų tuos, kurie jau seniai svajoja pažaboti vandens stichiją ir stoti už jachtos šturvalo, tačiau vis dar atrandančius šimtus priežasčių atidėlioti, A. Juknevičius ragina veikti čia ir dabar. „Daug žmonių viską atidėlioja rytdienai ar kol pastatys namą, užaugins vaikus. O jei jauti, kad nori tapti jachtos kapitonu - tai turi daryti čia ir dabar, o ne po metų ar kai suaugs tavo vaikai. Galbūt naujai išbandyta veikla ir netaps naujuoju gyvenimo būdu, tačiau bent kartą per metus „nusirauti“ ten, kur jautiesi gyvas ir laimingas, tikrai sveika ir būtina“, - slapta svajojantiems, tačiau vis nedrįstantiems išbandyti buriavimą, pataria A. Juknevičius.Pokalbis su Antanu Juknevičiumi
Beveik 3 pokalbio valandos su Antanu Juknevičiumi pralėkė kaip akimirka. Kvatojausi iki ašarų klausydama jo nuotykių pirmajame Dakare ir žavėjausi nesuvaidinta aistra tam, ką daro. Po interviu pažįstami vyrai manęs klausinėjo, ar gyvenime Antanas yra toks pat paprastas, koks atrodo ekrane. Nudžiuginau juos atsakydama, kad taip ir yra.Vaikystės pomėgis automobiliams
Prisimenu, kai buvau kokių 5-erių metų, tėvai man nupirko tokią metalinę mašinytę su pedalais, - ko gero, ji ir dabar kažkur klojime stovi. Vilniuje gyvenome V. Kačialovo (dabar Teatro) gatvėje. Buvo toks status kalnas į Reformatų parkelį, labai tinkamas važinėtis. Įsibėgėdavau ir lėkdavau nuo kalno dideliu greičiu. Ilgainiui tai pasidarė neįdomu, pradėjau galvoti visokius triukus.Kartą grįžta tėvas iš darbo ir mato - būrys žmonių gatvėje stovi ir į kažką žiūri. Prieina arčiau, o ten - aš varau žemyn ant dviejų ratų mašiną pastatęs. Tėvas nutarė pirma išnešti šiukšles, o paskui ateiti ir mane sudrausminti. Nespėjo - kai išėjo į lauką, aš jau gulėjau praskelta kakta.Antakalnio ligoninėje esančio Vaikų traumatologijos skyriaus darbuotojai mane jau pažinojo. Sakydavo: „O, vėl Juknevičius iš Kačialovo gatvės!“ Kasmet pas juos apsilankydavau bent po porą kartų, esu siūtas gal 15 kartų.Studijos ir Menai
Jūsų biografija atrodo gana solidžiai - studijos M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Vilniaus dailės akademijoje, Londone įgytas kraštovaizdžio planuotojo magistro diplomas. Vis dėlto sunku įsivaizduoti Jus palinkusį prie piešinio. Ar studijuoti menus vertė tėvai?Mano tėvas Antanas Juknevičius yra fizikas ir matematikas, mama Gražina Elena Juknevičienė - viena žinomiausių Lietuvos architekčių ir restauratorių, dirba su sudėtingais objektais, bažnyčiomis, dvarais, ji yra baigusi architektūrą Vilniaus dailės akademijoje. Šiuos mokslus baigė ir mano vyresnė sesuo Aurelija. Aš irgi turėjau polinkį piešti.Prisimenu, išsivyniodavau mamos brėžiniams skirtą į ritinį suvyniotą popierių ir be galo smulkiai, detaliai pripiešdavau jį kovų scenų. Išrikiuodavau jame ištisas armijas su pilimis, kardais ir kitomis detalėmis. Galima sakyti, kad šiuolaikinius kompiuterinius žaidimus aš žaidžiau ant popieriaus.Čiurlionio menų gimnazijoje mokiausi grafikos. Man ten patiko - puiki atmosfera, charizmatiški dėstytojai. Dailės akademijoje studijavau taikomąją grafiką, o į Londoną išvykau labiau dėl galimybės pamatyti pasaulio. Jau mokydamasis akademijoje supratau, kad menininkas nebūsiu, bet tėvai pasiūlė pirma įgyti diplomą, o tada jau rinktis kelią. Kadangi nejutau didelės kančios mokytis, mokslus baigiau.Aistra Automobiliams ir Lenktynėms
Galima sakyti, kad aš užaugau tėvo garaže. Tėtis mėgo krapštytis su automobiliais, pas jį nuolat rinkdavosi kaimynai. Tais laikais nebuvo įprasta taisyti mašinų autoservisuose, viską vyrai darė patys. Lįsdavau į duobę ir aš, žiūrėdavau, kaip viskas veikia. Paskui ėmiau savarankiškai remontuoti dviračius. Netoliese buvo metalo supirktuvė, tai iš ten prisitempdavau visokių dalių.Vairuotojo pažymėjimą gavau būdamas 16-os. Pirmasis mano automobilis buvo tėvo dovanoti supuvę, vos porą metų už mane jaunesni pirmojo modelio žiguliai su grotomis ant stogo. Pirmasis savarankiškai nusipirktas automobilis buvo „Ford Fiesta“. Pirkau nedidelę ir taupią. Gyvenime neturėjau ekonomiškesnės mašinos - pripylęs kuro baką, nuvažiuodavau į Palangą, atgal ir dar savaitę važinėdavau, šimtui kilometrų mašina surydavo kokius 3,5 litro.Pirmasis mano verslas irgi buvo susijęs su mašinomis. Pirkdavau Olandijoje naudotus automobilius, pats juo parvarydavau ir parduodavau. Sekėsi neblogai, jau nuo antro kurso iš tėvų neėmiau pinigų pragyventi. Tuo metu tai buvo rizikingas verslas. Lenkijoje siautėjo ginkluotos gaujos, naktimis užpuldavo automobilių prekeivius, apiplėšdavo, ne vienas grįždavo kulkomis suvarpytu kėbulu. Vijosi ir mane, bet pavyko pasprukti.Darbas Pagal Specialybę ir Investicijos į Autosportą
Teko trumpai. Žurnalui „Tavo vaikas“ piešdavau iliustracijas. Paskui su draugu įkūrėme leidybos agentūrą, kurdavom plakatus, brošiūras. Dirbau dailininku Valstybės dokumentų technologinės apsaugos tarnyboje. Mes su kolegomis kūrėm pasų, pinigų, banderolių dizainą. Visi tie iš siūlelių padaryti piešinukai lietuviškuose pasuose - mūsų darbas.Uždirbtus pinigus kišau į automobilių sportą. Savo žmonai meluodavau - jei išleisdavau 5-10 tūkstančių litų, sakydavau, kad išleidau du. Ir tai būdavo nepatenkinta. Įsivaizduoju, kaip būtų reagavusi, jei būčiau pasakęs tiesą. Mašiną paruošti raliui kainuoja nemažai. Siekdamas aukštų rezultatų, turi ją laužyti ir po kiekvienų varžybų remontuoti.Skyrybos ir Meilės Reikalai
Turbūt kiekvienai moteriai būtų nelengva susitaikyti su tuo, kad vyras automobiliui skiria ne tik daugiau lėšų, bet ir laiko bei meilės, nei jai. Ar tai ir tapo viena iš Jūsų skyrybų su žmona Audrone priežasčių?Susituokiau gana jaunas, būdamas 22-ejų metų. Šeimai, ko gero, dar nebuvau subrendęs. Aišku, kai kuriems ta branda neateina niekada. Galiu suprasti, kodėl moterys pavydi mašinoms - juk su jomis ir po jomis praleidi visus laisvus vakarus, savaitgalius ir išleidi daugiau pinigų nei mylimai moteriai.Audra tekėjo už dailininko, o ne už lenktynininko. Jai atrodė, kad skiriu visą savo laiką beprasmei veiklai, ralis jai buvo neįdomus, ji - visai kitoks žmogus. Mačiau, kad kitų lenktynininkų draugės, žmonos važiuoja kartu su jais į varžybas, didžiuojasi savo vyrais, juos palaiko. Man taip nebuvo.Ar buvau skaudu? O kaip Jūs manote? Kai jauti kažkam didelę aistrą, norisi tuo dalytis su artimu žmogumi. Man gerai sekėsi, tuo metu buvau žinomas Lietuvoje, bet, aišku, mane žinojo tik tie, kurie domėjosi autosportu. Su Audra pragyvenom kartu 15 metų. Turim du sūnus - Joną ir Roką. Galėjome gyventi ir ilgiau. Audra - graži, protinga, savarankiška moteris, teisininkė, puiki mama, aplinkiniai mus laikė kone idealia pora, bet mūsų santykiai pamažu pradėjo šalti, vis labiau tolom vienas nuo kito.Vieną vakarą pakviečiau ją vakarienės ir pasakiau, kad noriu skirtis, nes nesijaučiu laimingas ir jau kokius 5-erius metus save ėdu. Prisipažinau, kad nesu tikras, ar sprendimas skirtis yra teisingas, ar nesigailėsiu dėl jo, bet jei nežengsiu šio žingsnio, tai taip ir nesužinosiu tiesos. Aišku, jai buvo šokas. Palikau jai viską, susikroviau daiktus į vieną krepšį ir išėjau. Paprašiau tik nesikišti į mano verslus. Aplinkiniai manęs nepalaikė. Geriausiu atveju susitaikė su mano sprendimu. Dabar su Audra jau visai normaliai bendraujam.2015 m. susilaukėt dukros su tuomete drauge, o 2016 m. - sūnaus Mato su dabartine mylimąja Martina Žimkute. Kas nutiko? Įsivaizduoju puikiai, kaip viskas atrodo, bet apie nepavykusius santykius nelabai noriu kalbėti. Gal nesu toks jau vėjo blaškomas, jei su žmona išgyvenau 15 metų? Martina yra mūsų rinkodaros ir viešųjų ryšių vadovė. Pirmąsyk į Dakarą kartu važiavome užpernai, pernai buvo ką tik gimęs Matukas, o šiemet vėl dalyvavom kartu.Dabar esu tikras, kad tai - mano žmogus. Mums gera kartu, ji domisi tais pačiais dalykais kaip aš. Neatmetu galimybės, kad kada nors susituoksime.Vaikai
Jūsų vyresnieji sūnūs jau pakankamai suaugę. Įdomu, ar kuris nors ketina eiti tėvo pėdomis?Vyresniajam Jonui - jau 19 metų. Vilniaus universitete studijuoja informacines geografijos sistemas. Antrasis sūnus Rokas - dar mokinys. Į ralį jie kol kas nelinksta, bet aš dėl to nesikremtu. Juk aš irgi ne Brundzos šeimoje gimiau. Tėvų užduotis pamatyti, į ką vaikas linksta, ir padėti jam to siekti. Vyresnėliui patiko animacija, norėjo ją studijuoti Dailės akademijoje, bet kartu yra labai matematinio proto - susirinko ir mano, ir mano tėvų gerąsias savybes.Rokas kol kas domisi viskuo. Apie Matą ką nors pasakyti sunku, jam - dar tik vieni metai ir 4 mėnesiai. Jei pamatysiu, kad traukia automobilių sportas, tikrai bus labai lengva padėti panaudojant savo arsenalą.Kelias į Dakaro Ralį
Jums siekti savo tikslų nepadėjo niekas. Visko mokėtės pats, ar ne?Iki išvažiuodamas į Dakarą 2003 m. jau buvau du kartus tapęs absoliučiu Lietuvos čempionu. Pirmosiose varžybose Kačerginėje dalyvavau 1999 m., kitais metais švęsiu savo lenktynių karjeros 20-metį. Pirmąsyk didelių tikslų nesiekiau, svarbiausia buvo finišuoti. Supratau, kad visai ne taip ruošiau mašiną, kad viską, ką sukišau į jos vidų, reikia išpjauti ir išmesti.Jei pats nevirinu ir varžtų nesuku, turiu matyti, kaip tai daroma. Atvažiuodavau per dieną į autoservisą 5 kartus. Dabar tai darau rečiau, bet vis tiek padedu mechanikams surinkti informaciją. Žinau kelis verslo klasės lenktynininkus, kurie tiesiog sėda ir važiuoja. Man taip netinka, aš turiu žinoti, kaip kas veikia.Šneku daug, greitai, pasakau kokią nesąmonę, bet pripažįstu visas savo klaidas - tiek gyvenime, tiek sporte.Kai važiuodamas išgirstu įtartiną garsą, suprantu, kokio lygio yra rizika, kaip ir kiek dar galiu važiuoti esant tai problemai. Negalėčiau sėdėti už vairo kaip kokia blondinė ir tik lavinti savo įgūdžius. Galėčiau nubraižyti visos mašinos schemą - nuo vidaus degimo variklio iki kiekvieno krumpliaračio.Pirmasis Dakaro Ralis
Pirmąsyk į Dakarą išvykote 2003 metais. Kokie įspūdžiai iš pirmųjų tokio lygio lenktynių?Nepamirštami. Tuo metu dar nebuvo jokio interneto, apie Dakarą nežinojau beveik nieko, tik tai, kad tai yra didžiausios, sunkiausios ir ilgiausios pasaulyje ralio varžybos. Labai norėjau jose dalyvauti. Su kolega Aurelijumi Petraičiu už 5 tūkstančius dolerių nusipirkom 1987 m. „Toyota Land Cruiser BJ71“ ir ją paruošėm, kaip mokėjom. Žinojom, kad šiais modeliais lenktynininkai yra važiavę Dakare, taigi turėtų atlaikyti. Tik viena problema - lenktynėse leidžiama dalyvauti ne jaunesniems kaip 10 metų automobiliams, o mūsiškis buvo net 7-eriais senesnis. Draugai padėjo „atjauninti“ techninį pasą, esą mašina yra 1994 metų.Susikrovėm į bagažinę atsarginių dalių, asmeninius daiktus, palapinę, miegmaišius, skilandžių, degtinės ir tuo pačiu automobiliu, kuriuo ketinome lenktyniauti, išvažiavom į Marselį, tais metais startas buvo iš ten. Tada neturėjom nė vieno padedančio mechaniko, nei visureigio, nei sunkvežimio. Visi žiūrėjo į mus kaip į bepročius.Pirmiausia reikėjo atlikti techninę apžiūrą, ar mašina atitinka Dakaro raliui keliamus reikalavimus. Prisimenu - atvarau mašiną, duodu teisėjui techninį pasą, o jis kad pradės juoktis!.. Kviečia savo kolegas, kažką prancūziškai jiems mala ir visi žvengia. Paklausiau, kas yra. Jie sako: „Pirmą kartą matom šio modelio 1994 m. metų „Toyotą“. Jas gi 1987 m. nustojo gaminti...“ Vienas priėjęs pridūrė: „Su tokiom mašinom prieš 20-30 metų Dakare žmonės važiavo, mano tėvas buvo vienas jų.“Patekimas į Lenktynes ir Finišas
Prieš išvažiuojant vienas bičiulis patarė pasiimti daug lietuviškų trauktinių ir dalyti visiems kaip suvenyrus, esą tai padės užmegzti ryšius. Aš taip ir dariau. Dalijau tuos buteliukus ir ant kelių atsiklaupęs maldavau, kad teisėjai nežudytų mano didžiausios svajonės. Galop vienas neiškentė - liepė tyliai ateiti kitą rytą likus pusvalandžiui iki starto. Taip ir padariau.Jis greitai sudėjo visus reikiamus antspaudus ir liepė dingti iš akių. Greitai susiradom draugų, buvom savotiškos įžymybės. Susipažinom su švedu - jis važiavo ketvirtą kartą, bet finišavęs nebuvo, su vengru - jis važiavo šeštą, taip pat finišavęs nebuvo. Tais metais jubiliejinis, 25-asis, Dakaras turėjo būti pats sunkiausias. Trasa ėjo per Libijos dykumą, per pačias aukščiausias kopas.Niekas netikėjo, kad mes finišuosim, rengė lažybas, kurią dieną iškrisim. Plekšnodami per petį kalbėjo: „Jei atsilaikysit bent porą dienų, galėsit visą gyvenimą girtis, kad buvot Dakare.“ Mums labai padėjo „Kamaz“ komanda. Jie sutiko susikrauti į sunkvežimį sunkiausias apie 300 kg sveriančias atsargines dalis: reduktorius, turbiną, pusašius, sankabas. Padėdavo, jei reikėdavo ką paremontuoti. Iki šiol esame draugai.Finišą pasiekėm būdami komos būsenos. Kasdien grįždavom 4-6 valandą ryto, o septintą - jau startas. Svarbiausia buvo grįžti iki starto, nes jei pavėluoji bent kelias minutes, esi diskvalifikuojamas. Taip ir važiuodavom - kol vienas vairuoja, kitas pamiega. Vieną kartą esam grįžę likus 18 minučių iki starto. Ir tai - tik stebuklo dėka. Naktį šturmavome vieną kopą. Visi sakė, kad tamsoje jos įveikti neįmanoma, bet mes neturėjom kitos išeities. Bandom vieną kartą, kitą - jokių šansų.Staiga matom - vidury dykumos iš tamsos išlenda apsimūturiavęs beduinas ir rodo mums ranka, kad reikia važiuoti pro kitur. Įsisodinom jį į mašiną, jis visokiais tarpekliais padėjo mus tą kopą apvažiuoti ir pasiekti stovyklą.Kartais mašiną, galima sakyti, ant rankų iki starto atnešdavom. Po to Dakaro visi kiti atrodo lengvi. 2004 m. jau nuomojom vietą sunkvežimyje, vežėmės savo mechaniką. Dar tik treti metai, kai važiuoju normalia mašina, o iki tol vairuodavau tokias lupenas...Dar prieš ketverius metus „Toyotos“ variklį už 3 tūkstančius litų pirkau Kauno turguje, o padangas atsirinkdavau iš tų, kurias kiti lenktynininkai išmesdavo. Dakaras - brangus malonumas. Vienas ratas kainuoja apie 1000 eurų. Šiemet per vieną dieną sudaužiau 7 ratus.Šiemet, be automobilio kainos, Dakarui išleidom 280 tūkstančių eurų. Nors Martinos dėka jau turime gerų partnerių, „ant nulio“ išeiti dar nepavyko. Turiu keletą sėkmingai veikiančių verslų, iš jų ir padengiu trūkumą.Afrika vs. Pietų Amerika
Pirmasis Jūsų Dakaras vyko Afrikoje, dabar važiuojate Pietų Amerikoje. Kur lenktyniauti Jums patinka labiau?Afrikoje, aišku, vyriškiau. Ten daugiau kopų, smėlio, mažiau civilizacijos, jokių kaimų, miestų, žmonių. 2003 ir 2004 metais daug naktų esu praleidęs po žvaigždėtu Sacharos dangumi. Jautiesi kaip su gumine valtele išplaukęs į Atlanto vidurį. Žinai - jei sustosi ar paklysi, pagalbos gali ir nesulaukti, turėsi kapstytis pats.Vis dėlto įsimylėjau dykumą iš pirmo žvilgsnio. Supratau, kad ir kas nutiktų, dar ne kartą norėsiu čia grįžti. Pietų Amerika - civilizuota, vos tik sustosi, iškart iš po kaktuso išlįs koks kaubojus ar indėnas. Pasiūlys vandens, o gal net ir šalto alaus su ledu. Jie nusiteikę labai geranoriškai, didžiuojasi galėdami bent kiek prisidėti prie lenktynių.Kartą Argentinoje trūko mūsų žarna, vienas žmogus atidarė savo mašinos variklio dangtį ir rodo ženklais - gal tiktų jo žarna. Sužinojęs, kad tinka, iškart išlupo ir atidavė mums.Man patinka Dakaro saulė, karštis, purvas, dulkės, mane veža tie sunkumai. Sunkiausia būna, kai tavo galimybės gerokai pranoksta mašinos galimybes. Važiuoji sukandęs dantis ir žinai, kad negali parodyt savo potencialo. Jei per vieną etapą spustelėsi, pasieksi geresnį rezultatą, per kitą mašina sulūš. Pro tave visi pučia, o tu negali lėkti. Tai mane labai išsekindavo, būdavau nuolat piktas. Kai pirmą kartą išvažiavau su geru automobiliu, iš to džiaugsmo nežinojau, kur dėtis. Prilaužiau visko... Šiemet buvau protin...Šeima ir dabartinis gyvenimas
Mažasis Matas nuo mažų dienų mėgaujasi Kuršių marių ošimu, grynu Nidos oru ir linksmybėmis gamtoje. Į šeimos sodybą pajūryje sostinės centre gyvenantys Antanas su Martina stengiasi pasprukti vos tik radę laisvą dieną. Dabar čia bėga jų karantinas. Didžiuliame ant laužo kaitinamame puode lenktynininkas ruošia firminį plovą, o tuo metu jo mylimoji dengia stalą lauke. Po to šeima sės ant dviračių ir leisis pušynų takais. Vakare visi drauge skaitys pasakas ir ilgai, niekur neskubėdami stebės besileidžiančią saulę. Tokių akimirkų Dakaro džentelmenu tituluojamo lenktynininko gyvenime iki šiol labai trūko, todėl daugelį išgąsdinusi pandemija jam su šeima suteikė galimybę ne tik gerokai sulėtinti tempą, bet ir šiek tiek lengviau atsikvėpti.| Metai | Pasiekimas |
|---|---|
| 2009 | 25 vieta Dakaro ralyje (A. Petraičio šturmanas) |
| 2017 | 21 vieta Dakaro ralyje (šturmanas Darius Vaičiulis) |
| 2018 | 12 vieta Dakaro ralyje (šturmanas D. Vaičiulis) |
žymės: #Gime
Panašus:
- Įspūdinga Antano Mockeliūno Biografija ir Neįtikėtina Veikla, Kurią Privalote Žinoti!
- Slaptos Antano Smetonos vaikystės paslaptys, kurios jus nustebins!
- Antano Boso Biografija ir Šeima: Atraskite Įdomiausias Jo Gyvenimo Detales!
- Paslaptinga kelionė: iš kur iš tiesų atsiranda vaikai – sužinokite viską!
- Neįtikėtini ryžių su kiaušiniais receptai, kuriuos privalote išbandyti dabar!