Vilniaus Antakalnio vaikų globos namų istorija prasidėjo nuo tada, kai Tarpukario Vilniuje, dabartinėje Globos namų teritorijoje, įsikūrė katalikių moterų vienuolynas, kuris turėjo mergaičių prieglaudą. Po karo, 1945 metais, čia buvo įkurti Vaikų globos namai.
Jie skirti vaikams, netekusiems tėvų globos ir atvykusiems iš socialinės rizikos šeimų. Įstaigos užduotis - suteikti vaikams pilnaverčio gyvenimo sąlygas, sukurti kuo artimesnę aplinką šeimos gyvenimui, teikti vaikams kokybišką socialinę globą ir parengti juos savarankiškam gyvenimui bei integracijai visuomenėje.
Pasakodama savo gyvenimo istoriją Viktorija neliūdi, tiesiog priima viską taip, kaip yra, nors gyvenimas tikrai nebuvo lengvas. Savo tėvų Viktorija nėra mačiusi - nelikę nei nuotraukų, nei prisiminimų. „Turiu tik gimimo liudijimą. Nežinau, kaip mano tėvai atrodo ar ką jie veikia - neturiu apie juos jokių žinių. Prasilenkusi kur nors gatvėje net nežinočiau, kad tai jie“, - sako mergina.
Kelias į Savarankišką Gyvenimą
Mergaitės vaikystė prabėgo kūdikių namuose, vėliau - kurčnebylių darželyje. Ūgtelėjusi Viktorija pradėjo lankyti kurčiųjų mokyklą-internatą, tapusį tikraisiais jos namais, tačiau ir čia užsibuvo tik kurį laiką - prasidėjus internatų sistemos reorganizavimui, teko išsikraustyti - taip ji atsidūrė Vilniaus Antakalnio vaikų socialinės globos namuose. „Buvo labai sunku - nauja vieta, nepažįstami žmonės“, - prisipažįsta Viktorija.
Jai antrina ir pokalbyje kartu dalyvavusi globos namų direktorė Elvyra Lotc, su kuria mergina iki šiol palaiko labai šiltus ir draugiškus santykius. „Kuomet atvyko pas mus, Viktorijai buvo 15 metų. Buvo visko - ir ašarų, ir nenoro pasilikti. Matėme, kaip jai sunku, tad bendromis jėgomis ieškojome išeičių. Susitarėme, kad darbo dienomis ji ir toliau galės gyventi mokyklos bendrabutyje, o savaitgalius ir atostogas, kuomet mokykla uždaryta, leis pas mus. Taip po trupuči Viktorija apsiprato, suradome kontaktą ir iki šiol bendraujame“, - pasakoja E. Lotc.
Pokalbį su Viktorija pradedame jos namuose - jau kelerius metus mergina gyvena Vilniaus miesto savivaldybės suteiktame socialiniame būste. Vieno kambario butas erdvus ir pavyzdingai tvarkingas - visai ne tai, ką dauguma mintyse tikriausiai įsivaizduoja, galvodami apie socialinius būstus. Į Vilniaus centre, Algirdo gatvėje esantį butą Viktorija atsikraustė prieš keturis metus. Mergina puikiai prisimena ir tikslią datą - 2017 metų kovo 27 diena. Matyt dėl to, kad šis būstas tapo tikra atgaiva širdžiai ir sielai.
„Butas buvo gražiai suremontuotas, tačiau turėjau pasirūpinti visais baldais - pati juos rinkausi, užsakinėjau, tad susikūriau namus pagal savo norus - tokius, kuriuose man būtų gera gyventi, - pasakoja Viktorija, į naujus erdvius namus persikėlusi iš ankšto bendrabučio kambariuko, kurį nuomojosi pusantrų metų. Didelio pasirinkimo Viktorija neturėjo - sulaukusi 24 metų turėjo išsikraustyti iš globos namų ir pradėti savarankišką gyvenimą.
Nuo ko pradėti ir kur eiti - nežinia, tad čia pagalbos ranką vėlgi ištiesė globos namų darbuotojos: kol laukė eilėje socialiniam būstui gauti, surado laikinus namus bendrabutyje. Mergina tikina - jokių dvejonių ar baimių dėl savarankiško gyvenimo neturėjo. Žinojo, kad gali pati savimi pasirūpinti. Tuo nė kiek neabejojo ir globos namų direktorė Elvyra. Išgirdusi klausimą, ar susiduriant su kasdieniais iššūkiais Viktorijai neprireikia pagalbos, moteris tik nusijuokia: greičiau Viktorija pati kitiems padės.
Veikla ir Užimtumas
„Iki pandemijos savanoriaudavau Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise - padėdavau čia esantiems žmonėms, bendraudavau su čia dirbančiomis vienuolėmis. Deja, dėl susiklosčiusių aplinkybių dabar lankytis hospise negalima. Tačiau veiklos man tikrai netrūksta ir vieniša nesijaučiu - turiu draugų ir bendraminčių, su kuriais leidžiu laiką. Nepamirštu ir globos namų, kuriuose užaugau - palaikome ryšį ir su auklėtoja, ir su globos namų direktore“, - pasakoja Viktorija.
„Net ir globos namuose Viktoriją kitiems vaikams pateikiame kaip sektiną pavyzdį. Nepaisant to, kad turi rimtų sveikatos problemų, ji labai stipri emociškai, pozityvi pati iš savęs. Dar tuomet, kai gyveno pas mus, jos visur buvo pilna - visus pažinojo ir stengėsi bendrauti. Beje, Viktorijos dėka vaikai pramoko ir gestų kalbos, o vienas vaikinas Vilniaus kolegijoje baigė gestų kalbos studijas“, - prisimena E. Lotc.
Jau porą metų kiekvieną rytą Viktorija keliauja į darbą - kurčiųjų bendruomenė padėjo jai įsidarbinti įmonėje, užsiimančioje produktų iš popieriaus bei kartono gamyba ir pardavimu. „Man patinka dirbti, turėti veiklos ir būti naudingai. Dirbu ne pilną dieną, tad finansinės galimybės yra ribotos, tačiau moku savimi pasirūpinti ir pinigų viskam užtenka. O ir laisvalaikiui laiko lieka“, - sako Viktorija.
Po darbo mergina ne visuomet skuba namo: susitinka su draugais, lankosi kurčiųjų klube, kartu keliauja pasivaikščioti gamtoje ar pasigrožėti miestu. Dažnai užsuka ir į bažnyčią. „Labai gaila, kad negaliu girdėti tų giesmių ir maldų, tačiau vis tiek lankausi“, - šypsosi mergina. Viktorija - išsilavinusi, viskuo besidominti, apsiskaičiusi mergina.
Aistra Kelionėms
Knygose atsiveria kitas pasaulis, kurį po truputį norisi pažinti - matyt iš to gimė ir jos aistra kelionėms. Paklausus, kur lankėsi, ilgai vardina aplankytas šalis ir įsimintiniausias vietas. Jau spėjo pabuvoti Lenkijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje, aplankė Ukrainą, Kroatiją bei kitas Europos šalis, o Estijos sostinėje Taline mėnesį laiko mokėsi virėjos specialybės, čia atliko ir praktiką - laikas prabėgo itin greitai, mat studijos buvo įdomios, o laisvas laikas pilnai užimtas ekskursijomis, gražiausių šalies vietų tyrinėjimu.
Nemažai Viktorija keliauja ir po Lietuvą - išmaišiusi įvairiausios jos kampelius. „Kelionėse pasimiršta viskas - ir problemos, ir kasdieniai rūpesčiai, todėl labai mėgstu keliauti. Iki šiol dar neteko lankytis Anglijoje ir Vokietijoje, tad kada nors labai norėtųsi nuvykti ir savo akimis pamatyti, kaip žmonės ten gyvena“, - apie ateities planus ir svajones pasakoja mergina.
Paklausus Viktorijos, ar ji laiminga, mergina tik nusišypso: „Būna visko, tačiau jaučiuosi laiminga. Gyvenu savo gyvenimą ir žiūriu savo kelio, nesidairydama atgalios. Jei ir yra asmeninių problemų, svarbiausia - neužsidaryti savyje, bendrauti. Tad ir kitiems palinkėčiau būti nuoširdesniais, rūpestingesniais, padėti vienas kitam ir nebijoti prašyti pagalbos“.
Panašus:
- Vaikų Antakalnio Poliklinika: Kaip Užsiregistruoti ir Gauti Pagalbą?
- Antakalnio ligoninės vaikų priėmimo skyrius: viskas, ką reikia žinoti
- Šokiruojanti Antakalnio Vaikų Psichiatrijos Ligoninės Istorija ir Jos Paslaptinga Dabartis
- Sužinokite, Kodėl Vaikai Neklauso Patarimų Ir Kaip Tai Lengvai Išspręsti!
- Kaip Kūrybiškai Pranešti Anytai apie Nėštumą: Unikalios Idėjos, Kurios Paliks Įspūdį!