Laidoje apie suaugusius alkoholikų ir nedarnių šeimų vaikus (SAV), apie šeimos įtaką jų asmenybės formavimuisi, tolesnių santykių, šeimos kūrimui įžvalgomis dalinasi psichologė Justina Kaliatkaitė. Apie savo patirtį, kaip suvokė, kad kažkas gyvenime yra ne taip, kaip atrado pagalbą ir išdrįso pradėti gyventi kitaip, liudija SAV grupės narė Rita.
Savipagalbos grupėje dirbama pagal 12 žingsnių ir 12 tradicijų programą, kuri yra pasiskolinta iš Anoniminių alkoholikų programos. Susirinkimų metu dalijamasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems išspręsti dabartines problemas, kurios kilo dėl to, kad augome nesveikose, nesaikingai alkoholį vartojančiose ir nedarniose šeimose.
To pasiekiame nagrinėdami ir darydami žingsnius bei gilindamiesi į Suaugusių alkoholikų vaikų būdingus bruožus.
Priklausomybė kaip "Nematomas Dramblys"
Priklausomybių konsultantė Aistė Kudzytė tikina, kad, kaip bet kuri kita rimta bėda, priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų, vaistų, lošimo visų pirma paliečia patį žmogų, jo gerovę, fizinę ir emocinę sveikatą, veiksmingumą, tačiau tai negali nepaliesti esančiojo šalia, ypač šeimos. Susirgus keičiasi būsenos, nuotaikos, savijauta, elgesys, dažnai - darbingumas.
„Priklausomybės liga sergantis žmogus pasidaro aplaidus, piktas, pradeda meluoti, nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Keičiasi visa tvarka jo aplinkoje ir tai negali neveikti aplinkinių“, - vardija A. Kudzytė.
Vidinės žmogaus problemos pasireiškia ir išorėje - pykčiais, barniais, melais, muštynėmis, vagystėmis.
Priklausomybę aprašė Jorgen F. Nissen savo knygoje „Nematomas dramblys“. Ši problema tokia sudėtinga ir daugialypė - kaip didžiulis dramblys, kurio neįmanoma nepastebėti. Kita vertus - priklausomybę paprastai bandoma slėpti nuo kaimynų, draugų. Norisi paslėpti tai, ko neįmanoma nematyti, todėl bandoma ignoruoti, nuneigti, nureikšminti, neva, čia nieko tokio.
Į suaugusiųjų alkoholikų vaikų (SAV) susirinkimus kaip tik renkasi žmonės, kurie augo šalia „nematomo dramblio“. Juos tai paliečia giliai, skausmingai ir ilgam - ne tik, kad tėvas ir motina gėrė, bet ir kokius jausmus tie vaikai priklausomose šeimose išgyveno. Kaip jie bijojo, kokį neužtikrintumą, smurtą patyrė.
Galima formaliai pasakyti, kad jie augo disfunkcinėje šeimoje, tačiau šie žodžiai neatskleidžia viso skausmo, kuris už jų slypi. Priklausomoje šeimoje vaikas neturi jokio saugumo. Jis tik mokosi išgyventi, derintis pagal artimųjų - vartojančiųjų ar kopriklausomų būsenas. Jis bijo. Kadangi juo manipuliuojama, jis pats išmoksta manipuliuoti, nes privalo išgyventi priklausomoje šeimoje. Reikia saugotis to nematomo dramblio, antraip sutryps.
Kaip priklausomybė paveikia kitus šeimos narius?
Būna, kad su geriančiu vyru metų metus gyvenanti žmona išmoksta prie jo atitinkamai derintis: jį gelbėti, juo rūpintis, prašyti, kad negertų, nusivilti, kai jokie susitarimai ir pažadai nevykdomi. Santykiai prastėja. Tam, kad nebegertų, kažką turi keisti savo gyvenime. Lanko Anoniminių alkoholikų susirinkimus, skiria nemažai laiko kitiems užsiėmimams.
Žmona gali sakyti: „Klausyk, aš tavimi dešimt metų rūpinausi, kol tu gėrei, o dabar nebegeri, bet lakstai su kažkokiais anoniminiais alkoholikais.“ Jos realybė irgi labai pakinta: nebereikia sekioti priklausomo, maldauti, kad negertų, atiminėti butelio. Vaduojantis iš priklausomybės šeimos netgi išsiskiria, jeigu kitas artimasis nepadaro būtinų darbų. Nes įkritęs į gelbėtojo, kontroliuojančiojo, rūpintojo vaidmenį nebemoka gyventi savo gyvenimo. Tai pasakytina ir apie priklausomųjų vaikus.
Pagalbos šeimoms paslaugos yra kompleksinės. Tai ir atvejo vadyba, ir psichologo konsultacijos, socialinio darbuotojo pagalba, įvairūs kursai. Pagalbos gali sulaukti ne tik priklausomas žmogus.
Kita vertus, kartais tenka susidurti, kad ateina vartojančiojo artimasis ir matyti, kad jis pats turi vartojimo problemų. Tačiau vizito tikslą formuluoja taip: „Atėjau pasikalbėti apie jį ir ką man su juo daryti?“ Sakau, kad jeigu atėjote, gal pasikalbėkime apie jus. Man visada norisi kalbėtis su žmogumi, kuris atėjo. Ar tai bus vartojantis, ar artimasis - kalbėti su juo apie jį, o ne apie tą trečią ar penktą asmenį.
Priklausomų žmonių artimiesiems norėtųsi perduoti tokią žinutę: „Gal vertėtų atsigręžti į save? Ar tikrai viskas gerai? Gal ir jums kažko reikia?“ Socialinių darbuotojų globoje esančioms šeimoms galima pasiūlyti psichologo konsultacijų, pagalba yra nemokama.
Mažiau žinoma, bet yra ir kopriklausomų žmonių draugija Al- Anon, visada siūlau apsilankyti ir joje.
Al-Anon ir SAV Grupių Svarba
Al- Anon savitarpio paramos grupėse priklausomų žmonių artimieji dalijasi savo patirtimis, viltimis, tuo, ką jie išgyveno, kas jiems nutiko, ką jie darė ir kaip jie gyvena šiandien. Tikslas - visų pirma pasirūpinti savimi. Ateinu, pasiklausau kitų žmonių patirčių, kuriose galiu rasti daug savęs: ką aš dariau, ką aš išgyvenau ir koks mano gyvenimas.
Ir dažnai priklausomų žmonių artimieji pamato, kad patys nė negyveno tuos 10, 20 metų. Moters, kurios vyras geria, gyvenimas nelabai linksmas. Tačiau atėjusi į Al- Anon grupę ji susitinka irgi turinčių priklausomų asmenų savo šeimose. Klausosi grupės dalyvio, kuris sako: „10 metų gelbėjau geriantį artimąjį, vos negavau galo, pradėjau ryti tabletes. Bet dabar, nesvarbu, ar artimasis blaivus, ar geria - žiūriu savo gyvenimo. Aš neatsakau už kitą asmenį.“
Nuo vartojančiojo būsenų ir norų. Susitarėme važiuoti į svečius - ar nepersigalvos? Ir vėl pavogė piniginę - nusipirks butelį. Žiūrėk, jau ir pas draugus, gimines nebevažiuojam, nes gėda. Aš juo rūpinuosi, perdėtai kontroliuoju. Jis - slapstosi. Dažnai pasitaiko smurto ir nelaimingų atsitikimų. Koopriklausomybė - kaip kava du viename, tarsi du žmonės viename. Kai kopriklausomo žmogaus paklausi, kaip jis jaučiasi, jis nesupranta: „Ko čia apie mane klausinėji. Taigi problema - tas kitas.“
Pagalba Mažuose Miesteliuose ir Nuotoliniai Susirinkimai
Kad ir kokių siaubingų poveikių ir pasekmių mums turėjo koronaviruso pandemija, bent vieną gerą dalyką paliko. Tai nuotoliniai susirinkimai. Šiandien prie kiekvienos iš išvardytų draugijų galima prisijungti prie grupės nuotoliniu būdu per „Zoom“, „Skype“ ar kitas programas, nekeliant kojos iš namų.
Tačiau svarbu akcentuoti, kad savipagalbos galimybių yra ir jos - labai plačios. Pažįstu žmonių, kurie būdami Lietuvoje dalyvauja nuotoliniu būdu kitose šalyse rengiamose grupėse. Prisijungia prie susirinkimų Lenkijoje, Amerikoje, užsieniečiai prisijungia prie lietuviškų grupių, net globėjus susiranda.
Taigi, net ir atokiame miestelyje ar kaimelyje gyvenančiam žmogui, slaugantiems ligonius ar auginantiems mažus vaikus dalyvauti savipagalbos grupėse galima, tik reikia turėti internetą. Ir noro. Nežinai, kur ir kaip prisijungti - prašyk savo socialinio darbuotojo, tikrai padės.
Paskui į Al- Anon grupes pradėjo burtis kopriklausomi žmonės, atsirado Suaugę alkoholikų vaikai (SAV), Narkomanai anonimai, Anoniminiai lošėjai, Anoniminiai tabletininkai.
Psichologinė pagalba priklausomų tėvų vaikams teikiama šeimos centruose.
Vienas iš mano rengiamų seminarų „Psichoaktyvios medžiagos: praktinis požiūris į priklausomybę ir sveikimą“ tikslų ir buvo suteikti kuo daugiau žinių apie savipagalbos grupių prieinamumą. Kad Vilniaus rajono socialiniai darbuotojai bei šeimų centrų specialistai atnaujintų žinias, pagilintų jas ir galėtų dar daugiau pagalbos galimybių pasiūlyti priklausomiems žmonėms bei jų artimiesiems.
Tikslas - ne pakalbėti, o pripažinti savo priklausomybę, su ta problema ateiti pas žmones su panašiomis patirtimis ir visų pirma jų pasiklausyti. Yra kalbančių kiekvieną kartą ir yra tylinčių kiekvieną kartą. Tačiau svarbiausia - ką aš iš susirinkimo išsinešu.
AA ir kitos draugijos kartais rengia atvirus susirinkimus. Į atvirą susirinkimą gali ateiti pasiklausyti bet kas - priklausomų žmonių artimieji, gali ateiti žmogus, kuris abejoja dėl savo vartojimo, betkuris, kam priklausomybių problema įdomi, aktuali.
Savitarpio pagalbos grupėse apsiribojama konkrečia problema, dėl kurios visi renkasi. Nors yra žmonių ar net „keturi viename“ - priklausomų nuo alkoholio, vaistų, narkotinių medžiagų ir lošimo. Pasitaiko užsukančių į kelias draugijas, tačiau kiekvienoje kalbasi tik apie tą problemą, kuriai tie susirinkimai skiriami.
Savitarpio pagalbos grupės ir jose praktikuojama 12 žingsnių programa, nukreipta į patį asmenį, į jo laisvę ir atsakomybę rinktis. T.y. apie savo problemos pripažinimą, o ne apie sėdėjimą ant sofos laukiant kad „kodas“ ką nors už mane padarys.
AA Draugijos Pradžia Kaune
Sausio 21 d. arkivyskupijos Šeimos centre susirinko AA draugijos Kauno mieste pradininkai ir nariai. Dalyvavo tikri „mohikanai“ - negeriantys penkiolika, dvidešimt ir daugiau metų. Pirmiausia vyko uždaras AA susirinkimas, kurio metu visi prisiminė AA įsikūrimo pradžią Kauno mieste, vyrus ir moteris, nebijojusius žengti pirmuosius žingsnius kuriant naujas grupes ir skleidžiant AA idėjas. Po bendros maldos susirinkusieji vaišinosi tortu ir dalijosi savo patirtimi bei šiandienos džiaugsmais ir rūpesčiais.
Kauno arkivyskupijos Šeimos centre kiekvieną antradienį 18 val. renkasi Al-Anon (Alkoholikų artimųjų) bei SAV (Suaugusių alkoholikų vaikų) grupės. Šiuo metu Kaune renkasi 12 AA grupių.
Kaip ir kada įsikūrė pirmoji AA grupė Kaune? Savo blaivybei buvo trys mėnesiai. Man palengvėjo, bet vienišumas ir baimė vis stipriau gniaužė į savo gniaužtus. Gyvenau užsidariusi savo kalėjime, niekur neidavau. Laikraštyje „Kauno laikas“ radau pranešimą, kad atvažiuoja Vilniaus AA draugijos nariai su svečiais iš JAV - lietuviais, taip pat AA nariais. Aš, šiaip taip nugalėjusi žmonių ir aplinkos baimę, nuėjau. Po susirinkimo kalbėjausi su Vilniaus AA grupės įkūrėju Romu, kuris pasiūlė įkurti grupę Kaune. Deja, nei jėgų, nei supratimo apie AA draugiją neturėjau.
Ir vėl radau skelbimą laikraštyje: atvažiuoja vilniečiai, kad padėtų Kaune įsteigti AA grupę. Susidomėjusių žmonių šį kartą atėjo daugiau. Po atviro susirinkimo likome tik mes - turintys alkoholizmo problemą. Prašiau Dievo, kad liktų bent viena moteris. Liko viena moteris alkoholikė ir viena alkoholiko žmona. Tai jos - geranoriškos moters ir geros organizatorės - dėka buvome surašyti ir suorganizuoti. Taip gimė pirmoji AA grupė Kaune, o PIRMASIS SUSIRINKIMS įvyko 1991m. spalio 15d. Jame,kartu su vilniečiais dalyvavo 17 žmonių.
Neturėjome patalpų, todėl rinkomės pas tą pačią moterį, kuri mums padėjo susiorganizuoti. Mus dažnai aplankydavo vilniečiai, kurie padėdavo vesti susirinkimus. Susirinkimai vykdavo 2 kartus per savaitę, dalyvaudavo 6-7 žmonės. Turėjome tik vieną knygą „Anoniminiai alkoholikai“. Knyga „Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų“ buvo nukopijuota atskiruose lapuose. Susirinkimuose dažniausiai skaitydavome knygą ir kalbėdavome apie žingsnius, tačiau tai vyko be jokios sistemos.
Personalas įsitikino, kad renkamės ne „anonimiškai išgerti“ - taigi netrukus mums leido įsikurti gydytojų kabinete III aukšte. Čia išsirinkome ir grupės pavadinimą - „AVE VITA“ Tačiau viena bėda - grupė neaugo. Narkologinio dispanserio ligoniai ateidavo išgerti kavos, arbatos, praleisti laiką, o po gydymo dingdavo.
Grupė pradėjo merdėti: į susirinkimus atėjus vasarai susirinkdavo tik 2-3 žmonės. Tačiau artėjant rudeniui sugrįžo tie, kurie buvo „užgėrę“, atėjo naujų narių. Grupė išaugo iki 10 narių.
Esame be galo dėkingi tuometinei Lietuvos šeimos centro direktorei Nijolei Liobikienei už nuolatinį rūpestį ir palaikymą. Pajutome didelį dvasinį pakilimą ir vienybę. Grupė sužydėjo ir sparčiai didėjo: per metus ji išaugo iki 50 žmonių. Netilpome į vieną salę. Pradėjome skirstytis į kelis kambarius pagal programos žingsnius: naujokams - I-asis žingsnis, kitiems - einamasis arba pasirinktas žingsnis. Rinkdavomės 3 kartus per savaitę. Teko galvoti apie naujos grupės kūrimą.
Galiausiai Kauno arkivyskupijos Šeimos centro direktorės Vijoletos Valantiejutės pastangomis Aukštaičių g.
Daug metų buvote Kauno arkivyskupijos Šeimos centro savanorė, dirbote alkoholizmo problemų konsultante, padėjote alkoholikams suprasti savo ligos mechanizmą, o jų artimiesiems suteikdavote viltį ir paguodą.
2011 m. dalyvavote Kauno AA draugijos 20-mečio jubiliejuje, į kurį susirinko per 500 blaivių alkoholikų ir jų artimųjų.
Kauno AA draugijos 20-mečio paminėjimas (vykęs „Girstučio“ salėje) buvo didelė šventė ne tik man, bet visiems susirinkusiems. Pasveikinti atvyko kitų miestų AA grupių nariai, svečiai iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos.
Pradėjau mokytis kaip mokykloje - tik niekas nerašė pažymių. Pats gyvenimas parodydavo klaidas ir suteikdavo pamokas, kartais labai skaudžias. Viskuo patikėjau, kas buvo parašyta knygose „Anoniminiai alkoholikai“ bei „Dvylika žingsnių ir dvylika tradicijų“.
Esu dėkinga Dievui už man suteiktą malonę gyventi pilnavertį gyvenimą. Dėkinga anoniminiams alkoholikams visoje Lietuvoje, nes jie visi yra mano globėjai ir mokytojai.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Atviri Vaikų Atsakymai Apie Suaugusius: Įkvepiantys Kartų Santykių Ir Auklėjimo Iššūkių Atskleidimai
- Druskininkų Vandens Parkas: Sužinokite Amžiaus Apribojimus Vaikams ir Visą Reikalingą Informaciją
- Atskleista, Kaip Suaugusių Vaikų Santykiai su Tėvais Veikia Jų Psichologinę Gerovę!
- Neįtikėtinas gidas: kaip išsirinkti tobulus minkštus žaislus vaikams ir jų tipai
- Šokiruojanti tiesa apie vaikų atėmimą Pakruojyje: kaip melas naikina šeimas ir traumuoja vaikus