Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra nepaprastai svarbūs jo tolimesniam vystymuisi. Šiuo laikotarpiu formuojasi pasitikėjimo, savarankiškumo ir kūrybiškumo pamatai.
Neuromokslinis požiūris į vaiko raidą
Pirmieji 8 vaiko vystymosi metai didžiąja dalimi suformuoja pagrindą sėkmingam jo vystymuisi, sveikatai ir gyvenimo sėkmei ateityje. Šiame laikotarpyje smegenys labai greitai auga ir vystosi. Visapusiškas smegenų vystymasis atsispindi smegenų tinklo formavimąsi.
Sudėtingėjant smegenų tinklui, vaikas palaipsniui sugeba išmokti vis sudėtingesnius dalykus. Todėl įgūdžiai priklauso nuo vaiko amžiaus ir jo pasiruošimo priimti atitinkamo sunkumo informaciją.
Ankstyvojo ugdymo svarba
Ankstyvajame amžiuje ypač svarbu atkreipti dėmesį į fizinės, pažintinės, kalbos, emocinės ir socialinės raidos skatinimą, vaiko norą mokytis naujų dalykų. Vaikystės ir asmenybės raidos tyrinėtojų įžvalgomis, pirmieji gyvenimo metai yra labai svarbūs, nes šiuo metu formuojasi pasitikėjimo, savarankiškumo, kūrybiškumo pamatai. Šio amžiaus vaikams ypač svarbu ugdymą perteikti kitaip, žaismingai, leidžiant kurti, tyrinėti, atrasti ir išbandyti naujus dalykus.
Kaip skatinti vaiko raidą ankstyvajame amžiuje?
Ankstyvajame amžiuje svarbiausia yra bendravimas. Vaikai klesti kai juos sieja saugus ir teigiamas ryšys su žmonėmis, ypač su tėvais. Šiame etape vaikai mokosi iš juos supančios aplinkos ir juos supančių žmonių.
Per pirmuosius metus bendraujant su vaikais tėvai ne tik įtakoja vaiko socialinį, emocinį ir kognityvinį formavimąsi, bet ir suteikia svarbų pagrindą smegenų tinklui augti ir sudėtingėti. Nes jeigu teigiamų patyrimų vaikas neturi, tai ir smegenų jungtys reikalingos tokiems patyrimams nesusiformuoja. Tai dažnai vadinama „use it or lose it“ principu (Greenough et al 1987).
Artimųjų veiksmai, padedantys skatinti vaiko raidą:
- Mylėti ir dažnai apkabinti.
- Bendrauti, kalbėtis, išklausyti, suprasti.
- Smagiai leisti laiką kartu ir žaisti.
Pozityvioje aplinkoje žaizdamas vaikas išmoks daugiau ir greičiau, be to interaktyvus bendravimas skatina pasitikėjimą savimi, emocijų valdymą ir empatiją.
Veiklos ir žaidimai, padedantys sukurti ryšį su vaiku
Ankstyvajame amžiuje vaikams įdomu viskas. Visų pirma, visas veikloms ir žaidimams tinkamas priemones galima rasti namuose: šaukštus, puodus, kruopas, kurios lavina vaiko smulkiąją motoriką. Svarbu, kad tyrinėjimo ir žaidimų erdvė vaikui būtų saugi.
Tai reikalinga tam, kad vaikas drąsiai tyrinėtų aplinką, padėkite nepasiekiamoje vietoje daiktus, kurie yra nesaugūs ir gali sužaloti vaiką, palikite tas priemones, kurias vaikas drąsiai gali imti ir tyrinėti. Ryšį su vaiku galima sukurti per daineles ir eilėraščius, užmegzkite su vaiku akių kontaktą, šypsokitės, kalbinkite vaiką.
Taip pat fizinius, judėjimo žaidimus, kuriems reikia įvairių kūno padėčių, pvz., ropojimo, šokinėjimo, šliaužimo ir pan. Ypač svarbu atsakyti į vaiko šypseną, juoką, krykštavimą.
Investicijos į ankstyvąją vaikystę
Vis dažniau minimas ekonomistas, Čikagos universiteto profesorius, Nobelio premijos laureatas Jamesas Heckmanas, suskaičiavęs, kad investicijos į ankstyvąją vaikystę duoda didžiausią pridėtinę vertę. Vienas investuotas doleris atsiperka net 6 doleriais. Čia pragmatiškas ir racionalus apskaičiavimas, bet iš tiesų jis yra labai svarbus. Naujausių neuromokslų tyrimų rezultatai rodo, kad pirmieji 5-6 gyvenimo metai yra tas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kai per labai trumpą laiką intensyviai formuojasi vadinamoji smegenų architektūra.
Čia labai svarbų vaidmenį atlieka ankstyvoji vaiko patirtis, santykis su šalia esančiais žmonėmis, su visa aplinka.
Ankstyvojo ugdymo pagrindas - menas ir kalba, socialinis bendravimas, atlikimas, savimonė, kūrybiškumas, asmenybės atvėrimas, žmogaus charakteris. Tai kvietimas vaikų, šeimų bendrystėn, bendradarbiavimui. Šeima ir mokytojai, dalyvaudami procese, tampa draugai.
Muzikinis ugdymas
Moksliniais tyrimais jau seniai įrodyta, kad muzikinis ugdymas vaikystėje skatinti mažylio raidą.
Ankstyvojo ugdymo principai
- Programos rengiamos atsižvelgiant į vaikų raidą.
- Kūdikiai gali tinkamai vystytis ir ugdytis, nes užtikrinamas jų emocinis ir fizinis saugumas iki trejų metų jie dalyvauja drauge su artimuoju suaugusiuoju.
- Patenkinamas vaikų smalsumas, o aplinkiniai juos pripažįsta, jais tiki.
- Įtraukusis ugdymas - ugdymas kiekvienam vaikui, atitinkantis kiekvieno vaiko ugdymosi galias ir poreikius.
- Mokytojų, vaikų, šeimų bendrystė.
- Žaismingas mokymasis įkvepia žaidimams ir atskleidžia vaiko talentus.
Ugdymas(sis) yra viso gyvenimo visuminis procesas: jis nėra priskirtas konkrečiai ugdymo ar švietimo įstaigai ir nėra apribotas amžiaus grupės. Teisė į asmenybės vystymosi skatinimą priklauso kiekvienam vaikui nuo pat gimimo. Deja, pagrindinių kompetencijų ir gebėjimų lavinimas vis dar nėra priskiriamas ar labai retai priskiriamas naujagimiams. Tačiau šiandien biologinių tyrimų dėka mes žinome, kad kiekvienas naujagimis disponuoja genetinėmis struktūromis, įgalinančiomis įsisąmoninimo procesus, kuriuos mes ir apibrėžiame kaip ugdymąsi.
Paprasčiau sakant, jau nuo pirmos gimimo dienos užsimezga tamprus ryšis tarp vaiko ir pasaulio. Žvelgiant iš šios pozicijos, aiškėja pagrindinis ugdymo(si) procesų ypatingumas ankstyvojoje vaikystėje. Tradicinis vaiko raidos supratimas, kad vaikų ugdymas(is) vyksta nuosekliomis pakopomis, jau atgyveno. Šio supratimo jau tvirtai nebesilaikoma.
Ankstyvojo ugdymo tikslu tampa vaiko patirties turtinimas, įgalinimas nuo pat pradžių gauti turtingą patirtį, kurią kiekvienas vaikas įsisavina ir perdirba savaip. Praktinė ugdymo veikla turi apimti sistemingą ir nuolatinį vaikų patirties skatinimą ir žadinimą. Vaikai skirtingose srityse jokiu būdu nesivysto vienodai. Skirtumai (raidos šuoliai ir sulėtėjimai) yra veikiau taisyklė, o ne išimtis. Todėl etapai yra labai sąlyginiai. Žinoma, egzistuoja specifiniai amžiaus ypatingumai.
Vaiko gebėjimai ir galimybės sukurti santykius su suaugusiaisiais ir kitais vaikais vėliau, grupėje, didele dalimi priklausys nuo jo ankstesnės ryšių patirties. vaikų darželį lankantiems vaikams svarbiausiais tampa santykiai ir patirtis įgyti darželyje, tačiau santykių su suaugusiais reikšmė nuo to nesumažėja.
Kūdikio bendravimo raida
Augdamas sveikas mažylis reaguoja į bendravimą su juo: nustoja verkęs, sulaiko žvilgsnį ties suaugusiuoju. Vėliau kūdikis bendraudamas šypsosi, pasuka galvą garso link, burbuliuoja ir burkuoja, kalbinamas pagyvėja, o suaktyvėjusius judesius lydi pirmi garsai. Pradedame išgirsti balsius, o taip pat priebalsius m, n. Neilgai trukus atsiranda paspygavimai atsakant į emocingą suaugusiojo kalbinimą, išgirstame pratisą juoką.
Maždaug ties pusmečiu vaikas pradeda tarti pirmus skiemenis ma, ba, pradeda suprasti į jį nukreiptą kalbą: įsiklauso į suaugusiojo balsą, teisingai reaguoja į intonacijas, atpažįsta pažįstamus balsus, pats naudoja daugybę triukšmų kad išreikštų savo poreikius. Mažylis jau pasiruošęs žaisti su suaugusiuoju, panaudoja įvairias balsines reakcijas tam, kad atkreiptų suaugusiojo dėmesį, atpažįsta žinomus žodžius, pakelia rankas, kai girdi „ateik čia”.
Vienas iš svarbiausių normalaus kalbos vystymosi rodiklių yra balbatavimas, t.y. vienodų skiemenų kartojimas: ba-ba, da-da, pa-pa… Naudojami garsai: p, b, m, g, k, e, a. Vaikas imituoja garsus, kuriuos sukelia kiti, naudoja atskirus ir dvigubus garsus.
Virš pusės metų vaikas aktyviai bendrauja naudodamas gestus, džiaugsmingai žaidžia „katučių”. 10 mėnesių vaikas vartoja mažiausiai 1-2 balbatavimo žodelius (lialia, baba), suprantamus konkrečiose situacijose. Pradeda imituoti šuniuko, laikrodžio, karvės garsus, konkrečiose situacijose daugėja „balbatavimo” žodelių.
Metų amžiaus normaliai besivystantis vaikas aktyviai naudoja bent 3-4 žodelius, supranta bent 10 žodžių, priskirdamas juos konkretiems daiktams. Paprastai suaugusieji bendraudami su mažais vaikais keičia savo įprastą elgseną. Tėvų elgsena kiekvienoje vaiko vystymosi pakopoje turi atitikti vaiko poreikius ir skatinti vaiko vystymąsi.
Patarimai tėvams, kaip skatinti vaiko kalbos vystymąsi
- Sugaukite vaiko žvilgsnį ir atidžiai žiūrėkite į akis kalbant su juo. Kalbinamas vaikas visada turi matyti jūsų veidą, lūpas, mimiką. Artikuliuokite aiškiai ir pabrėžtinai.
- Šypsokitės ir kalbinkite kūdikio garsais atsakydami jam. Žadinkite kūdikio garsus kartodami jo dažnai tariamus garsus. Prieikite ir palieskite kūdikį kalbant su juo, pasukite jo galvutę į savo pusę. Supažindinkite su naujais garsais. Įvairinkite savo balso toną ir retkarčiais dainuokite. Kalbėkite dirbami arti vaiko ar prižiūrėdami jį.
- Šypsokitės ir judinkite galvą kalbindami. Tarkite kūdikiui įvairius balsius. Kartokite kelis kartus ir laukite, kol jis pakartos. Skatinkite bet kurį panašų garsą. Tarkite balsius ir lūpinius garsus (b, p, m), nes juos lengviausiai ištarti ir kūdikis mato, kaip juos tarti. Kartokite garsus garsiai, po to tyliai, vaikučiui į ausį. Kartokite su žaislais susijusius garsažodžius: kū-kū, au-au, miau-miau ir kt. Rodykite žaislus ir sakykite pavadinimus.
- Kai vaikas pakartoja vieną skiemenį, pvz. Atsakinėkite į vaiko ištartus garsus, lyg kalbėtume su juo. Parinkite žodžiams artimus garsus ir skiemenis, pvz. Sekdami pasakėles kaitaliokite intonaciją ir tempą, kalbėkite tai lėtai, tai pašnibždomis, tai garsiai. Kalbėkite su vaiku dirbdami kasdieninius namų ruošos darbus, įvardykite daiktus, maisto produktus, drabužius, darbus, kuriuos dirbate.
- Sakykite vaikui „ate” ir „labas”, kai įeinate ar išeinate iš jo regėjimo lauko. Atsakykite mažyliui į jo tariamus garsus savais garsais. Taip tvirtinsite įgūdį. Paėmę 3-4 vaikui žinomus daiktus ar maisto produktus, įvardykite juos. Po to, rodydami paeiliui į daiktus, prašykite, kad vaikas juos įvardytų. Slėpkite daiktus ir prašykite, kad vaikas juos rastų. Pritarkite ir netiksliai ištartam žodžiui, bet pakartokite taisyklingai patys, kad vaikui fiksuotųsi teisingo tarimo pavyzdys.
- Aiškiai įvardykite dažnai namie naudojamus daiktus, maisto produktus. Įvardykite kūno dalis ir prašykite, kad mažylis jas parodytų ir įvardytų. Reikalaukite, kad mažylis, prašydamas daikto, vartotų išmoktą jo pavadinimą. Kai vaikas siekia kokio daikto, įvardykite jį, po to tegu mažylis pakartoja ir tik tuomet paduokite. Žaiskite „Ko neliko?”, kai iš 3-4 daiktų vaikui nežiūrint jūs vieną paimate, o vaikas turi pasakyti, kurio daikto nebeliko. Kartu jį suraskite ir dar kartą pavadinkite.
- Įrašykite jūsų dainavimą ir leiskite mažyliui klausytis. Įjunkite vaikučiui muziką, kai jis vienas ir kai šalia jūsų. Kartais nutraukite pokalbį, kai kalbatės su kuo nors, o mažylis yra greta. Žaiskite žaidimus, kad galėtumėte kalbėtis su lėlėmis ir meškiuku. Vaizduokite lėlių pokalbį, išraiškingai kalbėkite skirtingais balsais, gestikuliuokite, norėdami, kad vaikas sukiotų galvą nuo vienos lėlės į kitą. Naudokite žaislus, skleidžiančius garsus, skatinkite vaiką atspėti ir parodyti , kas skambėjo.
- Mokykite mėgdžioti jūsų gestus. Rodykite, ką vaikui daryti, suėmę vaiko rankytes. Purtykite galvą sakydami „ne ne”. Parodę vaikui kokį gestą, judindami vaiko rankutes ar kūną, padėkite tą gestą pakartoti. Drąsinkite vaiką, rodydami sakykite: „Tu darei taip”. Parodykite vaikui kaip vykdyti nurodymą ir vykdykite jį kartu su mažyliu. Prieš duodami nurodymą, sakykite: „Klausykis, žiūrėk”. Sakydami „ne”, darykite tai tvirtai ir išraiškingai, atitraukite mažylio ranką arba jį patį nuo daikto. Girkite vaiką, kai jis reaguoja į žodį „ne”.
- Tegul kitas šeimos narys daro tą veiksmą, kurį jūs draudžiate, o jūs sakykite „ne”. Kai šeimos narys liausis daryti, išgirdęs „ne”, pagirkite jį. Taip rodysite vaikui, kokį elgesį jis gali mėgdžioti. Laikykite daiktus ar žaislus tarp savęs ir vaiko, kai rodote juos vaikui. Žaiskite „ieškojimus”. Klauskite „Kur nuvažiavo mašina?”. Radę mašinėlę, pakelkite ir laikykite priešais vaiką, ją įvardindami. Padėkite priešais vaiką jam žinomą daiktą, įvardykite ir stebėkite, ar mažylis pažiūrės į jį. Klauskite „Kur tavo kamuolys?”, nuveskite prie jo ir sakykite: „Štai tavo kamuolys”.
- Klauskite mažylio apie viską, kai bendraujate su juo ir laukite atsakymo. „Ar nori ant rankų?” - laukite, kol jis išties rankutes, kad jį pakeltumėte. Siūlydami maisto ar žaislo klauskite „Ar tu nori____?” Laukite, kol vaikas išreikš norą ištiesdamas ranką į daiktą. Rodykite vaikui paveikslėlius knygutėje ir tuos pačius daiktus tikrus, kad vaikas galėtų palyginti. Tuo pačiu metu rodykite daiktą ir jo paveikslėlį. Naudokite kubelius su žinomų daiktų paveikslėliais ant šonų. Žaisdami su vaiku įvardykite. Paridenkite kubelį, skatinkite vaiką parodyti tikrovėje tą daiktą, kuris iškrito kubelio viršuje.
Svarbu suvokti, kad vaiko kalbos vystymasis nėra atsietas nuo kitų vaiko raidos sričių. Jei į vaiko raidą žiūrėtume kaip į dėlionę, tai kalbos raida - tik viena iš dėlionės detalių, tampriai susijungusi su kitomis paveikslo detalėmis. Visos sritys yra labai svarbios ir veikia kalbos vystymąsi (motorika, pojūčiai, suvokimai, supanti aplinka ir t.t.).
Nuo to momento, kai vaikas gimsta, iki kol jam sueina 2 metai, jo smegenų tūris padidėja dvigubai.
Tiesa, svarbu suprasti ir tai, kad ankstyvojo ugdymo procesas pirmiausia prasideda šeimoje. Dr. „Kasdien, kai mažas vaikas praleidžia laiką su šeimos nariais, vaikui yra puiki proga mokytis komunikavimo įgūdžių. Vaikas mokosi iš žmonių, kurie jį supa. Turėtume kreipti dėmesį ne tik į tai, kas vyksta vaikų darželyje ar mokykloje, bet ir į artimiausią vaiko aplinką. Vaikų darželiai ir mokyklos neturi nešti absoliučios atsakomybės už vaiko auklėjimą, šią atsakomybę jie turi dalintis kartu su jo tėvais, su visa visuomene“.
Pagrindinis akcentas, vienijantis šias dvi sritis, manau, yra koncentravimasis į individualius vaiko poreikius. Vaikų su specialiaisiais poreikiais ugdymo procese yra svarbu išsiaiškinti jo poreikius, bendradarbiaujant su profesionalais paruošti ugdymo planus, paruošti pedagogus, kurie tinkamai ugdytų tokius vaikus. Toks pat požiūris egzistuoja ir ankstyvojo ugdymo procese.
Kiekvieno vaiko ugdymas yra skirtingas, todėl pedagogai - ar jie dirba su specialiuosius poreikius turinčiais vaikais, ar ankstyvajame ugdyme - turi suprasti kiekvieno vaiko unikalumą: strategija, tinkanti vienam vaikui, nebūtinai tiks kitam.
Pati pirma aplinka, kur vaikas mokosi ir vystosi, yra namai, šeima. Kai šeima atveda vaiką į mokymosi įstaigą, jie atsineša tam tikrą žinių bagažą: vaiko trūkumus, privalumus, baimes, kada jis būna liūdnas, laimingas. Tada jie susitinka su pedagogu, kuris turi daug bendrinių žinių apie vaikus, jų ugdymą ir kaip padėti vaikui žengti žingsnius gyvenime.
Vis dėlto, mokytojai turi atitinkamą kvalifikaciją, statusą, o tėvai galbūt nesijaučia lygiaverčiais, todėl santykių galia nusveriama mokytojo pusėn. Kai mokytojas kalba, atrodo ir elgiasi kaip ekspertas, tėvai dažnai pradeda galvoti, kad jie patys neišmano nieko, todėl būtina užtikrinti, kad šie santykiai tarp pedagogo ir šeimos būtų kaip įmanoma labiau lygiaverčiai, skatinant dialogą. Manau, kad šiuo aspektu turėtų būti dvipusis ryšys. Tėvai ims kelti reikalavimus tik tuo atveju, kai pajus, kad pedagogas nelinkęs įsiklausyti į jų nuomonę.
Kuo daugiau kalbama apie įtraukumą, tuo jis atrodo labiau problematiškas. Daugelyje švietimo sistemų atsitinka taip, kad imamos lipdyti etiketės žmonėms: vaikas autistas, vaikas su Dauno sindromu, žmogus žydų kilmės, musulmonas, todėl su žmonėmis reikia elgtis taip, o ne kitaip. Visi žmonės turi poreikių: kai kurie poreikiai labiau fiziniai, kai kurie užslėpti ir nematomi, tačiau mes, kaip visuomenė, turime suprasti, kad etiketės skirtos buteliams, bet ne žmonėms.
Lietuvoje neseniai buvo pareikšta, kad ketinama uždaryti mokyklas, skirtas specialiųjų poreikių turintiems vaikams, ir juos integruoti į tradicines mokyklas. Tikrai taip. Tas pats vyko ir Australijoje, ir Jungtinėje Karalystėje. Vis dėlto, reikia suprasti, kad vaikui, turinčiam tiek fizinę, tiek protinę negalią yra svarbu socializuotis su tokio paties likimo vaikais, tačiau nemažiau svarbu yra ir tai, kad neturintys negalios vaikai taip pat suprastų, kad neįgalūs vaikai taipogi yra mūsų visuomenės dalis. Būtent tai, kad specialius poreikius turintys vaikai yra uždaromi atskirai, kad niekas jų nematytų, niekaip neprisideda prie tikslų, kurių siekiama integruojamuoju ugdymu.
Australijos ankstyvojo ugdymo sistema yra orientuota į tai, kokių piliečių ateityje norima turėti.
Akivaizdu, kad tuose siūlymuose logikos nėra: keturmečiai vaikai, kurių dienotvarkėje didesnę laiko dalį turi sudaryti žaidimai, turėtų sėdėti suoluose, mokytis rašyti ir skaityti daug anksčiau negu jų smegenys yra pasiruošusios šiems procesams.
Kita vertus, tokiose šalyse kaip Norvegija, kur labiausiai akcentuojama vaiko teisė žaisti, galima pastebėti, kad vaikai leidžia laiką gamtoje, miškuose, vyksta į ilgas ekskursijas, lauke kuria ugnį, gaminasi valgyti - tai yra elgesys, veiksmai, kurių paprastai nesame įpratę sieti su mažamečiais vaikais.
Mano nuomone, reikėtu nustoti lopyti sistemos skyles, kelti dar didesnę sumaištį.
Iš tikro viskas paprasta - vaiko ugdymas prasideda nuo bendravimo su juo. Tikriausiai ne kartą matėte: mama veža vaiko vežimėlį ir pasakoja jam apie viską aplink: apie dangų, apie paukštelius, saulutę, orą... Taip instinktyviai dar nepatyrusi mama pradeda ugdyti savo vaiką. Juk papasakoti apie kiekvieną dalyką, padėti suvokti pasaulį - tai ir yra pirmieji asmenybės ugdymo žingsniai. Nesvarbu, apie ką kalbėti - svarbiausia, kad skambėtų švelnus, pats mylimiausias mamos balsas. Nuolatinis bendravimas su vaiku padės jam laiku ištarti pirmuosius žodžius, suformuluoti pirmą sakinį, tiesiog suvokti aplinkinį pasaulį.
Vaikai nuo gimimo iki dvejų su puse metų - stebėtojai. Jie kaupia savyje aplinkos patirtį, kad paskui ją pritaikytų. Todėl vaikams nuo pat ankstyviausio amžiaus reikia „dalyvauti“ mamos reikaluose - žiūrėti, kaip ji plauna indus, matyti, kaip ji gamina ir tvarko. Tuomet kažkuriuo metu vaikas užsimanys „būti kaip mama“, išmokti viską daryti pats. Mamos, kurios neleidžia atžaloms padėti „ūkyje“, stabdo jų vystymąsi. Juolab kad virtuvė - puiki mokykla siekiant susipažinti su aplinkiniu pasauliu. Įvairios kruopos, miltai, vanduo - tai naujų taktilinių pojūčių šaltinis, juk ant išpiltų miltų galima piešti, grikius galima perrinkinėti, o ryžius sijoti tarp pirštų. Tokie užsiėmimai padeda vystyti vaiko motoriką, o ši tiesiogiai susijusi su kalba ir intelektu.
Svarbiausia vaiko ugdymo dalis - maudymasis vonelėje, žaidimai su vandeniu. Kūdikiui reikia leisti iki valiai pasimaudyti, pažaisti su ryškiais žaisliukais. Lai jis pajunta skirtumą tarp oro ir vandens, pajunta, kaip vanduo teka. Sėdint vonioje perpilti vandenį iš stiklinės į stiklinę, žiūrėti, kaip plaukia laivelis - pirmi jūsų vaiko fiziniai pojūčiai.
Vaikas greitai turi pradėti vaikščioti ir jį sodina į vaikštynę. Manoma, kad vaikui taip paprasčiau ištyrinėti pasaulį. Tačiau jam norisi prieiti prie mamos, o mama, deja, nepasiekiama: vaikštynė neleidžia prisiartinti prie jos. Norisi pačiam apšliaužioti visus kambarius - taip pat neišeina. Atminkite: ilgas vaiko buvimas vaikštynėje stabdo jo fiziologinę raidą.
Štai vaikas paauga ir pradeda vaikščioti. Svarbu pasivaikščiojimo metu užeiti ir į vaikų žaidimų aikštelę. Ir nors vaikas dar per mažas, kad pats savarankiškai dalyvautų žaidimuose, jis jau suvokia save tokį pat, kaip vyresni vaikai, įdėmiai stebi žaidimus ir greitai galės prisijungti prie jų. Būtent nuo žaidimų aikštelės prasideda vaiko „socialinio intelekto“ formavimasis - gebėjimai teisingai suprasti žmonių elgesį, prognozuoti savų ir svetimų poelgių pasekmes.
Vasarą - žaidimų su smėliu metas. Smėlio dėžėje vaikas susiranda pirmuosius draugus. Smėlis - puiki medžiaga erdvinio mąstymo vystymuisi.
Iki dvejų-trejų metų su vaiku galima sėkmingai užsiimti namie. Kiekvienam vaiko poelgiui esti motyvacija - mama šalia, ji padeda, giria. Po trejų metų formuojasi savitas vaiko „aš“, dabar jo poelgiams būtina papildoma, išorinė motyvacija. Pavyzdžiui, jei jums reikia, kad vaikas išmoktų užsirišti batų raištelius, nepagailėkite laiko prieš eidami į zoologijos sodą - tegu jis tai padaro pats. Šį vaiko raidos ypatumą (išorinę motyvaciją) reikia turėti omenyje ir renkantis žaidimus. Todėl, pradėdami tą ar kitą žaidimą, „įrašykite“ jį į namų reikalų grafiką. Šiame amžiuje užsiėmimai su mama ne visada produktyvūs. Mama jau nebėra nepajudinamas autoritetas vaikui, pradedančiam rodyti savarankiškumą, ne kiekvieną kartą ji gali pasiekti, kad taisyklių būtų laikomasi. Be to, užsiėmimams su vaiku reikia ruoštis, o mamai sunku tam skirti laiko. Todėl trimečiui reiktų surasti gerą pedagogą. Kad būtų pigiau, galima susitarti su smėlio dėžės draugų tėvais, jei vaikai panašaus temperamento ir išsivystymo, suformuoti dviejų-trijų vaikų grupę ir mokytis kartu.
Trejų-ketverių metų vaikus reikia aktyviai pratinti prie visuomenės. Tai geras laikas vesti į vaikų darželį. Juk būtent bendraudamas su panašiais į save mažas žmogutis susiduria su pirmaisiais konfliktais ir išmoksta juos spręsti. Kolektyve vaikas įsisąmonina tokias sąvokas, kaip gerai-blogai, galima-negalima. Ir kuo labiau artėja mokykla, tuo socialinis vaiko intelektas turi didėti - taip jam bus paprasčiau priprasti prie mokyklos. Todėl penkerių-šešerių metų vaikui tiesiog būtina mokytis dirbti grupėje vadovaujant pedagogui.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Atskleiskite Vaiko Kalbos Ugdymo Paslaptis: Efektyvūs Metodai ir Strategijos Tėvams
- Atskleiskite Ankstyvojo Vaiko Kalbos Vystymosi Paslaptis: Etapai ir Kodėl Tai Tiek Svarbu!
- Atskleiskite Ankstyvojo Vaikų Ugdymo Paslaptis: Nepakeičiama Nauda ir Efektyviausi Metodai
- Neįtikėtinos Kalėdinės Dovanos Darželio Auklėtojai: Originalios Idėjos ir Naudingi Patarimai
- Sužinokite, kodėl kiaušinio trynys būna žalias ir ar tai jums pavojinga!