Pastaraisiais dešimtmečiais visuomenės požiūris į vaikus iš esmės pasikeitė. Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai yra labai pažeidžiami ir todėl jiems visų pirma reikalinga ypatinga tėvų ir visuomenės apsauga. Tik neseniai vaikai tapo teisės subjektais ir įgijo teises.
Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Vaikams būtina pastogė, maistas, mokslas, gydymas, meilė bei apsauga nuo prievartos ir aplaidumo.
Temos Aktualumas ir Problematika
Vaiko teisių apsaugą užtikrinti svarbu, nes vaikai yra ne tik mūsų visuomenės ateitis, bet ir dabartis. Vaiko teisių sampratą formuoja įsivaizdavimas po žymiais, pagal kuriuos vaiką galima atskirti nuo suaugusio asmens, taip pat suvokimas vaiko, kaip teisių turėtojo ir įsivaizdavimas pagrindinių vaiko teisių apsaugos principų.
Šis mūsų suvokimas, tame tarpe ir vaiko teisių samprata, yra visuomenės informavimo priemonės, kurias šiame darbe vadiname tiesiog žiniasklaida. Remiantis tyrimų duomenimis Lietuvoje ilgą laiką žiniasklaidos institucija pasitikėta labiausiai. Remiantis paskutiniais duomenimis žiniasklaidoje apstu straipsnių, kurių tema vaikai, jų teisės, bei jų įgyvendinimo problematika.
Tyrimo klausimas: kokios vaiko teisių sampratos yra formuojamos Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje. Magistrinio darbo struktūra: baigiamąjį darbą sudaro įvadas, teorinė dalis, tyrimas (kiekybinė ir kokybinė turinio analizė), teorinės išvados, rekomendacijos ir naudotos literatūros sąrašas.
Tyrime analizuojamas vaiko teisių sampratos daugialypiškumas žiniasklaidoje. Analizuojami internetinės žiniasklaidos straipsniai susiję su vaiko teisėmis. Po atlikto tyrimo, padaromos bendrosios išvados, kurios pagrindžia darbo pradžioje išsikeltą tikslą ir uždavinius.
Vaikystė Kaip Socialinė Kategorija
Vaikystė - tai socialinė kategorija, skirianti vaikus nuo suaugusiųjų. Vaiko teisinis statusas - tai vaiko teisių ir pareigų vienovė. Daugialypiškumas - sąvoka įvesta iš žodžio daugialypis, kurio reikšmė - sudėtas iš daug dalių.
Žiniasklaidos rūšys: spauda, radijas, televizija, internetas. Internetas - tai kompiuterių tinklas, į kurį įeina ne tik vienoje kurioje nors valstybėje, bet ir įvairiose pasaulio šalyse esantys kompiuteriai su juose sukaupta informacija apie atskiras valstybes, institucijas, įstaigas, organizacijas, visuomenės informavimo priemones, žymius žmones, su naujausiomis žiniomis apie pasaulio įvykius, reiškinius, procesus.
Internetinė žiniasklaida - tai gana specifinė žiniasklaidos priemonė, apimanti ir spausdintinę, ir audiovizualinę žurnalistiką. Ji informacijos vartotojui teikia ne tik tekstinę, bet ir vaizdinę bei garsinę informaciją.
Kas Yra Vaiko Teisės?
Norėdami suprasti kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaiką yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.
Daugiausia problemų iškyla dėl šios sąvokos apimties. Pasak J. Žukauskienės ir A. Širinskienės, biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, „Vaiko“ sąvokos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos būdingų požymių ryšys.
Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsūs psichologai savo teorijose. Vienas garsiausių - Z. Froidas savo sukurtoje psichoanalitinėje žmogaus raidos teorijoje išskyrė 5 stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kur kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas, t.y. ši sritis ir yra stipriai sužadinamos.
Tuo tarpu kognityvinės teorijos atstovas J. Piaget sudarė raidos stadijų seką, kuri apibūdina vaiko intelekto raidą. Šios stadijos yra sensomotorinė, priešoperacinė, konkrečių operacijų, ir formalių operacijų.
Psichosocialinės teorijos atstovas E.H. Eriksonas praplėtė Z. Froido teoriją, pasiūlęs naują psichosocialinės viso gyvenimo raidos sampratą ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusius malonumo jausmus, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka.
3 pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinė raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinė, istorinė ir kt.). Taigi, raidos psichologija sukūrė „psichologinį vaiką“, kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo.
Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus „vaiko“ tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t.y. nuo gimimo iki 12 - 15 metų.
Į sąvoką „vaikas“ galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus, dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaiko-suaugusiojo santykius bei negalintys sukurti savo kultūros.
Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiko bei vaikystės sąvokas, išskirti būdingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Šis požiūris kito kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laiko, vietos bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai mūsų požiūriu, priimtina N. Vuckovic - Sahovic suformuluota teorija, kuria remiasi ir G.
Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Gyvybės pradžią įvairių teorijų šalininkai pripažįsta skirtingus momentus: pirmuosius kūdikio judesius (jie fiksuojami jau 14 nėštumo savaitę), smegenų impulso atsiradimą (fiksuojami 6 savaitę), pirmąjį širdies dūžį, pirmą savarankišką įkvėpimą (10-oji savaitė), vaiko atskyrimą nuo moters kūno, virkštelės nukirpimą ir pan.
Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šiau bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Šioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Šiau jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą).
Šiau CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. Šiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra suėjęs ašis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija.
Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip „kūdikis“, „mažametis“, „nepilnametis“.
Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. Šiais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Šiais. Šiais asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse vaiko samprata išreiškiama tokiomis sąvokomis kaip „vaikas“, „paauglys“, „nepilnametis“. Terminas „paauglys“ dažniausiai vartojamas apibūdinant asmenis nuo 14 iki 16 metų amžiaus. „Vaikas“ - asmenis nuo 5-7 iki 16 metų amžiaus. „Nepilnametis“ - asmenis nuo 16 iki 18 metų amžiaus.
Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami „ikimokyklinio amžiaus vaikais“, o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami „mokyklinio amžiaus vaikais“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: „Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų“.
Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose.
Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose. Šiuos), jis gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiuo subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė.
Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu. Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog „vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Vaiko Teisių Svarba
Ilgai visuomenė į vaiką žiūrėjo, kaip į „mažą suaugėlį“, kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės yra žmogaus teisės.
Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Kaip pastatyti vaikišką namelį: žingsnis po žingsnio instrukcija ir idėjos
- Kaip užmigdyti kūdikį be ašarų: patarimai tėvams
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- Vaikiškos Avalynės Dydžių Lentelės: Patarimai, Kaip Išsirinkti Tobulus Batus Vaikams
- Vaikiškų Vienkartinių Lėkščių Saugumo Paslaptys ir Efektyvi Priežiūra