Andrius Cvirka (1909-1947) buvo Lietuvos rašytojas, pasirodęs kultūriniame lauke praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Kūrybos Pradžia
Tarpukariu P.Cvirka buvo žinomas kaip kairiųjų pažiūrų intelektualas - bendradarbiavo literatūriniame žurnale „Trečiasis frontas“, mėgino bendradarbiauti ir sovietinėje spaudoje.
1934-aisiais P.Cvirka buvo priimtas į Lietuvos rašytojų draugiją.
Turbūt žymiausi P.Cvirkos kūriniai - dviejų dalių romanas „Frank Kruk“, „Žemė maitintoja“.
Rašytojas kūrė tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.
Kolaboravimas su Sovietų Sąjunga
Daugiausiai diskusijų iki šiol kelia P.Cvirkos kolaboravimas su Sovietų Sąjungos valdžia.
Jau 1940-aisiais metais rašytojas įstojo į Lietuvos komunistų partiją, tapo Liaudies Seimo deputatu ir kartu su neteisėto parlamento delegacija išvyko į Maskvą, Sovietų Sąjungos Aukščiausios tarybos VII sesiją, kurioje delegacija prašė priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą.
Tais pačiais metais P.Cvirka tapo Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) rašytojų sąjungos nariu ir organizacinio komiteto vadovu.
Įamžinimas Sovietmečiu
Mirė P.Cvirka 1947 metais ir greitai po to tapo savotiška tarybinio rašytojo Lietuvoje ikona.
P.Cvirkai imtos kabinti memorialinės lentos, skirtinguose miestuose gatvės imtos pervadinti rašytojo vardu, kurti P.Cvirkos kolūkiai, statyti jo biustai ir paminklai.
Anksčiau pro šią vietą einanti, dabartinė Pamėnkalnio, iki sovietmečio - Uosto gatvė taip pat vadinta rašytojo vardu.
Ji pervadinta praėjus vos kelioms savaitėms nuo rašytojo mirties.
Vilniuje vis dar esantis P.Cvirkos paminklas pastatytas 1959 metais.
Paminklą sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas.
J.Mikėnui taip pat priklauso tokių gerai žinomų skulptūrų, kaip tarybiniams kosmonautams sukurta, vėliau iš bronzos išlieta ir šiandien prie Nacionalinės dailės galerijos esanti skulptūra „Pirmosios kregždės“ ar ant žaliojo tilto stovėjusi „Besimokančio jaunimo“ skulptūros, autorystė.
Paminklas stovi taip pat 1959-aisiais suprojektuotoje Petro Cvirkos aikštėje.
Aikštė atidaryta tais metais, kai rašytojui būtų suėję 50 metų.
Ant Rašytojų sąjungos rūmų kampo 1960-aisiais metais buvo pritvirtinta atminimo lenta, kurioje buvo rašoma, kad pastate gyvenęs P.Cvirka.
Lenta buvo nuimta vykdant Rašytojų sąjungos rūmų naujinimą, 1990-aisiais metais.
Vilniuje stovi ir dar vienas paminklas P.Cvirkai - 1986 metais Naujamiestyje pastatyta „Lakštingala“, kurioje - to paties pavadinimo, 1942-aisiais parašyto P.Cvirkos apsakymo herojus, partizanų pagalbininkas.
Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankirtoje esančiame skvere esantis P.Cvirkos paminklas Į kultūros vertybių registrą buvo įtrauktas 1992 metų gruodžio 9 dieną.
Diskursas dėl P. Cvirkos Įamžinimo
Lrt.lt rugsėjo mėnesį pranešė, kad LGGRTC Vilniaus miesto Istorinės atminties atminties komisijai įteikė išvadą, kad P.Cvirka talkino sovietinei propagandai, tapo viešu okupantų rėmėju ir prisidėjo prie poeto Kazio Jakubėno įkalinimo.
Tai vėl paskatino diskusijas dėl rašytojo įamžinimo Vilniaus miesto centre.
Rašytojo įamžinimu Kavarske piktinosi monsinjoras Alfonsas Svarinskas, dėjęs pastangas, idant miestelyje esanti rašytojo vardu pavadinta gatvė būtų pervadinta, tačiau nesėkmingai.
Rašytojo įamžinimo klausimas keltas ir sostinėje, tačiau net revizoriai dar nesiryžo siūlyti nukelti paminklo - tai apsiribojo Petro Cvirkos stotelės pervadinimo klausimu.
2003 metais Lietuvos Sąjūdis kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą.
Rašte tuometiniam merui Artūrui Zuokui buvo prašoma Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankirtoje esančios stotelės pavadinimą pakeisti iš „Petro Cvirkos“ į „Islandijos“.
Kreipimesi buvo rašoma, kad P.Cvirka buvo Sovietų Sąjungos kolaborantas, „savo talentą paaukojęs komunizmo propagandai, okupantams šlovinti“.
Tiesa, tai nebuvo pirmas kreipimasis į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą dėl stotelės pavadinimo keitimo.
Minėtame rašte anuometinis Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas Petras Šakalinis teigė, kad neketinama reikalauti nukelti P.Cvirkos paminklo ar pervadinti Salomėjos Nėries gimnazijos.
Atsakydamas į siūlymą literatūrologas Petras Bražėnas jau tada teigė, esą P.Cvirka Lietuvai svarbus ne kaip politinis veikėjas, o kaip literatūros klasikas, pripažinimo sulaukęs dar tarpukariu.
Stotelės pavadinimas į „Islandijos“ buvo pakeistas 2007 metų rugsėjo mėnesį.
Pasak tuometinio miesto savivaldybės Viešojo transporto poskyrio vedėjo Kastyčio Lubio, tai buvo padaryta vardan patogumo: „Islandijos gatvė yra pagrindinė jungtis tarp Pylimo gatvės ir Senamiesčio.
Naujasis stotelės pavadinimas yra orientyras, kad šioje vietoje būtent Islandijos gatvė yra svarbiausia“.
Tuo metu viešojoje erdvėje buvo diskutuojama apie kolaboravusiųjų su sovietine valdžia vertinimą visuomenėje.
Nors į įpaminklinimo klausimus ir paminklų paskirtį skirtingais istoriniais laikotarpiais akademikai dėmesį kreipė ir anksčiau , diskusija viešoje erdvėje dėl P.Cvirkos asmenybės ir paminklo paaštrėjo 2009 metais.
Tais pačiais metais buvo minimos P.Cvirkos gimimo šimtosios metinės.
Tais pačiais metais sostinėje iškilo Vinco Kudirkos paminklas, jo vardu pervadinta Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės sankirtoje esanti aikštė.
Kilo šiokia tokia diskusija dėl paminklų reikšmės ir asmenybių įpaminklinimo apskritai.
Gana aštriai V.Kudirkos skulptūrą, sulygindamas ją su Vladimiro Lenino monumetu, sukritikavo menotyrininkas ir menininkas Kęstutis Šapoka.
Keliuose tekstuose jis aprašė įpaminklinimo ideologinę prasmę ir krūvį, užsimindamas ir apie P.Cvirką.
Reaguodamas į K.Šapokos komentarą antropologas Gintautas Česnys rašė: „Jeigu tautinė nuotaika nervina, tai ramiam pabuvimui, kontempliacijai dar liko erdvės kad ir prie Žaliojo tilto ar P.Cvirkos aikštėje.
Ar „kritikui“ neatėjo į galvą labai paprasta mintis, kad depolitizavimas ir deideologizavimas jau savaime yra ideologija.
ši ideologija nėra tokia nauja ir nekalta: gerus du dešimtmečius ją mums bruka tie, kurie patys save vadina intelektualais, atvirais pasauliui.“
2013-aisiais diskusijos dėl paminklų įgavo pagreitį.
Tam įtakos turėjo Vilniaus miesto savivaldybės planai restauruoti Žaliojo tilto skulptūras.
Dar 2008-aisiais buvo priimtas ir tų pačių metų birželį įsigaliojo įstatymas dėl nacionalsocialistinės ir komunistinės simbolikos naudojimo viešosiose erdvėse.
Kadangi ant vienos iš Žaliojo tilto skulptūrų buvo matomi kūjis ir pjautuvas, pareiškus apie paminklų restauravimą kilo sujudimas.
2013 metais Seimo narys Kęstutis Masiulis išreiškė nepasitenkinimą sostinės savivaldybės planais ir klausimą perkėlė į Seimo salę, įregistravęs svarstyti minėto įstatymo pataisą, kuria būtų draudžiama į paveldo sąrašą įtraukti objektus, kuriuose vaizduojamos nacionalsocialistinės ar komunistinės vėliavos, herbai, ženklai, uniformos.
Spalį į Lietuvos Vyriausybę ir Seimą kreipėsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) jubiliejiniame, LPTKS įkūrimo 25-mečio renginyje, ragindami iškelti ne tik Žaliojo tilto skulptūras, bet ir paminklus Salomėjai Neriai, Petrui Cvirkai ir žaliojo tilto skulptūras.
Tais pačiais metais, pradėjus aktyviau kelti Žaliojo tilto skulptūrų klausimą, Vilniuje buvo nukeltas prieš švietimo ir mokslo ministeriją stovėjęs Liudo Giros biustas.
Klausimai dėl L.Giros paminklo ir raginimai šį nukelti taip pat skambėjo ir anksčiau - štai 2011 metais prie ministerijos vyko piketas dėl paminklo, o tų pačių metų gruodį dėl šio demontavimo į tuometinius Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir kultūros ministrą Arūną Gelūną kreipėsi švietimo ministras Gintaras Steponavičius.
Dėl L.Giros biusto nukėlimo nuomonių būta įvairių.
Savo publikacijoje V.Vareikis taip pat kėlė klausimą dėl P.Cvirkos paminklo - kaip bus su juo, jei jau pradėtas paminklų demontavimas.
Štai 2010-aisiais tinklaraštyje „Baltojo vaiduoklio užrašai“ publikuotame tekste apie kolaborantų vertinimą po slapyvardžiu „Baltasis vaiduoklis“ pasislėpęs istorikas Vytas Jankauskas rašė, kad P.Cvirkos paminklo vieta Grūto parke.
Vis dėlto diskusijų epicentre buvo kiti paminklai.
Tik prasidėjus intensyvesnėms diskusijoms, 2013 metais architektas Tomas S.Butkus iškėlė mintį vietoje P.Cvirkos pastatyti paminklą Vincui Mykolaičiui Putinui.
2014-ieji: Sovietinių Simbolinių Reliktų Klausimas
2014 metais pradėjo kilti vis daugiau diskusijų apie sovietmečio simbolinius reliktus viešojoje erdvėje: paminklus sovietiniams kariams, mokyklų ir kitokių institucijų ar gatvių vadinimus sovietinių kolaborantų vardais ir ką su tuo derėtų daryti.
Diskusijas dėl sovietinių karių kapų, jų priežiūros, o ir dėl sovietmečiu pastatytų monumentų, iš dalies paskatino ir metų pradžioje įsiplieskęs konfliktas Rytų Ukrainoje.
Į Nevyriausybines organizacijas susibūrę Lietuvos nepriklausomybės gynėjai kreipėsi į valdžios institucijas, to siekdami.
Jonas Užkurka kaip pavyzdžius minėjo S.Nėrį ir P.Cvirką.
A.Anušauskas teigė nemanąs, kad S.Nėrį ar P.Cvirką reikia išbraukti iš istorinės atminties.
„Tautos istorijoje abu yra palik ryškų pėdsaką, o jų gyvenimai - pavyzdys to, kaip likimas kartais nuveda žmogų ten, kur jam nė nesisapnavo“, - sakė politikas.
Tą patį teigė ir anuometinis opozicijos lyderis Andrius Kubilius.
Jis teigė, kad vertinant šiuos du kūrėjus galima pasimokyti iš norvegų ir Knuto Hamsuno pavyzdžio.
„Jie šį žmogų pristato kaip puikų rašytoją, bet drauge neslepia, kad menininkas tarnavo norvegų tautai priešiškai ideologijai“, - teigė jis.
Rugpjūtį pasigirdo kalbos dėl Kauno rajone esančios Vilkijos gimnazijos pervadinimo P.Cvirkos vardu.
Konservatorė Rasa Juknevičienė teigė, kad dekomunizacija Lietuvoje neįvyko.
„Man atrodo, Lietuvoje neįvyko vienas svarbus dalykas: dekomunizacija, arba įvertinimas taip, kaip įvyko nacių ideologijos įvertinimas.
ši komunistinė ideologija, žmonės, kurie kolaboravo Lietuvoje, kurie galbūt klydo, o gal sąmoningai, kaip P.Cvirka, buvo žiauriausios stalinistinės nomenklatūros dalis“, - anuomet sakė politikė.
2014-ųjų spalį Seime vyko konservatorių Arvydo Anušausko, Audroniaus Ažubalio ir Vytauto Juozapaičio surengta konferencija „Ar griauti Lietuvos okupaciją primenančius paminklus“, kurioje dalyvavo ir 2013-aisiais įkurtos Sovietinės okupacijos tyrimų asociacijos pirmininkas Norbertas Černiauskas.
N.Černiauskas paminėjo ir P.Cvirką, tiesa, ne patį paminklą, o tai, kad jo ir S.Nėries vardais neturėtų būti vadinamos mokyklos, nors jų kūrybos iš mokyklinių literatūros programų išbraukti nereikėtų.
Kalbėta apie sovietmečio reliktus, bevardžių sovietinių herojų įamžinimą ir apie sovietinius kolaborantus.
Diskusija P.Cvirkos ir jo paminklo atžvilgiu beveik nevyko, dažniausiai jis buvo minimas kontekste su kitomis analogiškos reputacijos asmenybėmis, kaip antai S.Nėris, kelti klausimai dėl jo asmenybės vertinimo, o ne įpaminklinimo problematika.
2015-ieji ir 2016-ieji: Žaliojo Tilto Skulptūrų Nukėlimas ir Diskusijos dėl Paminklo
2015-ųjų liepą iš sostinės centro dingo kontroversiškosios Žaliojo tilto skulptūros.
Būtent tada viešojoje erdvėje pradėjo rastis vis daugiau nuomonių ir pasiūlymų, ką daryti su P.Cvirkos skulptūra.
Tuometinė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, konservatorė Rasa Baškienė dar vasarą siūlė nugriauti ir vadinamuosius Žaliojo tilto „balvonus“, ir P.Cvirkos paminklą, o vietoje jų pastatyti monumentą Jonui Basanavičiui.
Menininkas Gitenis Umbrasas siūlė nieko nedaryti P.Cvirkos paminklui, kol nesukūrėme nieko geresnio.
Architektas, Vilniaus dailės akademijos profesorius Algimantas Mačiulis greitai po Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimo teigė, kad P.Cvirkos paminklo iškėlimas yra svarstytinas, nes tai nėra neutralios ideologijos dekoratyvinė skulptūra, o „ji skleidžia ideologiją“.
Istorikas Antanas Terleckas teigė nenorintis, kad P.Cvirkos paminklas dingtų iš Vilniaus - anot jo, paminklas yra gera pamoka, kad „paskutines žemes ant Lietuvos valstybingumo kapo 1940 m. vertė ne sovietai, o patys lietuviai savo rankomis, daugiausia inteligentijos atstovai“.
Veliuonos gyventojas ir kultūros veikėjas Stasys Liutvinavičius 2015 metais sakė, kad „pradėjus griauti sovietinės okupacijos metų paminklus pats važiavęs į Rašytojų sąjungą prašyti - jei griaus P.Cvirką Vilniuje, atiduoti Veliuonai, nes čia žmonės ras kur jį pastatyti.
Bet paskui P.Cvirka taip ir liko Vilniuje stovėti.“
2016-ųjų vasario mėnesį Vilniaus knygų mugėje vyko diskusija „Sovietmečio rašytojų laikysenos: keblus palikimas“, kurioje pro akis nepraleistas ir P.Cvirkos paminklo klausimas.
Paminklo Nukėlimas ir Dabartinė Situacija
Dėl paminklo P.Cvirkai (1909-1947) nuomonę jau pareiškė politikai, menotyrininkai, istorikai ir visuomenės veikėjai.
Nors garsiai apie tai nekalbama, paminklo nukėlimo klausimas įrašytas net naujoje savivaldybės tarybos partijų koalicijos sutartyje.
Neseniai paskelbtos peticijos autoriai tikina, kad P.Cvirka savo darbais ir kūryba tiesė kelią sovietinei okupacijai - už tai po mirties sovietai jo garbei pastatė paminklą Vilniaus širdyje.
Tačiau šį kreipimąsi į sostinės valdžią per tris mėnesius pasirašė vos 945 piliečiai.
P.Cvirkos anūkas 43 metų miškininkas A.Pivoriūnas sako, kad jeigu jau paminklo likimą nulemtų griovėjų balsai, būtų gerai, kad išliktų ir būtų sutvarkyta bent žalioji erdvė.
Po rinkimų pasirašant partijų koalicijos sutartį į ją buvo įtrauktas reikalavimas nugriauti paminklą.
To dar niekada nėra buvę.
Šis reikalavimas slepiamas, bet nesunku įsitikinti, kad už jį palaikančių politikų kyšo verslininkų ausys.
Miesto bendrajame plane, kuris svarstomas, yra įdomus dalykas.
Skverai, aikštės pažymėti ruda spalva, apskritimu - paminklų vietos.
Nurodyti ir pėsčiųjų takai.
Bet P.Cvirkos paminklas apskritimu nepažymėtas, nėra ir takų.
Vis dėlto čia reikėtų prisiminti, kaip buvo nukeltos Žaliojo tilto skulptūros.
Tai įvyko Vilniaus valdžiai vos apšilus kojas (2015-ųjų liepą, praėjus 4 mėnesiams po savivaldos rinkimų. - Red.).
Vis dėlto giminaičiams jis prasitarė, kad tai yra šeimos reikalas ir ji pati neturėtų kelti šio klausimo.
Pasiūliau paprašyti šį darbą atlikti Stanislovo Tomo, jau turinčio patirties daužant kūju Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą.
Manau, kad taip.
Raktinis žodis yra „sklypas“.
Jo vertė yra milžiniška.
Nieko nuostabaus - juk vietoj Žemaitės skvero Gedimino prospekte taip pat jau net buvo projektuojami namai.
Laimei, projektas nebuvo įgyvendintas.
Man, kaip tikram vilniečiui, nepatinka, kad nieko bendra su Vilniumi neturėję žmonės, ypač jauni, atvažiuoja į sostinę ir mus moko, kaip čia reikėtų gyventi.
Tai daro net prastai istoriją išmanantys jaunuoliai.
Štai koks apleistas P.Cvirkos skveras.
Ir kam jis demonstruoja nepagarbą?
Rašytojui, paminklui?
Ne, mums visiems, vilniečiams.
Esu miškininkas, tad galiu drąsiai sakyti, kad mitas, jog Vilnius yra žalias miestas.
Jei yra tiek žaliųjų erdvių, kodėl vilniečiai veržiasi į Bernardinų sodą?
Kodėl sėdi lauko kavinėse net prie gatvių?
Manau, kad žaliųjų erdvių Vilniuje trūksta, juolab kad uždarytas Reformatų skveras, Sapiegų parkas, o Lukiškių aikštės vadinti žaliąja erdve nesiverčia liežuvis.
Tai užmirškime P.Cvirkos paminklą, sutvarkykime žaliąją erdvę pačiame miesto centre, ir vilniečiai pasakys „ačiū“.
Kūrybos Įvertinimas Šiandien
Taip, nors teko skaityti, kad šiemet Čikagoje minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną išeivijos lietuviams buvo parodytas miuziklas „Šnekučiai“ pagal P.Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs“.
Čikagoje siautė pūga, tačiau 700 vietų salė buvo sausakimša, miuziklas buvo labai šiltai sutiktas.
Pas mus jeigu koks režisierius sumanytų sukurti spektaklį pagal P.Cvirkos kūrinius, jo paklaustų: „Ką rūkai?“
Šeimos Perspektyva
Ne tik aš, bet ir mano mama nematė P.Cvirkos gyvo.
Ji gimė praėjus 2 mėnesiams po P.Cvirkos mirties.
Tuo sunkiu laikotarpiu abiem šeimoms teko daug iškentėti, Eliza per klaidą Kaune net buvo uždaryta į žydų getą.
Išgelbėjo A.Venclova, kuris jau buvo žinomas poetas ir prozininkas, simpatizuojantis komunistams.
Abu mano tėvai taip pat kauniečiai, tačiau gyvendami Kaune vienas kito nepažinojo.
Susipažino tik persikėlę gyventi į Vilnių.
Mirties Paslaptis
Taip, bet, nepaisant priešiškų politikų kalbų, atsiranda žmonių, kurie ir šiandien domisi P.Cvirkos biografija.
P.Cvirka mirė vos 38-erių ligoninėje visai šalia aistras keliančio paminklo.
Ji buvo Rožių alėjoje.
Jau prieš daug metų močiutė man pasakojo, kad Petras mirė ne sava mirtimi, buvo nunuodytas.
Bet garsiai apie tai kalbėti buvo draudžiama.
Dabar jau atsiranda faktų, kad senelio mirtis iš tiesų buvo tragiška.
Tai liudija ir KGB archyvų medžiaga.
Tad nedaug trūksta, kad iš dabar niekinamos jis virstų visai kitokia asmenybe.
Juolab kad nebaigtame rašyti romane „Upė negrįžta“ yra sakinys apie tai, kad jis laukia, kada Lietuva taps laisva.
Knygai apie P.Cvirką medžiagą renkantis prozininkas Gasparas Aleksa yra aptikęs liudijimų, kad būdamas sovietinės Rašytojų sąjungos pirmininkas senelis prašė valdžios nevežti žmonių į Sibirą.
Viename Rašytojų sąjungos suvažiavime senelis viešai suplėšė komunistų partijos nario bilietą, buvo pradėjęs klaikiai gerti.
Ir po mėnesio jo neliko.
Oficialiai buvo nurodoma, kad rašytoją pakirto širdies liga.
Įtaka Šeimai
Anaiptol.
T.Venclova 1975-ųjų pavasarį parašė komunistų partijos centro komitetui atvirą laišką, kuriame pareiškė, kad komunistinė ideologija jam tolima ir, jo manymu, daugeliu atžvilgių klaidinga.
Jis minėjo, kad absoliutus tokios ideologijos viešpatavimas šaliai lėmė daug nelaimių.
Po poros metų dėdė išvyko į JAV, o mums, likusiems čia, tai gyvenimo tikrai nepalengvino.
Mano mamai Elenai, dėdei Andriui Cvirkai, kitiems giminaičiams buvo uždrausta išvažiuoti į užsienį.
Nors buvau dar mažas, jau tais laikais žinojau, kad pokalbių telefonu klausomasi.
Žinojau, kad esame sekami.
Mama visą gyvenimą dirbo Paminklų projektavimo ir restauravimo institute.
Likimo ironija - jos darbas buvo įtraukti į sąrašus įvairius architektūros paminklus, tarp jų ir bažnyčias.
Sovietiniais laikais įrodyti, kad bažnyčia privalo būti saugoma valstybės, buvo tikrai nelengva užduotis.
žymės: #Gime
Panašus:
- Andrius Čelkis: Įdomiausia Biografija, Karjeros Paslaptys ir Santuokos Istorija
- Andrius Tapinas ir „Tūkstantmečio Vaikai“: Neįtikėtina Intelektinė Viktorina, Kuri Privers Tave Mąstyti!
- Atskleista Andriaus Rožicko Neįtikėtina Biografija ir Įspūdinga Karjera!
- Kūdikio Išmatose Kraujas: Svarbiausios Priežastys Ir Skubūs Veiksmai Tėvams
- Gleivių kamštis: svarbiausia, ką turi žinoti kiekviena būsima mama prieš gimdymą!