Algimantas Masaitis - Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas, ilgametis garsios Vilniaus rajono Marijampolio mokyklos direktorius, vienas iš tų ilgamečių šio krašto mokyklos vadovų, bene daugiausiai vardan tautinio ugdymo rytinės Lietuvos krašte darbų nuveikęs žmogus.
Nepaprastai įdomu bendrauti su šiuo šiltu, itin apsišvietusiu ir daug įdomių, ir beveik neviešintų faktų žinančiu pedagogu. Pats A. Masaitis kuklus, mieliau kalba apie Pietryčių Lietuvą, ypatingai - apie Marijampolio mokyklą ir vaikus iš „įvairiausių Vilnijos bei Gudijos užkampių“, kurie nepaprastai troško mokytis lietuviškai ne tik giliu sovietmečiu, bet ir dabar, jau Nepriklausomos Lietuvos laikais. Kelis dešimtmečius Marijampolio vidurinė mokykla buvo vienintelė šiame krašte, kurioje buvo mokyta lietuviškai.
Atskiros A. Masaičio knygos nusipelno dėmesio. Jose - jo prisiminimai apie tai, kaip pradinė mokykla tapo vidurine. 1960 m. į Marijampolį A. Masaitis atvyko dirbti matematikos ir braižybos mokytoju. Vėliau buvo paskirtas direktoriumi.
„Mokslo Lietuvos“ žurnale J. Endriukaitis apie A. Masaitį taip atsiliepia: „jis sugebėjo suburti sunkiam, atsidavusiam darbui pedagogus, beveik pusę amžiaus vadovavo mokyklai, statė naują gražų mokyklos korpusą, rinko moksleivius. Bet svarbiausia - jis sugebėjo sugyventi su vietos žmonėmis, įgijo jų pasitikėjimą, juos patraukė. Jis nesakė skambių kalbų, neagitavo, bet ramiai, įtikinamai kalbėjosi su žmonėmis, jiems patarinėjo, rodė šviesą tunelio gale… Vietiniai žmonės jo vis labiau klausė, juo tikėjo. A. Masaičio darbas ir veikla turėtų būti pavyzdžiu kitiems, kurie šiame krašte dar dirbs. Žinoma, tokių atsidavusių mokytojų, švietėjų Vilnijoje yra ir daugiau.
A .Masaitis pabrėžia, jog daugiau nei pusę amžiaus išdirbęs vienoje mokykloje Marijampolyje niekada neskirstė žmonių pagal tautybes. Savo mokinius gynė kiek įstengdamas - nuo milicijos, vagių, blogų tėvų ir ne ką geresnių kaimynų. „Jeigu mokinukas atvykdavo į mokyklą, man būdavo šventė, niekada nė minties nekildavo paklausti, kokios jis tautybės. Visi lygūs. Į Marijampolį nuolat važiavo iš Baltarusijos ir kitų Lietuvos vietų, iš keturių aplinkinių rajonų ir daugelio apylinkių. Ramiai dirbdami ir taikiai sugyvendami pasiekėme, kad Marijampolio mokykla įgijo labai gerą vardą. Visi moksleiviai norėjo mokytis, apie 70 proc. mūsų mokyklą baigusių vaikų sugebėdavo įgyti aukštąjį mokslą“.
Beje, reikia priminti ir tokį dalyką - dar sovietiniais metais Marijampolio mokykla garsėjo visoje Tarybų Sąjungoje, ji, kaip pavyzdinė, buvo rodoma visiems aukštiems Maskvos šulams, į ją ne sykį važiavo televizijos filmavimo grupės ir kūrė filmus. „Galiu pasakyti, kad beveik 300 moksleivių, į mūsų mokyklą atvykusių iš Baltarusijos, ją baigė. Jie dirba Lietuvoje, ir tai mūsų laimėjimas. Lietuviškos salos Baltarusijoje nutautinamos ir jeigu jie nebūtų mokęsi Lietuvoje, tai būtų mokęsi Minske…“ - sako A. Masaitis. - Tokį subtilų tautinių santykių klausimą turime vertinti labai ramiai ir išmintingai.
Savo knygoje „Marijampolio vaikai“ A. Masaitis prisimena, kaip lenkų autonomininkai ne vieną kartą jam metę kaltinimus: „ko tas žemaitis atsigrūdo į Vilniaus kraštą mūsų vaikų žaloti?“. Turime nuliūdinti pagiežos pilnus kaltintojus - A. Masaitis yra tikras Pietryčių Lietuvos vaikas, gimęs ir iki penkerių metų augęs Trakų rajone, Daniliškių kaime. Ir tik vėliau, politinių aplinkybių verčiama A. Masaičio šeima turėjo pasitraukti į Veliuoną. Likimas sudėliojo taip, jog po universiteto baigimo jis vėl atsidūrė gimtajame krašte ir nebeišvyko…
Vertėtų perskaityti žinomo pedagogo, matematikos mokytojo prisiminimų knygą „Marijampolio vaikai“. Tai tikra, sukrečianti sakmė apie Vilnijos krašto istorijos puslapius, apie tai, kaip jame buvo palaikoma lietuvybė, nuolat budinama mūsų jaunuomenės dvasia. Apie Marijampolio vidurinės mokyklos misiją, jos mokytojų ir mokinių ištikimybę tautos interesams liudija ilgamečio direktoriaus, mokyklos pedagogų, moksleivių bei visų, kuriems rūpėjo ir rūpi šio krašto lemtis, prisiminimai, liudijimai bei leidinyje publikuojami autentiški dokumentai.
Krinta į širdį šio iškilaus pedagogo, visuomenės veikėjo, lietuvybės puoselėtojo tvirtumas ir diplomatija sunkiausiais lietuviškai mokyklai laikais.
Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ veikla
Tačiau Rytų Lietuva tokios draugijos neturėjo, todėl, pritarus dr. Jonui Basanavičiui, Antanui Smetonai, D. Malinauskui, kun. Vladas Mironui, Alfonsui Petruliui ir kitiems, nuspręsta, kad mokykloms steigti bei švietimo darbui plėtoti reikalinga švietimo draugija. Taip gimė „Rytas”. Pagrindiniai draugijos tikslai buvo mokyklinis ir popamokinis jaunimo bei suaugusiųjų švietimas, švietimo darbuotojų rengimas, lietuviškų mokyklų organizavimas ir išlaikymas. Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ nuo jos įsteigimo dienos veikė 25 metus - iki 1938 m.
Pietryčių Lietuva irgi pakilo - tėvų prašymu buvo pradėtos steigti naujos mokyklos, kuriose mokoma lietuvių kalba, mėginta atsiskirti nuo dominuojančių lenkų ir rusų mokyklų. Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose rinkimus į savivaldybes laimėjusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS), pasak Algimanto Masaičio, „grįžo prie seniai išmintų takų - švietimo organizavimas lietuvių kalba strigo, visomis išgalėmis imtasi įvairiausių priemonių, idant lietuviškos klasės išnyktų nuo žemės paviršiaus. Taip atėjo laikas „Ryto“ draugijai“, - prisimena buvęs ilgametis garsios Vilniaus rajono Marijampolio mokyklos direktorius, atkurtos „Ryto“ draugijos pirmininkas A. Masaitis. - Tačiau prieš tai buvo ir yra, suprantama, „Vilnijos“ draugija, esu jos valdybos narys. Mano kuruojama sritis - švietimas.
Su buvusiu Marijampolio vidurinės mokyklos direktoriumi susitikome Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo raidos centre - muziejuje, labai simboliškai įsikūrusiame pačioje pirmojoje lietuviškoje mokykloje Rytų Lietuvoje - Marijampolyje.
Norom nenorom galvoji apie tai, jog kaip ir prieš šimtmetį, taip ir dabar švietimo draugija „Rytas“ reikalinga lyg tyro oro gurkšnis. Apie „Ryto“ draugijos veiklą papasakosime kiek vėliau, grįžtame prie lietuvybės židinio ir tų veiklos būdų, kokiais jis buvo kurstomas (gerąja prasme).
Nesigirdama ir nesigarsindama dirba 2004 metais atkurta švietimo draugija „Rytas“. Sumų, išleistų pedagogų konferencijoms ir suvažiavimams, edukacinėms-pažintinėms ekskursijoms ne tik po Lietuvą, bet ir užsienio šalis, moksleivių menų šventėms, knygų, enciklopedijų, žemėlapių lietuviškoms mokykloms pirkti nevardinsime. Kaip visada, A. Masaitis atremia: ne pinigai svarbu, nors jų, aišku, visuomet trūksta, o dėmesys lietuviškoms salelėms. Per draugijos veiklos metus aplankytos Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Rudaminos „Ryto“, Riešės, Juodšilių „Šilo“gimnazijos, Paberžės „Verdenės“, Maišiagalos LDK Algirdo, Eitminiškių, Šalčininkų r.
Vieša paslaptis, kad Pietryčių Lietuvoje, Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivaldybėse nesistengiama didinti ikimokyklinio ugdymo prieinamumą valstybine kalba, o ypač - kaimo vietovėse. Tai sukelia didelį tėvų nepasitenkinimą, nes priemiestiniuose rajonuose yra daug jaunų šeimų, kurių atžalos negali patekti į darželius. Šiuo klausimu „Ryto“ švietimo draugijos valdyba aktyviai dirbo su vyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, idant esama padėtis pasikeistų. Pasak A.
Taip atėjo laikas „Ryto“ draugijai“, - prisimena buvęs ilgametis garsios Vilniaus rajono Marijampolio mokyklos direktorius, atkurtos „Ryto“ draugijos pirmininkas A. Masaitis. - Tačiau prieš tai buvo ir yra, suprantama, „Vilnijos“ draugija, esu jos valdybos narys. Mano kuruojama sritis - švietimas.
Švietimas ir lietuvybės puoselėjimas
1864 m. buvo uždarytos visos nevalstybinės (taip pat ir katalikų parapinės) mokyklos. Mokymas lietuvių kalba visiškai uždraustas Vilniaus gubernijoje, o Kauno gubernijoje leista naudoti tik kaip pagalbinę kalbą pirmaisiais metais. Uždrausta visa spauda lietuvių kalba (lotyniškais rašmenimis), išskyrus kirilica parašytas maldaknyges ir elementorius. Tačiau per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Supratęs, jog kova su lietuvybe niekada nebus laimėta, 1904 m. Pats faktas, kad maža tauta apgynė savo nevaržomo žodžio teises prieš didžiulį milžiną, kad gavo teisę viešai spausdinti savo knygas ir laikraščius, žymiai palengvino kovą dėl kitų jos teisių, palengvino sąlygas toliau ugdyti tautišką piliečių savimonę. Netrukus visoje Lietuvoje buvo pradėtos steigti švietimo draugijos: „Saulė“ - Kaune, „Žiburio“ - Seinuose. Šios draugijos veikė Vakarų bei Pietų Lietuvoje.
1990 m. Lietuva atkūrė nepriklausomybę.
„Šioje mokykloje dirba fiziškai ir dvasiškai jauni mokytojai, o Meilei Lukšienei buvo svarbu, kad mokykloje dirbtų kuo daugiau jaunimo. Čia 43 proc. pedagogų yra 31-40 metų“, - sakė direktorė ir pasidžiaugė, kad 32 proc. pedagogų - vyrai.
Direktorė, paklausta, ar mokiniai jau gerai pažino savo globėjos asmenybę ir jos nuopelnus šaliai, atsakė, kad vaikai yra supažindinami su šios iškilios pedagogės asmenybe ir biografija, parengė mokykloje parodą apie ją. „Šiuolaikinis jaunimas dar turi atrasti Meilę Lukšienę, o mūsų uždavinys - padėti jiems suprasti jos idėjas“, - sakė direktorė.
Lietuviška pradinė mokykla Marijampolyje buvo atidaryta 1951 metais. 1957 gavo vidurinės mokyklos statusą. 1972 m. įstaiga persikėlė į naują mūrinį pastatą.
Įvertinimas
Marijampolio mokykloje nuo pat jos įkūrimo dirbanti G. Boguslauskienė ir buvęs šios įstaigos direktorius Algimantas Masaitis už ilgametį pedagoginį darbą prezidentės buvo apdovanoti medaliais.
Stanislovo Rapolionio premija įteikta dr.
A. Masaitis ir J. Vasiliauskas įteikia Pietryčių Lietuvos Metų mokytojo premiją Elenai Sekonienei.
Kita veikla
Benediktas Algimantas Masaitis yra įmonės Lietuvių Švietimo Draugija "Rytas" vadovas. Įmonės registracijos adresas: A. Jakšto g. 9-306, Vilnius. Įmonės kodas 193405759. Bendrovės veiklos sritys yra sąjungos, fondai, asociacijos.