Biografija
Aleksandras Žarskus mokėsi Ramygalos vidurinėje mokykloje. 1965 metais įstojo į Kauno Politechnikos institutą. Vėliau buvo pervestas į Vilniaus Inžinierinį statybos institutą, kurį baigė 1970 metais. 1970-1973 m. dirbo inžinieriumi - geodezininku. 1973-1980 m. dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijos žemėtvarkos katedroje.
Nuo 1977 metų dalyvavo savilaidoje, o nuo 1982 iki Sąjūdžio pradžios skaitė paskaitas tautinės kultūros, religinėmis ir psichologinėmis temomis pogrindžio sąlygomis. Buvo kratomas ir tardomas. Už dalyvavimą savilaidinėje veikloje dėstytojo pareigas teko apleisti. 1980-1990 m. vėl dirbo inžinieriaus pareigose.
Nuo Sąjūdžio pradžios, 1988 m., kai Kaune įsisteigė LPS Sekmadieninė Sąjūdžio lietuvių kultūros mokykla, dalyvavo jos veikloje ir skaitė paskaitas lietuvių etinės kultūros ir dorovinėmis temomis. Nuo 1990 m. rugsėjo mėnesio perėjo dirbti į švietimo ir kultūros sritį. 1989 m. buvo judėjimo „Už gyvybę” (Pro life) iniciatyvinės steigiamosios grupės narys. 1989-1997 m. savanoriškais pagrindais dirbo Kauno katalikiškame šeimos centre. 1995 metais Sekmadieninė mokykla tapo Kauno tautinės kultūros centru. Ten tebedirba iki šiolei ir tebeskaito paskaitas tautine, religine, psichologine bei dorovine tematika.
Aleksandro Žarskaus Įžvalgos Apie Lietuvių Kultūrą
Aleksandras Žarskus, kalbėdamas apie savo pašaukimą, teigia esąs daraktorius. Pradžioje (nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio) slaptai, kaip ir daraktoriai, pusiau pogrindyje - Kaune, Marijampolėje, Panevėžyje, Alytuje, Druskininkuose ir kitose vietovėse šnekėdavom žmonėms zakristijose, bažnyčiose „ant viškų” po pamaldų, butuose - apie lietuvių tautinius pamatus: mūsų kilmės, proistorės, savimonės klausimais. Svarbiausia atrodė suvokti, kas mums teikia gyvastį, kas sąlygoja Lietuvos tęstinumą, kur ta mūsų „gyvoji šaknis, žalioji rūta”, kurios dėka lietuviai daugybės negandų amžiais išliko savimi. Ieškojom pagrindo, ant kurio galima būtų statyti visą mūsų kultūros pastatą.
Aleksandro Žarskaus nuomone, yra dvi Lietuvos: Daukanto Lietuva - gilioji versmė, nematoma, bet gilios savimonės, tvirta ir darbšti - būtent čia, mums atrodė, gyvas esti lietuviškumas. Kita - išorinė, formos, istorinė … Ši mums mažiau rūpėjo.
Esmės Kultūra Ir Skaistumas
Gyvastį ir Lietuvos tęstinumą, A. Žarskus įvardija kaip esõs arba doros, vidinė kultūra. Tokios kultūros neturi didingų pastatų, rūmų, piramidžių, šventyklų, ir kitų formos dalykų - tai vadinamosios pagrindo, pamato kultūros. Dorinis pamatas ir sąlygojo mūsų išlikimą. Tai pati kalba liudija.
Skaistumas reiškė išorinio grožio (spindintis, šviesus, skaidrus, tyras) ir vidinio (doras, taurus, garbingas, malonus) dermę. Skaistumas buvo lemiantis tautos bruožas. Skaistumo sąvoka buvo taikoma ne tik mergelei ar vaikams, bet ir senoliams. Skaistumas - tai dora, padorumas visose žmogaus veiklos srityse. Tai ką skaistus žmogus daro (daryti - dara, dora), viskas yra dora, padoru. Pasak Vydūno, tik skaisti tauta galėjo ne tik atsilaikyti 200 metų prieš kryžiuočius, bet ir juos įveikti.
Senoji baltų kaip ir kitos pagrindo kultūros buvo paprotinė, daugiau instinktyvi ar pasąmoninė nei sąmoningai suvokta. Todėl irstant senajai gyvenimo sanklodai ji beveik išnyko ir visai išnyks, jos jei neperkeisim į sąmoningą, vertybinį lygį, nepritaikysim, neaktualizuosim dabartyje. Tad tyrinėdami protėvių pasaulį, mes pirmiausia siekiame ją lyg pratęsti, perkelti į mūsų dienas - jau kaip įsisąmonintą kokybę. Naujai suvokta skaistos kultūra turėtų būti pagrįsta jau asmeniniu sąmoningumu ir ją iš dalies būtų galima palyginti su tai, kas Rytų kultūrose vadinama nušvitimu ar prašviesėjimu.
Aleksandras Žarskus teigia, kad nepakanka šnekėti lietuviškai, kad būtum lietuvis, reikia dar išlaikyti mūsų nugarkaulį - skaistą. Kai lietuvis praranda skaistumą, dorumą, padorumą, labai greit „sugenda”. Todėl buvusias dorines vertybes būtina „pakelti” iki sąmoningo jų suvokimo. Svarbiausia, kad aš pats esu šitos kultūros pusėje. Sparčiai perkainojamų vertybių laikais turim pirmiausia pasirinkti, išsakyti savąją poziciją ir tuo gyventi.
„Skaista - esmės sąvoka, sujungianti atskiras žmogiškosios būties dalis į bendrą visumą. Ji - sąmonės šviesa, lemiamomis ir pavojingomis persilaužimo akimirkomis padėdavusi sėkmingai pasiekti šviesesnės būties krantą”.
Dvasia Ir Materija
Žmoguje kovoja dvi priešingos jėgos, o skaista - tai būsena. Sekant gelmine psichologija, galima ją pavadinti trečiuoju centru, stebinčiuoju, kuris tik stebi, nedalyvauja, tačiau yra suvokiantysis. Kiekviename žmoguje yra tai kas dieviška, vadinamoji dieviškoji kibirkštis, kurią visai tinka vadinti ir skaista ar skaistumu. Žarskus teigia, kad mūsų protėviai, daugiau ar mažiau sąmoningai, būtent ja ar su ja, šia kibirkštim, ir gyveno. Tą, mūsų nuomone, liudija kalba, papročiai ir pirmieji kitataučių atsiliepimai apie lietuvių būdą.
Aleksandrui Žarskui itin reikšminga sąvoka, apibūdinanti mūsų tradicinę kultūrą - esmės: esam esmės kultūros tauta, bet stokojam formos… Kuo daugiau esmės, tuo daugiau vidinio gyvenimo, daugiau gaivumo ir doros.
Subrendusios kultūros likimas yra senatvė visada, o esmės kultūra yra jauna ir gyvybinga. Lietuva jau kitokia. Tačiau akivaizdu: jeigu joje sustiprės gyvybingoji, daukantiškoji, esmiškoji srovė, ji išliks kaip tauta, o jei ne - įsilies į bendrą Europos tautų katilą ir išnyks.
Paskaitose stengiuosi gvildenti pirmiausia pasaulėžiūrinius klausimus: kam žmogus gyvena, kaip jis gyvena, kas yra gyvenimas… Kai žvelgiama plačiau, kasdienės problemos, rūpesčiai, atrodę neįveikiami, apšviesti kita šviesa, įgauna perspektyvos - tampa lengviau išsprendžiami. Kitas požiūris tarsi praplečia erdvę ir žmogus pats gali susidoroti su gyvenimo sunkumais. Bet, matyt, svarbiausia tai, kad aš nekalbu apie kokį nors konkretų „išsigelbėjimo” metodą, tik nušviečiu gyvenimo ir gyvybės principus, tarpusavio santykius, o kaip gyvent, reikia susivokti patiems. Kai žmogus tampa platesnių pažiūrų, jam lengviau tai padaryti.
Aleksandras Žarskus teigia, kad gyvename vis kitokiomis sąlygomis, reikia prisitaikyti prie jų, o ir senuosius papročius, kurie buvusiu pavidalu mūsų laikams tapo nebetinkami, tenka “išlukštenti”, ieškant jų etinės, psichologinės ar kitokios prasmės, reikia pažvelgti į juos kitu požiūriu. O tam reikia etnologinių, etinių, religinių, psichologinių ir kitų mokslo sričių žinių.
Prieš keletą metų viešai sakiau, kad ilgą laiką buvau fariziejus: labai skrupulingai skelbiau moralinius, dorovinius principus, smerkiau jų nesilaikančiuosius. Dabar, giliau suvokęs esmės ir formos santykį bei žmogaus gyvenimo žemėje prasmę, tapau daug atlaidesnis ir pakantesnis, bet esminiai principai išliko.
Dabar sakyčiau: nėra nei „pirminio”, nei „antrinio”, yra viena substancija; dvasia ir materija - tik skirtingi jos pasireiškimai. Tai ta Esmė, iš kurios viskas gimsta ir į kurią viskas sugrįžta. O mūsų pavidalai - tik laikina forma, tam tikra prasme regimybė. Visos tiesos - tai tik žmogaus ieškojimo kelias, kaip gyventi. Nes būtent prasmės ieškojimo klausimas „daro” žmogų žmogumi, išskiria iš kitų gyvųjų ir, drįstu sakyti, parodo jo sąmoningumą. Aišku, dvasios pirmenybė čia svarbu.
Dabartinio žmogaus sąmonę dažniausiai valdo baimė, nerimas, nes jis yra materialistas, susitapatinęs su kūnu, forma. Taigi žmogui reikia save pajausti esat ne tik kūnu. Gyvenimo įvairovei, kuri kartais gana skaudi, žmogus gali atsiverti tik tada, kai įgyja ta nematomą - dvasinį - pagrindą, kai jaučia save kaip dvasinę būtybę, kaip sielą, kuri gyvena kūne.
Tada žmogus įgauna pasitikėjimo, kad yra, buvo ir bus. Štai tokio pagrindo, savęs, savasties, savosios esmės ieškojimas ir suradimas, manau, yra vienas iš pagrindinių šiuolaikinio žmogaus uždavinių. Kai jis šitą pagrindą suranda, įgauna visai kitą pasaulėjautą, kitaip priima visa, ką jam gyvenimas pateikia: džiaugsmus ir skausmus, netektis ir laimėjimus, gimimo, mirties klausimus. Manau, kad gyvenimo kokybė priklauso pirmiausia nuo pasaulėžiūros.
Ir šiuolaikinė teorinė fizika kalba apie vadinamąją penktąją sąveiką, informacinę, dvasinę sąveiką, kuri liudija, kad viskas prasideda nuo minties, sumanymo, svajonės, plano, projekto… Nuo to, kur ir kaip mano mintis veda, priklauso ir mano gyvenimo tėkmė. Jei aš apie gyvenimą mąstau siaurai, su dideliu nerimu, tada protas, pasak patarlės, iš tiesų gali išvesti iš proto.
Protas konstruoja įvairias įsitikinimų sistemas, tačiau jos tampa kalėjimu, jei neatrandu, kad protas yra tik įrankis.
Aleksandras Žarskus teigia, kad žmogus turi būti tekantis. Kaip upė: ta pati, o vis kitokia, kažką atneša, kažką nuneša. Išgyvenimus, skaudulius reikia priimti, praleisti per save, padėkoti už juos ir paleisti, nekrauti savyje. Tai tarsi tekančios upės sugebėjimas nuolat atsinaujinti. Iškentėt reikia, kančios priėmimas paverčia ją patirtimi, o nepriėmimas - nešiojamu sunkumu.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtinos Aleksandro Skulptūros Piešimo Idėjos Vaikams – Kūrybiškumas ir Linksmybės!
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Čik Čik Vaikų Kirpykla Vilniuje – Geriausios Paslaugos ir Klientų Atsiliepimai!
- Lengvai Sekama Vaikiško Sijono Siuvimo Instrukcija – Sukurk Stilingą Drabužį Patys!