Napoleonas Bonapartas (pranc. Napoléon Bonaparte) gimė 1769 m. rugpjūčio 15 d. Ajače, Korsikoje. Tai buvo Prancūzijos revoliucinės armijos generolas, nuo 1799 m. tapęs Prancūzijos valdovu, o nuo 1804 m. gruodžio 2 d. - Prancūzijos Imperatoriumi.
Ankstyvasis Gyvenimas Ir Karjera
Napoleonas Bonapartas kilo iš smulkių Italijos bajorų Bonapartų giminės. Gimė Korsikoje, tuomet priklausiusioje Genujos respublikai, gausioje advokato šeimoje. Mokėsi Ajačo mokykloje. Nuo 1779 m. iki 1784 m. mokėsi Brienne-le-Château karo mokykloje, o nuo 1784 m. buvo priimtas ir iki 1785 m. mokėsi Paryžiaus karališkoje karo mokykloje. Labiausiai domėjosi matematika, geografija, istorija, karo mokslais.
Besimokydamas, skaitė labai daug knygų, kartu, dėl kilmės ir socialinio statuso, jautėsi vienišas tarp bendramokslių. 1785 m. anksčiau laiko baigęs mokyklą, gavo leitenanto laipsnį, Valanse pradėjo karo tarnybą artilerijos pulke. Dėl netikėtos tėvo mirties rūpinosi be maitintojo likusia šeima, pats gyveno labai skurdžiai. Pradėjo domėtis politika, ypač Ž. Ž. Ruso veikalais. Prancūzijos revoliucijos metu tarnavo Korsikoje.
Prancūzijos Revoliucija Ir Tulonas
1793 m. Napoleono šeima persikėlė gyventi į Tuloną. Jau tuo metu Tulonas buvo svarbiausia Prancūzijos karine jūrų baze. 1793 m. gegužę Tulone sukilo rojalistai, prieš kuriuos respublikonai metė generolo J. F. Carteaux vadovaujamą kariuomenę. Rojalistai, matydami, jog neatsilaikys, į pagalbą pasikvietė D. Britanijos, Ispanijos ir kitų šalių kariuomenes, vadovaujamas britų admirolo S. Hood. Britai užėmė visus Tulono fortus ir uosto reide stovėjusius laivus.
Pirmajame respublikonų ir Tuloną užėmusių jungtinių pajėgų mūšyje, žuvo respublikonų artilerijos vadas, kurį šiose pareigose pakeitė kapitonas Napoleonas Bonapartas. Jis parengė planą užimti Tulono Balaguier ir l’Eguillette fortus, kuriuos kontroliuodamos, respublikonų pajėgos, būtų galėjusios neleisti rojalistams papildyti Tulono atsargomis iš jūros. 1793 m. gruodžio 17 d. naktį respublikonai šturmu užėmė Malbousquet, o, netrukus, ir l’Eguillette fortą. Britai nedelsdami išvedė savuosius karo laivus iš Tulono reido. Tuo pat metu, jie sudegino 9 Prancūzijos karo laivus, o dar 12 prancūzų laivų išplaukė iš uosto kartu su britų laivynu. Respublikonai spėjo išgelbėti tik 25 laivus, tačiau gruodžio 19 d. užėmė visą Tuloną. Už miesto paėmimą Napoleonas Bonapartas 1794 m.
Tolesnė Karjera
Po Tulono paėmimo, Napoleonas buvo paskirtas Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantės prie Marselio fortifikacijos inspektoriumi. Jis pasiūlė karo planą prieš Sardinijos karalystę. Tai buvo dalis Prancūzijos kampanijos su Pirmąja antiprancūziškoji koalicija dalis. Jos metu, Prancūzijos kariuomenė 1794 m. balandžio 24-28 d. laimėjo Saorgio mūšį prieš jungtines Sardinijos karalystės ir Habsburgų pajėgas. Po 1794 m. liepos 27 d. įvykusio Termidoro perversmo, Napoleonas buvo trumpam suimtas, ir išėjo į atsargą.
1795 m. rugpjūtį, Visuomenės gelbėjimo komiteto sprendimu, Napoleonas buvo paskirtas Direktorijos vadovo P. F. N. Nicolas padėjėju. 1795 m. spalio 3-5 d. Napoleonas pasižymėjo, numalšindamas Paryžiuje kilusį rojalistų maištą. Napoleonas buvo pakeltas į divizijos generolus ir 1796 m. vasario 23 d. pavesta vadovauti Prancūzijos armijai Italijoje.
Napoleono Žygiai
Nuo 1796 m. balandžio iki 1797 m. Prancūzijos ir antiprancūziškos koalicijos karai ilgainiui keitė savo pobūdį. Prancūzija iš besiginančios šalies virto galingiausia Europos žemyno valstybe. Norėdama pakirsti D. Britanijos kolonijinę galybę, Direktorija nutarė surengti karinę eskpediciją į Indiją, turtingiausią anglų valdą. 1798 m. liepos mėn. Prancūzijos kariuomenė, vadovaujama Bonaparto, išsilaipino Aleksandrijoje. Sutriuškinę vietinius mameliukų dalinius, prancūzai įžengė į Kairą. Tačiau admirolo H. Nelsono vadovaujamas anglų laivynas prie Abukyro sumušė prancūzų laivus ir atkirto Egipte Bonaparto kariuomenę.
Perversmas Ir Konsulatas
1799 m. rugpjūčio 23 d. Napoleonas paliko Egiptą ir išvyko į Prancūziją. Nors vėliau del šio poelgio jis buvo apkaltintas karių apleidimu ir dezertyracija, bet jo išvykimas buvo Direktorijos įsakymas. Direktorija įsakė Napoleonui grįžti iš Egipto, kadangi jos padėtis po keleto karinių nesėkmių ėmė svyruoti. Iki kol Napoleonas grįžo į Paryžių spalį, po kelių pergalių įvesta karinė padėtis Prancūzijoje.
Napoleonui Bonapartui perversmą įvykdyti ir pakeisti konstituciją pasiūlė vienas iš Direktorių, Sieyes. Taip pat perversmą parėmė Bonaparto broliai Lucien, Rugeris Ducos bei dar vienas direktorius, Talleyrandas. Lapkričio 9 d. prasidėjo perversmas: per dvi dienas kariams, vadovaujamiems Napoleono, pavyko perimti valdžią. Nors Sieyes tikėjosi tapti svarbiausiu Prancūzijos asmeniu, bet jį pergudravo Napoleonas. Jis paskelbė naują 1799 m. konstituciją, kuri skelbė Konsulato valdymą, ir taip pat užsitikrino savo, kaip Pirmojo Konsulo, išrinkimą.
Napoleono Reformos
Napoleonas siekė pertvarkyti Prancūziją. Jis pakeitė mokesčių sistemą, įvedė aukštesnįjį mokslą, centrinį banką 1801 m. Napoleonas taip pat susidorojo su Direktorijos metais paplitusiu plėšikavimu keliuose. Buvo pertvarkyta teismų sistema. Taip pat Bonapartas nutraukė sukilimą Vandėjoje. 1801 m. Napoleonas sudarė konkordatą su popiežiumi Pijumi VII. Buvo panaikintas bažnyčios atskyrimas, o katalikybė paskelbta prancūzų daugumos religija. Taip pat buvo sureguliuoti naujos Prancūzijos valdžios ir Katalikų bažnyčios santykiai.
Vėliau net buvo susitarta dėl to, kad Napoleonui būtų leista tapti imperatoriumi, nors ir pats popiežius to ir nenorėjo, tačiau vėliau sutiko ir 1804 m. gruodžio 2 d. Napoleonas kartu su sutuoktine Žozefina gavo imperatoriaus titulą. Sakoma, kad Liudvikas van Bethovenas sužinojęs, kad Napoleonas priėmė imperatoriaus karūną, iš nusivylimo išbraukė Napoleono vardą iš 3-osios simfonijos, kuri buvo būtent jam skirta.
Imperatorius
Napoleonas pirmuoju konsulu ir Prancūzijos imperatoriumi paskelbtas gavus absoliučią daugumą balsų referendumuose. Nors Napoleonas sutelkė visą valdžią, tačiau siekė derinti įvairių visuomenės sluoksnių interesus, daug dėmesio skyrė naujoms porevoliucinėms teisės normoms įtvirtinti Prancūzijoje. Dar 1804 m. buvo priimtas Civilinis, o kiek vėliau - ir Baudžiamasis bei Komercinis kodeksai. Šie kodeksai tapo pavyzdžiu kitoms Europos valstybėms.
Užsienio politikoje Napoleonas siekė įtvirtinti Prancūzijos vyravimą Europoje ir susidūrė su kitų didžiųjų valstybių, pirmiausia Jungtinės Karalystės, pasipriešinimu. Iki 1812 m. Prancūzijos kariuomenė laimėjo daugelį mūšių, kurių išdavoje prie Prancūzijos imperijos buvo prijungiamos naujos teritorijos arba kuriami priklausomi nuo Prancūzijos valstybiniai dariniai. Daugelyje Prancūzijos armijos užimtų teritorijų kilo pasipriešinimas, vienas stipriausių - partizaninis karas Ispanijoje, o 1812 m. žygis į Rusiją baigėsi visiška nesėkme.
Nuopuolis
1813 m. Prancūzijos kariuomenė pasitraukė iš Vokietijos ir Ispanijos, traukėsi iš Italijos. 1814 m. kovo 30 d. Šeštosios antiprancūziškos koalicijos pajėgos užėmė Paryžių. Tų pat metų balandžio 11 d. Napoleonas besąlygiškai atsisakė sosto. Pagal tą dieną pasirašytą Fontenblo sutartį, Napoleonui buvo iki gyvos galvos paliktas imperatoriaus titulas, o jis pats ištremtas į Italijos Elbos salą.
Remiantis Fontenblo sutartimi, Napoleonui leista valdyti Elbą bei turėti 400 vyrų asmeninę apsaugą, tačiau jo palikuonims uždrausta pretenduoti į Prancūzijos sostą. Napoleonas taip pat turėjo atsisakyti visų valdų Prancūzijoje. 1815 m. kovą, padedamas sąjunginingų, Napoleonas susigrąžino valdžią Prancūzijoje, tačiau Jungtinė Karalystė, Rusija, Prūsija ir Austrija jį paskelbė už įstatymo ribų bei pradėjo karo veiksmus.
Vaterlo Mūšis Ir Tremtis
Tų pat metų birželio 18 d. pralaimėjęs Vaterlo mūšį, Napoleonas antrą kartą buvo priverstas atsisakyti sosto ir pasidavė Jungtinei Karalystei. Britai ištrėmė jį į į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne. Napoleonas mirė tremtyje 1821 m. gegužės 5 d.
Gyvenimas Šv. Elenos Saloje
1815 m. rugpjūčio 9 Napoleonas visiems laikams paliko Europą. Šį laivą lydėjo dar devyni kiti laivai, kuriais buvo plukdoma 3000 karių, skirtų saugoti Napoleoną Šv. Elenos saloje. 1815 m. spalio 17 d. Napoleonas atvyksta į Džeimstauną - vienintelį Šv. Elenos salos uostą.
Gyventi jam skirta buvusi anglų gubernatoriaus vasaros rezidencija, nuo Džeimstauno nutolusi 8 kilometrų atstumu. Šį namą ir aplink jį esančią teritoriją supo mūrinė šešių kilometrų ilgio siena. Aplink sieną budėjo vienas kitą matantys sargybiniai. Ant greta esančių kalvų - kiti sargybiniai.
Buvusio imperatoriaus gyvenimas itin griežtai kontroliuotas. Du kartus per dieną jis įpareigotas pasirodyti komisarams, kurie turėdavo patvirtinti, kad Napoleonas gyvas ir yra saloje. Buvusio Prancūzijos imperatoriaus susirašinėjimai itin dėmesingai tikrinti, net patys nereikšmingiausi jo prašymai derinti su salos gubernatoriumi. Pirmuosius kelerius gyvenimo saloje metus Napoleonas nepaisant visų šių apribojimų leido būdamas energingas ir guvus, akivaizdžiai tikėdamasis, kad jėgų pasiskirstymas Europoje pasikeis jam naudinga linkme.
Sveikatos Problemos
Vis dėlto Napoleono lūkesčiai nepasitvirtino, o buvusį imperatorių užklupo rimti sveikatos sutrikimai. Jis ėmė tukti, atsirado silpnumas, sunkumas skrandyje, kvėpavimo sutrikimai. Neilgai trukus pasireiškė galvos skausmai, varginę Napoleoną iki pat mirties. 1819 m. pabaigoje imperatoriaus būklė tapo itin rimta, veidas papilkėjo, žvilgsnis prigeso, gyvenimas jam tapo nemielas. Jį dažnai vargindavo viduriavimas, pilvo skausmai, be priežasties atsiradęs troškulys, tino kojos. Pavalgius ištikdavo vėmimo priepuoliai, kartais jis netgi prarasdavo sąmonę.
Napoleono gydytojas manė, kad jo pacientas serga hepatitu, o pats imperatorius manė, kad jam vėžys, nes būtent dėl šios ligos mirė jo tėvas, kai jam nė nebuvo 40 m. 1821 m. kovo mėn. Napoleonas beveik nebesikėlė iš lovos. Jo nurodymu šalia pastatytas sūnaus biustas, į kurį jis žiūrėdavo valandų valandas. 1821 m. nuverstasis imperatorius, manydamas, kad jo dienos suskaičiuotos, ėmė rašyti testamentą. Kadangi jo būklė buvo itin prasta, tai truko kelias dienas.
Mirtis
Gegužės 1 d. Napoleono būklė šiek tiek pasitaisė, jis netgi mėgino pakilti iš lovos, tačiau jam ir vėl pasidarė negera. Naktį iš gegužės 4 į 5 d. Napoleonas Bonapartas praleido tik retkarčiais atgaudamas sąmonę. Prie jo lovos susirinko artimiausieji, kalbėta, kad pabaiga ateis vos po kelių valandų. Napoleonas mirė 1821 m. gegužės 5 d., 17 val. 49 min., jam buvo 51-eri. Iš pradžių jis palaidotas saloje.
Mirties Priežastys: Teorijos
Iš pradžių gydytojai, mėginę nustatyti imperatoriaus mirties priežastį, nesutarė. Teigta, kad galimai jis mirė nuo skrandžio vėžio ar nuo hepatito. Nors nunuodijimo versija buvo itin populiari tarp Napoleono Bonaparto šalininkų, vis dėlto ilgą laiką nebuvo jokių ją pagrindžiančių faktų.
Arseno Teorija
1955 m. švedų toksikologas netyčia aptiko Napoleono apsauginio ir tarno memuarus ir suskaičiavo 22 ten minimus apsinuodijimo arsenu simptomus. 1960 m. anglų mokslininkai ištyrė cheminę Napoleono plaukų sudėtį iš sruogos, nuo jo galvos nukirptos kitą dieną po mirties. Nustatyta, kad arseno koncentracija stipriai viršijo normą. Dar viena eksperimentų serija, atlikta su Napoleono plaukais, leido mokslininkams daryti išvadą, kad 4 paskutinių Napoleono gyvenimo metų mėnesius jis gavo didelių arseno dozių, o maksimalaus nuodo susikaupimo organizme intervalas sutapo su vienu iš staigių Napoleono sveikatos būklės pablogėjimo periodų.
Šios teorijos kritikai tikina, kad plaukų kiekis, naudotas tyrimams, nėra pakankamas galutinėmis išvadoms pateikti. Be to, pirmoje XIX a. pusėje arsenas naudotas daugybei vaistų ruošti, taigi jo buvimas Napoleono organizme dar toli gražu nepatvirtina tyčinio nuodijimo versijos.
Kitos Teorijos
Remiantis dar viena populiaria versija, atsiradusia XX a. pabaigoje, Napoleonas tapo ne sąmokslo, o netinkamo gydymo auka. Stipraus poveikio preparatai, kuriais buvo gydomas imperatorius, sukėlė kalio deficitą jo organizme, o tai savo ruožtu sukėlė širdies ligą.
Vis dėlto originaliausią versiją pateikė amerikiečių endokrinologas, pareiškęs, kad imperatorius mirė ne dėl vėžio ar nunuodijimo, o dėl hormonų sutrikimo, lėtai vertusio jį moterimi. Įvairūs simptomai, varginę Napoleoną 12 metų iki mirties, patvirtina, kad jį kankino hormonų sistemą pažeidusi liga. Šią savo versiją endokrinologas grindžia situacijomis, kildavusiomis dar kur kas anksčiau, nei Napoleonas buvo ištremtas antrą kartą.
Vis dėlto jokia iš šiandien pateikiamų Napoleono mirties teorijų neturi nenuginčijamų įrodymų, todėl galima daryti prielaidą, kad taškas šiame ginče galimai nebus padėtas niekada. 1840 m. Napoleono palaikai perkelti iš Šv.
Napoleono Įtaka Lietuvai
1812 m. birželio 24 d. didžiulė Napoleono kariuomenė iš Užnemunės, tuomet įėjusios į Prūsijos sudėtį, persikėlė per Nemuną ir įžengė į tuomet Rusijos imperijai priklausiusią pagrindinę Lietuvos teritoriją. Napoleonas stebėjo Nemuno forsavimą nuo prie Kauno esančio Jiesios piliakalnio, vadinamo Napoleono kalnu. Birželio 28-ąją prie Deltuvos (šalia Ukmergės) vyko pirmasis didesnis Napoleono ir rusų kariuomenių mūšis. Tą pačią dieną pro Aušros vartus Napoleonas įžengė į Vilnių.
Čia imperatorius buvo iškilmingai pasitiktas - viltasi, kad jis padės atkurti neseniai žlugusią Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Vilnius pusmečiui tapo labai svarbia prancūzų užnugario baze ir tarpiniu punktu. Napoleonas užėmė Maskvą, tačiau rusams pavyko išsaugoti savo kariuomenės branduolį. Galiausiai 1812 m. pabaigoje prancūzai buvo priversti trauktis iš Rusijos, vėlgi - per Lietuvos teritoriją.
1812-ųjų kampanija paliko gilų pėdsaką lietuvių istorinėje atmintyje - mūsų šalyje dešimtys objektų (tiesa, dažniausiai niekaip nesusijusių su prancūzmečio įvykiais, pavyzdžiui, senoviniai pilkapynai, kapinynai) vadinami Napoleono kalnais, prancūzų kapais ir pan., taip pat gausu legendų apie įvairiose Lietuvos vietose užkastus Napoleono lobius.
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1769 m. rugpjūčio 15 d. | Gimė Ajače, Korsikoje |
| 1799 m. | Tapęs Prancūzijos valdovu |
| 1804 m. gruodžio 2 d. | Tapęs Prancūzijos Imperatoriumi |
| 1815 m. | Pralaimėjęs Vaterlo mūšį ir ištremtas į Šv. Elenos salą |
| 1821 m. gegužės 5 d. | Mirė Šv. Elenos saloje |
žymės: #Gime
Panašus:
- Kada kūdikis pradeda vartytis: raidos etapai ir patarimai tėvams
- Nuo kada galima sodinti kūdikį: gydytojų rekomendacijos, patarimai tėvams
- Kada perveda vaiko priežiūros pinigus: 2024 metų grafikas
- Neįtikėtina Laimos Vaikulės kelionė: nuo pradžių iki karjeros aukštumų!
- Atostogos Egipte su Vaikais: Nepakeičiami Patarimai ir Rekomendacijos Jūsų Šeimai!