Vaikas - visų pirma, žmogus. Ir kaip kiekvienas žmogus, turi teises. Daugelis tradiciškai įsivaizduoja, kad tik valstybė atlieka svarbų vaidmenį žmogaus teisių srityje. Iš tikrųjų, šeima, ugdymo institucijos, nevyriausybinės organizacijos (NVO), žiniasklaida, net patys vaikai turi įtakos vaiko - žmogaus teisių kultūros kūrimui. Tik vaikai turi mažiausiai galimybių dalyvauti pilietinėse akcijose, jų pagrindinės gyvenimo institucijos - namai, mokykla.
Prieš tiriant tėvų ir jų vaikų požiūrį į vaiko teises šeimoje, pirmiausia remiantis moksliniais šaltiniais išanalizuosime vaiko teises, vaiko, tėvų atsakomybes ir valstybės pareigas.
Vaiko teisės: istorinė apžvalga
Pirmieji praktiniai žingsniai link vaiko teisių pripažinimo ir gynimo buvo žengti po Pirmojo pasaulinio karo. Anglija buvo ta pirmoji šalis, kuri rimtai susirūpino vaikų teisinio statuso įtvirtinimu ir elgesio su jais humanizavimu. Pirmosios apie vaikus teises prabilo moterys. Šioje šalyje 1919 m. buvo įsteigta pirmoji pasaulyje vaikų teisių gynimo organizacija - sąjunga "Gelbėkit vaikus", o jos steigėja E. Jabb parengė ir 1923 m. paskelbė pirmąją Vaikų teisių deklaraciją. 1924 m. ašie teiginiai buvo priimti Tautų lygoje ir ašį dokumentą patvirtino Tautų Sąjunga.
Antrasis pasaulinis karas paliko ženklų randą: nukentėjo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Šio dalia palietė ne vieną vaiką. Tokiais vaikų likimais susirūpino organizacijos, kurios savo darbo su vaikais strategijas grindė Eglantyne Jelk (E. Jabb) paskelbtais penkiais principais. 1924 m. buvo paskelbta Ženevos vaiko teisių deklaracija. 1948 m. JT Generalinė Asamblėja paskelbė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje pripažino visiems žmonėms lygias teises ir laisves nepriklausomai nuo rasės, lyties, kalbos, religijos, tautinės, turtinės ar kitos padėties. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai yra labiausia pažeidžiama visuomenės dalis, 1959 m. lapkričio 20 d. paskelbtoje JT Generalinės asamblėjos rezoliucijoje dar kartą buvo patvirtintas tikėjimas pagrindinėmis žmogaus teisėmis, jo orumu ir vertingumu ir atsižvelgiant į tai, jog kiekvienas žmogus turi teisę į visas teises ir laisves, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, o vaikui, atsižvelgiant į jo fizinį ir protinį nesubrendimą, reikia ypatingos teisinės apsaugos.
Generalinė Asamblėja paskelbė Vaiko teisių deklaraciją (jos pirmtakas - Ženevos vaiko teisių deklaracija), kad jos pagrindu vadovautųsi gindami vaiko teises tiek vietos valdžios organai, tiek savanoriškos organizacijos, tiek pavieniai asmenys, o svarbiausia - tėvai.
1979 metai buvo paskelbti vaiko metais. Todėl 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja priėmė Vaiko teisių konvenciją. Šią ginti, ratifikavo Vaiko teisių konvenciją. Ši Konvencija įsigaliojo 1990 m., o iki 2000 m. ją ratifikavo 191 šalis. Lietuva 1992 m. sausio 8 d. prisijungė prie Konvencijos, o 1995 m. liepos 3 d. Seimas ją ratifikavo. Prisijungusios prie Konvencijos valstybės įsipareigoja užtikrinti joje numatytas vaiko teises atitinkamos valstybės įstatymu. JT Vaiko teisių konvencija - tai pagrindinis teisinis dokumentas, apibrėžiantis vaiko teises. Konvencijoje remiamasi holistiniu požiūriu į vaiką, kuris apima ne tik fizinį ir protinį augimą, bet drauge ir kultūrinę, moralinę, socialinę ir dvasinę raidą.
Vaikas yra vertybė ir jo vystymuisi turi būti suteiktas prioritetas, apsauga ir parama. Vaiko teisių konvencija įtvirtina naują požiūrį į vaikus ir vaikų bei suaugusiųjų santykius ir tai yra pagrindinis žmogaus teisių dokumentas vaikams.
Vaiko teisių Konvencija
Vaiko teisių pobūdis reikalauja suderinti skirtingus interesus, įskaitant ts, kurie atlieka pareigas, ir ts, kurie naudojasi teisėmis. Svarbiausias vaidmuo tenka Vyriausybei. I-ją Konvencijos dalį sudaro keturiasdešimt vienas straipsnis. Juose apibrėžtos pagrindinės apsaugos, dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės, elgesys su vaikais. Pilietinės teisės ir laisvės (7 str. Šeimos aplinka ir alternatyvi globa (18 str. Sveikatos apsauga ir gerovė (24 str. Vaiko teisė naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis ir kt. Švietimas, laisvalaikis, kultūra (28 str. Vaiko teisė mokytis ir kt. - 29, 31 str.). Speciali apsauga (dėl etninių, religinių, kalbinių mažumų neatimamos teisės naudotis savo kultūra, išpažinti savo religiją, vartoti gimtąją kalbą ir kt. Straipsnių nuostatos formuoja požiūrį į vaiko teises, kuris gali būti nacionalinis programų pagrindas.
Aktyvus klausymas ir humanistinis požiūris
Humanistinis požiūris (A. Maslow, K. Rogers, D. Super): "Asmenybė yra savo patirties subjektas - tai, kaip žmogus suvokia, pažįsta save ir aplinką. Nuo to priklauso asmenybės gyvenimas, elgsena. Pirminis elgesio variklis yra įgimta organizmo tendencija save teigti, aktualizuoti, įtvirtinti aplinkoje. Aplinkos vaidmuo šiai tendencijai realizuoti labai svarbus. Remiantis humanistinėmis nuostatomis, žmogui svarbiausia rasti vidinės problemos esmę, o ta esmė ir yra priežastis, sukelianti vidinius sunkumus.
Humanistinės pasaulėžiūros atstovas XVII a. čekų pedagogas J. A. Komenskis vaizdumą laikė "auksine taisykle", nes visa patirtis ir bet koks žinių įgijimas prasideda nuo aplinkos stebėjimo, o ne žodinio aiškinimo apie ją ir jokiu būdu - vaiko ugdymo procese neturi būti prievartos ir fizinių bausmių. Humanistinės pažiūros sistema atspindi socialinę realybę siekiamybes požiūriu. "Vaikas yra unikali vientisa sistema, kuri suvokiama ne kaip iš anksto susiformavusi duotybė, bet kaip nuolat kintanti atvira sistema".
Tėvų požiūris ir vaiko nuomonės svarba
Konvencijoje tvirtinama (18 str.): tėvai - yra pagrindinis vaiko apsaugos, ugdymo ir globos šaltinis. Taigi matome, kad Konvencijoje aiškiai remiama šeimos privatumo nuostata (nebent būtina įsikišti siekiant apginti vaiką ir užtikrinti jo saugumą) ir tam tikru požiūriu Konvencijoje galima įžvelgti tėvų atsakomybės mažėjimą vaikui augant ir bręstant. Stiprinant vaiko teisių pripažinimą šeimoje yra svarbu, kad vaiko teises pripažintų tėvai. "Vien įstatymais, negalime pakeisti požiūrio ir tradicinio šeimos ar visuomenės elgesio".
Problemos ir tyrimų svarba
Egzistuoja ir tokia tėvų nuomonė: emocinė prievarta - tai ne vaiko teisių pažeidimas, o su auklėjimu susiję sunkumai ar tiesiog auklėjimo priemonės bei klaidos. Apleistumas - pateisinamas sudėtinga socialine situacija, dideliu užimtumu, nepritekliumi ar pan. Svarbu, kad vaikai jaustųsi saugūs, mylimi, vertinami, gerbiami ir girdimi, kad su jais būtų elgiamasi pagarbiai ir paisant jų nuomonės.
Tyrimo problema aktuali tuo, kad yra labai mažai žinoma, koks tėvų ir 7-11 metų vaikų požiūris į vaiko teises šeimose, kuomet tiriamieji atitinka šiuos kriterijus: šeimos nepriklauso socialinės rizikos šeimų grupei, vaikai neturi specialių poreikių ir lanko bendrojo lavinimo mokyklas, tėvai yra darbingi ir turi nuolatines pajamas. Šio šio tyrimo tikslas yra išartirti koks požiūris į vaiko teises vyrauja šeimose, kurios atitinka minėtus kriterijus. Taigi šis tyrimas padės nustatyti, ar ten, kur visuomenės nuomone, problems nėra - iš tikrųjų nėra.
Tyrimo reikšmė
Žinodami atsakymą, koks yra tėvų ir vaikų požiūris į vaiko teises šeimoje bei jų realizavimą, mes galėsime sužinoti ar taip vadinamose "standartinėse, neprobleminėse" šeimose nėra nematomas, paslėpts vaiko teisių pažeidims. Šis vaikų požiūriu. Šiomis vaiko teisėmis, vadovausis dabartinė vaikų karta auklėdama savo vaikus?
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Aktyvus laisvalaikis vaikams: idėjos smagiam ir sveikam laiko praleidimui
- Aktyvūs žaidimai vaikams: idėjos ir nauda
- Kaip skatinti aktyvaus kūdikio raidą: svarbiausi patarimai kiekvienam tėvui
- Sužinokite, Kiek Sveria Naujagimis Šuniukas – Išsamus Vadovas Šuniukų Augintojams!
- Vaiko gimimo registravimas Lietuvoje: svarbiausi teisiniai aspektai, kuriuos privalote žinoti!