Tiek Pūkuotynės pasaulis, tiek jo gyventojai sovietų animaciniuose filmuose gerokai skyrėsi nuo vakarietiškų prototipų piešimo stiliumi, tarpusavio bendravimo maniera ir jausmų išraiška. Taip buvo sukurta savita A. A. Milne‘o kūrinio interpretacija.
Kai kurie sovietinio kinematografo kūriniai, perėję negailestingus cenzūros filtrus ir patekę į kino teatrų ar televizijos ekranus, žaibiškai išpopuliarėdavo. Sistemos inicijuoti ir adresuoti visai kitokiais tikslais, plačiosios sovietžmogių auditorijos jie būdavo entuziastingai „perdirbami“ žodinėje kūryboje.
Taip kai kurie sovietinio kino herojai, pavyzdžiui, Petka ir Čiapajevas, Štirlicas, krokodilas Gena ir Kūlverstukas tapo chrestomatiniais sovietinio folkloro personažais. Panašus likimas ištiko Mikę Pūkuotuką ir jo bičiulius.
Šiame tekste bandysime panagrinėti kasdienį gyvenimą SSRS „brežnevmečiu“, remiantis anekdotų ciklu apie Mikę Pūkuotuką ir jo draugus. Remsimės sovietiniais anekdotais kaip šaltiniu, atspindinčiu to meto kultūrines ir socialines realijas: neformalius visuomenės hierarchizacijos principus, elgesio modelius, vertybines orientacijas.
Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog šio žanro kūriniai palyginti dar menkai tyrinėti. Tuo tarpu pasakojamosios tradicijos tyrimų patirtis leidžia teigti, kad žodiniai šaltiniai vertintini ne vien kaip menkavertė alternatyva rašytiniams.
Tinkamai parinkti aktoriai, įgarsinę personažus (turimas omeny įgarsinimas rusų kalba), tapo viena svarbiausių priežasčių, dėl ko animacinis mini serialas buvo visuotinai pamėgtas.
Pavyzdžiui, Eugenijus Leonovas, įgarsinęs Mikę Pūkuotuką, tuo metu buvo jau pakankamai garsus aktorius. Manding jis labiausiai atitiko „savo vaikino kaimynystėje“ įvaizdį: nedidukas, kresnas Leonovas, jo specifinis balso tembras puikiai derėjo prie įkūnijamo Mikės.
Pagrindiniai personažai sovietiniuose anekdotuose
1) Mikė Pūkuotukas - pagal ano meto sąvokas „proletariato klasės atstovas“, paprasčiau tariant, darbininkas. Profesionalus dykinėtojas (kaip teigiama sovietinėje patarlėje, „Darbas stovi, o atlyginimas eina“) arba, remiantis sovietinių lietuvių mėgta kartoti išmintimi, „Darbas susiranda durnių, o durnius - darbą“), mėgstantis lengvai pagyventi ir pasivaišinti svetima sąskaita.
Linkęs į prievartą, ypač ūmiai jos griebiasi prieš silpnesniuosius: anekdotuose jo auka dažniausiai tampa paršiukas. Pavyzdinis greito bei trumpo proto sovietinis pilietis: nors galva pripildyta pjuvenų ir tiesmukų minčių, sugeba verstis nieko neveikdamas.
Sovietinio gajumo bei vartotojiškumo įsikūnijimas: per stebuklą išlikęs gyvas po chuliganiško bičių antpuolio bei draugo pašautas į sėdimąją dalį, nukritęs nuo medžio sugeba mąstyti tik apie valgomąjį produktą (medų, didžiausią Pūkuotynės deficitą).
2) Knysliukas - amžinas „salaga“, doromis žydromis akimis nesugebantis įžvelgti ką piktą, todėl pasmerktas nuolatinėms patyčioms ir kvailinimui. Primena sovietinės profesinės technikos mokyklos auklėtinį, psichologiškai priklausomą nuo agresyvesnių ar apsukresnių sėbrų.
Anekdotų siužetuose paršelis dažniausiai tampa auka: pražudo jo paties atvirumas ir geranoriškumas.
3) Triušis - tikėtina, atstovauja technokratiniam „protinio darbo“ (kaip anuomet sakyta, t. y. sovietinės inteligentijos) sparnui. Priklauso sovietinio režimo ilgai persekiotam visuomenės sluoksniui. Išugdytas ypatingas apdairumas ir atsargumas yra ne tiek gerų manierų, kiek socialinės vivisekcijos padarinys.
4) Pelėda - įkyriai pamokantis tonas leidžia įtarti esant ją pedagogę. Pūkuotynės ciklo anekdotuose retas personažas.
5) Asiliukas (sovietiniame variante asiliuko vardas - Ya) primena užguitą valdininką, sužlugdytą biurokratinės sistemos ir sergantį gilia depresija. Tiesiog tobulas pilkos asmenybės ir bevardžio sraigtelio įsikūnijimas, pasmerktas pasyviai plaukioti pasroviui.
Sovietinių anekdotų apie Pūkuotynės gyventojus personažai - nuolatinės alkoholinės intoksikacijos apimti degeneratai. Vienas kito žeminimas ar tiesiog chamiškumas, kruvini buitiniai konfliktai ar nelaimingi atsitikimai dėl aplaidumo ir neatsargumo, bloga nuotaika ir neslepiamas bei nekontroliuojamas agresyvumas - įprastas reiškinys, kultūrinė bendrabūvio norma gyvenusiems to meto sąlygomis „tarybiniams piliečiams“.
Taigi, nieko nuostabaus, kad tarpusavio santykiai grindžiami kumščio teise, nuolatiniai konfliktai yra įprastinės, normalumą patvirtinančios ar net sveikintinos būklės mažoje bendruomenėje atributas: Mikė Pūkuotukas pasakoja asiliukui Ya apie vakarykštį vakarėlį:
- O tu žinai, buvo labai gerai. Ya pavydžiai klausia: - O kas ten dalyvavo?
Tuo tarpu besielgiantys nuosaikiai, neturintys liumpeniškų manierų animacinio mini serialo veikėjai sovietinio folkloro kūriniuose pelnė mažiau dėmesio. Įvykiuose jie dalyvauja retai ir fragmentiškai, bent kiek aktyvesnis vaidmuo jiems nesuteikiamas.
Daug personažų, minimų A. A. Milne‘o knygoje, nebuvo įtraukti į sovietų animacinio filmo scenarijų. Matyt, lėmė kelios priežastys, visų pirma kūrybinis sumanymas.
Greičiausiai įtakos turėjo techninio pobūdžio klausimai: sovietmečiu animaciniai filmai laikyti sudėtingesniais, daugiau pastangų bei laiko sąnaudų, galų gale lėšų reikalaujančiais projektais. Matyt, kūrybinė grupė ieškojo kuo paprastesnių sprendimų (tai nepakenkė filmo kokybei, greičiau atvirkščiai, suteikė savotiško žavesio bei patrauklumo).
Įtakos galėjo turėti, šiandieninėmis sąvokomis šnekant, tuometinis „politinis korektiškumas“: tarkim, Mamytė Kenga ir Riukas buvo tikrų tikriausias idealios sovietinės šeimos antipodas (vieniša motina su neklaužada sūnumi), o Tigras visa savo esybe išsiduoda besąs anarchistinių idėjų išpažinėjas.
„Kartą, senų senovėje, gal pereitą penktadienį, gyveno sau [...]“ - tokiais žodžiais prasideda pirmoji animacinio filmo „Mikė Pūkuotukas“ dalis. Kita vertus, tokia laiko samprata artima brežnevinio periodo belaikei visuomenei.
Reikėtų atminti, jog filmai kurti išsivadėjant chruščiovinio „atšilimo“ viltims (kitas klausimas, kiek to „atšilimo“ būta), klimpstant visuotinio sąstingio „stabilume“. Laikas ir atlyginimas skaičiuojant nuo vienos „visaliaudinės“ šventės iki kitos, žinant, kad niekas nesikeis. Laikas „leidžiamas“ imituojant darbą ir bendravimą.
Dauguma įgytų ir totalitarinio režimo suformuotų refleksų išlieka tie patys: prisiminkime epizodą, kai Mikė Pūkuotukas su Knysliuku, užsukę į svečius pas Triušį, beldžiasi į jo olą.
Vakariečių akimis žiūrint, jokio čia „daugiaplaniškumo“ nėra. Tiesiog triušis yra bailus gyvūnas, jo prigimtis tokia. Tuo tarpu sovietiniam žmogui trumputis epizodas „Tuk-tuk“ „Kas ten?“ sukelia nepalyginamai platesnias asociacijas, kai gimtieji namai tampa ne pastoge, o slaptųjų tarnybų spąstais.
Taip juokaudamas kiekvienas sovietinis pilietis nevalingai atsiduria išmintingojo Triušio kailyje, kuris išliko tik todėl, kad niekam neleido suprasti, ką iš tiesų galvoja.
Fokloras gali būti apibrėžtas ne vien kaip liaudies meno rūšis, kuri tiriama vadovaujantis estetiniais kriterijais. Kaip pastebėjo folkloristas Alan‘as Dundes, jis gali būti suvokiamas kaip „[...] reikšmingas mechanizmas, palaikantis kultūros stabilumą.“
Vykstant inkultūracijai (turimas omeny kultūrinių tradicijų perdavimas bendruomenėje iš kartos į kartą) procesui, folkloras taip pat atlieka auklėjamosias funkcijas - jaunajai kartai per žodinę tradiciją pateikiami papročiai ir bendruomenės vertybės.
Kitaip tariant, sovietiniai sakytinės (kaip pavyzdys čia nagrinėjami anekdotų ciklo apie Mikę Pūkuotuką atvejai) ar dainuojamosios tautosakos tekstai atlieka supažindinimo su visuomenėje egzistuojančiomis normomis funkciją. Juokų forma bręstančiai kartai suleidžiamos esamos tikrovės injekcijos, taip pratinant prie neišvengiamos kasdienybės ir pateikiant teisingo / adekvataus ar atvirkščiai, netinkamo elgesio modelius.
Pavyzdžiui, kalėjimas („zona“), kaip ir sovietinė kariuomenė, yra ta vieta, kurioje Pūkuotynės personažams reguliariai tenka pabuvoti.
Grįžo Mikė Pūkuotukas iš „zonos“. Eina mišku ir sutinka Knysliuką. Šis, pamatęs draugą, labai apsidžiaugė: - Sveikas, Mike. Mes taip tavęs laukėme! Mikė, nieko neatsakęs, pylė letena Knysliukui per šnipą. Paršelis, apsipylęs krauju, sužviegė: - Už ką, Mike? - Už ką, kiaule? Šiandien tu Knysliukas, o rytoj galbūt - „stukačiukas“ [rus. skundikas].
Ne vien tik personažų tarpusavio santykiai kriminalizuoti. Pūkuotynė - nesaugi vieta, jos gyventojai, net patys aršiausi atstovai bet kuriuo metu gali tapti užklydusių nusikaltėlių aukomis:
Nusprendė Mikė bičių avilį „sutvarkyti“. Pripūtė balionėlį, skraidžioja aplink ir dainuoja „Aš mažas debesėlis, visai aš ne lokys.“ Nusprendęs, jog užliūliavo bičių dėmesį, priskrido arčiau ir jau kiš leteną. Tuo tarpu iš avilio išlenda širšė - netvarkinga, apžėlusi, įsispyrusi į veltinius, apsivilkusi šimtasiūlę (rus. fufaika), ant galvos užsimaukšlinusi kepurę-ausinę (rus. ušanka), dūmydama „Belomorkanalą“. Pasižiūrėjo širšius į Mikę ir pragertu balsu sako: - Regis man, pliušini, jog visai tu ne debesėlis, o prakeiktas mentas.
Pūkuotynės gyventojų gretose griežtai laikomasi hierarchijos principų. Pabrėžtinai žeminanti „valdžios vertikalė“ pasmerkia silpnesniuosius nuolatiniams pavojams („Medus pasibaigė ir Mikė Pūkuotukas nervingai barbeno letena per stalą. Bailiai drebėdamas, Triušis patyliukais pasiteiravo Knysliuko: „Kaip tu manai, jis dabar galvoja apie kiaulienos kotletus ar triušienos kepsnį?“).
Nuolatinių patyčių auka dažniausiai tampa Knysliukas - jokia lygiavertė partnerystė neįmanoma, o atvirumas ar tiesiog malonus elgesys yra nedelsiant baudžiami. Neišmokęs brutalumo pamokų, personažas pasmerktas nuolatiniam pažeminimui.
Panašus:
- Neįtikėtina Almanto Vaišnio Gyvenimo Kelionė: Atraskite Jo Biografijos Paslaptis ir Palikimą!
- Neįtikėtinos aktorių meilės istorijos filmavimo aikštelėje: kas tikrai mylėjo ekrane ir už jo ribų?
- Gediminas Girdvainis: Įkvepianti Aktoriaus Gyvenimo Ir Kūrybos Kelionė
- Efektyviausi vaistai nuo dieglių kūdikiams: patikrinta apžvalga ir patarimai
- Neįtikėtini vaikiški megztukai vašeliu: lengvos schemos ir unikalios idėjos kiekvienam!