Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Senieji kalendoriniai advento-Kalėdų papročiai, dainos, giesmės ir žaidimai iki mūsų dienų geriausiai išliko Dzūkijoje. Adventas (lot. adventus - atėjimas) - prieškalėdinis laikotarpis, kurio metu krikščionys laukia Kristaus atėjimo. Advento pradžia pagal bažnytinį kalendorių skelbiama ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas.

Kalėdos (XII. 25) būna skirtingomis savaitės dienomis, todėl paruošiamojo prieškalėdinio laikotarpio trukmė įvairuoja, jis vienais metais gali prasidėti lapkričio 27 dieną, kitais - gruodžio 3 dieną, ar kitomis dienomis šiame intervale. Paprastai liaudies tradicijoje advento pradžia būdavo skaičiuojama nuo Šv. Andriejaus (XI. 30) arba nustatoma pagal Sietyno stebėjimą ir tęsėsi iki Kūčių (XII. 24) bei Kalėdų (XII. 25), kurios maždaug sutapo su žiemos solsticija (XII. 22). Laikas nuo Kalėdų iki Trijų Karalių (I.6) vadinosi tarpušvenčiais, tarpukalėdžiu arba šventvakariais.

Į juos įėjo ir Naujųjų metų (I. 1) pradžios šventė, kuri krikščionių kraštuose įteisinta tik 1691 m. popiežiaus Inocento XII bule, tačiau Rusijoje iki pat XV a., o Anglijoje net iki 1752 m. Advento laikotarpis - niūriausias gamtos metas, kai pasaulį apgaubia tamsus sąstingio metas - gamtoje beveik nelieka gyvybės ženklų, vos patekėjusi saulė netrukus ir vėl leidžias. Svarbiausi laukų darbai pabaigti, tad žemdirbys gali atsikvėpti.

Tačiau per adventą nerasime didelės linksmybės - tai rimties ir susikaupimo metas, kurio metu skelbiamas pasninkas, nerengiami šokiai ir pasilinksminimai. Ilgais žiemos vakarais į didesnę pirkią susirinkęs jaunimas ir senimas vakarodavo, drauge dirbdami įvairius darbus, Dzūkijoje dainuodamas advento dainas, žaisdamas specialius santūrius žaidimus, kurių bažnyčia nedrausdavo.

Kūčios ir Kalėdos: Tradicijos ir Papročiai

Kalėdų išvakarių - Kūčių diena (XII. 24), anot mitologo Norberto Vėliaus, yra viena svarbiausių mūsų tradicinių šeimos švenčių, nors švente ne visuomet įvardijama. Kūčių pavadinimas, kaip įrodė kalbininkas Kazys Būga, yra pas mus atėjęs XII a. iš slavų, kurie savo ruožtu jį perėmė iš senovės graikų. Graikų kukkia reiškia protėvių vėlėms skirtą maistą, kurį sudarė aguonų, kviečių, pupų, miežių ir žirnių mišinys, pagardintas medumi.

Šis apeiginis valgis būdavo valgomas visų šeimos narių Kūčių vakare, kai pasirodydavo Vakarinė žvaigždė. Visų rūšių javų valgoma, kad jie gerai kitais metais derėtų. Ir saldžiai, kad gyvenimas būtų saldus. Seniausią Kūčių paminėjimą randame Volfenbiutelio postilėje (1573), kurioje rašoma, kad lietuviai „buria su Kūčiomis, su žirniais, su kviečiais, medum sumaišytais“ ir tai daro, „kad apsigintų nuo velnių ir perkūno“ (BRMŠ II: 445). Vėliau (1690) Kūčias mini Matas Pretorijus, pastebėdamas, kad „Kūčių vakarą jie visų gyvulių tvartuose pabarsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai“.

Merkinės apylinkėse tėvas, paėmęs Kūčių duonos kepalėlį (kalėdaitį) apeidavo trobą tris kartus ir vis pabelsdamas į duris. Į klausimą „kas čia eina?“ atsakydavęs: „Dievulis su šventa kūčele“. Iki Kūčių būtinai reikėjo sumokėti skolas, susitaikyti su kaimynais. Per Kūčias sunkių darbų nedirbdavo, moterys ruošdavo apeiginės vakarienės valgius, prausdavosi, švarindavosi. Maistą nakčiai palikdavo vėlėms.

Kalėdos (XII. 25) prosenovinė šventė, žinoma daugeliui Europos tautų. Šventės pavadinimas kilo nuo lot. calendae, reiškusio pirmąją mėnesio dieną. Giminingas žodis kalendorius kilęs iš lot. calendarium , reiškusio skolų knygą, nes paprastai iki šios dienos turėdavo būti sumokėtos skolos. Svarbiausios Kalėdų šventės apeigos buvo persirengėlių vaikštynės su linkėjimais.

Simonas Daukantas mini, kad XIX a. Bluką vėliau iškilmingai sudegindavo, kaip sunkų praėjusį metą. Panašų paprotį išsaugojo latviai. Jų Kalėdų vakaras net buvo vadinamas Bluko vakaru. Šio papročio pėdsakų dar buvo galima Žemaitijoje ir Aukštaitijoje užtikti ir XX a. pradžioje. Motiejus Valančius mini persirengėlius, vadinamus berneliais, kurie jo liudijimu vaikščioję po sodybas, giedodami šventas giesmes ir linkėdami šeimininkams gerų metų ir gero būsimo derliaus.

Jeigu kas užklysdavo į svečius, šeimininkas klausdavo „Kuo vardu bernelis?“. Suvalkijoj populiarūs buvo persirengėliai - „šyvio šokdintojai“, prie kurių šliejosi ir kiti personažai - „meška“, „kazokai“, „muzikantas“. Rokiškio apylinkėse per kiemus traukdavo persirengėlių „čigonų“ taborai su vaikais ir gyvuliais. Nuo Kalėdų iki Trijų karalių (I. 6) tęsdavosi dvylikos dienų tarpušvenčių laikas. Į tarpušvenčių laiką įsiterpia Naujieji metai (I.1). Jie pradėti švęsti santykinai vėlai, todėl liaudies kalendoriuje neturi gausių apeigų. Naujametiniai papročiai dažniausia yra Kalėdų papročių variacijos bei naujesnių tradicijų adaptacijos.

Advento-Kalėdų Dainų Motyvai

Pagal turinį ir bendrą charakterį N. Vėlius skiria dvi ryškias kontrastingas dainų siužetines linijas - vienoje išsidėsto „mirties, senumo, laidotuvių, chaoso“, kitoje - „naujo formavimosi, gyvybės, šviesos, vestuvių, pasaulio tvarkos - kosmoso“ poliai. Šie dainų motyvų semantiniai poliai atitinka laikotarpio virsmo situaciją. Negatyvioji siužetinė linija - tai strielčiukai nori nušauti kiškelį, bebrą, lapelę, antelę, vanagėlis - vištelę, kuoselę, antelę arba jos vaikelius, vilkas gaudo voverėlę, avinėlį, ožkelės vaikelius, sakalas - gegulę, jerubėlę arba jos vaikelius.

LLDK duomenimis tragiški motyvai sudaro didžiąją kalendorinių dainų siužetų dalį. Tai nėra atsitiktinumas. Labai dažnai tokie gamtos šakos motyvai interpretuojami, kaip žmogaus šakos piršlybų ar vestuvių simbolis, ypač kai minėtieji vestuviniai motyvai išties retkarčiais pasitaiko. Tačiau mitologai yra pastebėję, kad toks paralelizmas tinka tik atskiriems motyvams ir niekaip negali būti paaiškinamas vestuvine simbolika kai kalbama apie gaudomus ožkelės, jerubėlės, kuoselės vaikus, kai vėtra išlaužia žvirblelio lizdelį, išpučia, nuskandina anties vaikelius.

Agresijos, mirties motyvų rasime ir daugiau. Ypač plačiai paplitęs siužetas apie atjojantį pirštis „juodą kudlotą“ ar „seną neženotą“, kuris įkyriai persekioja mergelę, kuri jam kloja „erškėčių patalėlį“ ar kurį akmenėliu užmuša sakalėlis. Šiam švenčių laikotarpiui būdingi fantastiški, kosmologiniai motyvai apie Kalėdų rytą pražydusią rožę ar saulę, apie geležių ratais su šilkų botagais atvažiuojančią Kalėdinę, atlekiantį devyniaragį elnią, ant kurio rago „nauja sveklyčia“, kalveliai kala arba „sliesoriai lieja“.

Nepamainomas Kalėdų dainų personažas - „elnias devyniaragis“, anot religijų istoriko rumunų kilmės amerikiečių mokslininko M. Eliadės, simbolina sugrįžtantį laiką, Naujųjų metų ciklinio laiko pradžią. Ir kaip čia neprisiminsi, kad šiaurės kraštuose nuo seniausių laikų elnias atneša ant ragų saulę.

Čia sutinkame visą būrį toteminių gyvūnų ir paukščių - mešką, antį, žirgą, o kūriniuose yra išlikę įtaigos formulių „želk želmuo po žirgeliu, kalėda“, šūksnių, užkalbėjimų, linkėjimų intonacijų (jos dažniausiai atliekamos su dainų priedainiais).

Ypatinga pasaulio sukūrimo, jo tapsmo akimirka užfiksuota kalėdinės dainos apie viduryje lauko augančią stebuklingą grūšelę, siužete. Pabandykime labiau įsigilinti, apmąstyti kiekvieną šio siužeto atributą, personažą, veiksmą. Kiek jame reikšmingų kosmologinių detalių! Daina atliekama per Kalėdas, vadinas ji žymi ypatingą laiką, grūšelė auga ypatingoje erdvėje - viduryje laukų.

Tai derlingas vaismedis, vadinas jo paminėjimas gali būti siejamas su vaisingumu ir tampa vaisingumo linkėjimu. Tačiau tai ne paprastas, o ypatingas Pasaulio bei gyvybės medis, kuriame „žvakelės žibėjo“ - ugnies stichija, Saulės simbolis, o iš nukritusios kibirkštėlės priešingame poliuje pasidaro „dzideli dzyvai“ - mėlynos marios - vandens stichija, požemio pasaulis. Kosmologinio Pasaulio, gyvybės medžio simbolių, stichijų paminėjimas suteikia dainos pasakojimui ir tolesniam piešiamam vaizdui ypatingą reikšmingumą - regime unikalų pasaulio tapsmo momentą.

Tolesnis pasakojimas „Ant marių laivelis plūkoj, tami laivelin bernelis sėdėj“ - svarbiausią vyksmas iš kosminių erdvių perkelia į žmogaus pasaulį, į žmonių santykių plotmę. Bernelis nedykinėja, „strėlalas drožia, anteles šaudo, žuvelas gaudo“. Beje, antelė yra mitologinis paukštis - tarpininkas tarp požemio, žemės ir dangaus sferų.

Atskiruose variantuose - bernelis siunčia mergelei dovanėlių arba mergelė sėdi krėslely, rašo tėveliams gromatėlę, kad „atvažiuos in jus dyvni sveteliai - Ponas Dievulis su aniolėliais, Pana Švenčiausia su apaštalėliais“ (ČLLM 305). Dauguma advento-Kalėdų dainų bei žaidimų turi paralelinę kompozicijos struktūrą: daina tarsi sudaryta iš dviejų šakų, kur pirmojoje paprastai plėtojami gamtos motyvai, o antrojoje - žmonių santykiai, dažniausiai piršlybų, vedybų turinys.

Priedainiai Advento-Kalėdų Dainose

Paslapties kupini advento - Kalėdų dainų bei žaidimų priedainiai. Jų šiandieną nesuvokiama prasmė, tačiau pasikartojantys garsažodžiai (kalėda, leliumai, lilimo, lėliu kalėda, aladum ladum, aleliuma loda, aleliuma rūtele, ciuciai liūliai, vai lelijėle ir kiti), kartais užimantys atskirą teksto eilutę, kartais - tik jo dalį - suteikia dainoms ypatingą ir menišką skambesį.

Priedainiai advento-Kalėdų dainose atlieka ne tik raiškųjį meninį bet ir ypatingą prasminį-semantinį vaidmenį. Per juos išryškėja dainų bei žaidimų apeiginė paskirtis, jų komunikacinės funkcijos. Čia priedainio reikšmė labiau akcentuojama. Prisiminę jo apeiginę prasmę, matome, kad ji dainose struktūriškai visokeriopai pabrėžta.

Minėta forma su pradžios šūksnio priedainiu matyt buvus senesnė, nes tokių melodijų yra išlikę nedaug, o tos kurios išsilaikė, pasižymi archaiškais bruožais (tokių melodijų daugiausia rasta Dieveniškėse). Yra užrašyta daug to paties tipo dainų be pradžios priedainio.

Advento-Kalėdų žaidimai struktūriškai niekuo nesiskiria nuo dainų, išskyrus tuo, kad išsaugojo cho... Gal kažkas labai norėtų padainuoti senųjų lietuviškų kalėdinių dainų, bet nežino nei žodžių, nei melodijų? Štai - nedidelis advento ir Kalėdų dainų rinkinėlis su tekstais ir melodijomis! Jame - devynios nuostabios senosios dzūkiškos kalėdinės dainos, kurias galima dainuoti kartu su folkloro atlikėjais. Ieškantys folkloro subtilybių rinkinėlyje ras nuorodas į dainų variantus, saugomus archyvuose.

Advento ir Kalėdų Dainų Pavyzdžiai

Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda!
Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda!
Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda!
Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda!
Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda!
Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda!
Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda!
Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda!

TYLI NAKTIS, šventa naktis!
Viskas miega, tik dar vis
Motinėlė ten budi viena.
Kūdikis su meilia šypsena
ilsisi, miega ramiai (2 k.).

ŠIANDIEN BETLIEJUJ (2 k.)
nuostabi naujiena.
Džiaugsmas užlieja (2 k.)
širdį nūn kiekvieną.
Gimė jau Kristus
Motina vysto,
įvykio ženklui
žvaigždė sutvyksta.

PIEMENĖLIAMS vargdienėliams
tarė angelas šviesus:
"Džiaugsmas didis jus pripildys:
Dievas aplankys visus.
Bėkit, bėkit, piemenėliai,
duokit garbę Kūdikėliui,
šiąnakt mums užgimusiam".

DIDIS DŽIAUGSMAS patekėjo
su žvaigžde viršum Betliejaus;
širdys laime ėmė plakti:
gimė Kristus mums šią naktį.
Muškim būgnais, trimituokim,
Jėzui garbę atiduokim,
šiąnakt mums užgimusiam.

GIMĖ KARALIUS iš Panos tyriausios
nužengė žemėn Viešpats galingiausias.
Guli tvartely, ėdžiose ant šieno,
džiaugiasi žemė ir dangus šiandieną.

ATEIKITE, ŽMONĖS, džiugūs, iškilmingi
ateikit Betliejun, ateikite!
Gimusį rasit angelų Karalių.
Džiaugsmingai eikim garbint,
džiaugsmingai eikim garbint,
džiaugsmingai eikim garbint Viešpaties!

Dainos Pavadinimas Pagrindinė Tema
Želk, želmuo, po žirgeliu, kalėda! Gamtos ir derliaus linkėjimai
TYLI NAKTIS, šventa naktis! Kristaus gimimas ir ramybė
ŠIANDIEN BETLIEJUJ Džiaugsmas dėl Kristaus gimimo
PIEMENĖLIAMS vargdienėliams Angelo žinia piemenims
DIDIS DŽIAUGSMAS patekėjo Džiaugsmas ir šlovė Kristui
GIMĖ KARALIUS iš Panos tyriausios Dievo gimimas tvartelyje
ATEIKITE, ŽMONĖS, džiugūs, iškilmingi Kvietimas garbinti Kristų

žymės: #Vaikams #Vaika

Panašus: