Iš devynerių poeto Adomo Mickevičiaus (1798-1855) Lietuvoje pragyventų metų beveik septyneri (1815-1824 m.) prabėgo Vilniuje.
Adomo Mickevičiaus Atvykimas į Vilnių
Lydos keliu Vilniaus link sunkiai riedėjo pirklių brikas. Jame sėdėjo keturi ar penki vyrai. Tarp jų - į savo jaunystės miestą važiavo tuomet septynioliktuosius bebaigiąs Poetas. Dar niekam nežinomas. Todėl niekas ir neskubėjo nei jo pasitikti, nei įsiminti tikslią atvykimo datą.
Tai galėjo būti rugsėjo 10-oji ar 12-oji (pagal senąjį kalendorių arba 22-oji ar 24-oji - pagal dabartinį). Adomą Mickevičių savo briku vežė Myro miestelio (Baltarusija) pirklys Jankelis.
Netoli Vilniaus keleiviai pamatė išbėgantį iš miško žmogų, šaukiantį: „Stok! Stok!“ Adomas jau buvo bečiumpąs savo ginklą, bet paaiškėjo, kad tai vilnietis Michnevičius, Bukšos namų valdytojas ar prižiūrėtojas, pasiklydęs miške medžiodamas.
„Plėšikas“ Michnevičius, sužinojęs, kad jaunuolis neturi kur apsistoti mieste, pakvietė jį laikinai paviešėti pas save, Bukšos namuose. Šie namai, daugumos poeto biografų nuomone, stovėję Vilniaus gatvėje, kur dabar yra Salomėjos Nėries gimnazija. Maloniai priimtas ponios Michnevičienės, A.
1815 m. rugsėjį Adomas Mickevičius įstojo į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, į universiteto Mokytojų seminariją. Po metų perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.
Po kelių dienų iš Bukšos namų A. Mickevičius persikėlė į kitą vietą. Iki 1817 m. gyveno pas savo bendrapavardį, bet, tikriausiai, ne giminaitį, kunigą Juozapą Mickevičių, Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto dekaną. Jis šelpdavo neturtingus studentus.
Spėjama, kad butas buvęs Vilniaus universiteto patalpose, vadinamuosiuose rektorių namuose, tarp Pilies ir Skapo gatvių (dabar - Pilies g. 13), netoli kiemo, dabar vadinamo Adomo Mickevičiaus vardu. Adomas čia turėjo nediduką kambarėlį, galėjo naudotis turtinga kunigo biblioteka. Poetas visą gyvenimą buvo dėkingas savo geradariui.
Bernardinų gatvės 11-ame name A. Mickevičius buvo kurį laiką apsistojęs 1819-1820 metais. Vėliau, 1822 m. balandį-birželį, jau mokytojaudamas Kaune, gavęs atostogų dėl pablogėjusios sveikatos, gyveno pas matematikos profesorių Tomą Žickį.
Manoma, kad 1822 m. pradžioje A. Mickevičius kartu su savo vaikystės draugu, irgi baigusiu Naugarduko mokyklą, Janu Čečiotu gyveno netoli Vilniaus Katedros stovėjusiame, dabar jau neišlikusiame proseminarijos name. Jis buvo nugriautas pertvarkant Katedros aikštę 1837 ar 1839 metais.
Filomatų Draugija ir Kūrybinė Veikla
1817 m. universitete kartu su savo bičiuliais Adomas Mickevičius įkūrė slaptai veikusią savišalpos ir savišvietos - Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją, kurios tikslas buvo skiepyti moralės principus, tėvynės meilę, skatinti mokslo pamėgimą. Draugijos idėjiniu vadovu buvo istorikas Joachimas Lelevelis. A. Mickevičius vadovavo draugijos literatūros ir moralės mokslų skyriui. Filomatai domėjosi krašto istorija, liaudies kūryba, rašė istorinėmis temomis, poetizavo Lietuvos praeitį.
Adomui Mickevičiui ir jo bičiuliams patikdavo linksmai leisti laisvalaikį, dainuoti ir šokti. Tam labai tiko gegužinės. Jos dažnai vykdavo vaizdingose Vilniaus apylinkėse: Markučiuose, Ribiškėse, ten, kur dabar Filaretų gatvė ir kt. Dažna filomatų susitikimų ir pasivaikščiojimų vieta buvo Paneriai, Paupys (Paplauja). Išlikusiuose jų laiškuose rašoma - „mūsų rojus - Poplavai“ (V. Brio).
Vilniaus studentai mėgo lankytis Pavilnyje. Nuo senų laikų vietovė priklausė Pacų giminei, o vaizdingos čia esančios kalvos vadintos Pacų kalnais. 1819 m. birželio 24 d. filomatai čia šventė Jano Čečioto vardines, per kurias Adomas Mickevičius deklamavo jambus solenizanto garbei. 1821 m. gegužės pabaigoje vyko filaretų gegužinė, surengta Tomo Zano garbei.
Poetas mėgo lankyti Antakalnio sodus, kuriuose buvo įsikūrę keletas traktierių. Jis buvo dažnas svečias „Tivolio“ sode. Taip pat mėgdavęs pasėdėti po guoba, žvelgdamas į Nerį, netoli buvusiame „Kinijos“ sode su anuomet garsiu Bolio restoranu.
Literatų g. Čia 1823 m. A. Mickevičius, atvykęs iš Kauno per mokinių atostogas, buvo apsistojęs pas savo draugą Kazimierą Piaseckį. Namas tuo metu priklausė K. Piaseckio tėvams. Pastatas nuo XIX a. yra gerokai pasikeitęs. Kuriame kambaryje gyveno poetas, nėra tiksliai nustatyta. Žinoma tik, kad jo kambario langai išėjo į gatvę.
Manoma, kad čia A. Mickevičius rašęs ir rengęs spaudai poemas „Gražina“ ir „Vėlinių“ II ir IV dalis. Čia rinkdavosi filomatai.
Adomo Mickevičiaus Pirmosios Knygos Išleidimas
1822 m. birželį įžymaus Vilniaus spaustuvininko Juozapo Zavadskio įsteigtoje spaustuvėje (dabar Šv. Jono g. 4) buvo išspausdinta pirmoji Adomo Mickevičiaus knyga „Poezye Adama Mickiewicza. Tom pierwszy“.
Šiandien, praėjus 175 m. nuo tomų pasirodymo, galime drąsiai sakyti, kad tai buvo lenkų literatūroje epochinis lūžis - į literatūrinio gyvenimo sceną išėjo romantizmas.
Kalinimas ir Išvykimas iš Lietuvos
1953 m. Bazilijonų vienuolynas, esantis netoli Aušros Vartų, carinės Rusijos laikais buvo paverstas kalėjimu. 1823 m. rudenį už veiklą filomatų draugijoje A. Mickevičius kartu kitais draugijos nariais buvo suimtas ir įkalintas šiame kalėjime.
Išlikę archyviniai dokumentai ir amžininkų atsiminimai liudija, kad jame nuo 1823 m. lapkričio 4 d. iki 1824 m. balandžio 21-osios celėje Nr. 4 kalėjo A. Mickevičius. Papirkę sargybinius, naktimis poeto kameroje rinkdavosi jo bičiuliai filomatai.
Laidavus Vilniaus universiteto profesoriui Joachimui Leleveliui, Adomas Mickevičius daugiau kaip po pusmečio (1824 m. balandžio 21 d.) buvo paleistas iš kalėjimo. Pagal teismo nuosprendį poetas turėjo palikti Lietuvą be teisės čia sugrįžti.
1824-ųjų metų spalio 25-ąją / lapkričio 6-ąją A. Mickevičius su likimo draugu Jonu Sobolevskiu (1799-1829), brikeliu pravažiavę pro Aukštuosius Panerius, visam laikui, paliko Vilnių. Per Kauną ir Šiaulius jie važiavo į Sankt Peterburgą.
Atminimo Įamžinimas Vilniuje
Su poeto vardu susiję keletas Vilniaus pastatų. Kai kurie iš jų nėra išlikę. Pirmoji gyvenamoji vieta, kur gyveno tik penkias dienas, buvo Bukštos name pas Michnevičių, Vilniaus ar tuometinėje Uosto (dabar Pamėnkalnio) gatvėje stovėjusiame name. Dabar šioje vietoje yra Salomėjos Nėries gimnazija.
Nuo 1817 m. gegužės iki universiteto baigimo 1819 m. A. Mickevičius kartu su savo vaikystės draugu, irgi baigusiu Naugarduko mokyklą, Janu Čečiotu gyveno netoli Katedros stovėjusiame, dabar neišlikusiame proseminarijos name.
Viename iš namų, kuriame gyveno A. Mickevičius, veikia Vilniaus universiteto Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11, Senamiesčio seniūnija). Muziejus įsikūręs XVII-XIX a. pastate, kuris išlikęs beveik nepasikeitęs nuo poeto laikų. Čia A. Mickevičius buvo kurį laiką apsistojęs 1819-1820 metais.
Vilniuje įvairiais būdais įamžintas A. Mickevičiaus atminimas: veikia du muziejai, atidengtos 6 memorialinės lentos, pastatyti du paminklai, A. Tiksli šio muziejaus įkūrimo data nežinoma.
2009 m. gegužės 29 d. Vilniuje atidarytas A. Mickevičiaus muziejus. Konrado celė (Aušros Vartų g. 7A, Senamiesčio seniūnija). Jis veikia neseniai pastatytame, šalia bazilijonų vienuolyno esančiame, pastate.
Memorialinės lentos
- Tarpukario metais Literatų g. 5 kiemo įvažiavimo arkos frontone buvo įmūryta paminklinė lenta su užrašu lenkų kalba: „W tym domu mieszkał Adam Mickiewicz 1823“ (liet. „Šiame name gyveno Adomas Mickevičius 1823“). Tai vienintelė išlikusi originali, niekada nuo tarpukario metų nepakeista, paminklinė lenta A.
- Virš durų, vedusių į anksčiau šioje vietoje buvusį bazilijonų vienuolyną (Aušros Vartų g. 7A) yra memorialinė lenta. Pirmą kartą prie šio namo fasado ji buvo pritvirtinta 1970 m. Užrašas tuo metu buvo lietuvių ir rusų kalbomis. 1992 m. lapkričio 2 d. pakeistas.
- Namas Didžiojoje g. 22 buvo paskutinė poeto gyvenimo Vilniuje vieta. Artėjant A. Mickevičiaus išvykimo iš Lietuvos šimtmečiui, tarpukario metais prie namo Didžiojoje g. 22 buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu lenkų kalba. Po Antrojo pasaulinio karo ji buvo sunaikinta. Minint poeto 200-ąsias gimimo metines, 1998 m. gruodžio 19 d., Juozapo Montvilos lenkų kultūros fondo Lietuvoje iniciatyva, buvo atidengta nauja paminklinė lenta su tarpukario metais buvusiu užrašu dar papildžius jį vertimu į lietuvių kalbą. Lentoje įkomponuotas ir jauno poeto bareljefas, sukurtas pagal Bernardo Žiuljeno (Bernard Julien) piešinį iš Diukarmė (Ducarme) litografijos (skulpt. G. Jokūbonis).
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Eduardo Balsio Biografija: Įdomiausi Faktai ir Nežinomi Įvykiai
- Adomas ir Ieva Biblijoje: Pirmųjų žmonių paslaptys ir likimas
- Aistis Mickevičius: neįtikėtina kūrybos kelio istorija ir intriguojantys gyvenimo faktai
- Neįtikėtinos aktyvaus vaiko gimtadienio idėjos gamtoje Lietuvoje – linksmybės ir nuotykiai laukia!
- Neįtikėtina Kūdikio Veblenimo Raida: Atraskite Svarbiausius Kalbos Vystymosi Etapus!