Vaikų ligų klinikoje Empatija veikiantis šeimos medicinos centras suteikia pacientams galimybę gauti kokybiškas paslaugas tiek sergantiems vaikų ligomis, tiek visai šeimai.
Šeimos klinikoje dirbantys šeimos ir vaikų ligų gydytojai rūpinasi visų jūsų šeimos narių sveikata, bendru sveikatinimu, taip pat suteikia daug naudingos informacijos kaip tai daryti patiems - savarankiškai.
Vaikų ir jaunimo klinika Empatija teikia šeimos medicinos paslaugas, ambulatorines gydytojų specialistų konsultacijas, atliekame laboratorinius ir instrumentinius tyrimus.
Antano Sutkaus fotografijos parodos
Strasbūre, Prancūzijoje, eksponuojama Antano Sutkaus fotografijų paroda „Jeanas Paulis Sartre'as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje 1965 metais“ Lietuvos pirmininkavimo Europos Tarybos Ministrų komitetui proga Strasbūre (Prancūzija) eksponuojama fotomenininko Antano Sutkaus fotografijų paroda „Jeanas Paulis Sartre'as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje 1965 metais“.
Garsaus prancūzų rašytojo ir jo ilgametės draugės filosofės bei rašytojos vizito Lietuvoje akimirkos demonstruojamos Strasbūro Šv. Viljamo bažnyčia.
Ši paroda jau yra aplankiusi nemažai šalių, Prancūzijoje ir kitų valstybių meno galerijose ji rodyta minint 100-ąsias J. P. Sartre’o (2005 m.), o vėliau - 100-ąsias S. de Beauvoir (2008 m.) gimimo metines.
Rašytojai J. P. Sartre’as kartu su S. de Beauvoir Lietuvoje lankėsi 1965-aisiais.
Kaip yra rašęs fotografas A. Sutkus, kuriam garsių Prancūzijos kūrėjų vizito metu tebuvo 26-eri, juodu norėjo, kad penkių dienų kelionė būtų privati, neoficiali.
„Tuo metu užsieniečiams keliauti po TSRS be oficialių suderinimų leidimo buvo beveik neįmanoma.
Rašytojai Jeanas Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir Lietuvoje 1965 m.„Tada aš buvau labai įsimylėjęs ir labai laimingas, ką tik sukūręs šeimą, gimė sūnus.
Buvau visa galva pasinėręs į fotografiją ir tikrai nežinojau, kad Sartre’as buvo komunistas.
Man tai tiesiog nerūpėjo, todėl gavęs užsakymą fotografuoti jų vizitą Lietuvoje mielai sutikau“, - per parodos pristatymą 2010-aisiais yra pasakojęs A. Sutkus.
Fotomenininko prisiminimai
Kaip yra teigęs fotomenininkas, sutinkant svečius Lietuvoje, jiems buvo įteiktos baltos ramunės.
J. P. Sartre’ą po Lietuvą lydėjo Eduardas Mieželaitis (tuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas) ir Mykolas Sluckis.
Su jais vyko ir fotografas A. Sutkus.
Pirmiausia svečiai nuvyko į Nidą ir Kuršių neriją.
„Aplinkinė gamta juos tiesiog pribloškė.
Rašytojas, stovėdamas ant kopos, prasitarė: „Jaučiuosi, lyg stovėčiau rojaus prieangyje“, ir po to pridūrė: „Pirmą kartą debesys man po kojomis“, - prisiminimais yra dalijęsis A. Sutkus.
Kultinis nuotraukų serijos kadras - „Sartras kovoja su vėju Kuršių nerijoje“.
Jį prancūzų skulptorė Roseline Granet panaudojo skulptūrai, kuri dabar stovi Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje.
Nuotraukoje sustabdyta akimirka - žmogus, kovojantis su vėju bei smėliu, - rodo žmogaus pastangas suvaldyti priešpriešą: J. P. Sartre’ą.
Rašytojai J. P. Sartre’as ir S. de Beauvoir laikomi gana kontroversiškomis asmenybėmis.
1965-ųjų vizitas sovietinėje Lietuvoje nebuvo vienintelis J. P. Sartre’o vizitas SSRS, už geležinės uždangos jis lankėsi ne kartą.
Tiesa, pripažįstama, kad rašytojo vizitai nebuvo politiniai.
Jų metu jis šiltai bendravo su vertėja iš Rusijos Lena Zonina.
Lydėjusi J. P. Sartre’ą ir viešnagės Lietuvoje metu vertėja buvo viena didžiųjų šio rašytojo meilių - jai jis skyrė knygą „Žodžiai“.
„Fotografuoti man pavyko dėl to, kad Sartre’as buvo apgautas.
Jis nemanė, kad jaunuolis su maža kamera gali fotografuoti taip profesionaliai.
Kelionės metu mes daug kalbėjome apie literatūrą, todėl jis manė, kad aš esu rašytojas, o ne fotografas.
Sartre’as neprisileisdavo fotografų ir apskritai vengė žiniasklaidos dėmesio“, - yra sakęs A. Sutkus.
Slapukai
Šie slapukai leidžia mums skaičiuoti apsilankymus ir lankytojų srauto šaltinius, kad galėtume matuoti ir gerinti svetainės veikimą.
Pvz., pateikti skaitomiausią turinį pagal rubrikas, kategorijas.
Visa šių slapukų informacija yra apibendrinta, todėl anoniminė.
Jei neleisite šiems slapukams veikti, nežinosime, kad lankėtės mūsų puslapyje.
Šiuos slapukus per mūsų svetainę naudoja mūsų reklamos partneriai.
Tos bendrovės gali juos naudoti jūsų interesų profiliui formuoti ir jums tinkamoms reklamoms kitose svetainėse parinkti.
Jie veikia unikaliai identifikuodami jūsų naršyklę ir įrenginį.
Jei neleisite šiems slapukams veikti, įvairiose kitose svetainėse nematysite mūsų tikslingai Jums skirtų pasiūlymų.
Šie slapukai suteikia galimybę pagerinti funkcionalumą ir suasmeninimą, pavyzdžiui, jie pagerina pateikiamo turinio formatą ir formą, nustato šrifto dydį ar svetainės elementų pozicijas.
Jie gali būti įdiegti mūsų arba kitų tiekėjų, kurie teikia į mūsų puslapius įdėtas paslaugas.
Jei neleisite šiems slapukams veikti, kai kurios ar visos minėtos funkcijos negalės tinkamai veikti.
85-erių metų jubiliejų švenčiantis fotografas Antanas Sutkus supamas fotografijos ir artimųjų - kasdien peržiūri vis naujai atrandamas fotografijas, rodos, nesibaigiančiame savo archyve, bendrauja ir diskutuoja su artimais žmonėmis ir bičiuliais.
„Neturiu kada daug galvoti apie praeitį - ką padariau ar ko nepadariau.
Dar turiu tiek daug padaryti.
Artimiausia A. Sutkaus aplinka - dukros Indrė ir Giedrė, žmona Rima, archyvo darbuotojos Severina, Saulė ir Miglė.
Dažnai jo namuose lankosi ir artimi bičiuliai - diplomatas Petras Vaitiekūnas, kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.
Telefonu dažnai šnekučiuojasi su Vytautu Landsbergiu.
Kartą per mėnesį Antanas paskambina visiems ir pakviečia „pasitarti“.
„Po teisybei, dienos bėga daugiausia kontaktuojant su gydytojais.
Kiekvieni metai - man dabar jubiliejus, kiekviena diena - laimėjimas.
Anądien laukdamas klinikoje svarsčiau, kuo panaši onkologija ir ideologija.
Abi be galo klastingos ir pražūtingos, apsigyvena žmogaus viduje.
Skirtumas tik tas, kad ideologiją galime pasirinkti, o onkologija renkasi tave.
Kelioms dienoms iki jubiliejaus fotografijos meistrą lankau jo namuose Vilniaus Naujamiestyje.
Šnekamės apie menininko santykį su žmogumi, praeitį, pasirinkimus sovietmečiu bei nerimą dėl šiandienos grėsmių.
Užsukęs pas Antaną, dažniausiai jį sutinku savo kambaryje, gulintį plačioje lovoje, nuklotoje fotografijomis, vokais su negatyvais.
Jis visuomet turi ką parodyti.
Greta - pora katinų ir du anglų mini bulterjerai - Ursa ir Mitas.
Kai yra jėgų, sveikata geresnė, dieną jis leidžia ieškodamas naujų fotografijų parodoms bei prestižinės vokiečių leidyklos „Steidl“ leidžiamiems jo fotografijos albumams.
O archyvas iš tiesų milžiniškas, prie jo dirbama jau dvidešimt metų ir, anot pašnekovo, galo dar nematyti: „Archyve yra dar daug, ko aš nežinau.
Labai daug.
Keisčiausia, kad kone visą archyvą, geriausius darbus, sukūriau per ne visą dešimtmetį nuo 1958 iki 1969 metų.
Beveik viskas tuo metu ir padaryta.
Iki šiol randu naujų, nematytų darbų.
Prisimena, kad tuomet dažnai prisiblatindavo prie ko nors, prisijungdavo prie ekspedicijos po etnografinius regionus: „1967 m. mane pakvietė Vyskupija fotografuoti bažnyčių.
Vežiojo toks kapelionas, seminarijos vicerektorius Kniukšta.
Tai faina būdavo - privažiuojam prie vienos bažnyčios, pietausim.
„Antanai, šitas kunigas dirba Vatikanui, nekalbėk nieko apie Bažnyčią“, - perspėja palydovas.
Sustojam prie kitos: „Šitas dirba saugumui, geriau neprasitark prieš valdžią.“ Perspėdavo.
O keliaujant padarydavau įvairių kadrų.
Archyvo darbuotoja Severina Venckutė pasakoja: „Darbas archyve - tai darbas tarp milijono prisiminimų ir užfiksuotų akimirkų.
Čia tiesiog ištirpsti, nusiramini, jautiesi visiškai nesvarbus.
Tas nesvarbumo jausmas labai atpalaiduoja.
Mano darbas - traukti į paviršių įvairias fotografijas.
Pastaruosius metus kartu su jomis yra ir labai įdomių naujų temų, kurios dar nebuvo apgalvotos, pamatytos.
Šis archyvas yra neabejotinai Lietuvos istorinis ir kultūrinis paveldas.
Teiraujuosi A. Sutkaus, ko jis ieško fotografijoje.
Ilgai nedvejodamas ištaria: „Ieškau žmogiškojo trapumo.
Pats kartais nežinau, ko ieškau ir ką rasiu.
Dirbu Lietuvos žiūrovui, mūsų žmogui.
Dėl jo likau gyventi Lietuvoje.
Atsisakiau emigracijos dėl aiškios priežasties.
Buvo galimybė su žmona ir vaikais išvykti į Vakarus dar sovietmečiu.
Mano tuometinė žmona Auksė, kai sužinojo, kad galėjom, bet atsisakiau, sako: „Durnas tu, kodėl mums nepasakei?“ Atsakiau, kad apsisprendžiau pats.
Gerai atsimenu ištartą argumentą: „Man niekas nepakeis Nemuno klonių.
A. Sutkus kilęs iš Kauno rajono, Kluoniškio kaimo, jame praleido ir sunkią vaikystę pokaryje.
Kai buvo dar visai mažas, tėvas, gelbėdamas šeimą nuo trėmimų, o save - nuo kolaboravimo, nusišovė.
Fotografas mano, kad toks tėvo Motiejaus kardinalus žingsnis padarė didelę įtaką: „Jis mane paskiepijo nuo komunizmo ir nuo meilės rusams.
Buvau mažas, kai jis nusišovė paskutiniu savo mauzerio šoviniu.
Mūsų šeimą turėjo ištremti.
Jį vertė pasakyti mitinge kalbą už komunistus, antraip trems šeimą.
O tėvas buvo laisvamanis.
Atsakė, kad jis tokią kalbą pasakys, kad visi ilgai nepamirš.
Ir nusišovė.
Taip mes išlikome.
Pamenu, kad kaimynas, kuris tarnavo rusams, atvykdavo perspėti senelį, kada bus vežimas (trėmimas į Sibirą - LRT).
Senelis tam reikalui buvo didžiulę kupetą šieno paruošęs, kurios viduje tilpdavome mes visi septyni.
Arba eidavome į Braziūkų miškus.
Atsimenu, kartą bėgome su mama, aš jai ant rankų, ir taip ėmė kapoti kulipkos, mama mane su pagalve prie žemės spaudžia, dengia.
O nukritau aš ant skruzdėlyno.
Šaukiu mamai, o ji tik tildo mane.
Taip mamai atrodė - dengė vaiką, kuo turėjo.
Būdamas trylikametis paauglys, Antanas įsidarbino Ežerėlių durpyne kroviku.
Už gautus pinigus pirko dviratį, radijo imtuvą ir pirmąjį fotoaparatą.
Kraudavo durpes į vagonus.
Šeima gyveno vargiai.
Fotografas pamena, kaip mama prašydavo parnešti garvežio tepalo, kad būtų ant ko kepti bulvinius blynus: „Buvo toks jugoslaviškas tepalas, labai švarus.
Sudėtingos vaikystės, paauglystės patirtys vėliau atsiliepė kūryboje: „Ėmiau fotografuoti kaimą ir jo žmones, nes tai buvo man artima, įdomu ir suprantama.
Man nebuvo problemos nufotografuoti žmogų, prieiti prie jo.
Kur tas raktas?
Vis tiek jis glūdi asmenybės viduje.
Svarbiausia fotografo savybė turi būti žmogiškumas - nedaryti kitam to, ko nenorėtum, kad tau darytų.
Manau, kad kūryboje daug kas yra Dievo valia.
Argi normalu, kad stabtelėjęs viename Dzūkijos kaime per keturiasdešimt minučių padariau penkiolika kadrų ir visi parodiniai?
Ar čia ne Dievo dovana?
Negaliu niekaip kitaip to paaiškinti.
Ir tokių nutikimų buvo daug.
Eini sau ir priskini kadrų.
Liepos ketvirtą dieną Vilniaus rotušėje bus atidaryta A. Sutkaus jubiliejinė paroda „85 vasaros“, kurioje bus pristatyta daug iki šiol nematytų Antano kadrų.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė apie būsimą parodą rašo: „Jei fotografijų daug, yra ir kur sugrįžt.
Vienintelė gija, vedanti mus atgal, - tiksliau už Marcelį Proustą tos gijos niekas nėra ištaręs: grįžtame ieškodami to, ką esame praradę.
Aistringas skaitytojas - iki dabar.
Ir poezijos, kas ne taip dažna, Sutkus daug ką neabejotinai yra suvokęs ir iš kalbos, ir iš jos meno.
Perskaitęs ir tai, kas svarbiausia iš Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič, - menas privalo ir liudyti.
Bet ir kai liudija faktais, vis vien žmogaus sakiniais, jei ir sunkiai ištariamais, sunkiai išsitrauktais iš gyvenimo srauto.
Menas, jei menas, yra sunkus.
Sunkus, ir kai atrodo lengvas.
„Matyt, aš niekada neleidau sau supiktnaudžiauti, kad fotografuoju.
Spausdinau ir rodžiau tik tai, kas nežemina žmogaus orumo.
Pamenu, su žmona važiuojame iš jos kaimo Pažiegėje.
Buvo pavasaris ir pamačiau, kaip moteris aria, savo vyrą pasikinkiusi vietoj arklio.
Rima sako: „Sustok.“ Sakau: „Ne, aš nefotografuosiu - man gėda.“ Buvo daug tokių atvejų, kai neišsitraukiau fotoaparato.
Labai jaudinausi, kai dešimtajame dešimtmetyje žmogus buvo pašalintas iš visuomeninio gyvenimo.
Ypač regionų, sunkiau gyvenantis žmogus.
Jam beliko tik nusigerti“, - Antanas teigia, kad vadovavosi principu - jei negali žmogui padėti, nefotografuok.
Paklaustas, ką, jei galėtų, fotografuotų šiandienos Lietuvoje, nedvejodamas atsako, jog tą patį - šalies žmones, gyvenimą kaimuose.
- Lietuva iš paukščio skrydžio
- Lietuvos žmonės
- Lietuvos bažnyčios
„Tikiu, kad visi šie mūsų darbai davė pasididžiavimą žmonėms.
Jie galėjo pajusti tą tvirtumą ir vienybę.
Pajusti, kad jie yra lietuviai.
Mes, fotografai, tuomet brėždavome nacionalinį identitetą.
Tai mums visiems buvo savaime suprantama“, - apie fotomenininkų darbą sovietmečiu priduria A. Sutkus.
Keliavimas su fotoaparatu, anot A. Sutkaus, leido pamatyti tikrąjį gyvenimą.
Lapkričio mėnesį bus atidaryta paroda „Dolče vita, saldus nomenklatūros gyvenimas“.
Ta pačia tema pasirodys penktoji leidyklos „Steidl“ publikuojama A. Sutkaus knyga.
Joje - nomenklatūros gyvenimas sovietmečiu.
„Taip, jis ten yra.
Aš buvau dalis to, nes turėjau kontaktus su aukščiausiais.
Man ši knyga yra ir kaltės prisiėmimas.
Kai aš buvau partijoje nuo maždaug 1975 metų, į kalėjimus dar sodino žmones.
Turėjome visi daugiau užtarti juos.
Koks jausmas prieš pasirodant knygai?
Atsakomybės prisiėmimas ir pareigos atlikimas - netuščiai juos fotografavau.
A. Sutkus teigia dabar nesijaučiantis kaltuoju, bet mano, kad tokiu gali bet kurią dieną tapti: „Kaltas, nes buvau partijos narys.
Tuo metu gyniau ir kovojau dėl fotografų, kad jie galėtų fotografuoti tai, ką norėjo.
Bet mes nepadarėme visko.
Gynėme savo lauko žmones, fotografus.
Ypač daug reikėjo ginti Aleksandrą Macijauską ir jo fotografijas iš kaimo turgų, veterinarijos klinikų, Algimantą Kunčių, Vitą Luckų.
Romualdą Požerskį - kad galėtų fotografuoti atlaidus.
Žadėjo sudaužyti jo fotoaparatus.
Supratau, kad ir Romualdą sudaužys kartu su jais.
Tada aukščiausiu lygiu prašiau, kad jį užstotų.
Buvo iškelta sąlyga, kad fotografijose nerodytų bažnyčių kryžių.
Visa tai buvo išsiderėta.
Pasiteiravus, kaip vertina vykstančius ginčus dėl istorinės praeities, A. Sutkus tikina to nepalaikantis: „Jaudinuosi dėl Justino Marcinkevičiaus, dėl Salomėjos Neries.
Jų poeziją atmintinai mokėjome.
Jų eilės buvo protesto eilės, buvo Sąjūdžio dūšia.
O dabar ateina jaunoji karta ir visa tai nubraukia.
Žiūriu neigiamai - visų pirma todėl, kad yra pavėluota kelti probleminius klausimus, kol šie žmonės dar buvo gyvi.
A. Sutkus sako: „Žinai, šiuos metus sapnuoju arba pomirtinį gyvenimą, arba žemę po katastrofos.
Ligoninėje gulėdamas sapnavau, kad važiuoju tokiam tarsi troleibuse, o už langų viskas storu šerkšnu pasidengę.
Klausiu, kas mes esame ir kur važiuojam.
Man atsako, jog vyksta kosminė civilizacijos evakuacija.
Greitis - šviesmečiai.
Mus staiga aplenkia kitas laivas: „O ten karo vadai.
Matyt, tai nerimas dėl pasaulio.
Ana pusė ne šoka ir ne groja, o pritaikė savo pramonę karui.
O mes apsimetame, kad viskas gerai.
Kai paklausiau Putino kalbos, įsirengiau metalines žaliuzes ant visų namo langų - jei kas nors mes molotovą, kad neuždegtų archyvų.
O dabar galvoju, kur saugiau būtų išvežti savo archyvą karo atveju.
Kai tik prasidėjo karas, iš karto atidaviau kariam mūsų šeimos džipą.
Jis buvo raudonos spalvos.
Į Lietuvą atvykus pirmiesiems karo Ukrainoje pabėgėliams, drauge su manimi bei Tadu Kazakevičiumi A. Sutkus ėmėsi šių šeimų fotografavimo.
Ši pažintis su karo pabėgėliais virto po pasaulį keliaujančia paroda.
Dvi savaites šeimas fotografavęs A. Sutkus teigė, kad ši idėja buvo natūrali reakcija į tai, kas vyksta - pažintis ir duoklė nuo karo bėgantiems: „Labiausiai mane jaudino matyti mamų ir vaikų santykius, tokius atvirus ir palaikančius.
Kokios gražios jų mamos!
Nusispjoviau į meną ir fotografavau taip, kad mamoms patiktų.
Nei vieni jų nekalbėjo kaip aukos - visi apie tai, kaip grįš atgal, kaip įveiks agresorių.“Vilniaus rotušėje nuo liepos 5 dienos A. Sutkaus gimtadienio proga rengiamoje parodoje bus pristatoma po vieną nuotrauką kiekvienai jo gyvenimo vasarai, ekspoziciją paįvairinant keliomis jo paties mėgstamiausiomis fotografijomis.
Fotografo A. Sutkaus fotografijų archyvą galite rasti čia.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Neįtikėtini Atsiliepimai apie VŠI Kauno P. Mažylio Gimdymo Namus – Sužinokite, Kodėl Visi Juos Rekomenduoja!
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Neįtikėtina Biržų Vlado Jakubėno Muzikos Mokyklos Istorija: Kaip Gimė Muzikos Legendos Namai!
- Neįtikėtini Nuskausminimo Metodai Cezario Pjūvio Laikotarpiu – Sužinok Viskas!