Ar jums atrodo, kad jūsų vaikas nuolat įsivelia į konfliktus? Kodėl konfliktai ir tarp berniukų, ir tarp mergaičių šiomis dienomis kyla vis dažniau? Dar svarbiau - kodėl kyla tiek daug vaikų elgesio problemų? Tai nėra tik konfliktai: vaikams dažnai būna sunku pagarbiai elgtis ir paklusti taisyklėms, gyventi pagal tėvų nustatytą rutiną, vykdyti nesudėtingus nurodymus ir užduotis.
Iš patirties galima pasakyti, kad visas išvardintas elgesys yra didesnės problemos dalis. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių vaikai neturi problemų sprendimo įgūdžių, kurių reikia norint išvengti muštynių ir konfliktų. Vietoje to, jie įgyja neefektyvių “susitaikymo” (angl. coping) įgūdžių. Jei jūsų vaikas mušasi, jūs galite jausti susierzinimą ir nežinoti, kaip su tokiu elgesiu susitvarkyti. Dažnai tėvai pradeda panikuoti, kai pamato, kad jų vaiko elgesys blogėja.
Jie reaguoja naudodami tas pačias, praeityje jau naudotas, priemones, tik jas naudoja griežčiau, garsiau ar taikydami nemalonesnes pasekmes. Problema yra ta, kad jeigu jūsų vaiko neveikia jūsų tėvystės metodai, tai griežtumas vargu ar kažką pakeis. Ar kai kurie vaikai yra labiau linkę į muštynes ir susistumdymus nei kiti? Galbūt. Daugeliui vaikų sunku spręsti socialinius sunkumus ir tai dažnai veda į agresyvaus elgesio apraiškas.
Socialiniai sunkumai gali būti patys įvairiausi: išmokti pasirūpinti maistu kai esi alkanas, dalintis žaislais, tinkamai reaguoti, kai suaugusysis pasako “ne”, nevartoti narkotikų, kai draugai pradeda vartoti, nesileisti į nesaugius lytinius santykius. Dauguma vaikų išmoksta susidoroti su šiais sunkumais bręsdami. Kai kurie vaikai augdami būna nukreipę dėmesį kitur, gal dėl mokymosi sutrikimo ar kitų priežasčių. Bet kuriuo atveju jie neįgyja problemų sprendimo gebėjimų, kurių jiems reikia tuo gyvenimo momentu.
Kartais mes patys nukreipiame vaiko gebėjimų vystymasį neteisinga linkme, išmokydami išsisukinėti ir kaltinti kitus. Kai tėvai klausia vaiko “Tomi, kodėl mušei savo mažąjį broliuką?”, jie ne tik prašo Tomio pasiteisinti, bet jei jis to nepadarys, jie jam pagelbės: “Galbūt buvai piktas?”. Klausimas “Kodėl?” visada nurodo, kad norime pasiteisinimo arba priežasties, bet iš tikrųjų juk norime sužinoti, ką vaikas tokiu elgesiu norėjo pasiekti.
Taigi tinkamesnis klausimas būtų “Ką norėjai pasiekti, kai trenkei broliui?”, nes taip sužinosime konflikto faktus. Klausimas “Kodėl” neveda prie elgesio pokyčio, o klausimas “Ką norėjai tuo pasiekti?” veda, nes kai vaikas pasakoja jums, ką bandė pasiekti savo poelgiu, atsiranda terpė jums pasakyti, ką jis galėtų daryti kitaip kitąsyk. Jeigu būsime nepasiruošę ir neatsargūs, kai vaikams sueis penkeri ar šešeri metai, jau būsime juos išmokę išsisukinėti ir ieškoti pateisinimų savo netinkamam elgesiui.
Jei esate pakankamai brandus, klauskite: “Ką kitąkart galėtum padaryti kitaip, kad, nemušdamas brolio, pasiektum tai, ko nori?”. Daugybė profesionalų mano, kad klausimas “Kodėl” yra svarbus. Jie mano, kad jeigu vaikas žino, kodėl jis vienaip ar kitaip pasielgė, jis savo jausmus supras geriau, o jei geriau supras savo jausmus, nebus agresyvus. Savo patirtimi negaliu to patvirtinti. Nei vaikai, nei suaugusieji, supratę savo jausmus, nepakeičia savo elgesio. Tiesą sakant, būna atvirkščiai. Vaikai negali jausmų supratimu pasiekti geresnio elgesio, bet gali dėl savo geresnio elgesio pasijausti geriau.
Konfliktų tipai
Kai galvojame apie konfliktą, dažniausiai įsivaizduojame du piktus žmones, besiruošiančius muštis.
- Prieštaravimo ir nepaklūsimo konfliktai: viena iš konflikto rūšių - visada ir viskam prieštarauti ir niekam nepaklusti. Tokie vaikai su viskuo kovoja ir patys nežino, kodėl. Ir kuo daugiau mes klausime “Kodėl?”, tuo aršiau jie elgsis.
- Žodiniai konfliktai ir pykčio priepuoliai: vaikai dažnai konfliktuodami naudoja žodinį smurtą; tai yra jų kovos su jumis būdas.
- Piktas ir priešiškas elgesys: kartais vaikas supyksta ant kito vaiko ir jam trenkia. Arba du ar daugiau vaikų taip įsiaudrina, kad galų gale paleidžia į darbą kumščius.
Bendrauti su agresyviu ir nuolat į muštynes įsiveliančiu vaiku gali būti išties sunku; aš tai puikiai suprantu. Kasdien matau daugybę susierzinusių tėvų, kurie jaučiasi pervargę ir nualinti. Net ir kalbėdami su kitais tėvais, skaitydami knygas ir žiūrėdami TV laidas apie tėvystę jie negali pakeisti savo vaikų elgesio - ir jų metodai ir toliau nėra efektyvūs.
Ką daryti, kai vaikai sukelia konfliktus mokykloje ir namuose
Jei jūsų sūnus, pavyzdžiui, naudoja fizinį smurtą arba duktė naudoja patyčias vietoje priimtinų problemų sprendimo būdų, jie turi išmokti spręsti problemas kitais būdais - kalbėdami, diskutuodami ir rasdami kompromisą - taigi nedelsdami atkreipkite dėmesį į problemą jau dabar.
Jeigu jus mokykla informuoja, kad vaikas įsivėlė į muštynes, geriausias dalykas yra pirmiausia iš mokyklos sužinoti, kas tiksliai nutiko. Kai vaikas grįžta namo, duokite jam 10 minučių apsiprasti. Leiskite užkąsti ar pasiklausyti muzikos. Nekalbinkite jo iš karto, nes perėjimai dažnai būna sunkūs bet kokio amžiaus žmonėms ir tai nėra tinkamas laikas aiškintis nutikusią situaciją. Pavyzdžiui, jei vaikas įsivėlė į konfliktą prekybos centre arba su kaimynais, grįžę namo duokite jam 10 minučių prieš pradėdami kalbėtis. Kai tik grįžtate namo, tai nėrą geriausias laikas kalbėtis, nes gali būti sunku susitvarkyti su emocijos perėjimo metu.
Kai kalbatės su vaiku, nekaltinkite jo, nebandykite gudrauti ar speisti vaiko į kampą. Atvirkščiai - būkite atviri ir nuoširdūs, kalbėkite apie faktus: “Šiandien kalbėjau su mokykla, jie sunerimę. Gal norėtum man papasakoti, kas nutiko?”. Nebandykite apgudrauti vaiko sakydami: “Ar nutiko mokykloje kažkas, apie ką norėtum pasikalbėti?”. Leiskite vaikui pirmam papasakoti apie situaciją, jei jis nori kalbėti. Nepertraukite jo pasakojimo sakydami “na na, tai neatitinka to, ką jie (mokykla) man sakė”. Jei tai padarysite, niekada nebeišgirsite jo istorijos pusės.
Nors vaiko versija gali būti netiksli, o suvokimas - neteisingas, turėtumėte išklausyti visą istoriją: taip turėsite informacijos, už kurios kabintis. Jeigu sustabdysite vaiką vos pamanę, kad jis sako netiesą, galite praleisti detalių, kurios jums parodytų, kad versijos nesutampa dėl skirtingo požiūrio. Dažnai vaiko požiūris skiriasi nuo suaugusiojo požiūrio, o jūs to nesužinosite, jei neišklausysite abiejų pusių.
Kai klausiate: “Šiandien su manimi susisiekė mokykla ir papasakojo apie muštynes. Gal gali man papasakoti, kas nutiko?”, vaikas gali papasakoti, bet gali ir nepasakoti. Jei jis nusprendžia kalbėti, leiskite jam pasakyti tiek, kiek jis nori. Vartokite tokius sakinius kaip “Mhm..”, “Papasakok daugiau”, “Suprantu” ir “O kas nutiko po to?”. Tai - aktyvaus klausymo metodai, kurie leidžia vaikui kalbėti ir jaustis saugiai. Nepamirškite, kad mūsų tikslas nėra sugėdinti ar nubausti, mūsų tikslas - aiškintis ir vertinti informaciją.
Kita vertus, jei vaikas atsisako kalbėti apie tai, kas nutiko, rekomenduoju neleisti jam žaisti, žiūrėti TV, naudotis planšete, kol nebus pasiruošęs kalbėtis. Kai kalbate su vaiku, jo ilgesne pauzes išnaudokite jo žodžių pakartojimui, pavyzdžiui: “Taigi tu sakai, kad Jared prie tavęs priėjo ir tau įspyrė tiesiog šiaip sau, be jokios priežasties, o tu jam spyrei atgal? Ar aš teisingai supratau?”. Išsiaiškinkite detales, kad abu žinotumėte tiek pat. Kai vaikas baigs pasakojimą, paklauskite: “Ar mokykla tave nubaudė?” ir pasiteiraukite, kaip. Leiskite jam pasidalinti, ką darė mokykla ir pasakykite “OK. Kai kalbėjau su mokykla, štai ką jie pasakė”.
Štai dar viena svarbi taisyklė - kai nesutinkate su vaiku ir norite tai jam pasakyti, nevartokite žodelio “bet”, verčiau rinkitės žodį “ir”. Pavyzdžiui, jeigu sakote: “Džiaugiuosi, kad susitvarkei kambarį, bet…”, vaikas žino, kad tuojau pat pasakysite kažką neigiamo: “…”bet blogas kvapas vis dar tvyro”. Tai nėra taip veiksminga kaip pasakyti: “Džiaugiuosi, kad susitvarkei kambarį ir dabar norėčiau, kad papurkštum namų kvapu”. Rezultatas bus tas pats, bet jis bus pasiektas malonesniu būdu.
Taip pat galite sakyti: “Girdėjau, ką Michael tau pasakė…IR mokytojas irgi sakė, kad jis nemaloniai kalbėjo apie tavo marškinėlius. IR dar mokytojas tau patarė eiti į valgyklą, kad galėtų pats pasikalbėti su Michael. Vis dėl to, tu pasirinkai nemaloniais žodžiais išvadinti Michael ir buvai pradėjęs eiti link jo grėsmingu žingsniu. Ką norėjai pasiekti, keikdamas Michael ir eidamas jo pusėn?”. Kalbėkitės, kol išsiaiškinsite, kokie buvo vaiko siekiai.
Svarbiausia, kad vaikas suprastų, padarytų išvadas ir pasimokytų iš situacijos. Vienas iš dalykų, kuriuos galėtumėte padaryti, tai išsiaiškinti konkretų momentą, kai jūsų vaiko taikūs problemų sprendimų būdai nustojo veikti, nes tai bus akimirka, apie kurią ir reikia mokytis. Jeigu vaikas sako: “Aš pradėjau eiti link Michael, nes jis elgėsi su manimi nemaloniai”, galite atsakyti: “Žinai, aš suprantu, kad jis elgėsi nemaloniai ir suprantu, kodėl supykai. Mokytojas tau pasakė, kad pasikalbės su Michael, taigi tau reikėjo sustoti, nes dabar pakliuvai į bėdą.
Kai bendraujate su mokykla, išsiaiškinkite, kokias pasekmes jie taiko už muštynes ar konfliktavimą. Jei jie jūsų klausia: “Ką, jūsų nuomone, turėtume daryti?”, rekomenduoju atsakyti: “O kokios pasekmes jūs taikote už panašų elgesį? Ar yra priežastis, kodėl dabar jų neturėtumėte taikyti? Manau, turėtumėte laikytis mokyklos tvarkos”.
Prašau mane suprasti teisingai - bet koks netinkamas vaiko elgesys: agresyvus, žalojantis ar skaudinantis - turėtų būti aptartas namuose ir turėti ten pasekmes. Pagrindinė priežastis, kodėl netinkamas elgesys turėtų būti aptartas namuose yra ta, kad namuose turite laiko išmokyti kitokių elgesio modelių.
Jei tai įvyko pirmą kartą, padėkite vaikui suprasti, kur jo elgesio pasirinkimas buvo netinkamas ir drauge sugalvokite, kaip buvo galima pasielgti tinkamai. Iš kitos pusės, jei tai jau antras toks poelgis, turėtumėte ne tik išsiaiškinti, kaip tai nutiko, ne tik susitarti, kokio elgesio tikėjotės, bet turėtų atsirasti ir pasekmės, kad vaikas prisiimtų atsakomybę.
Pasekmė turėtų būti užduotis, padėsianti išmokti pamoką apie elgesį ir trunkanti tiek, kiek reikia jos išpildymui iki galo. Taigi namų areštas šešioms valandoms nebus veiksmingas, bet parašyti 10 dalykų, ką būtų galima daryti kitaip kitą kartą, padės. Jeigu jūsų vaikas laikinai suspenduotas nuo mokyklos, rekomenduoju jam neleisti naudotis jokiomis privilegijomis ir elektronikos prietaisais, kol suspendavimas pasibaigs.
Mušimasis mokykloje skiriasi nuo mušimosi namuose, nes jei nebuvote mokykloje, kai įvyko muštynės, iš tiesų negalite pasakyti, kas sako tiesą arba kokia ta tiesa yra. Bet kuriuo atveju, jei nematėte, kas pradėjo muštynes, geriausias būdas yra abiems vaikams taikyti tas pačias pasekmes ir mokyti tą pačią pamoką.
Pirmiausia, pasikalbėkite su kiekvienu vaiku individualiai ir išgirskite jų versijas. vaikams pritaikykite tą pačią pasekmę nepriklausomai nuo to, kas, jūsų nuomone, pradėjo konfliktą. Taigi galite pasakyti: “Prašau eiti į savo kambarius ir parašyti po pastraipą (ilgumas priklauso nuo vaiko amžiaus) apie tai, ką darysite kitaip kitą kartą” arba “Abu turite eiti ir parašyti po atsiprašymą vienas kitam. Kol to nepadarysite, prašau likti savo kambariuose”.
Jeigu jūsų vaikai dalinasi kambariu, vieną nusiųskite ten, kitą - į virtuvę. Svarbu vaikus atskirti, nes taip jie ne tik baigs muštis, bet ir nurims. Jaunesnius vaikus galima išskirti ir išsiųsti žaisti savo kambariuose po vieną. Vyresniems vaikams gali padėti muzikos klausymasis vienumoje. Pagrindinė mintis - suteikti jiems galimybę nurimti ir parašyti savo pastraipas (jaunesniems, dar nerašantiems, vaikams užteks pasakyti, ką jie darys kitaip kitą kartą).
Supraskite, kad vaikai gali įsivelti į kitą konfliktą po valandos ir vėl bus išsiųsti į savo kambarius. Svarbus pastebėti, kad kiekvieną kartą, kai jie rašo atsiprašymo laiškus ar kitokio elgesio scenarijus, jų galvoje jau gimsta idėjos apie tai, kaip spręsti problemas tinkamais būdais ir mokytis bendrauti. Dalis mokymosi yra pasiekti tą vietą sąmonėje ir priversti ją dirbti. Pažiūrėkite į tai kaip į pratimus: kol darote atsispaudimus, tol jūsų raumenys auga. Kai nustojate daryti atsispaudimus, jūsų raumenys nustoja augti.
Ir tikrų tikriausia tiesa - jei norite, kad jūsų vaikai įgytų gebėjimų bendrauti ir spręsti problemas, turite išnaudoti kuo daugiau situacijų. Kai tik galite, prisiminkite sėkmės istorijas, nutikusias anksčiau. Ką vaikas jau yra padaręs praeityje panašiose situacijoje, kas suveikė puikiai? Galite paklausti: “Vakar brolis tave erzino, bet tu jam netrenkei. Kas šiandien nutiko kitaip? Rodos, vakar tu šauniai išsprendei konfliktą. Ką tu darei tada, ko nepadarei šįkart? Ką sakei sau, kad susilaikytum?”.
Dėmesio skyrimas vaikams šeimoje
Net ir tuomet, kai, atrodytų, jūs skyrėte vienodai meilės visiems vaikams, jie vis tiek gali jausti, kad dėmesio gavo nepakankamai. Neįmanoma dėmesio ir meilės visiems vaikams skirti vienodai: natūralu, kad tam tikrais laikotarpiais kažkuriam vaikui tėvų dėmesio reikia daugiau (pvz., susirgus, išgyvenant adaptaciją prie darželio ar mokyklos).
- Stenkitės neturėti „mylimiausio” vaiko. Kiekvienas vaikas vertas būti jūsų išrinktuoju, net jei dėl kurio nors iš vaikų kyla daugiau rūpesčių nei dėl kitų.
- Nelyginkite vaikų tarpusavyje (pvz., nesakykite: „Tavo vyresnysis brolis, būdamas tavo amžiaus, jau pats pasigamindavo sumuštinį).
- Nesistenkite su visais vaikais elgtis lygiai, verčiau stenkitės atsižvelgti į kiekvieno vaiko individualius poreikius.
- Skatinkite vaikus bendradarbiauti, o ne konkuruoti.
- Mokykite vaikus, kaip jiems bendrauti tarpusavyje ir gauti dėmesio vienam iš kito.
- Suplanuokite tokias veiklas, į kurias galėtumėte įsitraukti kartu visa šeima ir kurios visiems būtų smagios.
- Užtikrinkite, kad kiekvienas vaikas turėtų pakankamai laiko ir erdvės pabūti pats sau vienas.
Jei tik galite, skirkite laiko kiekvienam vaikui individualiai. Tai reiškia, kad ir tėtis, ir mama turėtų pabendrauti atskirai su kiekvienu vaiku, geriausia - kiekvieną dieną bent po keliolika minučių. Šiuos „pasimatymus su vaiku” geriau planuoti iš anksto, susitarti, pvz., kad vakare 19 val. jūs turėsite „mamos ir dukrytės laiką”. Tuo laiku išjunkite telefoną, kompiuterį, televizorių, būkite su vaiku „čia ir dabar”.
Pasiūlykite vaikui, kad jis pasirinktų norimą veiklą, įsitraukite kartu su juo į žaidimą. Nekritikuokite vaiko, džiaukitės tuo, ką veikiate ir nesistenkite per šią veiklą vaiko ko nors išmokyti. Kartas nuo karto, kai būsite viena su kuriuo nors iš vaikų, paklauskite jo, kokie dalykai, susiję su broliuku ar sesute, jam patinka, o kokie - erzina ar siutina. Tai gali padėti jums geriau suprasti, kas vyksta tarp vaikų, o kalbantis apie pozityvius dalykus - pabrėžti vaikui, kad iš tiesų brolio ar sesės buvimas turi savo gerųjų pusių.
Stenkitės į vaikų konfliktus nesikišti. Pabandykite įžvelgti, ar vaikai pajėgūs patys išspręsti savo nesutarimus; jei vaikai yra mažesni, jiems gali prireikti jūsų pagalbos, kad jie nenukentėtų fiziškai, tačiau kitais atvejais leiskite jiems patiems išmokti rasti išeitį. Jei nuolat kišitės, vaikai pradės tikėtis jūsų pagalbos ir neieškos kompromisų ar sprendimų patys.
Stenkitės nestoti į kurio nors vaiko pusę. Galbūt jūs matote, kad vienas vaikas stumia kitą, tačiau juk nežinote, kas buvo prieš tai - gal tokį poelgį išprovokavo neatsargus žodis ar įžeidimas. Nesvarbu, kas pradėjo konfliktą, nes kartais nėra lengva tai aiškiai nustatyti. Aiškiai apibrėžkite namų taisykles ir aptarkite jas su vaikais: neleiskite muštis, pravardžiuotis, šaukti, trankyti durimis. Aptarkite, kas bus, jei taisyklės bus laužomos (pvz., reikės pabūti atskirai tol, kol aprims pyktis, ir dėl savo elgesio atsiprašyti šeimos narių).
žymės: #Vaika
Panašus:
- Dvejų Metų Vaikas Mušasi? Sužinokite Pagrindines Priežastis Ir Efektyviausius Sprendimus!
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- Motinystės išmoka Lietuvoje: Pilnas vadovas kaip užpildyti dokumentus ir ką būtina žinoti!
- Atraskite Efektyviausius Vaikų Auklėjimo Metodus Žydų Tradicijoje – Paslaptys, Kurios Keičia Gyvenimus!