Nors apie enurezę kalbama retai, iš tiesų jis kur kas dažnesnis, nei galima pamanyti. Naktinis ar dieninis nevalingas vaiko šlapinimasis laikomas normaliu reiškiniu, kol mažajam sukanka 5 m. Jeigu tokio amžiaus ar vyresnis mažylis vis dar šlapinasi į lovą, paprastai jam nustatoma enurezė.
Tarp penkiamečių, sergančių enureze, yra maždaug 15-20 %, tarp septynmečių - 7-10 %, o tarp dešimtmečių - apie 2,5 %. Kartais problema lieka aktuali net paaugliams ar suaugusiesiems - enurezė vargina 0,5-2 % vyresnių nei 15 m. asmenų.
Enurezės tipai
Enurezė skirstoma į pirminę ir antrinę.
- Pirminė enurezė pasitaiko dažniau ir diagnozuojama tuomet, kai vaikas nuo pat gimimo be didesnių pertraukų šlapinasi į lovą ir nenustoja sulaukęs penkerių metų ar daugiau.
- Antrine enureze vadinamas toks nevalingas šlapinimasis, kai vaikas kurį laiką (bent 6 mėn.) nustoja šlapintis į lovą, o vėliau vėl pradeda tai daryti. Ši ligos forma sudaro apie ketvirtadalį susirgimų.
Enurezė gali būti dieninė ir naktinė.
Enurezės priežastys
Enurezės priežasčių gali būti įvairių, norint nustatyti tikslią, būtini medicininiai tyrimai:
- Sutrikusi hormono vazopresino gamyba. Šis hormonas atsakingas už išskiriamo šlapimo kiekio mažinimą. Jeigu organizme stinga vazopresino, naktį nesulėtėja šlapimo susidarymas ir šlapimo pūslė yra perpildoma. Hormono gamyba dažniausiai sutrinka dėl nesubrendusios nervų sistemos. Net 80-90 % vaikų, sergančių pirmine enureze, stinga vazopresino.
- Nebrandi nervų sistema taip pat neleidžia susiformuoti normaliam šlapinimosi refleksui. Ankstyvame amžiuje, kai šlapimo pūslė prisipildo, nugaros smegenys siunčia signalą nervų sistemai, kad ši atpalaiduotų šlapimo pūslę, ir tuomet mažylis nevalingai pasišlapina. Vėliau šlapinimosi refleksas pradeda priklausyti nuo smegenų kamiene ir žievėje esančių nervų centrų, leidžiančių sąmoningai kontroliuoti šlapinimosi procesą.
- Psichologinės priežastys. Nevalingą šlapinimąsi gali paskatinti dažnai patiriamas stresas ar kokie nors psichologiniai sukrėtimai, sužadinantys itin intensyvias emocijas. Enurezė vaikams gali atsirasti dėl įvairių psichologinių priežasčių, patiriamo intensyvaus streso, dėl traumuojančių įvykių, gyvenimo pokyčių. Stresą vaikams gali kelti daugybė įvykių, pvz., darželio ar mokyklos lankymo pradžia, patyčios, patiriamas smurtas, tėvų skyrybos, persikraustymas gyventi ir mokytis į kitą vietą, artimo žmogaus mirtis. Enurezė gali atsirasti, jei vaikas patiria daug neigiamų emocijų, jaučia bendravimo, šilumos stoką šeimoje.
Ką daryti?
Svarbiausia - problemos neignoruoti. Nors enurezę vaikas gali išaugti savaime, verčiau to nelaukti ir problemą spręsti anksčiau. Pirmiausia atliekama išsamių medicininių tyrimų, siekiant išsiaiškinti konkrečią enurezės priežastį. Būtent ją ir reikia šalinti.
Priklausomai nuo priežasties gydymas gali būti įvairus - medikamentinis, chirurginis (retai, kai būna fizinių anomalijų), psichoterapija, specialių šlapinimosi sulaikymo refleksą ugdančių treniruoklių taikymas ar kt.
Tėvai galėtų padėti vaikams būdami supratingi, ramūs ir kurdami vaikui saugią emocinę aplinką. Jokiu būdu negalima smerkti, kaltinti, gėdinti, pykti ant vaiko ar jį bausti. Svarbu pasistengti suprasti, kaip jis jaučiasi, pasikalbėti su juo apie šią problemą, nuraminti, kad jis dėl to nekaltas, kad šią bėdą patiria daug vaikų. Svarbu paaiškinti tinkamai pagal vaiko amžių. Tėvai gali teikti nuolatinį padrąsinimą, emocinę paramą ir viltį vaikui, kad kartu jie būtinai išspręs šią nemalonią problemą.
Praktiniai patarimai tėvams
- Vesti šlapinimosi kalendorių. Jame žymėti, kada vaikas pabunda sausas, o kada prisišlapinęs. Toks kalendorius naudingas visiems - medikams, tėvams, vaikui, nes leidžia išsamiau suprasti vaiko šlapinimosi įpročius. Kai situacija pagerėja, toks kalendorius skatina vaiko pasitikėjimą savimi, tai leidžia siekti dar geresnių rezultatų.
- Dieną skatinti vaiką sąmoningai šiek tiek pakentėti, kai pajuntamas noras šlapintis.
- Vengti psichologinės įtampos. Kuo mažiau streso vaikas patirs, tuo ramiau ir nesišlapindamas į lovą miegos. Svarbu, kad mažasis šeimos narys turėtų laiko mėgstamai veiklai, draugams.
Visada pravartu tėvams kreiptis pagalbos į specialistą. Jis gali vaikui ir visai šeimai suteikti profesionalią pagalbą. Specialistas pirmiausia su vaiku užmegs gerą terapinį ryšį, įvertins jo psichologinę būklę ir nustatys enurezės psichologines priežastis. Po to, naudodamas įvairius terapinius metodus, padės vaikui tvarkytis su problema, kylančiais sunkiais išgyvenimais, patars, kaip geriau prisitaikyti esamoje situacijoje.
Tuštinimosi sutrikimai
Reikia pasidomėti ar vaikas, koks jis savarankiškas bebūtų, laiku ir tinkamai šlapinasi ir tuštinasi. Vaikams dažnai sutrinka tuštinimas.
Vienas iš dažniausių sutrikimų - vidurių užkietėjimas - būna 10 proc. vaikų. Laiku nepašalinus priežasties ar netinkamai gydant, užkietėjimas gali tapti lėtiniu. Sutrinka virškinimo organų funkcija, žarnyne ima kauptis nuodingosios medžiagos ir jomis apnuodijami kiti organai, prasideda mažakraujystė, vaikas lėčiau auga.
Jei vidurių užkietėjimas užsitęsia, vaiką gali varginti pasikartojantys pilvo skausmai, išmatų nelaikymas, skausmas tuštinantis. Nuolatinė baimė, kad tuštinantis skaudės, pažeidžia vaiko psichiką. Šie pokyčiai tampa ypač ryškūs, kai vaikas pradeda nesulaikyti išmatų.
Vaiko tuštinimasis gali sutrikti dėl įvairių priežasčių: neteisingo tuštinimosi įgūdžių ugdymo, netaisyklingos ir nevisavertės mitybos, įgimtų ar įgytų virškinimo sistemos, endokrininės sistemos, nervų sistemos organų ligų, psichikos sutrikimų.
Pavojus
Tėvai turėtų žinoti, kad kai kuriais vaiko gyvenimo tarpsniais kyla didesnis tuštinimosi sutrikimų pavojus. Visų pirma tai laikotarpis, kai vaikui ugdomi tuštinimosi įgūdžiai.
Jei vaiką pradėsite pratinti prie puoduko per anksti, kol jis valingai nekontroliuoja tuštinimosi, nieko nelaimėsite, nes jis paprasčiausiai nesuvoks, ko iš jo norite. Bet jei vaikui ilgą laiką leisite nevaržomam tuštintis į sauskelnes, jis išsiugdys įprotį tai daryti ir nesupras, kodėl mama ji staiga ėmė barti už nevalyvumą. Ir vienu ir kitu atveju jis tuštinimąsi susies su prievarta ir stengsis jį slopinti.
Labai dažnai viduriai užkietėja vaikui pradėjus lankyti vaikų darželį ar mokyklą. Pasikeitusi aplinka, neįprasta tuštinimosi vieta, nejaukūs, neužtikrinantys intymumo tualetai, gėdijimasis svetimų žmonių, bendraamžių patyčios, griežtas tuštinimuisi skirtas laikas (pvz., pertraukos tarp pamokų) sukelia nemalonius pojūčius ir vaikas stengiasi kentėti, t.y. sulaikyti tuštinimąsi.
Tuštinimasis gali sutrikti, kai maitinimas neatitinka vaiko būklės ar gyvenimo sąlygų kaitos (liga, karščiavimas, kelionė, klimato pasikeitimas), jei duodama gerti per mažai skysčių.
Sulaikyti tuštinimąsi vaiką verčia ir psichologinis diskomfortas, kai mamos priežiūrą pakeičia močiutė ar auklė. Kiekvienas uždelstas išsituštinimas tampa nemaloniu ir skatina vaiką dar atkakliau sulaikyti išmatas.
Valingai sulaikydamas išmatas, vaikas sukelia sau lėtinį vidurių užkietėjimą, patenka į „uždarą ratą“.
Žmogui būdinga, jog jis sąmoningai valdo šlapinimosi ir tuštinimosi funkcijas. Kada vaikas nustoja tuštintis į kelnaites, priklauso nuo krašto papročių, auklėjimo, vaiko psichoemocinės raidos ypatumų. Visgi dauguma vaikų iki 4 metų amžiaus įgyja normalius tuštinimosi įgūdžius.
Jei vaikas ir virš 4 metų nesiliauja tepti išmatomis apatinių drabužių ar tuštintis į juos bei kitose tam netinkamose vietose, tai jau ligos - pirminio išmatų nelaikymo - požymiai.
Minėti reiškiniai gali atsirasti ir vaikui, iki tol turėjusiam normalius tuštinimosi įgūdžius. Tėvai dažnai yra nelinkę šių tuštinimosi sutrikimų aptarti su šeimos gydytoju. Jie kaltina vaikus nevalyvumu, juos bara ar net baudžia. Neretai savarankiškai duoda vaikams nervus raminančių vaistų, klaidingai manydami, kad tuštinimosi sutrikimus sukelia vaiko nervų sistemos pokyčiai.
Pirminio išmatų nelaikymo priežastimi gali būti vaiko ir motinos santykių konfliktas. Tokių vaikų mamos yra griežtos, kontroliuojančios, dominuojančios, perfekcionistės, emociškai šaltos. Dėl to jos labai griežtai moko vaikus tualeto įgūdžių.
Vaiko reakcija į tokį mamos elgesį yra nesąmoningas kerštas, kuris pasireiškia nevalingu tuštinimusi. Kartais tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaiko įgūdžių ugdymui.
Apie 80-95 proc. atvejų funkcinio išmatų nelaikymo priežastimi yra lėtinis vidurių užkietėjimas. Dauguma vaikų nesuvokia tuštinimosi dažnio pakitimų ir tėvams nesiskundžia.
Tėvams ypač sunku pastebėti vaikų, lankančių vaikų darželį ar mokyklinio amžiaus vaikų tuštinimosi sutrikimus, nes vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia ne namie. Susirūpinama tik tuomet, kai vaikas pradeda tepti išmatomis apatinius drabužius. Tačiau tai jau komplikuoto vidurių užkietėjimo požymis.
Kuo liga ilgiau trunka, tuo sunkiau ją išgydyti. Išmatų nelaikymo priežastimi gali būti ir vaiko psichologinės raidos sutrikimai, centrinės nervų sistemos, tiesiosios žarnos bei išangės raumenų ligos.
Ilgai trunkantis išmatų nelaikymas gali sąlygoti vaikų emocinius sutrikimus. Vaikas jaučiasi kaltas dėl savo negalios. Bijodamas bendraamžių patyčių vengia kolektyvo, sportinių užsiėmimų, kultūrinių renginių. Jis tampa uždaru, siaurėja jo interesų ratas.
Pats vaikas su savo problemomis susitvarkyti nesugeba, o ir iš artimųjų dažnai nesulaukia paramos. Įsisuka ydingas ratas. Emociniai sutrikimai progresuoja virsta psichosomatinėmis ligomis.
Taigi jei Jūsų vaikas ilgai neįpranta tuštintis į puoduką ar tualetą, tepa išmatomis apatinius drabužius ar išsituština ne tam skirtoje vietoje, vertėtų pasitarti su gydytoju. Jis Jums padės išsiaiškinti, ar tai auklėjimo spragos, ar ligos požymiai.
Vaikų išangės patologiniai pokyčiai dažniausiai atspindi storojoje žarnoje vykstančius patologinius procesus. Tačiau neretai išangės ligos tampa lėtinio vidurių užkietėjimo pirmine priežastimi. Dažniausiai pasitaikanti vaikų, ypač mažamečių, išangės liga yra išangės įplėša.
Tuštinimosi sutrikimai - tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija
Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto.
Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatinės, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti, nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje.
Turbūt visi esame girdėję pasakymą: „Iš baimės susuko pilvą“, „Paleido vidurius prieš egzaminą“ ir panašiai.
Iš tiesų nerimas dažnai sukelia tokį poveikį, kad ir pilvą ima spazmiškai skaudėti, ir pradedame dažniau, nei norime, lakstyti į tualetą.
Dažnai panašius simptomus galime matyti ir nesunkiai atpažinti (o kaipgi, juk patys tą esame patyrę!) ir savo vaikams: pavyzdžiui, kai išgirstame, kad vaikui skauda pilvą, nors jau laikas skubėti į darželį, „susuka vidurius“ ar pradeda pykinti prieš važiuojant į svečius pas gimines.
Tampa pikta, norisi išbarti vaiką, lyg jis čia skųstųsi specialiai, kad nereikėtų eiti į darželį arba važiuoti ten, kur jis nelabai nori - tačiau išmintingiau būtų sureaguoti ramiai ir išgirsti vaiką, o ne pradėti svarstyti, ar jam tikrai negera, ar jis meluoja ir „manipuliuoja“ jumis.
Pabandykite įvardyti jo jausmus: pavyzdžiui, kad gali būti liūdna atsisveikinti, liekant darželyje, gali būti baisu kažkur važiuoti, kur bus jam nepažįstamų žmonių.
Ne taip retai tenka susidurti ir su kita tuštinimosi bėda - tai yra, vidurių užkietėjimu. Kai vaikas kelias dienas atkakliai nesėda ant puoduko, o paskui vaikšto piktas, irzlus, susiėmęs rankomis pilvo apačią, bet pasiūlius „pasilengvinti“ sau gyvenimą - tik piktai atsikerta ir toliau priešinasi jūsų geram patarimui - tuomet kantrybės gali pritrūkti ir patiems ramiausiems tėvams.
Ypač jeigu tai kartojasi nuolatos. Kartais nesunkiai galima prisiminti tokio „užsispaudimo“ priežastį, pavyzdžiui, kad ne taip seniai tuštinantis vaikui suskaudo, ir jis dabar paniškai bijo tokios pat patirties. Kartais priežastį rasti sunkiau.
Tai dar viena tuštinimosi sutrikimų grupė, kuri paprastai tėvams sukelia pačią didžiausią įtampą. Apie išmatų nelaikymą kaip sutrikimą vaikų psichiatrijos vadovėliai siūlo galvoti tuomet, kai vaikas jau yra sulaukęs 4 ar daugiau metų.
Dažnai atrodo, kad vaikas taip elgiasi dėl to, kad yra nerūpestingas, pavyzdžiui, užsižaidžia ir „pamiršta“ laiku nueiti pasituštinti, arba „specialiai“ nori sutepti savo drabužius, kad suaugusiesiems būtų daugiau darbo skalbiant...
Kartais gali atrodyti, kad vaikas bijo klozeto ar tualeto, pavyzdžiui, darželyje ar svečiuose, ir todėl labiau linkęs tuštintis į kelnes.
Prieš kreipdamiesi į specialistą dėl vaiko tuštinimosi sutrikimų, atkreipkite dėmesį į žemiau išvardytas sritis
- Pirmiausia - kada atsirado tuštinimosi sutrikimas?
- Ar pasikeitė vaiko maitinimosi ritmas, jo valgomi patiekalai, produktai?
- Ar vaikas alergiškas kuriems nors maisto produktams?
- Galbūt pastebite, kad vaikas ima tuštintis skystai ar, priešingai, užkietėja viduriai, atsiranda pilvo skausmų suvalgius tam tikrų produktų (ypač dažnas „kaltininkas“ - pieno produktai)?
- Ar vaikas išrankus maistui?
- Ar vaikas geria pakankamai vandens, valgo daržovių, vaisių?
- Ar valgo daug miltinių patiekalų (ypač bandelių)?
Labai naudinga kurį laiką, pavyzdžiui, savaitę, užsirašinėti, kiek vaikas išgeria vandens ir kokį maistą valgo: kartais atrodo, kad mityboje nieko keisti nereikia, tačiau užfiksavus raštu paaiškėja, kad šį tą būtų galima koreguoti. Net jeigu vaiko tuštinimosi sutrikimai yra psichologinės kilmės, taisyklingas maitinimasis, pakankamas judrumas tikrai padės jam geriau jaustis. Ir priešingai - kartais nustatomos tam tikros lėtinės ligos, kurioms esant vidurių užkietėjimas gali būti nuolatinis vaiko palydovas.
Pradėkime nuo to, kad, jeigu vaikas galėtų, tai jis pats greičiausiai tokio sutrikimo nesirinktų. Nes ir jam nėra taip jau malonu vaikščioti skaudančiu pilvu ar suteptais drabužiais, skleisti nemalonų kvapą ir dar gauti barti nuo suaugusiųjų...
Labai svarbu, kad nekaltintumėte vaiko ir nesistengtumėte jam sukelti graužaties, nes greičiausiai jis ir taip išgyvena dėl to, kas vyksta.
Tikrai nėra lengva tėvams tvarkytis su periodiškai piktu, bet vis tiek atsisakančiu tuštintis vaiku ar vis suteptais drabužiais, tačiau, jeigu ir jaučiatės pikti, geriau stenkitės apie tai pasikalbėti su specialistu, užuot barę vaiką.
Taigi pats pirmas ir bene svarbiausias patarimas - stenkitės išlikti ramūs ir kantrūs. Pasistenkite, kad vaikas turėtų švarių apatinių drabužių, kuriais galėtų pakeisti susitepusius.
Su didesniu vaiku galima tartis, kad susitepus drabužėliams jis juos padės į sutartą vietą (skalbinių krepšį ar skalbyklę) ir pats susiras ir apsivilks švarius. Patariama, kad tuštinimosi sutrikimai liktų tik paties vaiko rūpesčiu, Jūs į tai nesikištumėte: nei bartumėte, nei girtumėte, geriausia - kad atsitrauktumėte.
Pasiūlykite vaikui sėstis ant klozeto tuštintis 3 kartus per dieną, pavalgius - po valgymo tuštinimosi refleksai yra aktyviausi. Vaikas turėtų pasėdėti ant klozeto 5-10 minučių (galima padėti smėlio laikroduką ar įjungti šiam laikui žadintuvą), tačiau jeigu per šį laiką nepasituštins ir nepasišlapins - nieko tokio.
Pasirūpinkite, kad vaikas sėdėtų atsipalaidavęs: tam reikėtų pasirūpinti, kad kojos būtų atremtos į grindis, o jei grindų nepasiekia - duoti vaikui „laiptelį“ kojoms.
Šis „tualeto laikas“ turėtų būti pozityvus, todėl galima leisti vartyti knygeles, piešti, žaisti telefonu ir panašiai. Naudinga būtų į kalendorių (lentelę) pažymėti kiekvieną iš tokių „pasėdėjimų“, taip pat užfiksuojant, ar pavyko pasituštinti ar pasišlapinti.
Kad vaikas būtų labiau motyvuotas - galima jį pagirti ir paskatinti mažais apdovanojimais (kad ir priklijuojant gražų lipduką į šį kalendorių) už sėkmes.
Na ir dar - galite pabandyti pamąstyti apie tai, kas iš psichologinės pusės galėtų turėti įtakos vaiko tuštinimosi „reikalams“.
- Ko vaikas šiuo metu ilgisi? Prisimenate, ką aptarėme anksčiau: tuštindamiesi mes mokomės kontroliuoti (sulaikyti arba paleisti) mūsų viduje vykstančius procesus - tiek kūne, tiek ir emociškai. „Kakučiai“ gali būti žmonių, idėjų, emocijų, įspūdžių simbolis: dalykų, kuriuos vaikas „praryja“, virškina, dalį jų pasisavina, kas jam nereikalinga - paleidžia, tai yra, „iškakoja“. Kartais vaikai nėra pasiruošę paleisti - pavyzdžiui, mamą ar tėtį, kurie po skyrybų gyvena atskirai. Kai žinome ir jaučiame, kad spėsime „pasikrauti“ ir užsipildyti, o vėliau dar galėsime prie šio emocijų šaltinio sugrįžti - tada mums atsitraukti ir palikti jį lengviau. Tai reiškia, kad lengviau atsiskirti nuo žmogaus, su kuriuo yra numatyti susitikimai ir ateityje. Atkreipkite vaiko dėmesį į tai, kad mes negalime pasisavinti žmogaus ir visą laiką jį laikyti prie savęs, bet galime išlaikyti su juo ryšį net ir tada, kai jo nematome.
- Ar vaikas nebijo paleisti tėvų? Augintinio netektis neretai nuvertinama, lyg gyvūnas nebūtų tiek svarbus, kaip žmonės, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad vaikams augintinis yra toks pat šeimos narys, kaip ir kiti.
- Kaip dažnai vaikas girdi žodžius: „Tu turi išmokti susivaldyti!“ (o dar griežčiau - „Tu neturi teisės rodyti savo nepasitenkinimo/pykčio“, „Dideli vaikai neverkia“)? Jeigu tėvai yra griežti, direktyvūs, jeigu jiems patiems labai svarbu išlaikyti kontrolę (įskaitant jausmų kontrolę), jeigu ši kontrolė yra per stipri vaiko amžiui ir charakteriui - tai gali pasireikšti per kūno simptomus. Vaikams turime leisti jausti visas emocijas. Tiek berniukai, tiek mergaitės turi teisę verkti, liūdėti ir pykti: visos emocijos svarbios, nes jų dėka mes esame gyvi ir turime ryšį su aplinka, realybe. Negalima atsiriboti nuo emocijų, „uždaryti“ jų. Kartais vaiko aplinkoje esantys suaugusieji gali būti ypač emocingi ir turintys emocijų valdymo sunkumų. Vaiką tokios stiprios emocijos, ypač greita jų kaita, gali labai varginti, ir tada vaikas gali pradėti taikyti kitą strategiją: „Aš toks nenoriu būti. Aš savo emocijas sulaikysiu“.
- Ar dažnai vaikas iš Jūsų girdi: „Fu, kaip šlykštu/nemalonu!“ Gal ir dabar Jums nėra lengva skaityti šį tekstą apie kakučius? Vaikui tai, kas iš jo „išeina“ - tai jo kūno dalis, jo tęsinys. Jeigu vaikas pastebėjo, kad Jums nemalonu matyti/jausti natūralius fiziologinius reiškinius - jis gali stengtis juos sulaikyti, stengtis netapti „kakučiu“, kuris yra toks „fu“, tėčiui ar mamai negražus ir nemalonus.
- Vaikas visada stengiasi atitikti jam svarbių žmonių - tai yra, pirmiausia savo tėvų - lūkesčius. Ir jis tai gali daryti nelogiškai ir keistai - mat mūsų psichika nėra logiška. Jeigu vaikui, stebinčiam savo tėvus, kažkaip susikurs vaizdas, kad idealūs žmonės niekada neklysta, visada viską daro teisingai, „kakoja“ vienaragiais, vaivorykštėmis ir drugeliais ir neturi nei mažiausio šešėlio - tai gali sukelti didelę vaiko įtampą, nes natūralu, kad jis klaidų daro ir darys. Labai svarbu, jog vaikas matytų, kad klysta ir idealūs žmonės, tai yra, jo tėvai.
- Tiek vaikai, tiek mes, suaugusieji, „palikti“ dalį savęs galime tik ten, kur jaučiamės saugiai. Jeigu vaikas vengia tuštintis - labai svarbu suprasti, kas kelia vaiko nerimą ir ką tame galite pakeisti. Jei vaikas nesituština darželyje arba mokykloje - pabandykite įvertinti, ar jis ten jaučiasi pritapęs, ar turi draugų, ar auklėtojos arba mokytojai nėra pernelyg griežti.
- Dažniausiai suaugusieji moko, kad reikia dalintis savo daiktais su broliais ar sesėmis, tačiau svarbu ir tai, kad kiekvienam mūsų būtina turėti kažką savo privataus ir turėti teisę tai, kas brangiausia, pasilikti vien sau ir kitam neduoti (pavyzdžiui, meškiuką, kurį vaikas visur su savimi nešiojasi, eina miegoti apsikabinęs ir t.t. Pradėkite nuo to, kad kartu su vaiku aptarkite, ką iš jo žaislų ar daiktų galima duoti kitiems, o ką palikti kaip paties vaiko neliečiamybę ir tai gerbkite.
- Ar vaikas mėgsta piešti, lipdyti, ar dainuoja? Tuštinimosi tema yra stipriai susijusi su leidimu sau kurti ir su kalbos tema. Kuo Jūs galite padėti vaikui: kartu dainuokite, pieškite delnais ir pirštais, žaiskite su kinetiniu smėliu, lipdykite iš molio/plastelino/tešlos (ypač dešreles - „kakučius“), mokykite vaiką įvairių greitakalbių, žaisdami lįskite per įvairius tunelius.
- Nors gali atrodyti, kad vaikas dar negali suprasti, ką Jūs kalbate apie šeimos finansus, tačiau juo labiau tai gali gąsdinti, o kai vaikai nesupranta ir išsigąsta - jie dažnai prisigalvoja visko daugiau ir blogiau, nei yra iš tikrųjų.
- Nes vidurių užkietėjimas - tai ir galios, asmeninės jėgos tema. Taisykles ir ribas šeimoje suaugusieji gali ir turi nustatyti, tačiau labai svarbu, kad vaikai galėtų pasirinkti tai, kas jiems galima: pavyzdžiui, kokios spalvos kojines šiandien mausis, ar pirma valysis dantis, o tada rengsis pižamą, ar atvirkščiai. Paskelbkite „laimingą valandą“, kai ne tėvai, o vaikai sugalvos, ką veiksite, nustatys taisykles: gali būti, kad visi smagiai kartu praleisite laiką.
žymės: #Vaika
Panašus:
- 4 metų vaiko tuštinimasis į kelnes: sužinokite pagrindines priežastis ir efektyviausius sprendimus!
- 5 Metų Vaiko Tuštinimasis Į Kelnes: Pagrindinės Priežastys Ir Efektyvūs Sprendimai
- Vaikas karščiuoja ir viduriuoja: ką daryti? Patarimai tėvams
- Atskleista: Kodėl Gimsta Hiperaktyvūs Vaikai ir Kaip Jiems Padėti Išlikti Ramiais!
- Vaikiška žaislinė virtuvėlė – geriausi tipai ir kaip išsirinkti tobulą!