4 metų vaiko tuštinimasis į kelnes: priežastys ir sprendimai

Pasikalbėkime apie... Kakutis - dalykas rimtas, nors gal pati tema labiau kelia šypseną, nei atrodo verta rimtų tyrinėjimų.

Tuštinimosi psichologiniai aspektai

Tuštinimasis ir mokymasis naudotis puoduku, nors gal taip ir neatrodo, yra labai stipriai su psichologija susijusi sritis. Pasituštinimas - tai vaiko sugebėjimas pačiam „kažką sukurti“, kurį galima pamatyti ir įvertinti.

Juk taip šaunu, kai lyg iš nieko kažką padarai! Todėl nenustebkite, jei pasituštinęs vaikas ypatingai džiaugsis savo kakučiu ar norės su juo... pažaisti. Tuštinimasis taip pat yra ir pirmoji proga vaikui parodyti, kad jis kažką gali kontroliuoti.

Tuštinimosi suaugęs nesukontroliuos: net ir labai norėdami vaiko tuštintis niekaip nepriversime. Tad tuo metu, kai mažylis pradeda sąmoningai sėstis ant puoduko - atsiranda didžiulė erdvė išbandyti savo paties norus ir nenorus.

• Galiu pasituštinti į puoduką - ir už tai būti pagirtas, tėvai džiaugsis.
• Jei pasituštinsiu į kelnes - gali būti, kad mane išbars.
• Arba galiu kurį laiką „nekakoti“, nes tiesiog nenoriu, yra daug įdomesnių dalykų...

Tuštinimasis - taip pat ir ne tik suaugusiųjų kontrolės priemonė, bet ir savo vidinių procesų kontrolė. Jeigu pirmųjų amžiaus metų kūdikėlis labai aiškiai ir garsiai parodo, kad jam kažkas patinka arba nepatinka, tai dvimetukas jau gali savo emocijas truputį „pakaupti“ ir išleisti tada, kai jų „prisirinks“ daugiau.

Kada vaikas turi išmokti naudotis puoduku?

Sąmoningo tuštinimosi ir šlapinimosi galima tikėtis tada, kai mažylis sulaukia maždaug 2-3 m. amžiaus. Šiuo laikotarpiu vaikas pradeda save įvardyti pirmuoju asmeniu („Aš“): tai vienas iš netiesioginių požymių, kad jis jau yra pasiruošęs naudotis puoduku.

Įdomu, kad ir neurologai patvirtina, jog šis amžius pratinti prie puoduko sąmoningam jo naudojimui yra tinkamiausias: pasak neurologų, apie 2,5-3 m. Galima pastebėti, kad visi vaikai tam tikru savo gyvenimo etapu pereina „tualetinį laikotarpį“.

Pastebima, kad 2,5-4,5 m. amžiaus vaikai (šiuo metu šis laikotarpis neretai nusitęsia ir toliau, į vyresnį amžių) ypač susidomi kakučiais ir visu tuo, kas susiję.

Kada kreiptis į specialistą?

Tuštinimosi sutrikimai - tai ta sritis, kurioje susiduria medicina ir psichologija. Kai kuriais atvejais reikalinga šeimos gydytojo ir vaikų gastroenterologo pagalba, kai kuriais padės tik psichologas, o dažnai reikia ir somatinės, ir psichologinės, emocinės srities specialisto.

Vis dėlto reikėtų žinoti, kad geriau pirmiau kreiptis į šeimos gydytoją: paprastai psichologines priežastis įtariame tuomet, kai nenustatoma ar nepasitvirtina somatinės, kita vertus, somatines priežastis gali būti lengviau pašalinti, nei gilintis ir padėti vaikui emocinėje srityje.

Turbūt visi esame girdėję pasakymą: „Iš baimės susuko pilvą“, „Paleido vidurius prieš egzaminą“ ir panašiai. Dažnai panašius simptomus galime matyti ir nesunkiai atpažinti (o kaipgi, juk patys tą esame patyrę!) ir savo vaikams: pavyzdžiui, kai išgirstame, kad vaikui skauda pilvą, nors jau laikas skubėti į darželį, „susuka vidurius“ ar pradeda pykinti prieš važiuojant į svečius pas gimines.

Ne taip retai tenka susidurti ir su kita tuštinimosi bėda - tai yra, vidurių užkietėjimu. Ypač jeigu tai kartojasi nuolatos.

Ką daryti?

Prieš kreipdamiesi į specialistą dėl vaiko tuštinimosi sutrikimų, atkreipkite dėmesį į žemiau išvardytas sritis.

1. Kada atsirado tuštinimosi sutrikimas?
2. Ar pasikeitė vaiko maitinimosi ritmas, jo valgomi patiekalai, produktai?
3. Ar vaikas alergiškas kuriems nors maisto produktams?
4. Galbūt pastebite, kad vaikas ima tuštintis skystai ar, priešingai, užkietėja viduriai, atsiranda pilvo skausmų suvalgius tam tikrų produktų (ypač dažnas „kaltininkas“ - pieno produktai)?
5. Ar vaikas išrankus maistui?
6. Ar vaikas geria pakankamai vandens, valgo daržovių, vaisių?
7. Ar valgo daug miltinių patiekalų (ypač bandelių)?

Labai naudinga kurį laiką, pavyzdžiui, savaitę, užsirašinėti, kiek vaikas išgeria vandens ir kokį maistą valgo: kartais atrodo, kad mityboje nieko keisti nereikia, tačiau užfiksavus raštu paaiškėja, kad šį tą būtų galima koreguoti.

Net jeigu vaiko tuštinimosi sutrikimai yra psichologinės kilmės, taisyklingas maitinimasis, pakankamas judrumas tikrai padės jam geriau jaustis. Ir priešingai - kartais nustatomos tam tikros lėtinės ligos, kurioms esant vidurių užkietėjimas gali būti nuolatinis vaiko palydovas.

Kaip elgtis su vaiku, kuris tuštinasi į kelnes?

Pradėkime nuo to, kad, jeigu vaikas galėtų, tai jis pats greičiausiai tokio sutrikimo nesirinktų. Nes ir jam nėra taip jau malonu vaikščioti skaudančiu pilvu ar suteptais drabužiais, skleisti nemalonų kvapą ir dar gauti barti nuo suaugusiųjų...

Labai svarbu, kad nekaltintumėte vaiko ir nesistengtumėte jam sukelti graužaties, nes greičiausiai jis ir taip išgyvena dėl to, kas vyksta. Tikrai nėra lengva tėvams tvarkytis su periodiškai piktu, bet vis tiek atsisakančiu tuštintis vaiku ar vis suteptais drabužiais, tačiau, jeigu ir jaučiatės pikti, geriau stenkitės apie tai pasikalbėti su specialistu, užuot barę vaiką.

Taigi pats pirmas ir bene svarbiausias patarimas - stenkitės išlikti ramūs ir kantrūs. Pasistenkite, kad vaikas turėtų švarių apatinių drabužių, kuriais galėtų pakeisti susitepusius.

Su didesniu vaiku galima tartis, kad susitepus drabužėliams jis juos padės į sutartą vietą (skalbinių krepšį ar skalbyklę) ir pats susiras ir apsivilks švarius. Patariama, kad tuštinimosi sutrikimai liktų tik paties vaiko rūpesčiu, Jūs į tai nesikištumėte: nei bartumėte, nei girtumėte, geriausia - kad atsitrauktumėte.

Pasiūlykite vaikui sėstis ant klozeto tuštintis 3 kartus per dieną, pavalgius - po valgymo tuštinimosi refleksai yra aktyviausi. Vaikas turėtų pasėdėti ant klozeto 5-10 minučių (galima padėti smėlio laikroduką ar įjungti šiam laikui žadintuvą), tačiau jeigu per šį laiką nepasituštins ir nepasišlapins - nieko tokio.

Pasirūpinkite, kad vaikas sėdėtų atsipalaidavęs: tam reikėtų pasirūpinti, kad kojos būtų atremtos į grindis, o jei grindų nepasiekia - duoti vaikui „laiptelį“ kojoms. Šis „tualeto laikas“ turėtų būti pozityvus, todėl galima leisti vartyti knygeles, piešti, žaisti telefonu ir panašiai.

Naudinga būtų į kalendorių (lentelę) pažymėti kiekvieną iš tokių „pasėdėjimų“, taip pat užfiksuojant, ar pavyko pasituštinti ar pasišlapinti. Kad vaikas būtų labiau motyvuotas - galima jį pagirti ir paskatinti mažais apdovanojimais (kad ir priklijuojant gražų lipduką į šį kalendorių) už sėkmes.

Psichologinės priežastys

Taigi galite pabandyti pamąstyti apie tai, kas iš psichologinės pusės galėtų turėti įtakos vaiko tuštinimosi „reikalams“.

1. Ko vaikas šiuo metu ilgisi? „Kakučiai“ gali būti žmonių, idėjų, emocijų, įspūdžių simbolis: dalykų, kuriuos vaikas „praryja“, virškina, dalį jų pasisavina, kas jam nereikalinga - paleidžia, tai yra, „iškakoja“.
2. Ar vaikas nebijo paleisti tėvų? Augintinio netektis neretai nuvertinama, lyg gyvūnas nebūtų tiek svarbus, kaip žmonės, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad vaikams augintinis yra toks pat šeimos narys, kaip ir kiti.
3. Kaip dažnai vaikas girdi žodžius: „Tu turi išmokti susivaldyti!“ Vaikams turime leisti jausti visas emocijas.
4. Ar dažnai vaikas iš Jūsų girdi: „Fu, kaip šlykštu/nemalonu!“ Jeigu vaikas pastebėjo, kad Jums nemalonu matyti/jausti natūralius fiziologinius reiškinius - jis gali stengtis juos sulaikyti, stengtis netapti „kakučiu“, kuris yra toks „fu“, tėčiui ar mamai negražus ir nemalonus.
5. Vaikas visada stengiasi atitikti jam svarbių žmonių - tai yra, pirmiausia savo tėvų - lūkesčius. Labai svarbu, jog vaikas matytų, kad klysta ir idealūs žmonės, tai yra, jo tėvai.
6. Tiek vaikai, tiek mes, suaugusieji, „palikti“ dalį savęs galime tik ten, kur jaučiamės saugiai. Jeigu vaikas vengia tuštintis - labai svarbu suprasti, kas kelia vaiko nerimą ir ką tame galite pakeisti.
7. Dažniausiai suaugusieji moko, kad reikia dalintis savo daiktais su broliais ar sesėmis. Pradėkite nuo to, kad kartu su vaiku aptarkite, ką iš jo žaislų ar daiktų galima duoti kitiems, o ką palikti kaip paties vaiko neliečiamybę ir tai gerbkite.
8. Ar vaikas mėgsta piešti, lipdyti, ar dainuoja? Tuštinimosi tema yra stipriai susijusi su leidimu sau kurti ir su kalbos tema.
9. Nors gali atrodyti, kad vaikas dar negali suprasti, ką Jūs kalbate apie šeimos finansus.
10. Nes vidurių užkietėjimas - tai ir galios, asmeninės jėgos tema.

Pagrindiniai vaikų tuštinimosi sutrikimai ir jų priežastys

Pagrindiniai vaikų tuštinimosi sutrikimai, pasak gydytojos, yra vidurių užkietėjimas ir išmatų nelaikymas. Maždaug 10-30 proc. vaikų populiacijos bent kartą tenka susidurti su vidurių užkietėjimu.

Deja, anot gydytojos, dažniausiai tėvai kreipiasi į medikus, kai pastebi vaiko vidurių užkietėjimo sukeltas komplikacijas: pilvo skausmai, pablogėjęs apetitas, išmatų ar šlapimo nelaikymas, kraujas tuštinantis, iškrentanti tiesioji žarna tuštinimosi metu, pasikartojančios šlapimo takų infekcijos.

Dažniausia (90-95 proc.) vaikų vidurių užkietėjimo priežastis - funkcinis vidurių užkietėjimas, t. y. kai nėra nustatoma organinė liga, sukelianti vidurių užkietėjimą.

Tik apie 5 proc. visų išmatų nelaikymo atvejų tarp vaikų yra laikomi tikruoju išmatų nelaikymu, t. y., kai dėl įvairių priežasčių yra sutrikusi išangės sfinkterio funkcija (pvz. išangės atrezija, po Hiršprungo ligos operacijos, stuburo traumos, įgimtos stuburo anomalijos).

Tuštinimasis su krauju

Dažniausios tuštinimosi su krauju priežastys: išangės įplėša, hemorojiniai mazgai arba tiesiosios žarnos polipai.

• Išangės įplėša yra išangės gleivinės ir odos išilginė žaizda. Dažniausiai ji yra tuštinimosi kietomis išmatomis pasekmė, kai tuštinimosi metu yra traumuojama išangės gleivinė ir oda.
• Hemorojiniai mazgai vaikams dažniausiai pasireiškia dėl ilgo stangrinimosi tuštinimosi metu, kai padidėjus intraabdominaliam slėgiui išsiplečia venos, esančios apie išangę.
• Tiesiosios žarnos polipai sukelia 5-10 proc. visų tuštinimosi su krauju vaikų amžiuje atvejų. Jie yra žarnos gleivinės išaugos, pasireiškiančios neskausmingu tuštinimusi šviežiu krauju, kuris gali būti susimaišęs su išmatomis.

Požymiai, į kuriuos tėvai turėtų atkreipti dėmesį

Nėra griežtų normų, kaip dažnai turėtų pasituštinti sveikas vaikas. Tuštinimosi sutrikimus reikėtų atpažinti jei:

• vaikas tuštinasi rečiau nei 2 kartus per savaitę;
• tampa neramus prieš tuštinimąsi, stangrinantis verkia, traukia kojytes prie pilvo;
• pasituštinus stebimos labai gausios išmatos arba priešingai - pasituštinama labai nedideliu kiekiu;
• vengia / bijo puoduko;
• skundžiasi išangės srities skausmu;
• vargina dažni pilvo skausmai;
• sumažėja apetitas;
• teplioja kelnaites;
• vaikas slepiasi tuštinantis arba suglaudžia kojas, siūbuoja pirmyn ir atgal, bandydamas sulaikyti tuštinimąsi;
• dažnai kartojasi šlapimo takų infekcijos;
• anksčiau jau nebesišlapinančiam į kelnaites vaikui prasideda šlapimo nelaikymas.

Kaip išvengti tuštinimosi problemų?

Norint išvengti tuštinimosi sutrikimų vaikų chirurgė pirmiausia pataria tėvams ugdyti gerus vaiko tuštinimosi įgūdžius.

Reikėtų laikytis keleto principų:

• Visų pirma, reikėtų užtikrinti saugią, ramią aplinką, kurioje vaikas galės pasituštinti.
• Pratinkite vaikus eiti pasituštini bent vieną kartą per dieną, maždaug tuo pačiu paros metu.
• Jei vaikas nori pasituštinti, būtinai užtikrinkite, kad jis tai ir galėtų atlikti.
• Jei vaikas pasiskundė skausmingu tuštinimusi - neverskite toliau stangrintis.
• Jokiu būdu nebauskite už įvykusias nelaimes, negėdinkite, bet apdovanokite ar pasveikinkite už pasisekimus.

Kiti svarbūs principai, galintys padėti užkirsti kelią tuštinimosi sutrikimams: skaidulomis praturtinta mityba, pakankamas skysčių gėrimas ir fizinio krūvio didinimas.

Ką daryti, jei vaikas vis dar šlapinasi į kelnes?

Kaip suprantu, po Jūsų pokalbio su šeimos gydytoja, somatinės šio sutrikimo priežastys buvo atmestos. Neretai galima matyti tokią situaciją, kai vaiko, jau įgijusio tuoleto įgūdžius šeimoje atsiranda jaunesnis broliukas ar sesutė.

Galima būtų manyti, kad jūsų sūnus taip reaguoja į jūsų barnius, t.y. šlapindamasis. Svarbu suprasti, jog kiekvienas elgesys turi tam tikrą tikslą, dažnai neįsisamonintą. Akivaizdu, kad sūnus susilaukia labai daug Jūsų dėmesio, kai taip audringai reaguojate.

Labai svarbu dažnai pagirti vaiką už jo tinkamą elgesį, pvz.: kalbėti sūnui, kad džiaugiatės, kai jis išlieka sausas visą dieną ir nesureikšminti „šlapių kelnių situacijos“. Taip sūnus gaus dėmesio už teigiamą elgesį ir nebus tikslo provokuoti dėmesio netinkamu elgesiu.

• Susilaikykite nuo kritikos, žeminimo, vaiko tardymo (pvz.: kas penkias minutes klausinėti ar vaikas nenori į tualetą).
• Jei vaikas gana savarankiškas, tėvams patartina išmokyti jį įvairių higienos įgūdžių: nusiprausti, pasikeisti apatinius, pasirūpinti suteptais drabužiais ir pan.
• Dažnai sakykite vaikui, kaip jį stipriai mylite. Tai nėra savaime suprantamas dalykas. Prisiminkite - yra svarbiau ne ką sakote, o KAIP sakote.

„Suterštų kelnaičių sindromas“

Medicinos terminologijoje išmatų nelaikymas, t.y. tuštinimasis į kelnaites, yra vadinamas enkopreze. Išmatų nelaikymas nustatomas tuomet, kai vyresnis nei 4 metų vaikas vieną ar daugiau kartų per parą išmatomis sutepa kelnaites.

Jei vaikas jau buvo išmokęs tuštintis į puoduką ar tualetą, o dabar jis sutepa kelnaites ilgiau kaip 1 mėnesį, dera apsilankyti pas specialistus - vaikų gastroenterologą ir vaikų neurologą.

Kaip kalbėti su vaiku, kad jis nekompleksuotų, nesigėdintų?

Dauguma vyresnių nei 4 metų vaikų supranta, kad išmatų nelaikymas yra nemaloni problema ir jiems, ir juos supantiems. Su vaiku, nepriklausomai nuo, lanko jis darželį ar nelanko, apie tuštinimąsi reikia kalbėti ramiai, to dalyko nemistifikuojant, nešnibždant puse lūpų.

Jokiu būdu negalima vaiko barti, nes sąmoningai vaikas ir nenori pridaryti į kelnes. Nuo antrų gyvenimo metų vaikas turi būti mokomas atpažinti savo kūno signalus ir pasiprašyti pagalbos, o prašančiam suaugusieji turi tuojau pat padėti, nes vaikas negali laukti.

Save gerbianti mama turėtų išmokyti vaiką kasdien pasikeisti kelnaites, o vakare, kai vaikas jas įdeda į nešvariems skalbiniams skirtą vietą, reikėtų patikrini. Jei kelis kartus iš eilės pamatėte, kad kelnaitės suterštos išmatomis, bandykite subtiliai situaciją išsiaiškinti.

Tai darykite subtiliai, kai vaikas nemato arba užmeskite akį, kai vaikas pakviečia padėti jam nusivalyti užpakaliuką. Jei kelis kartus iš eilės pamatėte, kad kelnaitės suterštos išmatomis, bandykite subtiliai situaciją išsiaiškinti.

Kalėdami su vaiku jo problemos nepateikite kaip kažko siaubingo. Pasakykite, kad vaikams taip būna, nebarkite, išmokykite patį apsiplauti, tačiau kontroliuokite, kaip jis tai daro.

Apibendrinimas

Jei Jūsų vaikas ilgai neįpranta tuštintis į puoduką ar tualetą, tepa išmatomis apatinius drabužius ar išsituština ne tam skirtoje vietoje, vertėtų pasitarti su gydytoju. Jis Jums padės išsiaiškinti, ar tai auklėjimo spragos, ar ligos požymiai.

Svarbu prisiminti, kad kantrybė, supratimas ir tinkamas požiūris padės vaikui įveikti šią problemą.

žymės: #Vaika

Panašus:

• 5 Metų Vaiko Tuštinimasis Į Kelnes: Pagrindinės Priežastys Ir Efektyvūs Sprendimai
• Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
• Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
• Druskininkai vaikams: nepamirštamos pramogos ir nuotykiai šeimai!
• Neįtikėtina Tiesa Apie Alerginį Rinitą Vaikams – Sužinokite Gydymo Būdų, Simptomus Ir Priežastis!