Šiame straipsnyje panagrinėsime, kokia turi būti 5-7 metų raida.
Pradedant penktaisiais vaiko metais ypač intensyviai vystosi jo metabolinė sistema.
Labai įdomu, kad vaiko piešiniai atspindi šiuos procesus.
Piešiniuose atsiranda daug ritminių elementų su pasikartojimais - tai tarsi atspindi fiziologiniame lygmenyje vykstančią ritminės sistemos raidą.
Vaiko nuo 5 metų piešiniuose žmogaus figūra jau tampa panaši į žmogų, įgauna ne tik liemenį, rankas ir kojas, bet ir pirštus, pėdas.
Pastarosios, tiesa, labai didelės, tvirtai remiasi į žemę.
Tarsi atspindėdamas visus jame vykstančius procesus, 5 metų vaikas piešiniuose nusileidžia ant žemės, viršuje palikdamas dangų.
Metabolinė, šalinimo bei virškinimo sistema glaudžiai siejasi su valios ir dėmesio sukaupimu.
Šio etapo pabaigą žymi pieninių dantų keitimasis - procesas, kuris pareikalauja didžiausios gyvybinių jėgų sudarant pačią kiečiausią ir tankiausią žmogaus organizme medžiagą.
Neveltui sakoma, kad apie 7-uosius vaiko metus jo „augimo jėgos“ transformuojasi į „atminties jėgas“.
5-7 metų tarpsniu labai svarbus geras vaiko stambiosios ir smulkiosios motorikos išsivystymas, jo akies-rankos ryšys.
Ką turi mokėti šešerių metų vaikas
Šešerių metų sulaukęs vaikas jau turėtų gebėti eiti, bėgti, šliaužti (pvz., pralendant pro įvairias kliūtis) ir šokinėti (pvz., siekiant pakabinto daikto, atsispirdamas nuo žemės abejomis kojomis) keisdamas tempą, greitį ir kryptį.
Turėtų mokėti varyti kamuolį pirmyn-atgal (abejomis rankomis ir kojomis), jį atmušti nuo žemės, spirti, mesti ir pagauti.
Šešerių metų vaikas jau turėtų mokėti naudotis žirklėmis ir sekti liniją kirpdamas, tvarkingai tepti klijus, gerai laikyti ir valdyti piešimo, tapymo priemones, iš vieno indo perpilti vandenį į kitą.
Jo rankytės koordinaciją žymi ir tai, ar jam lengvai sekasi suimti ir įstatyti daiktus į angas (pvz., savarankiškai užsegti užtrauktuką, sagas ir pan.).
Tai daug smagiau ir naudingiau nei tiesiog piešti „pagaliukus“ ar spalvinti tuščias figūras.
Pastebėkite, kaip Jūsų šešiamečiui sekasi dirbti su smulkiomis detalėmis: verti karoliukus, surinkti smulkius daiktus.
Kaip jau aptarėme, iki 2-2,5 metų vaikas pasižymi sensomotoriniu intelektu - pasaulį pažįsta per pojūčius ir judesius.
Jo neurosensorinė sistema vystosi, dar tik formuojasi nerviniai ryšiai, lemiantys pažinimo procesus (atmintį, kalbą, ilgalaikę atmintį ir pan.).
Štai kodėl vaikas beveik neatsimena savo gyvenimo iki 4 metų.
2-4 metų vaiko intelektas jau yra priešoperacinis.
4-6 metų vaikas jau gali suvokti loginius ryšius, pradeda manipuliuoti skaičiaus sąvoka, suvokti tvermės dėsnius.
Jis gali neblogai priskirti daiktus klasėms ar kategorijoms, tačiau jų dar neįsisąmonina.
Taip yra todėl, kad vaiko loginis ir abstraktusis mąstymas dar nėra išsivystę, sprendimus jis atlieka daugiausia remdamasis intuicija.
Svarbu, kad šiame amžiuje vaikas kuo plačiau vystytų visą savo asmenybę, susipažintų su įvairiausiomis medžiagomis ir kūrybinės išraiškos priemonėmis, kurios natūraliai turi rasti sau vietą jo kasdieniame namų/kiemo gyvenime.
Jei vaikas lanko darželį, čia tikrai užtenka veiklos visapusiškam vaiko ugdymuisi.
Mano asmenine nuomone, visi būreliai, mokyklėlės turėtų prasidėti nuo antrųjų vaiko metų mokykloje, kai jis jau yra pripratęs prie naujo etapo savo gyvenime.
Pasaulio pažinimo kompetencija labai plati - į ją įeina bendras pasaulio pažinimas, susiorientavimas dienos ritme, suvokimas, kaip vienas kitą keičia metų laikai, kaip jie įtakoja žmogaus ir gamtos gyvenimą, dirbamus darbus.
Čia svarbu ir pirminiai skaičiavimo ar skaitymo įgūdžiai.
Dengiate stalą - skaičiuokite, kiek padėjote lėkščių, šakučių, puodelių; piešiate - skaičiuokite, kiek naudosite pieštukų; skutate bulves - skaičiuokite, kiek jų nuskutote ir pan.
Piešėte ar lipdėte - prie savo darbų užsirašykite savo vardą.
Vaikai tokiu būdu skaičiaus ir žodžio sandarą suvokia taip pat „stebuklingai“ kaip ir išmoksta kalbėti.
Su šešiamečiais jau galite pradėti žaisti įvairius žodžių žaidimus: ištraukti raidelę ir bandyti sugalvoti kiek įmanoma daugiau žodžių iš jos.
Todėl labai efektyvus yra žaidimas su faktūriškomis raidėmis.
Galite jas pasiūti, nuvelti iš vilnos - kiekvieną savaitę į namus gali atkeliauti po naują raidelę.
Mokydami vaiką raidžių (bet tik kai vaikas pats paklausia, kokia čia raidė) netarkite jų taisyklingai (pvz., [em], [er], [jot]), nes vaikai vėliau atpažindami tas raideles žodyje ir bandydami jungti darys klaidas.
Taip pat neprasminga mokyti rašytinių raidžių.
Kiekviena mokytoja turi savo sistemą kaip raideles jungti - vaikui mokytis kitokios sistemos gali būti sudėtingiau, nei mokytis pirmą kartą ir iškart kaip reikia.
Akies-rankos ryšį puikiausia lavina (o tuo pačiu ir vaiko vaizduotę, kūrybiškumą, dėmesio koncentraciją) darbas su smulkiomis detalėmis (pvz., karoliukų vėrimas, augalų rinkimas, džiovinimas, paveikslėlių iš jų kūrimas), siuvimas (jau 4 metų vaikas gali susiūti kelias detales į vieną, susiūti vilnos prikimštą žaislą), nėrimas, pynimas.
Toks „projektas“ puikiausiai vysto vaiko smulkiąją motoriką, rankytės koordinaciją (ruošia ją rašymui), taip pat moko vaiką sutelkti dėmesį, ugdo jo valią (tai didelis darbas, kurį vaikui reikia pabaigti iki galo), vysto vaizduotę (jis pats sprendžia, kokias medžiagas naudos, kokias spalvas rinksis ir kokias formas įgis vieni ar kiti daiktai).
Noriu paraginti tėvelius ieškoti kūrybingų būdų, kurie ne tik padėtų vaikui lavėti ir ruoštis mokyklai, bet kartu ir būtų įdomūs vaikui bei prasmingi.
Dažnai šis klausimas tėvams kelia labai didelį nerimą.
Jiems atrodo, kad ruošimasis mokyklai yra kažkoks jų laukiantis „baubas“, didelis, neapibrėžtas ir neįvardijamas darbas.
Remsiuosi Švietimo ir Mokslo Ministerijos parengta Priešmokyklinio ugdymo programa bei specialiais klausimynais, skirtais įvertinti vaiko pasirengimą mokyklai.
Ką turi žinoti vaikas ruošdamasis mokyklai
- Žinoti savo vardą, pavardę, lytį, kiek jam metų, ir kur gyvena.
- Orientuotis jam pažįstamoje namų ir kiemo aplinkoje.
- Rūšiuoti, klasifikuoti, lyginti ir matuoti daiktus pagal formą, dydį, spalvą. Šį gebėjimą labai gerai vysto sistema vaiko žaisluose. Pvz., didesnės kaladės laikomos viename krepšyje, mažesnės - kitame, skiautės sudėtos vienoje vietoje, juostos ir juostelės susuktos ir sudėtos į atskirą krepšį. Akmenukai viename inde, kaštonai - kitame.
- Pažinti bent pagrindines raides ir skaičius, gebėti perskaityti savo vardą ir kitus jam reikšmingus žodžius, suvokti skaitymo ir rašymo kryptį (iš kairės į dešinę). Raidžių ir skaičių pažinimas nėra būtinas (nė vienoje priešmokyklinėje programoje tas nėra nurodoma), bet vaikui mokykloje būna lengviau. Svarbiausia, kad vaikas suvoktų žodžio ir skaičiaus sandarą (kaip iš vieno pridėjus kitą gauname du ir pan.), o ne išmoktų skaičius ir raides kaip eilėraštį. To pradžią žymi domėjimasis knygomis. Tai yra pradžia - labai svarbu, kad vaikas tai darytų neraginamas ir neskatinamas, o iš vidinės motyvacijos, įdomumo.
- Žinoti kelis maisto ruošimo, sodo ir buities darbus, rankdarbių atlikimo būdus.
Ar geba išklausyti kitą?
Tokio amžiaus vaikas jau turėtų gebėti žodžiais apibūdinti kitą žmogų, daiktą, nusakyti, kaip jis pats pasikeitė per metus (pvz., koks jis buvo vaikystėje, o kaip pasikeitė dabar?).
Kaip lavinti kalbą
Pirmiausia sekite daug pasakų.
Parinkite tokias, kurių būtų turtingas žodynas, daug vaizdingų posakių (to apstu lietuvių liaudies pasakose).
5-7 metų vaikams gyvulines, ritmines pasakas gali pakeisti stebuklinės pasakos - jau tinka visos apie princeses, karalius, Užjūrio šalis.
Po truputį prie lietuvių liaudies pasakų galite prijungti brolių Grimų pasakas - jos plečia vaiko akiratį, tačiau kartu nėra autorinės, todėl išlaiko visus reikiamus archetipus ir teisingai veikia vaiko pasąmonę.
Galite žaisti įvairiausius žodžių žaidimus - ištraukite raidę ir stenkitės kuo daugiau sugalvoti žodžių iš tos raidės.
Kalbai (taip pat ir pojūčiams bei vaizduotei) vystyti gali tikti žaidimas „stebuklingas maišelis“.
Į jį pridėkite įvairių medžiagų, detalių - vaikas nemačiomis turi užčiupti vieną objektą ir jį detaliai apibūdinti (šiltas-šaltas, glotnus-šiurkštus ir pan.).
Kalbą labai vysto įvairios greitakalbės, skaičiuotės.
Galite „žaisti“ kaitaliodami tempą savo mylimoms dainelėms ir eilėraštukams.
Puikiai smulkiąją motoriką, o per tai ir kalbą lavina įvairūs pirštukiniai žaidimai - jų yra skirtingo sudėtingumo, šešiamečiai jau gali „įveikti“ ir sudėtingiausius, „neįkandamus“ trimečiui ar keturmečiui.
Socialinė kompetencija
Pagrindinė erdvė, kur vaikas ugdo savo socialumą - tai jo žaidimų erdvė, bendravimas su bendraamžiais.
Socialinė kompetencija yra labai svarbi kitam etapui vaiko gyvenime - pasirengimui mokyklai.
Pastaruoju metu pedagogai dažnai susiduria su šešiamečiais, kurie kaip maži profesoriai viską žino, puikiai skaičiuoja, skaito, gali atlikti net sudėtingesnius aritmetinius veiksmus, tačiau sunkiai randa kalbą su kitais vaikais, yra įsitempę, patiria emocinių sunkumų.
Išskiriami tam tikri kriterijai, leidžiantys įvertinti vaiko socialinę kompetenciją ir jo pasiruošimą mokyklai.
Stebėkite vaiką ir atsakykite sau į šiuos klausimus: Ar jis dalyvauja bendruose žaidimuose?
Gal jis žaidžia šalia kitų vaikų, bet vienas?
O gal žaidžia išimtinai tik su vienu ar su dviem tais pačiais vaikais?
Kokį vaidmenį vaikas užima - ar laukia, kol jį pakvies žaisti, lieka stebėtoju, ar pats imasi inicijuoti žaidimą?
Vaiko socialumą parodo ir tai, ar vaikas jaučiasi esąs grupės narys: pasako savo nuomonę, tačiau atsižvelgia ir į kitų norus, prašymus.
Svarbu, ar Jūsų mažylis domisi greta esančiais vaikais, dalyvauja bendraamžių pokalbiuose, pažįsta grupės/kiemo vaikus, žino jų vardus?
Ar bendradarbiauja su įvairaus amžiaus vaikais, ar tik su bendraamžiais?
Šešiamečiui jau svarbu mokytis spręsti problemas.
Stebėkite, ar vaikas bando tai daryti - kelia klausimus apie neaiškius ir nežinomus dalykus, aiškinasi, ieško informacijos, įsidėmi faktus, savaip analizuoja.
Ar gali be suaugusiojo pagalbos pats išspręsti konfliktinę situaciją (ar bando tai daryti)?
Ar sudėtingose situacijose (pvz., kai yra skriaudžiamas) kreipiasi pagalbos į suaugusįjį, o gal pagalbos prašo visais atvejais?
Ar žino vieną kitą pagalbos draugui būdą?
Neatskiriama socialinės kompetencijos dalis yra vaiko emocinė kompetencija - gebėjimas suvokti save bei jausti kitus.
Stebėkite, kaip vaikui sekasi įvardinti savo paties jausmus (aš pykstu, man liūdna), išreikšti juos ne tik žodžiais, bet ir mimika, tonu, elgesiu.
Kaip jam sekasi atpažinti kitų jausmus, ketinimus jo atžvilgiu?
Kiek gali toleruoti kitų emocijas?
Ar vaiką kankina nerimas, baimės?
Svarbu, kad vaikas džiaugtųsi savo laimėjimais ir pasitikėtų savo jėgomis.
Stebėkite, kaip vaikas reaguoja į nesėkmes - ar po jų jis toliau stengiasi ir tęsia savo veiklą?
Pats geriausias vaiko mokymo būdas - jo įkvėpimas savo rodomu geru pavyzdžiu.
Stebėkite, kaip elgiatės kiekviename žingsnyje: troleibuse, eilėje prie kasos, bendraudami su nepažįstamais žmonėmis.
Sveikinkitės su kaimynais, persimeskite su jais vienu kitu maloniu žodžiu.
Kartu su vaiku klijuokite suplyšusias knygutes, žiemą eikite į mišką lesinti paukštelių, maitinti žvėrelių - taip mokysite vaiką pasirūpinti silpnesniu, skiepysite žmogiškumą.
Emocinę kompetenciją vystyti galite žaisdami tokį žaidimą: vienas veido išraiška stengiasi perteikti konkrečią emociją, kitas bando ją atspėti.
5-7 metų laikotarpis psichologine prasme siejamas su vaiko valios formavimusi.
Sulaukus šio amžiaus atsiranda noras tikslingai veikti.
Ryškėja orientacija ne tik į procesą, bet ir į rezultatą.
Vienas iš keistesnių reiškinių, kurį pedagogai stebi pastaraisiais metais yra labai sumažėjusi vaikų motyvacija.
Šiais laikais dažnai šešiametis nebenori eiti į mokyklą, o to nebuvo, tarkime, prieš 10 metų.
Prieš gerą penkmetį prasidėjęs itin ankstyvo ir intensyvaus vaikų ugdymo bumas šiandien duoda „pašalinį“ efektą.
Yra tekę dirbti su „priugdytais“ vyresnio amžiaus vaikais, kurie iš pradžių, atėję į darželį, neturėjo net energijos žaisti.
Ir tik po gero pusmečio ar vėliau, organizmui sugrįžus į pusiausvyros būseną, vaikui vėl atsiranda noras kurti, daryti, išmokti ir atrasti.
Šis noras yra prigimtinė „programa“, „suinstaliuota“ į kiekvieną vaiką.
Tokiu būdu pati gamta pasirūpina atskiro žmogaus ir visos Žmonijos evoliucija.
Vaiko motyvacija ir susikaupimo lygis priešmokykliniame amžiuje
Motyvacija ir susikaupimas - du labai svarbūs gebėjimai, lemiantys vaiko pasiruošimą mokyklai bei mokymosi rezultatus.
Pasikartosiu, kad fiziškai ir emociškai sveikas vaikas yra smalsus ir nori žaisti, sužinoti, atrasti, išbandyti kažką naujo.
Ar vaikas noriai įsitraukia į naują jam veiklą?
Ar žaisdamas, kurdamas vaikas stebi suaugusius žmones, stengiasi dėl jų reakcijos?
Motyvaciją labai stiprina veikla, kuri yra įdomi vaikui, atitinka jo vidinius poreikius bei įtraukia jį (jis turi kažką daryti dėl to, kad jam pačiam įdomu, o ne dėl suaugusiųjų reakcijos ar įvertinimo).
Taip pat nepamirškite, kad niekas taip nemažina motyvacijos kaip neprasminga veikla.
Tas galioja tiek suaugusiesiems, tiek vaikams.
Taip yra ir su vaikais, todėl kad ir ką darytumėte: lipdytumėte iš molio, veltumėte iš vilnos, darytumėte aplikaciją - stenkitės, kad ta veikla turėtų prasmę, o jos produktai būtų praktiškai panaudojami ir aktualūs.
Geresnių rezultatų duoda ne primygtinis siūlymas užsiimti kuo nors, bet vaiko „suintrigavimas“ (pavyzdžiui, be didelių kalbų pradėkite kažką daryti ir laukite, kol vaikas pats paklaus: „ką čia darai?“, „ar galiu prisijungti prie tavęs?“).
Perdėtas entuziazmo žadinimas paprastai kuria priešingą efektą.
Geriau jau kažko šiek tiek neduoti, nepasakyti iki galo, kad vaikui būtų palikta galimybė pačiam panorėti sužinoti, paprašyti, nei siūlyti per daug.
Pavyzdžiui, specialiai rašyti ir skaityti nemokomas vaikas į raides žiūri kaip į stebuklą, prieinamą tik suaugusiesiems ir visomis savo išgalėmis stengiasi suprasti ir „įminti“ raideles.
Tai ir yra vidinė motyvacija, kai vaikas kažko siekia pats, nes jam įdomu.
Svarbu vengti priverstinio ugdymo (duoda priešingą rezultatą), manipuliavimo vaiko jausmais („jei nepadarysi - nemylėsiu“, „esi blogas vaikas“, „mamytei labai skauda širdį“, „o Jonukas štai kaip gražiai nupiešė“ ir pan.).
Šiais laikais daug vaikų, paauglių ir suaugusiųjų kenčia nuo per didelio nervingumo, hiperaktyvumo, nesugebėjimo susikaupti.
Paprastai tai yra reakcija į pernelyg chaotišką, įtemptą ir netvarkingą išorinę aplinką (namuose, gatvėje, mokykloje, jų gyvenime).
Vaikams sudėtinga išgyventi kūrybos džiaugsmą, susitelkti į vieną ilgą veiklą.
Atminkite - jei norite, kad vaikas kažką darytų, turite daryti tai ir pats.
O jei dar norite, kad darbas teiktų vaikui teigiamų emocijų, jas pirmiausia turite išgyventi Jūs patys.
Jeigu Jums yra kitaip, nesistebėkite, kodėl vaikas nenori kažko daryti ar daro nejausdamas pasitenkinimo.
Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje.
7-11 vaiko gyvenimo metai.
Tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis.
Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus.
Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus.
Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai.
Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi.
Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia.
Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika.
Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius.
Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi.
Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas.
Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę.
Mokyklinio amžiaus vaikams tenka vis daugiau atsakomybės už savo elgesį.
Jie išmoksta pasirinkti drabužius ir juos sutvarkyti, pasigaminti pusryčius.
Jei yra pateikiama užduotis visai klasei - tik vaikai turintys aukštesnį atsakomybės laipsnį pergalvoja, kaip ją atlikti.
Mokyklinio amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi.
Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis.
Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria.
Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną.
Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai.
Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku.
Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais.
Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje.
Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą.
Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę.
Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save.
Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą.
Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių.
Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys.
Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save.
Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas.
Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje.
Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais.
Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu.
Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas.
Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos.
Išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis.
Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi.
Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų.
Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas.
Visada palaikyti abipusį dalijimąsi.
Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos.
Niekuomet neapsimetinėkite.
Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne.
Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis.
Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią.
Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove.
Meluoti niekas staiga nepradeda.
Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to.
Kartais patys pastumiame vaikus į melą.
Pvz., vaikas nori išsinešti naują žaislą į lauką.
Mes sakome: -„Jei leis tėtis - neškis”.
Vaikas gerai žino, kad neleis.
Atsargiai elkitės su savo neigiamais jausmais, nes vaikai gali galvoti, kad tuos jausmus sukėlė jie.
Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai.
Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo.
Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi.
Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- 10 metų vaiko psichologija: ką svarbu žinoti tėvams?
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- Neįtikėtina tiesa apie pilvo pūtimą nėštumo metu: priežastys, gydymas ir kaip palengvinti savijautą
- Efektyvūs Karpų Naikinimo Būdai Nėštumo Metu: Saugumas, Priežastys ir Gydymo Pasirinkimai