2022 m. spalio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Geg
	1	2
3	4	5	6	7	8	9
10	11	12	13	14	15	16
17	18	19	20	21	22	23
24	25	26	27	28	29	30
31

6 mėnesių kūdikis nerimauja be mamos: ką daryti?

Paskelbta 2025-10-09 | admin

Ryšys su mama ir kūdikio savijauta

Pasak specialistės, viską lemia ryšys su mama, juk vaikas į pasaulį piktas neateina. Tuo tarpu ryšys su mama mezgasi dar vaisiui esant įsčiose. Svarbu viskas: kaip mama kūdikį nešioja, ar jo laukia, kas nėštumo metu dedasi jos gyvenime, kaip mamos ir kūdikio atžvilgiu nusiteikęs tėtis. Kuo daugiau streso nėštumo metu patiria būsimoji mama, tuo labiau tikėtina, kad vaikelis gimęs jausis nesaugiai ir neramiai. Įtaką daro ne tik nėštumas, bet ir gimdymas - būtent dėl to labai svarbu, kad jis būtų kuo harmoningesnis.

Mamos būsena - kūdikio atspindys

„Nervuoti” vaikai, pasak V. Čioraitienės, - kaip ir visi kiti, yra mamos atspindys. Vadinasi, jei mama viduje yra įsitempusi, kažko bijo, dėl kažko nerimauja, - tokia nuotaika apima ir kūdikį. Jei mama rami, pasitikinti savimi, adekvačiai reaguoja į aplinką - vaikelis būna daug ramesnis. Tas pats su darželinukais ar pradinukais, kuriuos tėvai dėl pernelyg didelio jautrumo ar baimių atveda pas psichologus, - pakalbėjus paaiškėja, kad pasikeitusio elgesio šaknys slypi šeimoje. Taigi, jei norime padėti „nervingam” kūdikiui, reikia padėti mamai.

Verksmas - natūrali reakcija

Pirma, svarbu suprasti, kad verksmas - natūrali vaiko reakcija į aplinką. Kūdikis nemoka kalbėti, todėl reaguodamas į aplink vykstančius dalykus gali verkti, cypti, guguoti ir t.t. Jei kūdikiui nieko neskauda, bet jis verkia, į šį verksmą reikia reaguoti adekvačiai - t.y. nesusierzinti pačiai mamai tiek, kad tas nerimas paveiktų vaiką. Nuo to, kaip reaguos mama, priklauso vaiko reakcija į daugelį naujų patirčių, pavyzdžiui, į apsilankymą pas medikus. Be abejo, priežasčių, dėl kurių vaikas gali būti jautresnis, daug. Tad visos atsakomybės vien tėvams suversti nederėtų.

Pagalba mamai - pagalba kūdikiui

Aišku, lengva patarti talpinti savyje visas vaiko išdaigas ir „ožius” - juk dažnai tėvai patys būna pervargę, tad jiems būtina pasirūpinti ir savimi. Būtent todėl reiktų pasistengti kartais palikti mažulį močiutei ar auklei, ir išeiti pailsėti. Pailsėję tėvai - tai ramūs tėvai. Tobulos tėvystės siekiantys tėvai beveik visada yra įsitempę ir pervargę tėvai, nebegalintys duoti savo vaikeliui vidinės ramybės. Būtent todėl neverta aklai sekti knygų patarimais, kaimynų ar giminių patarimais, kiek vaikas turi būti žindomas ir kaip auginamas. Vaikui užtenka pakankamai geros mamos - nekeliančios sau hiperužduočių. Juk jūs esate šalia savo vaiko, paimate jį ant rankų, reaguojate, kai jis to nori, domitės juo, kalbinate - mažyliui to tikrai pakanka.

Ribų nustatymas ir mamos poreikiai

Nuo kelių mėnesių amžiaus mama savo elgesiu turėtų ramiai rodyti kūdikiui, kad ir ji turi savo poreikių, ir jai reikia savo laiko, miego. Iš pradžių vaikas gali reikalauti, pavyzdžiui, „tu visada būsi tik mano ir miegosi šalia manęs”, tačiau nuolat rodant jam, kaip turi būti, mažylis tikrai priims realybę ir reaguos daug ramiau, nei anksčiau. Netiesa, kad kūdikiui vienam pabuvus vos keliolika minučių, jam gresia depresija, greičiau nerimas apima mamą, o ne vaiką. Kartais vaikas visai neprašo mamos reakcijos, tačiau šios vis tiek „vibruoja” taip įsitempdamos pačios ir perduodamos įtampą kūdikiui. Net neprašomos tokios mamos padaro viską, rezultatas - vaikas nežino savo norų, nes viską žino mama.

Atgalinis ryšys su kūdikiu

Reakcija į kūdikį turi būti adekvati, jei vaikas kažką sako tėvams, rodo dėmesį rankytėm, kojytėm - kūdikiui būtina atsakyti nuoširdžiai. Mamos veidas vaikui kaip veidrodis, juk jos veide atpažįsta save. Pažvelkit, jei nusišypsosit savo kūdikiui, jis būtinai atsakys jums šypsena! To paties tikisi iš jūsų, - kad kai rodys piešinį, jūs žiūrėsite, o ne sumurmėsite: „taip, taip, labai gražu, eik dar papiešk”. Atgalinis ryšys labai svarbus visai vaiko asmenybės raidai. Jei vaikai mato apatišką, be išraiškos, depresišką mamos veidą, jiems sunku susigaudyti jausmuose suaugus, juk visa ko jie mokosi iš mūsų - tėčių ir mamų. Taigi, jei norite, kad vaikas būtų ramus ir laimingas, tokie turite būti patys.

Kūdikio klausos patikra

Taigi kūdikio klausą reikia tikrinti. Vaisius pradeda girdėti jau 20 nėštumo savaitę. Su vaisiumi reikia kalbėti, jam dainuoti. Taip jis išmoksta atpažinti artimųjų balsus, todėl pirmomis gyvenimo savaitėmis jam lengviau nusiraminti, kai išgirsta pažįstamus balsus. Gimdoje vaisius nuolat girdi ir mamos širdies ritmą, kvėpavimą, žarnyno judesius, todėl naujagimis nusiramina ant mamos rankų. Norint lavinti dar negimusio vaikelio klausą, reikėtų jam leisti klausytis muzikos (ypač klasikinės). Muzika lavina ir daugybę kitų procesų smegenyse.

Ar kūdikis girdi, ar ne, tėvams suprasti gana sunku. Tačiau kurie tėvai nebando pasitikrinti savo kūdikėlio klausos? Vos mažylis gimsta, tėvai stebi - ar sureaguos į durų trinktelėjimą, pliaukštelėjimą rankomis? Deja, toks tikrinimas „pliaukšėjimais“ yra labai subjektyvus. Tik ką gimusio vaikelio nervų sistema yra apsaugota nuo išorės dirgiklių, nes vaikučiui reikia prisitaikyti prie naujos aplinkos. Todėl naujagimis į stiprų garsą ne visada reaguoja, nors jį ir girdi.

Kūdikio reakcija į garsus pagal amžių:

2-4 mėn. Jei miegojo - gali sujudėti arba net pabusti.
6-10 mėn. Pasuka galvą į silpną garsą greta ar virš savęs.
12 mėn. Parodo keletą gyvūnų knygutėje.

Nustoja guguoti 6-8 mėn. amžiuje (tiek gerai girdinčio, tiek neprigirdinčio kūdikio „kalba“ iki 6 mėn. Vyresnių vaikų neprigirdėjimą pastebėti lengviau. Pirmiausia sutrinka kalbos raida. Tėvai sako, kad „vaikas neklauso“, nes 2-5 metų mažylis nereaguoja į paliepimus, neatsisuka. Kartais tai visai ne „trečiųjų metų krizė“, o neprigirdėjimas. Tai, kad vaikas neprigirdi, išduoda ir nuolatinis perklausimas „ką?“ arba noras vis pasigarsinti televizorių. Vienpusio neprigirdėjimo požymis - vaikas nelokalizuoja garso, deda telefoną tik prie vienos ausies.

Dažniausi tėvų nerimai dėl kūdikių

Nerimo priežastys gali būti įvairiausios, bet dažnai labai panašios.

Nemiega naktį: Vaikučių yra įvairių, skirtingi jų charakteriai, tad ir nemigos priežasčių gali būti daug ir įvairių. Jei vaikas gerai miega nuo gimimo ir toliau vienodai gerai miega arba jei nemiega nuo gimimo ir toliau taip prastai miega kūdikystėje ir pirmaisiais gyvenimo metais - dažniausiai toks jo miegojimo stilius yra įgimtas ir nieko labai nepakeis (nebent mamą nuramins) nei migdančios arbatėlės, nei mikstūros, nei valerijono vonelės. Reikia apsišarvuoti kantrybe ir nebijoti paprašyti pagalbos, nes naktimis nemiegančio vaiko mamai būtina pailsėti, pamiegoti dieną arba turėti su kuo pasikeisti naktį. Pervargusi mama negali adekvačiai vertinti vaiko būsenos, atliepti jo poreikių, neretai pyksta ant vaiko, o kartais ir smarkiai papurto.
Ramus ir daug miega: Visada geriau, kai vaikas yra aktyvus, o ne vangus, apsnūdęs. Todėl labai svarbu išsiaiškinti, kodėl tiek miega. Vangumas atsiranda, kai yra slopinama centrinė nervų sistema. Tai gana dažna neišnešiotiems naujagimiams pirmaisiais gyvenimo mėnesiais - jie daug miega, reikia žadinti, kad pavalgytų, žinda labai lėtai, neiščiulpia krūties, neauga ar prastai auga kūno svoris. Vangumas atsiranda, kai yra slopinama centrinė nervų sistema.
Zirzia ir verkšlena: Neramumas gali būti vienas rachito požymių, tačiau tokiu atveju mažylis bus ne tik neramus, pastebėsite ir kitus požymius, pavyzdžiui, kad trina galvytę į pagalvę, prakaituoja delniukai. Taip pat labai tikėtina, kad zirziukui kalasi dantukai. Tačiau jei nėra (gydytojas taip pat neranda) jokios objektyvios priežasties, jei vaikutis sveikas, žvalus, reaguoja kalbinamas į žaislus, tai zirzimas, cypsėjimas, inkštimas greičiausiai nereiškia nieko bloga. Tai tiesiog neramus kūdikis ir nieko nepadarysi.
Dažnai žagsi: Žagsėjimas - tai nevalingas, trumpas ir staigus įkvėpimas, susitraukus diafragmos raumeniui ir susiaurėjus balso stygų plyšiui, per kurį įeinantis oras ir sukelia žagsulį. Dažniausiai tai nutinka, kai suerzinami išsišakoję diafragmos nervai (nervo klajoklio šakos), sumažėjus kūno temperatūrai (sušalus ar prisivalgius per šalto maisto), stipriai susijaudinus, po juoko priepuolio, per greitai ryjant maistą ar skystį (prisirijus oro) ir pan. Kūdikiams žagsulį labai dažnai sukelia atsirūgimas pavalgius, atpiltas maistelis, pilvo pūtimas. Žagsulys nekenkia vaikui, tačiau nėra malonus, gali išgąsdinti, o ilgiau užsitęsęs - išvarginti. Jeigu žagsulys nepertraukiamas, dėl jo tampa sunku kvėpuoti, tęsiasi ilgesnį laiką, reikėtų kreiptis į gydytoją.
Springsta ir žiaukčioja: Dažniausia tokio springimo, žiaukčiojimo priežastis - kad kūdikis atpila pienuko. Taip gali nutikti ir praėjus trims valandoms po maitinimo. Ypač kai nubudęs kūdikis pradeda aktyviai judėti - tai paskatina atpylimą. Kai kūdikėliai atpila gulėdami, gali pradėti žiaukčioti, springti - juk iš skranduko grįžusio pienelio išspjauti jie dar nemoka. Po maitinimo vaikutį reikia panešioti stačią, o lovelėje ar vežimėlyje guldyti ant šonelio ir maždaug trisdešimties laipsnių kampu pakeltu galvūgaliu - taip sumažinama rizika, kad atpylęs užsprings.

Kineziterapija kūdikiams

Kineziterapija - tai tikslingas gydymas judesiu, o kineziterapeutas yra reabilitacijos komandos narys - kūdikiai čia nukreipiami po gydytojo ar reabilotologo konsultacijos. Pirmą procedūrą įsivertiname kūdikio motorinę raidą - ar laiko galvą, vartosi, nustatome kineziterapinę diagnozę, įvertiname kokios funkcijos savo amžiui jis neatlieka ir išsikeliame kineziterapinį tikslą per kiek laiko tai turėtų pasikeisti.

Kineziterapijoje naudojamos priemonės:

Kamuoliai
Volai

Kūdikio raidos etapai iki metų

1-2 mėnesiai: Svarbu guldyti kūdikį ant pilvo.
3-4 mėnesiai: Gulint ant pilvo atveskite dilbius po krūtine - vaikas keldamas galvą turi remtis alkūnėmis.
5-6 mėnesiai: Gulėdamas ant pilvo turi simetriškai pasikelti ant ištiestų rankų.
7-8 mėnesiai: Šitame etape kūdikis turėtų pradėti savarankiškai sėdėti.
9-10 mėnesiai: Kūdikis sėdi įvairiomis pozomis - viena koja priekyje, kita atgal, sėdėdamas pasisuka atgal, jis jaučiasi tvirtai.
11-12 mėnesiai: Vaikas turi pradėti eiti šonu, o ne traukiamas už rankų tiesiai.

Kelionės su kūdikiu

Kiekviena mama nori užtikrinti maksimalų komfortą ir saugumą savo vaikui, o ypač tai svarbu, kai keliauti ruošiamasi su kūdikiu ar mažu vaiku. Keliauti galima automobiliu, traukiniu, lėktuvu ar laivu. Paprastai kūdikiai ir maži vaikai lengvai pakelia skrydį, prisitaiko prie naujų sąlygų. Tiesa, pasitaiko ir priešingų situacijų - kai kūdikis ar vaikas tampa neramus.

Iki pusės metų kūdikis daugiausia laiko miega. Atsižvelgiant į tai reikėtų planuoti ir kelionę. Jei pabudęs kūdikis neramus, verkia, jį reikėtų priglausti, glostyti, raminti. Kūdikiui svarbu, kad mama būtų šalia, taip jis jaučiasi saugus.

Dirglumas: tikras ar įsivaizduojamas?

Tėvai parsiveža naujagimį namo, o šis - nors sausas ir sotus - bet vis zirzia, raitosi, neramiai miega. Literatūroje tų priežasčių įvardijama šimtai, todėl tikrąją dirglumo priežastį rasti labai sunku. Tėvus noriu nuraminti, kad dažniausiai mažyliams būna netikras dirglumas, kai vaikas neatitinka tėvų lūkesčių. Jie įsivaizdavo, kad kūdikis ramiai miegos, jį reikės tik pavalgydinti, perrengti nuostabiais drabužėliais ir vėl paguldyti. Staiga tėvai pamato, jog taip nėra, - kūdikis vis daugiau būdrauja (nors turėtų išmiegoti 3 valandas, nes taip parašyta), nežinia ko reikalauja, verkšlena.

Tikrai gali būti taip, kad tos pačios šeimos kūdikiai, net dvyniai, gimsta skirtingo dirglumo. Tai tik įrodo, kad dirglumas gali būti lemtas genetiškai. Juk tie patys tėvai savo vaikus vienodai myli, maitina, migdo - kūdikiai auga identiškoje aplinkoje, bet yra visiškai skirtingo dirglumo lygio.

Kūdikio virpėjimai (tremoras)

Daugybė kūdikių gali turėti tremorą. Jis rodo šiek tiek padidėjusį dirglumą, tačiau tremorą turi daugiau kaip pusė kūdikių, todėl tai yra norma. Gali pavirpėti smakriukas, rankytės. Virpėjimai pasireiškia tuomet, kai kažkas kūdikio rutinoje pasikeičia. Normalųjį, fiziologinį, kūdikio virpėjimą galima sustabdyti - tarkime virpa rankytės, paimi jas, spusteli, ir virpėjimas išnyksta. Arba - virpa smakriukas, duodi krūtį ar čiulptuką, ir baigiasi.

Marmurinė oda

Ne, marmurinė oda nėra dirglumo požymis. Tai visiškai normali fiziologinė mažų kūdikių būklė, susijusi su kraujagyslių išsidėstymu ir reakcija, kai vienoje vietoje įvyksta spazmas, kitoje - atsipalaidavimas. Tai pirmųjų 2 mėnesių fiziologinė būklė, kuri po to turėtų mažėti. Oda marmurinė tampa dėl nebrandžios termoreguliacijos.

Moro refleksas

Kūdikiai, išsigandę ar pajutę didelę erdvę apie save, skėstelėli rankytėmis. Kalbame apie Moro refleksą, kuris, kaip ir kiti refleksai, išnyksta iki 4 mėnesių. Iki tokio amžiaus kūdikėliai dar neturi valingos veiklos, o daugumą veiksmų atlieka motoriškai, refleksiškai. To reflekso buvimas rodo, kad kūdikio nervų sistema susiformavusi gerai.

Rankų makalavimas

Dažnai kūdikiai makaluoja, mosuoja rankytėmis. Tas makalavimas rankytėmis yra tik tikslingų judesių užuomazga, jų gal būti labai daug ir jie būna „bet kokie“. Todėl tėvams gali atrodyti, kad vaikas tiesiog mala rankomis. Tais judesiais reikia džiaugtis - vadinasi, rankutės laisvėja, jos jau juda ir ruošiasi tikslingiems judesiams.

Kaip auginti dirglų kūdikį?

Mano patarimas - jau prieš gimstant vaikui nusiteikti, kad jis gali būti dirglus. Kodėl liaudies kūryboje yra posakis, kad, gimus kūdikiui, būna bemiegės naktys? Visose liaudies dainose apie motinystę naudojamas šis žodžių junginys. Geriau nusiteikti, kad ne viskas bus gražu ir gera, kad tikrai bus nelengva. Teks nemiegoti, teks nespėti pavalgyti, teks nepadaryti buities darbų. Jei kūdikis neramus, jokia gėda prašyti pagalbos iš kitų artimųjų. Mama negali likti su tokiu kūdikiu viena, neva čia jos asmeninis reikalas. Jei kūdikis dirglus, tėtis vakare turi perimti jo nešiojimą ir raminimą, kad mama atsigautų, pailsėtų.

Visi tie darbai palauks, juk kūdikis amžinai nebus ant rankų. Sunkiausia dirglius vaikus auginti perfekcionistėms, kurių lūkesčiai yra tobuli. Geriausia pagalba - tiesiog nekelti sau pernelyg aukštų reikalavimų, kiekvieną galimybę išnaudoti poilsiui. Taip pat nuoširdžiai patarčiau visus nuogąstavimus išsakyti gydytojui, turėti patikimą mediką - ar šeimos gydytoją, ar pediatrą, ar neurologą, kuris išklausys ir patars. Blogiausia likti vienai su interneto patarimais.

Dirglius kūdikius ramina lingavimas, jie nusiramina vežami vežimėliu, būdami gamtoje, kur garsai susilieja, niekas nebilda ir netuksi, nėra buities garsų. Kartais gali tikti atpalaiduojantys masažai. Dirgliems kūdikiams ir mažiems vaikams skurta švelnių homeopatinių vaistukų, kurie saugūs.

žymės: #Vaika