Be daugybės sunkumų, su kuriais šiandien susiduria tėvai, visose socialinėse aplinkose neišvengiamai kyla problema, kaip kuo tinkamiau parengti vaikus suaugusiųjų amžiui, ypač tada, kai norima perteikti tikrąją lytiškumo reikšmę.
Šio apskritai ne naujo sunkumo priežastys yra įvairios. Anksčiau šeimoje nebūdavo aiškiai išreikšto lytinio auklėjimo, tačiau objektyviai pamatines vertybes apsaugoti bei išlaikyti padėdavo pagarba joms persiėmusi bendroji kultūra. Tradicinių modelių poveikiui didelėje visuomenės - ir ekonomiškai stiprių, ir ekonomiškai silpnų šalių - dalyje sumenkus, vaikai neteko nedviprasmiškų bei teigiamų orientyrų, tuo tarpu tėvai nėra pasirengę tinkamiems atsakymams.
Tokią padėtį dar labiau pasunkina tai, kad sunkiai beįžiūrima tapo tiesa apie žmogų, - be kita ko, ir dėl polinkio lytiškumą subanalinti. Atsirado kultūra, kurioje visuomenė bei žiniasklaida perdėm dažnai pateikia vien nuasmenintą, pramoginę ir neretai pesimistinę informaciją, neatsižvelgdamos į vaikų bei jaunuolių brendimo bei ugdymo etapus, ir, negana to, daro tai laisvės iškreiptos individualistinės sampratos poveikio sąlygomis bei aplinkoje be pamatinių gyvybės, žmogiškosios meilės ir šeimos vertybių. Patys tėvai dėl užduoties sunkumo ir pasirengimo stygiaus daugeliu atveju yra atsisakę vykdyti savo pareigą šioje srityje ar sutikę perleisti ją kitiems.
Pagaliau tokių funkcijų imasi ir lytinio švietimo programas plėtoti pasirengusi mokykla, dažnai pakeisdama šeimą ir paprastai siekdama tiktai informuoti. Kartais tai baigiasi tiesiog sąžinės deformavimu. Tokiomis aplinkybėmis daug tėvų katalikų kreipiasi į Bažnyčią, prašydami gairių bei pasiūlymų dėl jų vaikų auklėjimo, ypač vaikystės bei paauglystės laikotarpiais. Kartais patys tėvai, susidūrę su jų vaikams mokykloje pateikiama informacija, iškelia aikštėn jiems kylančius sunkumus. Tad Popiežiškoji šeimos taryba ne kartą ir primygtinai buvo prašyta pateikti tėvams gaires šioje subtilioje auklėjimo srityje.
Dėmesinga šeimos matmeniui, kuris būdingas auklėjimui meilės bei teisingo savo lytiškumo įgyvendinimo linkme, ir įsisąmoninusi nepakartojamą tikinčiųjų bendruomenės „žmogiškumo patirtį“, mūsų dikasterija norėtų pasiūlyti keletą pastoracinio pobūdžio gairių, pagrįstų išmintimi, sklindančia iš Viešpaties žodžio, ir vertybėmis, kuriomis švyti Bažnyčios mokymas. Tad tokią pagalbą norėtume susieti su esminėmis ištarmėmis dėl lytiškumo tiesos bei reikšmės ir perkelti į autentiškos bei turtingos antropologijos aplinką. Siūlydami šią tiesą, suvokiame, kad kiekvienas, „kas tik brangina tiesą“ (Jn 18, 37), girdi žodį To, kuris yra Tiesa kaip asmuo (Jn 14, 6).
Šis vadovas nėra nei moralės teologijos traktatas, nei psichologijos žinynas; jame norima deramai atsižvelgti į mokslo laimėjimus, socialines kultūrines šeimos sąlygas ir visuomet naujas bei visose epochose konkrečiai įgyvendinti galimas Evangelijos vertybes.
Šioje srityje Bažnyčia remiasi tam tikromis neabejotinomis tiesomis, kuriomis vadovautasi ir rengiant šį dokumentą. Meilė, kurią maitina bei išreiškia vyro ir moters susitikimas, yra Dievo dovana; tad ji yra teigiama jėga, priklausoma nuo jų kaip asmenų brandos, ir sykiu vertinga savęs dovanojimo versmė - atsidavimo, kurio siekti kviečiamas kiekvienas, norintis save įgyvendinti bei būti laimingas gyvendamas tą gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas. Iš tiesų žmogus pašauktas meilei kaip įsikūnijusi dvasia, tai yra kaip siela ir kūnas, sudarantys vieningą asmenį. Taigi žmogiškoji meilė apima ir kūną, o kūnas irgi išreiškia dvasinę meilę [1]. Vadinasi, lytiškumas nėra tai, kas vien biologiška, bet, priešingai, turi ryšį su vidujiškiausiu asmens branduoliu.
Lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas ir pasiekia savo prasmės pilnatvę tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties. Ši meilė, kaip ir visas asmens gyvenimas, neapsaugota nuo trapumo, kuris yra pirmapradės nuodėmės padarinys, ir dažnoje socialinėje-kultūrinėje aplinkoje nėra išvengusi neigiamų, kartais iškrypėliško bei trauminio pobūdžio žymių. Tačiau dėl Viešpaties išganomojo darbo teigiamas skaistumo praktikavimas tapo reali galimybė bei džiaugsmo pagrindas ir pašauktiems į santuoką - per pasirengimo laikotarpį iki jos ir vėliau santuokiniame gyvenime, - ir gavusiems ypatingo pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą dovaną.
Atpirkimo, taip pat paauglių bei jaunuolių ugdomosios raidos požiūriu skaistumo dorybė skleidžiasi susivaldymo - pagrindinės dorybės, malonės pakylėtos bei praturtintos per krikštą,- erdvėje ir turėtų būti suvokiama ne kaip suvaržymas, bet kaip gautos brangios bei dosnios dovanos, būtent meilės, skaidri išraiška ir sykiu atsidavimo, įgyvendinamo per kiekvieno ypatingą pašaukimą, apsauga. Tad skaistumas yra „dvasinė galia, gebanti ginti meilę nuo savanaudiškumo bei agresyvumo pavojų ir išskleisti ją iki galo“ [2]. Katalikų Bažnyčios katekizme skaistumas apibūdinamas ir tam tikra prasme apibrėžiamas taip: „Skaistumas reiškia sėkmingą lytiškumo integraciją į asmenį ir, vadinasi, vidinę žmogaus vienybę jo fizinės bei dvasinės būties požiūriu“ (2337).
Skaistumo dorybės ugdymas auklėjant jaunuolius save įgyvendinti bei atsiduoti suponuoja tėvų bendradarbiavimą, kaip ir susivaldymo, tvirtumo ir išmintingumo dorybių ugdymo atveju. Skaistumas kaip dorybė neįmanomas be gebėjimo savęs atsižadėti, aukotis ir laukti.
Dovanodami gyvybę, tėvai bendradarbiauja su Dievo kuriamąja galia ir gauna naujos atsakomybės dovaną - užduotį ne tik maitinti savo vaikus ir tenkinti jų materialinius bei kultūrinius poreikius, bet pirmiausia perteikti jiems gyvą tikėjimo tiesą bei auklėti juos skiepijant Dievo ir artimo meilę. Tokia yra pirmutinė tėvų pareiga „namų bažnyčioje“ [3]. Bažnyčia visada laikėsi nuomonės, kad tėvai turi teisę ir pareigą būti savo vaikų pirmutiniais ir pagrindiniais auklėtojais. Remiantis Vatikano II Susirinkimu, Katalikų Bažnyčios katekizme primenama: „Jaunuoliai turėtų būti tinkamai ir laiku supažindinami, geriausiai savo šeimos židinyje, su santuokinės meilės kilnumu, uždaviniais ir įgyvendinimu“ [4].
Iššūkiai, metami šiandienės mąstysenos bei socialinės aplinkos, tėvams neturėtų atimti drąsos. Viena vertus, pravartu priminti, jog su panašiais materialistinio hedonizmo iššūkiais krikščionims teko grumtis nuo evangelizacijos pradžios.
Negana to, „mūsų civilizacija, nors ir turinti daug teigiamų aspektų materialinėje bei kultūrinėje plotmėje, turėtų suvokti, kad daugeliu požiūriu ji yra serganti civilizacija, smarkiai deformuojanti žmogų. Kodėl taip atsitinka? Priežastis ta, kad mūsų visuomenė nutolo nuo visos tiesos apie žmogų, nuo tiesos, kas yra vyras ir moteris kaip asmenys. Dėl to ji negali deramai suprasti, kas iš tikrųjų yra asmenų dovana santuokoje, tėvystei ir motinystei tarnaujanti atsakinga meilė, tikroji gyvybės perdavimo ir auklėjimo didybė“ [5].
Tad tėvų auklėjamasis darbas yra būtinas. „Dovanodami gyvybę tėvai dalyvauja kuriamojoje Dievo veikloje, o auklėdami jie yra jo pedagogikos, tėviškos ir sykiu motiniškos, dalininkai. <...> Per Kristų visas auklėjimas šeimoje ir kitur įsiterpia į Dievo išganomosios pedagogikos, kuri skirta žmonėms bei šeimoms ir kurios viršūnė - velykinis Viešpaties mirties bei prisikėlimo slėpinys, matmenį“ [6]. Tėvai, vykdydami savo kartais sudėtingą ir sunkią užduotį, turėtų ne nuleisti rankas, bet pasitikėti Dievo Kūrėjo ir Kristaus Atpirkėjo pagalba, prisimindami, kad Bažnyčia meldžiasi už juos žodžiais, kuriuos popiežius Klemensas I kėlė į Viešpatį už vykdančius valdžią Jo vardu: „Duok jiems, Viešpatie, sveikatos, taikos, santarvės ir stiprybės, kad jie nekliudomi vykdytų Tavo duotąją suverenią valdžią. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams šlovę, garbę ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera ir malonu Tavo akimis, kad, pamaldžiai, taikiai ir romiai vykdydami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo“ [7].
Kita vertus, tėvai, dovanoję ir svetingai sutikę gyvybę meilės aplinkoje, turi tokių auklėjimo galimybių, kokių neturi niekas kitas: jie neprilygstamai pažįsta savo vaikų nepakartojamą tapatybę ir iš patirties išmano tikrosios meilės paslaptis bei žino jos galimybes.
Žmogus sukurtas mylėti
Žmogus, kaip Dievo paveikslas, yra sukurtas mylėti. Ši, mums aiškiai apreikšta Naujajame Testamente tiesa yra susijusi su Trejybės vidinio gyvenimo slėpiniu: „Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8) ir savyje išgyvena asmeninio meilės bendravimo slėpinį. Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą <...>, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą, vadinasi, gebėjimą bei užduotį mylėti ir bendrauti. Tad meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas“ [8]. Asmeninei laisvei ir iš jos išplaukiančiam susivaldymui visą prasmę teikia atsidavimas bendraujant ir draugaujant su Dievu ir kitais [9].
Tad žmogus pajėgus ir aukštesnei meilei, ne vien geidulingajai, kuri viską traktuoja kaip objektą savo potraukiams tenkinti, bei draugystei ir aukojimuisi, pajėgus pripažinti bei mylėti asmenis dėl jų pačių. Tai meilė, galinti, kaip ir Dievo meilė, būti dosni; gėrio kitam asmeniui trokštama todėl, kad suvokiama, jog jis vertas mylėti. Tai meilė, gimdanti asmenų bendrystę, nes kiekvienas laiko kito gerovę savo gerove. Tai atsidavimas tam, kuris mus myli, gerumui atsiskleidžiant, tampant tikrove per asmenų bendrystę ir sužinant, ką reiškia mylėti ir būti mylimam.
Kiekvienas žmogus kviečiamas draugystės bei aukojimosi meilei ir išlaisvinamas iš polinkio į egoizmą kitų meile, pirmiausia tėvų ar juos atstojančių asmenų ir galiausiai Dievo, iš kurio kyla kiekviena tikra meilė ir per kurio meilę žmogus tegali patirti, kaip labai jis mylimas. Štai kur krikščionybės auklėjamosios galios šaknys: „Dievas myli žmogų! Tai paprasta, bet jaudinanti žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui“ [10]. Šitaip Kristus atskleidė žmogui jo tikrąją tapatybę: „Kristus, naujasis Adomas, apreikšdamas Tėvo bei jo meilės slėpinį, aiškiai parodo žmogui, koks jis turėtų būti ir koks jo aukščiausias pašaukimas“ [11]. Kristaus apreikšta meilė, „kuriai apaštalas Paulius pirmajame Laiške korintiečiams paskyrė himną, <...> yra reikli meilė. Tačiau būtent tai yra jos grožio priežastis, nes, būdama reikli, ji kuria tikrąjį žmogaus gėrį ir spinduliuoja jį kitiems“ [12]. Tad meilė gerbia ir statydina asmenį, nes „meilė yra tikra, kai kuria asmeninį ir bendruomeninį gėrį, kai kuria tą gėrį ir dovanoja jį kitiems“ [13].
Žmogus pašauktas mylėti ir dovanoti save kūnu ir dvasia. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Dėl to žmogaus lytiškumas yra konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. „Lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš jos būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų“ [14]. Šį meilės kaip atsidavimo gebėjimą, be kita ko, atspindi kūno, į kurį įspaudžiamas asmens vyriškumas ir moteriškumas, santuokinis pobūdis.
„Žmogaus kūnas su jo lytimi, jo vyriškumu ir moteriškumu, kūrimo slėpinio požiūriu ne tik yra vaisingumo bei gyvybės perdavimo šaltinis, kaip visoje gamtos tvarkoje, bet nuo pat 'pradžios' apima ir 'santuokinį' aspektą, tai yra gebėjimą išreikšti meilę, būtent tokią meilę, kai žmogus-asmuo tampa dovana ir per tai įgyvendina savo būties bei egzistencijos tikrąją prasmę“ [15]. Kiekviena meilės forma visada neatsiejama nuo vyriškumo ar moteriškumo.
Taigi žmogaus lytiškumas yra gėris, dalis sukurtosios dovanos, kurią Dievas matė esant „labai gerą“, kai sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą ir „kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Lytiškumas yra būdas užmegzti ryšį su kitu ir jam atsiverti; dėl to jo tikrasis tikslas yra meilė, tiksliau sakant, meilė kaip dovanojimas ir priėmimas, kaip davimas ir gavimas. Santykis tarp vyro ir moters yra iš pagrindų meilės santykis. „Lytiškumas, nukreiptas, pakylėtas ir užbaigtas meilės, tampa tikrai žmogiškas“ [16]. Tokiai meilei virtus tikrove santuokoje, atsidavimu per kūną išreiškiamas dovanos papildomumas bei visetas.
Santuokinė meilė tada tampa galia, praturtinanti bei tobulinanti asmenį ir prisidedanti prie meilės civilizacijos kūrimo. Ir priešingai, jei lytiškumas stokoja dovanai būdingos prasmės bei reikšmės, tada įsivyrauja „daiktų, ne asmenų civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. Vartojimo civilizacijoje moteris gali tapti vyrui daiktu, vaikai - tėvams našta, <...>“ [17].
Dievo dovana - ši didžioji tiesa ir pamatinis faktas - turėtų būti tėvų ir vaikų krikščioniškosios sąžinės centre. Čia kalbama apie dovaną, kurią mums Dievas dovanojo pašaukdamas mus gyventi, egzistuoti kaip vyrą ar moterį nepakartojamoje egzistencijoje, kupinoje neišsemiamų galimybių dvasiškai ir morališkai tobulėti: „Žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dar kartą dovanota“ [18]. „Iš tiesų dovana, taip sakant, atidengia ypatingą asmens egzistencijos ar, teisingiau, pačios asmens esmės bruožą. Tardamas: 'negera žmogui būti vienam' (Pr 2, 18), Viešpats Dievas tvirtina, jog žmogus, būdamas vienas, iki galo neįgyvendina šios esmės. Jis ją įgyvendina tiktai egzistuodamas kartu su 'kitu' ir dar giliau bei tobuliau - egzistuodamas 'kito labui'“ [19].
Santuokinė meilė kaip tobula dovana, būdinga šiai gyvenimo būklei, tampa tikrove tiktai atsiveriant ir dovanojant save kitam asmeniui. Negana to, dovanojimasis, palaikomas ypatingos malonės, įprasmina ir pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą, prakilnų būdą atsiduoti vienam Dievui nepadalyta širdimi [20] siekiant geriau tarnauti Bažnyčiai. Bet visomis gyvenimo sąlygomis bei aplinkybėmis šią dovaną dar nuostabesnę daro atperkamoji malonė, per kurią tapome „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4) ir esame kviečiami gyventi antgamtinėje meilės bendrystėje su Dievu ir broliais. Tėvams krikščionims net kebliausiose situacijose nevalia užmiršti, kad bet kurios asmeninės ir šeimyninės istorijos pagrindas yra Dievo dovana.
„Žmogus, kaip įkūnyta dvasia arba siela, kuri reiškiasi per kūną, ir kūnas, formuojamas nemirtingos sielos, pašauktas mylėti kaip vieninga visuma. Meilė apima ir žmogaus kūną, o kūnas dalyvauja dvasinėje meilėje“ [21]. Pačią lytiškumo kaip tarpasmeninio santykio reikšmę reikia suvokti krikščioniškojo Apreiškimo šviesoje: „Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu, ir jo žymę turi bet kuri jų išraiška. Toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą pagal kiekvieno pašaukimą“ [22].
Santuokoje įgyvendinama meilė apima ir sykiu pranoksta draugystę. Meilė tarp vyro ir moters tampa tikrove tada, kai jie kiekvienas pagal savo vyriškumą ir moteriškumą atsiduoda vienas kitam kaip visuma ir santuokine sandora įsteigia Dievo norėtąją asmenų bendruomenę vaikams pradėti, gimti ir augti. Šiai santuokinei meilei ir tiktai jai skirtas lytinis atsidavimas, kuris „tikrai žmogiškas būna tik tada, kai sudaro neatsiejamą meilės, suvienijančios ... Lytiškumo ugdymas bažnyčioje siekia užtikrinti, kad vaikai ir jaunimas būtų supažindinami su lytiškumo temomis pabrėžiant Dievo pašaukimą į santuoką tarp vyro ir moters pagrįsta abipuse meile ir pagarba, atvirai priimant naujos gyvybės sukūrimo dovaną.
Švietimo sistemai šiandien siūlomos ir diegiamos paauglių lytinio švietimo programos pagrįstos pažiūra į žmogų kaip į „biologinį ar socialinį konstruktą“. Jos iškreipia lytiškumo esmę ir ne tik nedera su ugdymo tikslais, kurių siekis kiekvieną jaunuolį išugdyti doru, atsakingu žmogumi, bet tampa papildomu neatsakingos lytinės elgsenos skatuliu. Lytinis švietimas ir jo propaganda - tai vienas didžiausių moralinių ir dvasinių iššūkių, su kuriuo šiandien susiduria katalikai visose šalyse.
Siekiant užtikrinti Katalikų Bažnyčios mokymu apie žmogaus lytiškumą, jo ugdymą ir šeimos misiją paremtą lytiškumo ugdymą yra parengtos KATALIKIŠKOS LYTIŠKUMO UGDYMO GAIRĖS Gairės yra skirtos visiems ugdytojams, dirbantiems jaunimo katalikiškojo ugdymo (tiek formaliojo, tiek neformaliojo) srityje, taip pat tėvams katalikams.
Gaires parengė:
- Santuokos ir šeimos studijų centras, KTF, VDU
- Nacionalinė katalikiškųjų mokyklų asociacija
- Lietuvos šeimos centras
Gairės patvirtintos Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2009 m.
Panašus:
- Palinkėjimai vaikams, išleistuvių proga iš darželio: gražiausi ir įsimintiniausi žodžiai
- Kaip pripratinti vaiką prie darželio: patarimai tėvams
- 10 Dažniausiai Užduodamų Darbo Pokalbio Klausimų Darželio Auklėtojoms – Pasiruoškite Sėkmei!
- Neįtikėtina "Miglos vaikai" Apžvalga: Brandon Sanderson Kūrinys, Kuris Pakeis Jūsų Požiūrį į Fantastiką!
- Neįprastos Mėnesinės Nėštumo Metu: Priežastys, Simptomai ir Svarbiausia Informacija