Lietuvoje jau nuo seno buvo kuriamos įvairios religinės labdaros ir pasaulietinės organizacijos, kurios steigė kūdikių (pamestinukų) namus, vaikų globos prieglaudas, įvairaus tipo vaikų namus, bendrojo tipo ir specialiąsias mokyklas, vaikų sanatorijas bei kitas vaikų ir suaugusių asmenų ugdymo ir globos institucijas. Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė, kuri 1786 m. įkūrė pirmuosius vaikų namus.
1791 m. XIX a. Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kt.) pradėjo kurtis labdaros draugijos. Iki Pirmojo pasaulinio karo globos įstaigos veikė Vilniuje bei kituose miestuose ir miesteliuose. Tarpukario Lietuvoje buvo kuriamos nedidelės vaikų - našlaičių prieglaudos, pvz. Šiaulių aps. 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė.
Visų labdaros organizacijų veikla buvo nutraukta, suvalstybintos vaikų prieglaudos. 1941 m. daugelis jų buvo reorganizuotos į vaikų namus. 1944 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje jau veikė 23 vaikų namai, kuriuose gyveno 1681 auklėtinis. Didelė dalis vaikų buvo našlaičiai. Kitą dalį sudarė vaikai, netekę per karą tėvų, ir vaikai, kurių tėvai negalėjo suteikti jiems reikiamos pagalbos.
Vaikų namuose buvo apgyvendinami ir globojami ikimokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikai, paaugliai ir išimties tvarka vaikai, kurie dėl susidariusių nepalankių aplinkybių negalėjo mokytis, gyvendami savo tėvų namuose, ar negalėjo gauti paramos iš savo tėvų. Vaikų namuose auklėtiniai buvo suskirstomi į auklėjamąsias grupes. Kiekvienai grupei buvo priskiriamas auklėtojas.
Šiuo metu Lietuvoje yra savivaldybių vaikų globos namai, vaikų globos grupės; valstybiniai ir nevalstybiniai globos namai; socialinės globos namai vaikams su negalia. VGN teikia globos (rūpybos), ugdymo ir socialines paslaugas: be tėvų globos likusiems vaikams, kuriems nustatyta laikinoji ar nuolatinė globa (rūpyba); laikinai globos namuose apgyvendintiems vaikams tol, kol bus išspręstas jų grąžinimo tėvams arba globos (rūpybos) nustatymo klausimas.
VGN savo veiklą grindžia: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Europos Sąjungos teisės aktais, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymu, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, Lietuvos higienos normomis.
Šiaulių mero Artūro Visocko sukviestame pasitarime išaiškėjo, kad institucijų veikloje iš tiesų trūksta elementaraus žmogiškumo, ir ši istorija turėtų būti pamoka vaiko teisių gynėjams, teisėsaugos ir teismų pareigūnams. Beveik dvejus metus nuo savo vaikų atskirta šiaulietė, nebematydama vilties rasti žmogiškumo neva vaiko teises saugančioje sistemoje, kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę.
Moteris įsitikinusi, kad vaikus turinti apsaugoti sistema jiems kenkia. Moters istorija išties skaudi. 2018 m. balandžio mėnesį jai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą vienam iš savo sūnų. Nors į Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį šeima nebuvo iki tol patekusi, paskirta gana griežta kardomoji priemonė - įpareigojimas nebendrauti ir neieškoti ryšių su abiem vaikais.
Atskiriant vaikus nuo mamos, vienam iš jų buvo 10, kitam 5 metukai. Ši kardomoji priemonė nebuvo panaikinta net ir tada, kai po itin ilgai vykusio ikiteisminio tyrimo visi surinkti reikalingi įrodymai pagaliau buvo perduoti teismui. Aiškindamasis situaciją, Šiaulių miesto meras Artūras Visockas suorganizavo susitikimą, kuriame dalyvavo Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų direktorius Rimantas Žąsinas, Savivaldybės tarybos narė Irina Barabanova, kuri šiuo metu padeda minėtai mamai, mero pavaduotojas Egidijus Elijošius ir mero patarėja Virginija Mickavičienė.
„Vaiko teisių apsaugos sistema išsigimė ir pradėjo veikti prieš vaiko interesus. Sistema nubaudė ne tik mamą, bet ir vaikus, - teigė meras, - mamos ir vaikų ryšio neužtikrinimo pasekmės vaikams gali būti žymiai skaudesnės, nei galimai padaryta nusikalstama veika. Suardytas vaikų prieraišumas ir pažeista vaikų teisė į šeimos identitetą.“
Per šį konkretų pavyzdį ėmė aiškėti vaiko teisių apsaugos sistemos trūkumai. Pirmiausia, ypač ilgai užsitęsė ikiteisminis tyrimas. Bene daugiausiai laiko sugaišta dėl tokio pobūdžio bylose įprastai skiriamos vaiko psichiatrinės-psichologinės ekspertizės. Ekspertizės laukti reikia apie 6-8 mėnesius, o jos atlikimas ir akto surašymas trunka dar 2-4 mėnesius!
Tokio pobūdžio tyrimus atlieka vienintelė įstaiga visoje Lietuvoje - Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba, pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai. Nors situacija akivaizdžiai neadekvati, teigiama, kad nėra lėšų priimti daugiau specialistų ar įsteigti daugiau tarnybos skyrių.
Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų direktoriaus Rimanto Žąsino teigimu, kas mėnesį už laikiną globą globėjams mokama apie 1000 Eur, tad šiuo konkrečiu atveju vieno iš vaikų globai per pusantrų metų paskirta nemenka suma - apie 18 000 Eur. Be to, pastebėta, kad trūksta bendradarbiavimo tarp tiesiogiai vaiko teisėmis besirūpinančios institucijos ir teisėsaugos institucijų.
Nors šeima nebuvo patekusi į Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus akiratį ir nenustatytas rizikos vaikams lygis, ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai, o vėliau ir teismas kažkodėl nusprendė, kad vaikus būtina laikyti atskirtus nuo mamos. Ar Šiaulių apskrities vaiko teisų apsaugos skyrius neturėtų būti aktyvesnis šiame procese ir užtikrinti vaikų poreikius augti šeimoje?
„Šeima yra valstybės pagrindas. Šiauliai nori išlikti jaukus miestas šeimoms, galintis joms pasiūlyti patrauklią ir saugią gyvenamąją aplinką, todėl mes visi turime prisiimti atsakomybę už padarytą žalą ne tik konkrečiai šeimai, bet ir visiems gyventojams, kurie yra bauginami tokiais įvykiais.
Sausio 16 dieną Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose teisėja Ilona Jakubėnienė baigs nagrinėti baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnį - piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis.
„Šiuo ir panašiais atvejais savivaldybėms yra paliktas tik stebėtojo vaidmuo. Esu įsitikinęs, kad būtina peržiūrėti sprendimus dėl vaiko teises saugančios tarnybos centralizavimo ir pavaldumo perdavimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai.
Viename Šiaulių privačių namų kvartale, niekuo iš pažiūros neišsiskiriančiame name verda kiek kitoks nei įprasta gyvenimas. Čia laikinai apsigyvena iš šeimų paimti vaikai, o jais rūpinasi organizacijos „SOS vaikų kaimai“ darbuotojos.
„Mums svarbiausia, kad namučiuose vaikai jaustųsi saugūs“, - sako Šiaurės vakarų padalinio vadovė Jurgita Mikolaitytė. Apsilankius namučiuose, vaikų juose nesutikome. Mažieji buvo mokykloje, darželyje. Jurgita aprodė pirmo aukšto bendrą erdvę, panašią į holą, antrame aukšte - vaikų miegamieji. Čia vienu metu gali apsigyventi šeši vaikai.
Nuo 2017 metų birželio, kai išnuomotame privačiame name įsikūrė bendruomeniniai vaikų namai, juose gyveno 14 vaikų. Vieniems pusantro mėnesio pakako čia pasisvečiuoti, kitiems ir metų prireikė. Nėra vienodų šeimų ir vienodų atvejų - tikina Jurgita. Didžiausias jos džiaugsmas, kad net 12 iš tų vaikų sugrįžo į savo tėvų šeimas.
Jurgita kelia sau tikslą, kad visi iki 3 metų vaikai augtų tik šeimose, kad ir budinčių globotojų arba nuolatinių globėjų. Tačiau teko padaryti išimtį - jauniausią vaiką, kuris neturėjo 3 metų, apgyvendino kartu su tos pačios šeimos vaikais. Stengiamasi, kad vienu metu namučiuose gyventų panašaus amžiaus vaikai. Skirtingo amžiaus vaikų yra kitoks prieraišumo atkūrimas, saugumo poreikis.
„Paaugliai atsineša savo sunkią patirtį, elgesio ir emocijų problemos yra žymiai sudėtingesnės. Saugų prieraišumą vaikas susikuria iki 3 metų, paaugliui pasitikėjimo atkūrimas yra sudėtingas. Galime stabilizuoti jų emocijas, atliepti fiziologinius poreikius, padėti jiems planuoti.
Atvejo vadybininkė Rita Gintilienė atvira: sunkiausia jos darbe, kai vaikai ilgisi tėvų. „SOS teta“ arba socialinė darbuotoja Jolanta Laurinaitienė prisipažįsta, kad naktimis išsimiegoti nepavyksta. „Guli ir klausaisi jų kvėpavimo. Mažiukai naktį dažnai prabunda. Susapnuoja kažką ir bėgi“.
Jolanta namučiuose jaučiasi tarsi keturių vaikų mama. „Kartą vyresnysis berniukas paprašė paskaityti pasaką. Aš vienoje vietoje stabtelėjau ir jis pats pradėjo tą pasaką pasakoti. Ji sako jaučianti didelį skirtumą, kokie šie vaikučiai atvažiavo ir kokie jie yra šiandien. Ramybė, jie žino taisykles, vienas kitą sudrausmina.
Rita džiaugiasi, kad ketveriųkės tėvai nori juos susigrąžinti ir stengiasi. „Imam mamą už rankos, vedam ir pas gydytojus, ir į mokyklą, ir į darželį. Mūsų darbo rezultatas - rastas geras kontaktas su tėvais. Mes jų nei smerkiame, nei žeminam. Stengiamės išklausyti ir suprasti. Pamažu jie į mus nebežiūri kaip į priešus. Mes nenurodinėjame jiems, ką jie turi daryti.
Namučių darbuotojos mato didelę prasmę savo darbe. „Iš visų pusių esame apsupti kaimynų ir turime bendrauti. Iššūkių yra kilę visokių. Vaikai ir aibes krečia, berniukai paerzina kaimynus, tačiau jie žaidžia su kaimynų vaikais, ateina pas juos į svečius, kviečia į gimtadienius.
Kaimynas mums nukasa sniegą, paremontuoja, jei ką reikia. Ji džiaugiasi, kad vaikai socialines darbuotojas vadina vardais, nenaudoja žodžių „auklėtoja“, „mokytoja“. Jurgita pasakoja apie išskirtinį atvejį. Vienas vaikas prie kaimynų tvoros padegė žolę, aprūko tvora. Susirado kaimynę, pasakė, kad prisiima visą atsakomybę ir pasirengę atlyginti žalą. Kaimynė nustebo, klausia, kiek laiko jie čia gyvena?
Nėra institucinio pastato. Kartais svečiai klausia, o kodėl nėra prie namo lentelės. Ji įsitikinusi, kad mažesnė žmonių koncentracija vaikui leidžia kitaip jaustis, ir požiūris į vaiką yra kitoks.
„Globotojos dalyvauja tėvų susirinkimuose. Jei renkami pinigėliai ekskursijoms ar kitiems bendriems reikalams, už savo vaiką taip pat duodame. Mokyklose, darželiuose skiriame laiko pokalbiams apie vaiką. Dažniausiai iš pradžių jis atidžiai stebimas, nes mokykloms taip pat neaišku, kas tie bendruomeniniai vaikų globos namai.
Mes norime glaudžiai bendradarbiauti, nes vaikas patenka į naują svetimą aplinką ir numatyti jo pirmines reakcijas yra sunku. Kartais mokyklą tenka keisti, nes vaikas kartais yra stigmatizuojamas.
„Dirbame pagal atvejo vadybą, įvertiname kiekvieną vaiką, jo vystymosi poreikius. Kai tarėmės susitikti, Jurgita perspėjo, kad negalime atskleisti, kur tiksliai bendruomeniniai vaikų globos namai yra įsikūrę.
„Turime aukštus vaikų teisių apsaugos standartus ir pirmenybė teikiama vaikų interesams. Mes to neslepiame, bet ir nebandome plačiajai visuomenei pateikti papildomos informacijos. Nereikalingas padidėjęs visuomenės dėmesys. Kai vaikas, kad ir laikinai, netenka tėvų globos, jam reikia sukurti pačią saugiausią aplinką.
Darbuotojos neslepia nuo vaikų tėvų, kur jie gyvena, tačiau nežinodami visų vaikų situacijų, neorganizuoja jų susitikimų su tėvais šiuose namučiuose. Be to, vienus vaikus lanko dažniau, kitus - rečiau. Vaikų susitikimai su tėvais vyksta per veiklą. Stadione futbolą pažaidžia, pikniką pasidaro, parke praleidžia laiką ir panašiai.
Anot Jurgitos, tyrimais įrodyta, kad vaikai, išėję iš didelių institucinių globos namų, nėra pakankamai savarankiški. „Mūsų svajonė, kad visi vaikai augtų šeimose. Kai mūsų paprašo tapti vaiko globėjais, mes susirenkame visą informaciją, aiškinamės, ar tikrai nėra artimo giminaičio, kuris galėtų pasirūpinti tuo vaiku.
Namučių moterys vienu balsu tvirtina, kad tai, jog beveik visi vaikai sugrįžta į šeimas yra jų didelio bendro darbo ir bendradarbiavimo su kitomis institucijomis rezultatas. Vyksta nuolatinė komunikacija su tėvais, socialinės darbuotojos padeda jiems suvokti jų vaikų poreikius. Aiškinasi, kodėl jiems su vaikais kyla konfliktinių situacijų, prisidedama prie tėvų socialinių įgūdžių formavimo. Vaikui ir tėvams sudaromos sąlygos lankytis pas psichologą.
„Grįžus namo ir vėliau mus susitikus gatvėje jie prieina, apsikabina, pasakoja, kaip gyvena. Tačiau apsigyvenę namučiuose mažiukai ilgisi mamos. Jurgita įsitikinusi, kad vaikui tikrai niekur nebus geriau, nei jo šeimoje, jei ta šeima sugeba užtikrinti jo poreikius.
„Visada savo vaikams sakome: tu esi čia dabar, mes padarysime viską, kad turėtum galimybę sugrįžti į šeimą, bet tu turi suprasti, kad kai kurie sprendimai nepriklauso nuo tavęs. Tu neturėtum jaustis kaltas dėl to, kas įvyko.
Jurgita akcentuoja, kad labai svarbu vaikams išlaikyti dienotvarkę, kad aplinka būtų stabili, todėl saugi. Prieš grįžtant į šeimas, savaitgaliais vaikai įgyja svečiavimosi teisę, todėl važiuoja pas tėvus. O šiaip laisvalaikiu eina į kiną, baseiną, organizuojamos išvykos, vyksta į vasaros stovyklas.
Dažniausiai mažieji namučių gyventojai į juos susirenka tik vakarais. Bet jei vaikas nenori lankyti dienos centro, o nori lankyti futbolo treniruotes, tai jam nedraudžiama. „Rūbus pirkti važiuojame kartu su vaikais į bet kokią parduotuvę. Apsipirkinėjame kaip įprasta šeima. Turime šeimos biudžetą ir privalome jame sutilpti.
„Tai būna nuostabiausias laukimo periodas. Tas kelias savaites vaikas būna visai kitoks. Jo nuotaika, emocija visai kitokia, jis būna toks pakylėtas. Vieną jaukų vakarą „SOS tetos“ sutelkti vaikai piešė žuveles ir spalvotas vaivorykštes, kurioms patikėjo savo svajones.
Panašus:
- Šiaulių gyvūnų globos namai: kaip galite padėti?
- Šiaulių globos namai: pagalba ir parama vaikams
- Šiaulių gyvūnų globos namai: darbo laikas ir kontaktai
- Padėkite Šiaulių gyvūnų globos namams – skirkite 2% paramą ir gelbėkite gyvūnų gyvybes!
- Linų sėmenų nuoviras nuo vidurių užkietėjimo – veiksmingas receptas ir neįtikėtina nauda sveikatai!
- Neįtikėtinos Mergelės ženklo vyriškos savybės, kurios jus nustebins!