Kai pavydas kankina vyrą ar moterį, aplinkiniai juos užjaučia. Kai pavydi vaikas, suaugusieji susierzina - jie laiko tai kaprizu, išlepimu ar net yda. O juk tai kančia. Pati didžiausia ir pati tikriausia, tikresnė nei suaugusiųjų.
Suaugusieji gali rasti kaip prasiblaškyti: jie eina į darbą, turi pomėgių, galop vakare gali išgerti vyno. O kuo užsiimti vaikui? Paaugliams vėl lengviau, jie turi ištikimų draugų ar bent bando tokių rasti.
Matyt, jūs ne kartą svarstėte, kaip parengti vaiką mažylio gimimui ir kaip elgtis, kad šeima liktų šeima - rami bei darni. Pateikiame keletą patarimų, kurie gali padėti susidoroti su šia situacija:
- Išlaikykite tradicijas. Vos tik namuose atsiras mažylis, pasistenkite išlaikyti kai kurias pirmagimiui svarbias tradicijas: pasivaikščiojimus visiems kartu savaitgaliais, pasakos sekimą vakarais, maudymą.
- Pasiūlykite pagalbą. Pasiūlykite pirmagimiui būti mamos padėjėju ir mažylio mokytoju. Šis vaidmuo vaikui labai svarbus, nes yra tarsi ženklas, kad jau žengiama į suaugusiųjų pasaulį.
- Suvokite jausmus. Vyresnio vaiko nebarkite, o stenkitės suvokti jo jausmus. Leiskite jam išsikalbėti.
- Skirkite dėmesio. Nepalikite jo be dėmesio. Kasdien kiek nors laiko praleiskite tik dviese - papieškite, pažaiskite. Jei naujagimis vakarais užmiega anksčiau, skirkite vyresnėliui porą valandų. Parodykite jo mažo nuotraukas, papasakokite, kad ir jis buvo toks, reikalavo priežiūros ir jokiu būdu nebuvo galima ilgam palikti jo vieno.
- Būkite pasirengę agresijai. Pavydūs maži vaikai jausmus išreiškia veiksmais. Nenustebkite, jei mažasis naujagimį įskaudins ar ką nors į jį mes. Žinoma, tokius dalykus skaudu matyti, bet tai normalu. Tik žiūrėkite, kad mažajam nieko rimta nenutiktų. Kai būsite viena su vyresnėlių, padėkite jam nuoskaudą išsakyti žodžiais. Paaiškinkite, kad šitaip jaustis visiškai normalu ir tai nereiškia, jog jis blogas. Tačiau leiskite suprasti, kad veikti skatinamam tokių jausmų nevalia. Jei vaikas agresyvus, nedelsdamos įsikiškite.
- Pabrėžkite pranašumus. Pabrėžkite vyresnėlių pranašumus - tarkime, kad tik dideli berniukai su tėčiu žiūri televizorių, didelės mergaitės eina su mama į parduotuvę, o štai naujagimiai negali nieko, jie tik guli ir geria pienuką. Bet nereikalaukite, kad vyresnis vaikas nusileistų vien todėl, jog yra vyresnis.
- Padėkite didžiuotis. Padėkite vyresnėliui didžiuotis naujagimiu. Tai gudrus ir efektyvus būdas. Jam girdint dažnai sakykite, kokį šaunų broliuką ar sesutę turi, tarsi tai būtų jo nuopelnas.
Naujo nėštumo nuo vaiko neslėpkite. Protingiausia jau antrąjį nėštumo trimestrą vaikui pradėti pasakoti, kad netrukus gims sesė ar brolis, koks jis tada bus laimingas, kai galės žaisti ir draugauti su mažyliu. Leiskite uždėti rankytę ant pilvo, pajusti, kaip spardosi broliukas. Galite nusivesti vaikutį į apžiūrą pas ginekologę. Tegul mato, kaip Jus sveria, kaip ultragarsu žiūri vaikelį.
Jei draugė ar kaimynė susilaukė kūdikėlio, veskitės vaiką į palankynas. Tegul pamato, ko tikėtis. Būtinai įtraukite vaiką į pasirengimo naujai motinystei ritualą. Kartu eikite pirkti lovytės ir patalėlių, puoduko ir seilinukų. Kartu įrenginėkite naujagimio kampelį. Kol dar iki gimdymo liko kiek laiko, pasipraktikuokite su lėle. Pamokykite vaiką lėlę nešioti, laikyti ant rankų.
Aiškinkite, koks trapus naujagimio kūnelis, kad gali nulūžti kakliukas. Iš anksto diekite mintį, kad ką tik gimusio kūdikio nebus galima tampyti. Jei pirmagimė - mergaitė, dabar puiki proga nupirkti žaislinį vežimėlį ir lėlę-kūdikį su visa amunicija. Geriau, jei sugalvosite dar negimusiam vaikeliui vardą ar malonybinį pavadinimą. Tai padės pirmagimiui įsivaizduoti broliuką ar sesutę.
Kai grįšite su naujagimiu iš gimdymo namų, paprašykite, kad vyras su vyresnėliu surengtų gimtadienio šventę, kartu paruoštų naujam šeimos nariui dovanėlę. Nepamirškite, kad mažasis kūdikėlis savo atvykimo proga vyresniam vaikui irgi turi kažką padovanoti. Tegul ta dieną, kai į namus „įžengia“ naujas gyventojas, būna tikra šeimos šventė.
Kol kūdikis nemoka kalbėti, galite pabūti jo vertėja. Pasakokite vyresnėliui, ką broliukas jam norėjo pasakyti, ką šnibždėjo Jums į ausį savo kalba. Nors patogu, bet nepatartina paskutiniais nėštumo mėnesiais ar tuoj po gimdymo išsiųsti vyresnįjį vaiką pas močiutę. Grįžęs namo ir radęs „svetimą“, kuris jau gerokai įleidęs šaknis, vaikas pasijus atstumtas ir nebereikalingas. Atrodys, tarytum kažką suorganizavote už jo nugaros.
Tegul paglosto rankytę, pabučiuoja į kaktą, pakutena padukus. Fotografuokite abu vaikus kartu. Kai gimsta kūdikis, tėvai vyresnį vaiką, kaip fotomodelį, staiga išbrokuoja. Išryškinus juostelę paaiškėja, kad visuose kadruose - kūdikis. Kaip vyresniajam nepavydėti Jūsų dėmesio? Leiskite nuotraukas, kuriose abu vaikai įamžinti kartu, neštis į kiemą ar darželį. Naudokitės vyresnėlio pagalba augindama kūdikį.
Tegul atlieka mažus darbelius: nuneša pilnas sauskelnes į šiukšlių dėžę, atneša iš lentynos naujas, paduoda merliuką. Kai kalbėsitės telefonu, palikit kūdikį vyresnėlio globai. Žinoma, pro durų plyšiuką stebėkite veiksmus, bet tegul pirmagimiui atrodo, kad tai - visiško pasitikėjimo akimirkos.
Vyresnėlis gali sakyti, kad Jūs mažiuką labiau mylite. Nepulkite teisintis, kad abu mylite vienodai. Geriau įvardinkite, dėl ko mylite - sumanumo, gražių akių, nuostabios šypsenos. Leiskite vaikui suprasti, kad būti dideliu - privalumas. Vyresnėlis gali pradėti pavydėti kūdikiui, nes jam viskas leidžiama: papilti, išspjauti, sudaužyti.
Paaiškinkite, kad jis taip daro, nes yra mažas, bet labai nori būti didelis. Nes yra daugybė nuostabių dalykų, kurių kūdikiai negali ir nemoka daryti. Pavyzdžiui, važinėtis paspirtuku, statyti bokštus iš kaladėlių, žiūrėti televizorių. Sukurkite situacijų, kai vyresnėlis pasijus akivaizdžiai pranašesnis. Pavyzdžiui, per pusryčius pirma aptarnaukite vyresnįjį vaiką.
Jei kūdikis pravirks, sakykite jam: „Mažiuk, dabar negaliu prieiti, nes tepu sumuštinį tavo broliui“. Laimė, kad brolių ir seserų pavydas retai kada virsta suaugusiųjų dramomis. Dažniau palikę tėvų namus pavyduoliai tampa geriausiais draugais ir ieško vienas kito atramos visą gyvenimą. Tačiau kol vaikai maži, kovojant su jų pavydu Jums reikės begalinės diplomatinės kantrybės ir išmonės.
Vaiko emocijos
Emocijos - tai natūralios, dažniausiai trumpalaikės ir dėl konkrečios priežasties kylančios vaiko organizmo reakcijos į situaciją.
Vaiko emocinė raida
Vaiko emocijos bei vaiko emocinė raida pradeda skleistis nuo mažumės, todėl jau kūdikystėje galime pradėti lavinti vaikų emocinį raštingumą. Tam tinkami įvairūs būdai: apibūdinti emocijas žodžiais ir pavaizduoti veido išraiškomis, paprastais ir vaikui suprantamais žodžiais pasakoti, kokios vaiko emocijos yra patiriamos skirtingose situacijose, palaipsniui lavinti jų atpažinimo ir įvardinimo įgūdžius bei savo pavyzdžiu rodyti kaip įvairios vaiko emocijos gali būti išreikštos tinkamai.
Nuo maždaug 1,5 metų iki 4-5 metų ypač sparčiai vystosi vaiko emocinė raida, taigi vaikai ima aktyviau dalyvauti šiame mokymosi procese ir patys. Šiuo laikotarpiu atsiranda daugiau aplinkybių, kada galime įtvirtinti teorines žinias praktinėse situacijose.
Pirminės vaikų emocijos
Galite pastebėti, kad kūdikiams iki vienerių metų reiškiasi pirminės vaikų emocijos: pasitenkinimas, susidomėjimas, džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė, neviltis, distresas, pasibjaurėjimas.
Antrinės vaikų emocijos
Antrinės vaikų emocijos pradeda reikštis 1-2 gyvenimo metais: gėda, pasididžiavimas, sumišimas, kuklumas, drovumas, kaltė, pavydas, dėkingumas, panika.
Vaiko emocinė raida - ašaros ir pykčio priepuoliai, vaiko isterijos
Nuo 1 metų pradeda stipriai reikštis vaiko savarankiškumas. Vaikas žengia pirmuosius žingsnius, geba atitolti nuo tėvų, jau gali bandyti tam tikras užduotis atlikti savarankiškai (apsiauti batus ar užsidėti kepurę).
Nebūtinai visi vaiko bandymai yra sėkmingi, tačiau noras atlikti viską pačiam vis stiprėja. Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz. Nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz. Neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.
Ką daryti kai vaikas „isterikuoja“?
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“.
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- 5 metu vaiko spaudimas: norma ir nukrypimai
- Vaikiška lova spintoje: patogus ir erdvę taupantis sprendimas
- Vaikų rankų traumos ir patempimai: svarbiausia, ką turi žinoti kiekvienas tėvas!