Vaikas pagal amžių vysto tam tikrus kalbos įgūdžius. Iki 5 mėn. kūdikis tik leidžia garsus, maždaug nuo pusės metų pradeda guguoti; nuo 10 mėn. iki metų mažasis pradeda tarti pirmuosius žodžius. 1,5 metukų mažylio žodyną turėtų sudaryti apie 20 žodžių, dvimetis jau pradeda formuluoti trumpas frazes: „Mama, pats!“, „Tėti, duok!“ Optimalus amžius kalbos vystymuisi yra 2-3 metai.
Kalbos trūkumų priežastys
Vaiko kalbos trūkumų priežastys skirstomos į dvi grupes: anatomines (paveldimumas, sudėtingas nėštumas) ir socialines. Jei mažojo kalba sutriko dėl anatominių priežasčių, būtina specialistų pagalba.
Kada reikėtų sunerimti?
Tarp 2-5 m.:
- Vaikas iki metukų visiškai neguguoja, arba tyli, arba neaiškiai mykia, bet netaria jo amžiui būdingų garsų „gyy“, „agu“, ‚kchch“, „bobo“, „tutu“ ir pan.
- Mažyliui jau 2 metukai, o jis „viską supranta, tik nekalba“ arba jo žodyną sudaro ne daugiau nei 10-12 žodžių.
- Vaikas, kuriam jau daugiau nei 3 m., o jis vis dar kalba paukščių kalba.
- Mažylis normalius žodžius keičia visiškai pagal skambesį nepanašiais garsais: vietoj „zuikis“ - „bu“, „mašina“ - „kika“ ir pan. T. y.
- Vaikui jau 4-4,5 m., o jis vis dar vietoj „debesėlis“ sako „debesėjis“ , vietoj „kažkas“ - „kafkas“, „čia“- „tia“… Šio amžiaus vaiko fonetinė sistema jau turėtų būti susiformavusi.
- Mažylis pradėjo kalbėti užsikirtinėdamas, daro pauzes, kartoja pirmuosius garsus, skiemenis, žodžius, t. y.
- Vaikas perdėlioja garsus ir skiemenis žodžiuose: ne „tada“, o „data“, ne „kalbu“, o „kablu“. Keičia vienus parastus garsus kitais, vietoj k taria t, vietoj d - v.
- Greblavimas, t. y. problemos tariant „r“ garsą priešmokykliniame amžiuje.
- Menkas žodynas, negausi kalba pradinėse klasėse.
Ką daryti, jei vaikas nekalba?
Svarbūs aspektai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:
- Akių kontaktas. Tačiau, jei paaugęs vaikas nekalba, dažna priežastis - nepakankamas akių kontaktas. Vaikas nefiksuoja ir nepastebi, kaip mama kalba, kaip judina lūpas, artikuliuoja, neišlaiko dėmesio kalbančiajam asmeniui.
- Pozityvaus elgesio fiksacija. Todėl jei vaikas verkia ar rodo kitas negatyvias emocijas, reiškia, kad jis nesugeba padaryti ar pasakyti tai ko jūs prašote. Verta emocingai reaguoti į tai, kas vaikui sekasi ir atkreipti vaiko dėmesį, kaip visi džiaugiasi jo sėkme.
- Kalbos supratimas. Vaikas nesupranta kalbos arba supranta buitinę primityvią kalbą. Bendraujant su ankstyvojo amžiaus nekalbančiu vaiku būtina kalbėti mažai, aiškiai ir konkrečiai.
- Kalbos ritmika. Nekalbantys ar mažai kalbantys vaikai neišskiria arba negirdi kalbos ritmo, negirdi, kur žodis prasidėjo, kur baigėsi. Pamokykite vaiką žaisdami, pradžioje aiškiai išskirdami garsažodžius ar skiemenis.
- Veiksmo žodžiai. Todėl pirmiausiai aiškinkite vaikui ne apie daikto savybes (dydžiai, spalvos ir kt.), o ką su jais galima daryti.
Kalbos vystymosi etapai
Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja.
Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija.
Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita, todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą. Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.
Ikimokyklinis amžius (3-5 metai)
Ikimokyklinis amžius (3-5 metai) yra laikomas tarpsniu, kai sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai.
Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3-5 metų amžiaus. Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5-3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią - mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai.
Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats).
Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių.
Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus.
Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa panašiausia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo - tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją.
Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.
Ką daryti, jei viskas vyksta ne pagal planą?
Pastaruoju metu daugėja vaikų, kurie, sulaukę 3 metų ir vyresnio amžiaus, dar negeba laisvai kalbėti. Manoma, kad taip nutinka dėl galimai lėtesnio sakytinės kalbos mokymosi proceso.
Kai atpažįstamas dabartinis vaiko sakytinės kalbos vystymosi etapas ir įvertinamos jo galios ir sunkumai šioje srityje (pavyzdžiui, galbūt jis puikiai suvokia prašymus, bet dar negeba tinkamai derinti žodžių), tuomet galima tikslingai skirti laiko bei pastangų jo sakytinės kalbos lavinimui.
Nors įgūdžių sklandžiai kalbėti trūkumas čia ir dabar gali atrodyti natūralus ir sunkumų nekeliantis dalykas, ateityje jis gali paveikti psichologinę bei socialinę vaiko gerovę, nes kalba glaudžiai siejasi su kitomis gyvenimo sritimis.
Kadangi sakytinė kalba - bendravimo pagrindas, natūralu, kad, įgūdžių stoka šioje srityje sukelia bendravimo sunkumų. Negebėjimas tinkamai išsakyti savo minčių kelia nesusipratimus su šeimos nariais, bendraamžiais, tad tikėtina, kad mažasis gali apskritai nebenorėti bendrauti, tapti uždaresnis, vienišesnis.
Atvirkščiai - jį reiktų kuo daugiau įtraukti į pokalbius, suteikiant saugią aplinką kalbėjimo įgūdžiams ugdyti. Tai reiškia, kad jei vaikas bando ką nors pasakyti, nors ir netaisyklingai - svarbu nesijuokti, netaisyti jo, bet pagirti už pastangas ir paskatinti kalbėti daugiau.
Gebėti sklandžiai kalbėti tampa ypač svarbu pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, nes kyla noras ne tik išreikšti savo jausmus bei poreikius, bet ir suprasti kitą asmenį, užmegzti socialinius santykius.
Jei vaiko sakytinė kalba nėra aiški, tėvai dažniausiai geba suprasti jo kūno kalbą, tačiau tai gali būti sudėtinga pedagogams ar kitiems vaikams, kuriems gali prireikti daugiau laiko perprasti vaiko nežodinius signalus.
Jei ikimokyklinėje įstaigoje vaikas lieka nesuprastas dėl neaiškaus kalbėjimo, lieka nepatenkinti jo poreikiai, tikėtina, kad jis pradės nenorėti jos lankyti. Tuomet galima būtų jam pademonstruoti, kad suprantame, jog jam sunku, bet motyvuoti, kad lankyti šią įstaigą svarbu ir toliau.
Kaip padėti vaikui lavinti kalbėjimo įgūdžius?
Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių.
Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai - vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais.
Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų.
Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje.
Tėvų vaidmuo
Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas.
Siekiant lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus.
Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui - savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t.t.
Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl gyvo bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius.
Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti - iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų.
Trūksta kokybiško bendravimo
Vaiko raida priklauso nuo daugybės - genetinių, fiziologinių, aplinkos - veiksnių. Vaiko raidos specialistai taip pat sutinka, kad didelę įtaką vaiko raidai turi bendravimas su tėvais.
„Kai pas mane atveda 2,5-3 metų amžiaus nekalbantį vaiką, dažniausia to priežastis - bendravimo stoka arba neteisingas bendravimas su vaiku iki metų“, - sako logopedė Diana Anušauskė-Švederauskienė.
Pagrindine to priežastimi pašnekovė įvardina jaunų šeimų nepasiruošimą tėvystei ir naujiems iššūkiams: „Bemiegės naktys, nuovargis, pašliję santykiai, pogimdyminė depresija… Naujai „iškepta“ mama neturi nei jėgų, nei noro užsiimti su vaiku. Jai svarbu, kad vaikas būtų švarus, sausas, pavalgęs ir apkrautas žaislais. O vaikui svarbu kontaktas, šypsena, pakutenimai, pakalbinimai ir įvairūs sensoriniai stimulai.“
Jei su vaiku pradedama bendrauti tik nuo metų, vaikas pradeda kalbėti 2,5-3 metų. „Kai kurios smegenų zonos yra plastiškos tik trumpą laiką, vėliau tas langas tarsi užsidaro ir tenka labiau pasistengti, kad vaikas kalbėtų“, - pastebi D.Anušauskė-Švederauskienė.
Bendravimą keičia ekranai
Anot logopedės, pastaruoju metu daugėja nekalbančių 3-4 metų amžiaus vaikų, nors pagal raidą tokio amžiaus vaikai jau turėtų kalbėti sakiniais.
Klinikinė psichologė Rugilė Šatė pastebi, kad ekranai smarkiai sutrikdo ne tik vaikų kalbos, bet ir socialinę, emocinę raidą. „Dažnai po mokomaisiais animaciniais filmukais ar kompiuteriniais žaidimais klijuojama edukacinė etiketė, tačiau nėra jokių svarių duomenų, kad tokie mokymo būdai yra efektyvesni už paprastą kontaktą. Atvirkščiai, skatina vaiką kalbėti minimaliai.“
Atsiveria auklėjimo spragos
D. Anušauskė-Švederauskienė pastebi, kad didelis tėvų užimtumas, spartus gyvenimo tempas lemia vaikų nerangumą, o tai stabdo ir kalbos raidą.
Dirbdama logopedinį darbą, ji sako pastebinti nemažai tėvų daromų auklėjimo ir bendravimo klaidų. Viena jų - tėvai nusileidžia vaikams. Kai kurie vaikai užsiėmimų metu vaikšto po kabinetą, viską krausto, daro, ką nori, o sudrausminti pyksta. Šiems, pašnekovės teigimu, tėvai laiku nenubrėžė ribų.
Specialistė taip pat pastebi, kad šiandien vaikai nemokomi baigti pradėtų darbų.
Jei tėvai linkę viską daryti už vaiką, „hipergloboti“, užsiėmimuose jis jaučiasi nesaugus, nenoriai mokosi, nenori atlikti užduočių, laukia, kol jas atliks kas nors kitas. „Tai - emociškai nestabilūs, nesavarankiški vaikai, kurie kalbos ugdymo rezultatų pasiekia daug lėčiau“, - teigia logopedė.
Patarimai tėvams, kaip reikėtų kalbėti su savo vaikais
Kad vaikas pradėtų kalbėti, pirmaisiais gyvenimo metais reikia tobulinti sensorines, motorines, pažintines funkcijas:
- Pirmiausiai (iki 8 mėn.) vaikas kitų žmonių kalboje pradeda skirti intonaciją, todėl reikia kalbėti išraiškingai, vartoti daug jaustukų, ištiktukų (ai, nu-nu, kū-kū, fui).
- Bendraujant vaikas turi matyti jūsų veidą, kad galėtų kopijuoti artikuliaciją (tarimo judesius).
- Kalbėkite lėtai, dažniau naudodami dviejų žodžių frazes arba tik daiktų ir veiksmų pavadinimus.
- Kalbėkite su vaiku tik apie tai, ką šiuo metu su juo veikiate, arba apie tai, kas jį supa, ką nesunku jam parodyti.
- Vienerių metų vaikas turi suprasti aplinkinių kalbą, t.y. turi būti sukaupęs pakankamą vidinį žodyną ir žinoti, kaip pavadinti daiktą / dalyką primityviai, pavyzdžiui, garsažodžiu: ate, bum, ojoj, au, kaka ir pan.
- Kai vaikas taria 6-8 garsažodžius, po truputį pereikite prie lengvos skiemeninės struktūros žodžių, susidedančių iš dviejų atvirų skiemenų: lova, koja, bėga, sėdi, imu.
Pastaba: vaiką mokyti kalbėti reikia emocingai žaidžiant, negalima vaiko prašyti pakartoti. Kai vaikas bus pasiruošęs, jis tai pasakys spontaniškai.
Kalbos sutrikimų priežastys
Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Kalbos sutrikimams būdingi šių kalbos komponentų trūkumai: skurdus žodynas, neišlavėjusi kalbos gramatinė sandara, rišlioji kalba, tarimo trūkumai, nesugebėjimas skirti panašiai skambančių garsų. Mikčiojimo atveju sutrinka sklandaus kalbėjimo ritmas.
Kada kreiptis į specialistą?
Jei kūdikis pirmą pusmetį nereaguoja į triukšmą, nesuka galvytės garso link, neatsako šypsena kalbinamas, neadekvačiai reaguoja į balso intonacijas, neskleidžia jokių garsų, nepradeda veblenti skiemenukų su priebalsiais, nebando kalbėti „savo kalba“, nesupranta paprastų nurodymų (pvz., ne, negalima) svarbu pasitarti su pediatru ar šeimos gydytoju.
Sulaukęs metukų vaikas savo žodyne turėtų turėti 5-10 žodžių. Vertėtų susirūpinti, jeigu tokio amžiaus vaikutis nesupranta aplinkos daiktų pavadinimų (pvz., batas, lempa) ir prašomas jų neparodo, netaria keletos trumpų žodelių (pvz., ate, au, mama, tete).
Paprastai be specialisto ir tėvų pagalbos, kai tęsiamas kalbos ugdymas namuose, kalbos sutrikimai praeiti savaime negali.
Patarimai tėvams, kaip lavinti vaiko kalbą namuose
- Tėveliai gali skaityti knygas, dainuoti, deklamuoti.
- Vaikas daug greičiau išmoksta vartoti daiktų pavadinimus, jei pats atlieka veiksmus. Dėl to vertėtų aptarti daiktus, veiksmus, kai su vaiku tėveliai vaikšto lauke, rengiasi maudytis, važiuoja į svečius, ruošiasi miegoti.
- Ugdant kalbos gramatinę sandarą galima žaisti „slėpynes“, padedant žaislą įvairiose vietose ir klausiant „kur pasislėpė?“ (pvz., po stalu, ant kėdės, prie kilimo). Pamėginti žaisti žaidimą „ko trūksta?“, išdėliojant ant stalo keletą žaislų, vieną iš jų paslepiant ir klausiant „ko trūksta?“.
Smulkiosios motorikos lavinimas
Mokslininkai teigia, kad smulkiosios motorikos lavinimas didina galvos smegenų žievės aktyvumą, todėl gerėja kalbėjimas, klausa, rega, dėmesys. Itin svarbu lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvinant pirštų pagalvėles skatinamas kalbos vystymasis, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą.
Ko vengti bendraujant su vaiku?
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“.
Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį. Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- 5 metu vaiko spaudimas: norma ir nukrypimai
- IKEA vaikiškas kilimas: jaukus ir praktiškas kambario akcentas
- Leliūnų senelių globos namai: kainos, atsiliepimai, kontaktai