Išmokdamas vartoti kalbą vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti savo ketinimus, sumanymus, veiksmus. Tačiau pasitaiko atvejų, kai vaiko kalbos raida vėluoja. Aptarkime, kokios gali būti to priežastys ir ką daryti tėvams.
Priežastys, lemiančios kalbos sutrikimus
Pasak logoterapeutės, kalbos sutrikimų esti labai įvairių ir juos dažniausiai lemia kompleksinės priežastys, galinčios atsirasti tiek vaisiui dar esant gimdoje, tiek vėlesniais metais.
„Kalbos centrai formuojasi trečią-ketvirtą nėštumo mėnesį. Jų raidai sukliudyti gali vaisiaus centrinės nervų sistemos ar galvos smegenų pažeidimai, galintys kilti dėl mamos persirgtos infekcinės ligos, traumos, apsinuodijimo, vaistų, alkoholio, narkotikų vartojimo. Gimdymui užsitęsus daugiau nei 18 valandų ar pagimdžius itin greitai, iki valandos, deguonies stygius gali paveikti naujagimio kalbos raidą“, - sako logoterapeutė I. Stankuvienė.
Pirmaisiais vaiko metais persirgtos ligos, jų komplikacijos gali paveikti kalbą. Pvz., jei pirmąjį pusmetį vaikui yra nustatomas raumenų tonuso sutrikimas, jis yra glebus, nenoriai sėdasi, tai greičiausiai ir jo artikuliacinis aparatas - liežuvis, apatinis žandikaulis, minkštasis gomurys - bus pasyvūs, lūpos - nejudrios.
Vaiko kalbos trūkumų priežastys skirstomos į dvi grupes: anatomines (paveldimumas, sudėtingas nėštumas) ir socialines. Jei mažojo kalba sutriko dėl anatominių priežasčių, būtina specialistų pagalba.
Be to, I. Stankuvienė atkreipia dėmesį, kad tam tikrais atvejais pas logoterapeutus vaikus atvedantys tėvai prisipažįsta, kad su jais mažai kalbėjosi, bendravo ir vaikas valandų valandas leisdavo prie televizoriaus ar kompiuterio.
„Jokios įdomios pažintinės laidos ar lavinamieji žaidimai neatstoja gyvo bendravimo. Dvimetinukai, kasdien dvi dar daugiau valandų sėdintys prie ekranų, patiria nuolatinę įtampą. To padariniai - skurdesnė kalba, šlubuojantis elgesys, sunkumai sukaupiant dėmesį, įsitraukiant į darbą. Netgi logoterapeutams su jais dirbti sudėtingiau - jie nesiklauso, laksto kabinete, griebia visus žaislus iš eilės“, - sako „Asmens sveikatos klinikos“ specialistė.
Logoterapeutė atkreipia dėmesį, kad sunkumų dažniau gali kilti ir emigrantų šeimose, kai dar nekalbantis arba tik pradedantis kalbėti vaikas patenka į svetimą kalbinę aplinką ir sutrinka jo natūralus gimtosios kalbos vystymasis. Tokiu atveju pastebėjus vėluojančią kalbos raidą patariama šeimoje kalbėti tik viena kalba.
Pastaraisiais metais kalbos sutrikimų vis daugėja, nes dėl įtempto gyvenimo tempo vaikai yra kiek pamirštami, nekreipiama dėmesio į jų sutrikusią kalbos raidą.
Kada tėvams reiktų sunerimti?
Vaikas pagal amžių vysto tam tikrus kalbos įgūdžius. Iki 5 mėn. kūdikis tik leidžia garsus, maždaug nuo pusės metų pradeda guguoti; nuo 10 mėn. iki metų mažasis pradeda tarti pirmuosius žodžius. 1,5 metukų mažylio žodyną turėtų sudaryti apie 20 žodžių, dvimetis jau pradeda formuluoti trumpas frazes: „Mama, pats!“, „Tėti, duok!“
„Kūdikiai čiauškėti pradeda apie ketvirtą - penktą mėnesį. Metinukai jau taria nuo 2 iki 30 žodžių, o trimečiai jau gali ištarti apie 1500. Tad jei jūsų vaikui treji, o jis taria tik kelis žodžius, pvz., „mama“, „tete“, „baba“, nereiktų laukti stebuklo. Kreipkitės į logoterapeutą, nes kuo ilgiau mažylis nekalbės ar kalbės netaisyklingai, tuo vėliau lavės jo gebėjimas girdėti garsus, mokytis rišliai pasakoti, skaityti, rašyti. Anksčiau ar vėliau logoterapeuto pagalbos jam tikrai prireiks“, - sako I. Stankuvienė.
„Asmens sveikatos klinikos“ specialistė pataria į logoterapeutą kreiptis jei:
- Su vienerių metų vaiku nėra kalbinio bendravimo (nors garsais);
- 1,2 - 1,5 metų vaikas netaria nė vieno žodžio, nereaguoja į žodinius prašymus, visiškai ar iš dalies nesupranta į jį nukreiptos kalbos, kalba „sava“, aplinkiniams nesuprantama kalba;
- 2 metų vaikas netaria trumpų frazių;
- 3-5 metų vaikas netaisyklingai taria garsus, jo žodynas siauras, jam sunku rišliai kalbėti, pasakoti, jis kalba labai greitai, savo mintis reiškia paskubomis, kalbėdamas kartoja skiemenis, garsus;
- Ikimokyklinio bei mokyklinio amžiaus vaikas netaisyklingai taria garsus, painioja juos kalbėdamas, nepakankamai išsivysčiusi smulkioji motorika, sunkiai sukaupia dėmesį, nesidomi skaičiais, raidėmis, nesiorientuoja, kur yra lapo viršus, apačia, vidurys, sunkiai rašo ar skaito.
Logoterapeutė tėvams, auginantiems 3-5 metų amžiaus vaikus, pataria jų kalbą patikrinti ir profilaktiškai, nes šiuo raidos periodu daug vaikų garsus taria netaisyklingai.
Taip pat, tėveliai turėtų sunerimti, jei 2 metų vaikas dar netaria nė vieno prasminio žodžio, jo kalboje vyrauja vien garsiažodžiai ar ūbavimas, atskirų garsų skleidimas.
Sukluskite, jei trečiaisiais gyvenimo metais vaikas dar vis nenaudoja žodžių, o savo prašymus iliustruoja gestais, mimika, ima namiškius už rankos ir veda, rodo tuos objektus, kurių jis nori, pavyzdžiui, veda prie šaldytuvo ir rodo, ką norėtų valgyti arba veda prie spintos ir rodo aukštai padėtą žaislą.
Tarp 2-5 m.:
- Vaikas iki metukų visiškai neguguoja, arba tyli, arba neaiškiai mykia, bet netaria jo amžiui būdingų garsų „gyy“, „agu“, ‚kchch“, „bobo“, „tutu“ ir pan.
- Mažyliui jau 2 metukai, o jis „viską supranta, tik nekalba“ arba jo žodyną sudaro ne daugiau nei 10-12 žodžių.
- Vaikas, kuriam jau daugiau nei 3 m., o jis vis dar kalba paukščių kalba.
- Mažylis normalius žodžius keičia visiškai pagal skambesį nepanašiais garsais: vietoj „zuikis“ - „bu“, „mašina“ - „kika“ ir pan.
- Vaikui jau 4-4,5 m., o jis vis dar vietoj „debesėlis“ sako „debesėjis“ , vietoj „kažkas“ - „kafkas“, „čia“- „tia“… Šio amžiaus vaiko fonetinė sistema jau turėtų būti susiformavusi.
- Mažylis pradėjo kalbėti užsikirtinėdamas, daro pauzes, kartoja pirmuosius garsus, skiemenis, žodžius, t. y.
- Vaikas perdėlioja garsus ir skiemenis žodžiuose: ne „tada“, o „data“, ne „kalbu“, o „kablu“. Keičia vienus parastus garsus kitais, vietoj k taria t, vietoj d - v.
- Greblavimas, t. y. problemos tariant „r“ garsą priešmokykliniame amžiuje.
- Menkas žodynas, negausi kalba pradinėse klasėse.
Kaip tėvai gali padėti vaikui lavinti kalbą namuose?
Nuo pat pirmų dienų tėvai, bendraudami su mažyliu ne tik kuria artimą ryšį, bet ir padeda jam sėkmingai augti, tobulėti.
- Kalbinti kūdikį jo tariamais garsais. Kiekvieną garsą pakartoti keletą sykių.
- Padėti vaikui suprasti pažįstamų daiktų pavadinimus, t. y. vienu metu rodyti ir aiškiai tarti konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, įvardyti atliekamus veiksmus.
- Žaisti su lėlėmis, mašinėlėmis ar kitais mėgstamais vaiko žaislais.
- Skaičiuoti su vaiku įvairius daiktus, kūno dalis: dvi rankos, dvi kojos, du batai.
- Įsiklausyti į aplinkos garsus (vėją, lietų, medžių ošimą), laukinių paukščių balsus: kar kar (varna), ga ga (gandras); automobilio (žžž), traukinio (tuku tuku) skleidžiamus garsus; naminių gyvūnų ir paukščių balsus: miau (katė), au au (šuo), mū mū (karvė), kakariekū (gaidys), kut kuda (višta).
- Skambinti, barškinti, groti su dviem žaislais (daiktais, muzikos instrumentais).
- Paslėpti kokį nors žaislą į spintelę ar už kėdės. Vaikas turi rasti paslėptą daiktą pagal jūsų plojimą ar kitą signalą.
Jei tokio amžiaus vaikutis dar nekalba, nereikėtų labai išsigąsti. Tiesiog reikia jį kalbinti naudojant kuo daugiau dviskiemenių žodelių ir skatinti mažylį juos atkartoti. Rezultatas išryškėja ne iškart.
Tokio amžiaus mažylis turėtų kuo mažiau laiko praleisti spoksodamas į televizorių, išmanųjį telefoną ar planšetinį kompiuterį. Visų pirma tai neatstoja gyvo bendravimo, o antra - vaikas visa tai žiūri užvėręs burnytę.
Kai toks pipiras judina lūpas, liežuvį, t. y. visą artikuliacinį aparatą, sužadinami jo kalbos centrai. Todėl specialistai ir rekomenduoja nuo pat kūdikystės tėvams šnekinti mažylį.
Kalbantis su vaiku reikėtų vengti mažybinių maloninių žodelių. 3-3,5 m. vaikas turėtų pasakyti apie 1500 žodžių. Jei mažasis kalba žodeliais ir trumpais sakinukais, viskas su juo gerai. Tik dažnai specialistai susiduria su tuo, kad tokio amžiaus vaiko žodyne yra vos keli (iki 20) žodžiai.
Jei vaikas taria vos keletą žodžių, reikia kreiptis į logopedą. 4-4,5 m. mažylis jau turėtų gebėti įvardyti daugelį daiktų, veiksmų, ypatybių. Taip pat kalbėti sakiniais, bet jis gali netarti daug garsų. 4,5 m. vaikui reikėtų pasirodyti logopedui tam, kad šis įvertintų, ar visi garsai tariami gerai.
Specialistai mažuosius nuo 4,5 metukų moko taisyklingai tarti garsus. Tik garso „r“ fiziologinis šveplavimas gali tęstis iki 5,5 metų. Logopedai dažnai susiduria su tuo, kad tėvai skuba būtent su „r“. Jie net nepastebi kitų netaisyklingai tariamų garsų, bet spaudžia mažylį tarti „r“, nors jo liežuvėlis dar neparuoštas. Ir… tai tampa netaisyklingai tariamu gomuriniu „r“.
5-5,5 m. -ruošimosi mokyklai metas. Vaikai jau turėtų gebėti atsakyti į klausimus pilnais sakiniais. Tai padeda formuoti rišliosios kalbos pagrindus. Itin svarbu, kad tėvai tinkamai formuluotų klausimą.
Šiuo amžiaus etapu labai svarbu plėsti vaiko žodyną, įtraukiant rečiau vartojamų žodžių. 6-erių vaikas turi kalbėti rišliais, trumpais akiniais.
Kalbos raidos etapai
Mokymasis kalbėti yra ypatingas procesas, nes vaikai per gana trumpą laiką (maždaug trejus metus) įgyja pagrindines sakytinės kalbos žinias, kurios vėlesniais gyvenimo metais vis tobulėja. Tik gimęs kūdikis pradeda skleisti biologinius garsus, o po jų seka dažniausiai literatūroje išskiriami šie mokymosi kalbėti etapai: vogravimas, čiauškėjimas, holofrazės, dviejų žodžių stadija, telegrafinė kalba ir daugiažodinė stadija.
Kaip ir bet kokių kitų įgūdžių, taip ir sakytinės kalbos mokymasis vyksta palaipsniui, o kiekvienas iš paminėtų etapų turi skirtingą vaidmenį kalbėjimo raidoje. Kiekvieno vaiko kalbėjimo raida yra savita, todėl galima tik apytiksliai, preliminariai nurodyti kiekvienos stadijos pradžią ir pabaigą.
Nebūtinai visi etapai to paties amžiaus vaikams prasidės vienu metu, tačiau kai kuriose stadijose į amžių reikėtų atkreipti dėmesį ir, jei kyla nerimas, visada galima kreiptis į specialistus konsultacijai.
Ikimokyklinis amžius (3-5 metai) yra laikomas tarpsniu, kai sakytinės kalbos mokymasis vyksta intensyviausiai. Labai svarbu suprasti, kuo vaiko sakytinė kalba yra ypatinga šiuo laikotarpiu, todėl toliau verta aptarti dvi raidos stadijas: telegrafinės ir daugiažodinės kalbos. Ši raida vyksta, kai vaikas yra 3-5 metų amžiaus.
Telegrafinės kalbos stadija prasideda vaikui sulaukus maždaug 2,5-3 metų. Pagrindinis požymis, parodantis šio etapo pradžią - mažylis pradeda kalbėti ilgesniais nei dviejų žodžių sakiniais. Ši stadija yra laikoma svarbiausia vaiko kalbos vystymosi procese, nes, jai pasibaigus, jis jau pradeda kalbėti laisvai.
Aplinkiniams tampa daug paprasčiau bendrauti su vaiku, nes jis jau turi gana platų žodyną: tiek aktyvų (kiek žodžių jis supranta ir pasako pats), tiek pasyvų (kiek žodžių supranta, bet dar negeba jų pasakyti pats). Mokslininkai teigia, kad šiame amžiuje jau galima suprasti apie 75 proc. vaiko kalbos, nes telegrafinės kalbos laikotarpiu trejų metų ikimokyklinuko žodynas išauga iki maždaug 900 žodžių. Jį sudaro įvairios kalbos dalys: veiksmažodžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai, įvardžiai. Vaikas ima varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti.
Telegrafinės kalbos etapas palaipsniui pereina į daugiažodinę stadiją, kurioje vaikai išmoksta kalbėti sakiniais, sudarytais iš trijų, keturių ar net penkių žodžių. Šis etapas tęsiasi maždaug nuo 2,5 iki 6 metų amžiaus.
Daugiažodinė stadija laikoma paskutiniu sakytinės kalbos raidos etapu, kurio metu mažylio kalba tampa panašiausia į suaugusiųjų. Visiškai nebelieka čiauškėjimo - tai reiškia, kad po visais vaiko pasakytais sakiniais slypi ketinimas bendrauti: jis gali pasakyti, ką galvoja, apibūdinti, kaip jaučiasi ar papasakoti kokią nors istoriją.
Užsienio tyrėjai pastebėjo, kad, sulaukus penkerių metų, aktyvus žodynas siekia apie 6 tūkstančius žodžių ir plečiasi maždaug papildomais 20 žodžių per dieną: pradedami naudoti jungtukai, prielinksniai, prieveiksmiai.
Jei mokymasis kalbėti vyksta įprastai, be sutrikimų, galima tikėtis, kad, pasibaigus ikimokyklinio amžiaus tarpsniui, vaiko žodynas jau sieks apie 13 tūkstančių žodžių.
Ką daryti, jei vaikas nekalba?
Jei vaiko kalba vėluoja, pradžioje svarbu išsiaiškinti medicinines priežastis ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, patarti tėvams, kaip bendrauti, kad kalbos raida būtų sėkminga“, - teigia logopedė.
Kai kalbos raida vyksta natūraliai, vaikas nesunkiai pradeda suprasti aplinkos daiktų ar veiksmų pavadinimus, laiku pradeda tarti pirmuosius žodžius ir sakinius. Ankstyvame amžiuje su vaiku reikėtų bendrauti neskubant, paprastais, aiškiais žodžiais, kalbėti apie tai, ką vaikas mato savo aplinkoje.
Vaikai moksi kalbėti kartodami aplinkinių sakomus žodžius, todėl pradžioje suaugusieji turėtų atkartoti tai, ką sako vaikas. Bendravimas turėtų būti malonus, linksmas, rodantis vaikui, kad norite išgirsti ir suprasti, ką jis bando jums pasakyti“.
Sėkmingas mokymosi kalbėti procesas, vedantis link taisyklingos sakytinės kalbos, panašios į suaugusiųjų, priklauso ne tik nuo biologinių faktorių (pavyzdžiui, paveldimumo, ligų), bet ir nuo socialinės aplinkos veiksnių.
Visų pirma, kaip ir minėta, vaiko gebėjimas kalbėti pastebimai patobulėtų, jei jis reguliariai lankytų ikimokyklinę įstaigą. Tai - vieta, kur patogu mokytis kalbėti per socialinį bendravimą su kitais vaikais. Sakytinės kalbos mokymosi procesas vyksta žaidžiant žaidimus, klausantis bendraamžių ir bandant išreikšti save. Taigi, jei vaikas visiškai negeba kalbėti ar turi skurdžius sakytinės kalbos įgūdžius, tėvų, senelių ar kitų artimųjų pareiga būtų užtikrinti reguliarų ikimokyklinės įstaigos lankymą.
Jei vaikas kalba, tačiau netaisyklingai (nederina galūnių, giminių, skaičiaus, žodžių pagal prasmę), jam tikslinga kuo daugiau bendrauti su suaugusiaisiais. Juk taisyklingos sakytinės kalbos geriausiai galima išmokti iš įgudusių jos vartotojų.
Taigi, mažyliui būtų naudinga sakytinės kalbos mokytis ir per socialinį bendravimą su pedagogais: ikimokyklinės įstaigos auklėtojais, muzikos, šokių ar kitų būrelių mokytojais, sporto treneriais.
Mokslininkai teigia, kad pedagogai gali įtraukti vaikus į tikslingus pokalbius, kurie reikalauja sudėtingo žodyno vartojimo, jų metu naudojami atviri klausimai ir pasirenkamos mąstymą lavinančios temos. Svarbiausia, kad tie pokalbiai atlieptų vaikų interesus. Tokiu atveju jis bus labiau įsitraukęs ir susidomėjęs dalyvavimu pokalbyje. Tai, kuo vaikas domisi, ir jam kylančius kalbėjimo sunkumus galima aptarti su ugdytojais ir bendradarbiauti lavinant vaiko sakytinę kalbą.
Tėvų vaidmuo kalbos ugdyme
Vaiko sakytinės kalbos ugdyme tėvai yra patys svarbiausi asmenys. Ankstesniuose tyrimuose mokslininkai nustatė, kad vaikų, kurių sakytinės kalbos raida yra įprasta, tėvai skiria daugiau laiko pokalbiams su jais, negu vaikų, kurių sakytinės kalbos raida galimai sulėtėjusi. Natūralu, kad kuo daugiau žodžių atžala girdi nuo ankstyvojo amžiaus, tuo platesnis jos žodynas.
Girdėdami kuo daugiau įvairių žodžių, vaikai sužino, kokiame tiksliai kontekste jie turi būti vartojami. Taip jie išmoksta atskirti skirtingas žodžių kategorijas: veiksmažodžius, būdvardžius, prieveiksmius ir kt., ką turėtų gebėti daryti ikimokyklinukas.
Siekdami lavinti savo atžalų sakytinės kalbos įgūdžius, tėvai turėtų su vaiku ne tik daug, taisyklingai ir įvairiai kalbėti (parinkdami skirtingą intonaciją, balso garsumą, skirtingas pokalbių temas), bet ir pateikti jam grįžtamosios informacijos, pavyzdžiui, linksėti galva, atsakant į jo pasisakymus.
Pastebėjus, kad atžala ėmė varijuoti naujai išmoktais žodžiais ir juos visaip derinti, reikia skirti daugiau dėmesio skirtingų žodžių formų mokymui. Pavyzdžiui - savo kalboje vartoti sinonimus: įprastą žodį „bėgti“ keisti žodžiais „lėkti“, „skuosti“, „rūkti“ ir t.t.
Šių dienų visuomenėje itin paplitę išmanieji prietaisai, kuriais labai sėkmingai naudojasi ir suaugę, ir vaikai, todėl gyvo bendravimo vis mažėja, tačiau jis turėtų būti pirmoje vietoje: prasminga kartu su vaiku aptarti daiktus ir veiksmus, kai, pavyzdžiui, rengiamasi, vaikštoma lauke, prausiamasi, važiuojama į svečius.
Gyvas bendravimas turėtų būti dažnas, aktyvus siekiant geriausių vaiko sakytinės kalbos vartojimo rezultatų.
Netinkamai elgiasi tie tėveliai, kurie per mažai bendrauja su vaiku, neįvardija matomo daikto (pvz., kėdė, katė, vanduo), atliekamo veiksmo (pvz., geria, miega). Nepasakoja vaikui, kas vyksta, pavyzdžiui, kai jis valgo, ruošiasi miegoti. Nenaudoja kuo paprastesnių, trumpesnių žodžių ir nekalba paprastais sakiniais. Persistengia ir be reikalo vartoja „vaikišką kalbą“.
Tarkim nereikėtų vadinti katės „miau-miau“, nes daugumai vaikų „katė“ lengvai „įkandamas“ žodis. Labai svarbu, kad tėvai vaikui parodytų, jog suprato jo mintį ir palydėtų tai taisyklinga kalba, pakeisdami iš išplėsdami vaiko vieno žodžio sakinį, pvz.
- Vaiko pasakymas: „Po.“
- Tėvų pasakymas: „Taip, čia yra puodelis.
Toks elgesys netinkamas, svarbu nepamiršti, kad gimtosios kalbos vaikas išmoksta pamėgdžiodamas, todėl tėvai turėtų vengti „vaikiškos kalbos“, visokių šveplavimų, iškraipymų, netaisyklingos kalbos.
Pratimai, padedantys lavinti kalbą namuose
1. Lavinkite vaiko bendrąją motoriką sukurdami kliūčių ruožą bėgiojimui, šliaužiojimui ar ropojimui, kuriam sukurti pasitelkite namuose turimus daiktus (kėdes, stalą, pagalvėles, skaras, pledus ir kt.).
2. Lavinkite vaiko smulkiąją motoriką pasigamindami žaidimus iš antrinių žaliavų, pvz. kamštelių. Nupieškite ant kartono norimą objektą ar daiktą (pvz., uogą, kirminą) iš apskritimų, juos nuspalvinkite norima spalva ir paskatinkite vaikus ieškoti tokios spalvos kamštelio.
3. Nuo mažų dienų kalbėkite apie tai, kokį garsą skleidžia mašina, kaip čiulba paukštis, kokius garsus girdite aplinkoje. Labai svarbi kalbos mokymosi dalis - foneminis suvokimas, kai vaikas geba atskirti kalbos garsus.
4. Liežuvis yra pagrindinis kalbos organų raumuo ir pratimai jam, kaip ir visiems raumenims, yra reikalingi, kad galėtų atlikti tikslingus judesius garsų tarimui. Todėl artikuliacinio aparato lavinimui tinka įvairūs liežuvio žaidimai, pvz., nusilaižome nuo lūpų uogienę, liežuvį keliame aukštyn ir žemyn, liežuvio pasakos, burbulų pūtimas, plunksnos pūtimas, žaidimai su veidrodžiu.
5. Įvardinkite knygoje ar kortelėje matomus daiktus, įvardinkite tikrąjį žodį (mašina, o ne mašinėlė). Rodydami daiktus ir tardami jų pavadinimus taip pat turėtumėte žaislą laikyti arti veido, kad vaikas matytų ir daiktą, ir jūsų artikuliaciją. Matydamas suaugusiojo artikuliaciją (lūpų judesius), vaikas gali lengviau pakartoti girdimus garsus.
Žodyno plėtojimas yra neatsiejama kalbos lavinimo dalis, todėl nepamirškime lavinti kiekvienos veiklos metu pasitelkdami vaiko mėgstamas knygutes, korteles su paveikslėliais.
Apibendrinant galima teigti, kad mokymasis kalbėti - iš tiesų sudėtingas procesas, reikalaujantis daug žinių ir pastangų ne tik iš pačių vaikų, bet ir iš aplinkinių: tėvų, pedagogų, artimųjų. Tačiau tinkamas sakytinės kalbos vartojimas suteikia daug galimybių: jausmų, poreikių išraišką, santykių kūrimą, kas yra ypač svarbu kiekvienam iš mūsų. Ikimokyklinis amžius - tas etapas, kai vaikai nemažą dienos dalį pradeda leisti atskirai nuo savo tėvų. Šiame etape jiems jau prireikia pasinaudoti minėtomis galimybėmis, todėl prasminga pažinti vaikų sakytinės kalbos vystymosi ypatumus ir padėti jiems įgyti pakankamus kalbėjimo įgūdžius.
žymės: #Vaika
Panašus:
- 4 metų vaikas nekalba? Patarimai tėvams ir specialistų rekomendacijos
- 2 metų vaikas nekalba? Sužinokite pagrindines priežastis ir kada kreiptis į specialistus!
- 1 metų vaikas nekalba: pagrindinės priežastys ir efektyvūs sprendimai tėvams
- Atraskite Plaukų Losjono su Placenta Stebuklingą Naudą ir Įspėjamą Šalutinį Poveikį!
- Berimas ant sėdmenų vaikui: sužinokite pagrindines priežastis, simptomus ir efektyviausius gydymo būdus!