Daug tėvų neturi jėgų susivaldyti, kai mato, jog vaikas peržengė visas leistinas jam ribas. Svarbiausias dalykas - nustatykite leistinumo ribas ir patys jų laikykitės. Neklusnumas užprogramuotas vaiko prigimtyje ir būtent jo dėka vaikai gali tyrinėti juos supantį pasaulį ir megzti santykius su suaugusiais. Mums, tėvams, reikia mokytis pastovėti už save, tada vaikas bus tikras, kad suaugusieji, pavojaus metu, jį apgins, o ne paliks likimo valiai.
Bet jeigu jau vis dėlto taip įvyko ir jūs nesusilaikėte, tai palaukę, kol praeis krizė, pasistenkite paaiškinti vaikui, kad nenorėjote to daryti, tiesiog jo elgesys jus išprovokavo. Galų gale mušimas yra paprasčiausiai neefektyvus. Vaikas nusileidžia jums ne dėl to, kad suvokė savo kaltę, o iš baimės.
Kraštutinumai auklėjant vaikus
Taigi, štai du kraštutinumų auklėjant savo atžalas pavyzdžiai - žiauraus griežtos drausmės šalininko ir lepinančio savo vaikus, per daug nuolaidaus tėvo atvejai. Tarp šių dviejų kraštutinumų egzistuoja begalinės kombinacijos. Vienos atneša gerų rezultatų, kitos tragiškai žlunga.
Maištingasis rašytojas Elbertas Hubbardas, drauge su žmona žuvęs laivo Lusitania katastrofoje, yra aprašęs tikrą istoriją apie vieną tėvą, kuris nepaprastai žiauriai elgdavosi su savo vaikais. Savo knygoje „Elberto Hubbardo filosofija“ autorius pasakoja apie kaimyną, turėjusį iš storos odos išrėžtą 3 pėdų ilgumo diržą su kutais, kuriuo jis kasdien mušdavo kelis iš savo dešimties vaikų. Hubbartas gyvai pavaizduoja šiurpią sceną, kai šis tėvas nusprendė nubausti savo 15 metų dukterį už tai, kad ji išleido dešimt centų žydram kaspinėliui ir juo pasidabinusi pasirodė sekmadienį bažnyčioje.
Šį atsitikimą Hubbardas įtraukė į knygą norėdamas paremti savo teoriją, teigiančią, jog daugelis ligų, būdingų vaikams ir paaugliams, yra tik žiaurios prievartos prieš juos logiška išdava. Jo požiūriu, kai žmogiškoji būtybė patiria sukrėtimą, sielvartą, skausmą ar pyktį, jos fizinis gyvybingumas sumažėja iki tokios ribos, kai ją lengvai įveikia bet kokia pasitaikiusi liga.
Visiems jo aprašytos šeimos nariams nesisekė gyvenime. Duktė, kurią tėvas mušė diržu, mirė vos 18 metų nuo sekinančios džiovos. Vienas iš berniukų vėliau tapo garsiu arkliavagiu. Visa tai patvirtina, ką kartą yra parašęs Jamesas Douglas: „Jei kada būtų parašyta žiaurumo istorija, ji pripildytų tūkstančius tomų, o didžiausią dalį sudarytų žiaurumo vaikų atžvilgiu aprašymas“.
Kita vertus, žinome nesuskaičiuojamą daugybę pavyzdžių, kai vaikų gyvenimą sužlugdo ir sugriauna per daug nuolaidūs, neišprusę, silpni tėvai. Per didelio nuolaidžiavimo vaikams klasikinis pavyzdys - Absalomo, trečiojo Dovydo sūnaus, istorija. Absalomą, reto grožio vaiką, nuo mažiausių dienų lepino jo nuolaidieji tėvai. Jis žengė saulėtu taku nuo ankstyvos jaunystės iki brandaus amžiaus, skindamas viliojančius geismų vaisius, gausiai augusius aplink jį, ir gardžiuodamasis jais iki soties. Jis nebuvo visiškai blogas. Jis buvo vienas tų nerūpestingų, beatodairiškų jaunuolių, taip gerai mums pažįstamų šiandien. Įstatymas jam nieko nereiškė.
Viena Absalomo blogo charakterio priežasčių buvo tėvų nuolaidžiavimas. Dovydas, nepaisant savo dorybių, buvo per daug švelnus tėvas. Jaunuolis niekada nepatyrė griežtos disciplinos, suvaržymų, apsimarinimo ir susivaldymo - esminių dalykų tvirto ir dorybingo charakterio formavime. Absalomas buvo išlepintas vaikas, išnešiotas pataikavimo sterblėje, įpratęs visuomet elgtis savaip, tuo tarpu jo mylintis tėvas buvo beveik aklas jo ydoms iki pat paskutinės minutės.
Vaikų teisės ir tėvų autoritetas
Ankstesniais laikais vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, su jais tėvai galėjo elgtis kaip nori. Spartiečiai išsigimusius ar nenorimus vaikus palikdavo kalnuose mirti. Pagoniškoje Romoje, kaip tik jos šlovės zenite, gyvavo paprotys palikti nepageidaujamus kūdikius gatvėje. Išplitus krikščionybei, ši nuostata pasikeitė.
Nuo pat krikščionybės aušros Bažnyčia darė viską, ką galėjo, kad paremtų įstatymus, užtikrinančius fundamentalias tėvų ir jų vaikų teises. Bažnyčios nuomonė visada buvo ta, kad tėvai autoritetą vaikams įgyja ne iš valstybės, o tiesiogiai iš Dievo. Šeima yra ankstesnis vienetas už valstybę, kuri savo egzistenciją tiesiogiai gauna iš žmonių, arba, kitaip tariant, iš šeimų ir pavienių asmenų, ir tik galiausiai - iš Dievo. Aš tai paminėjau, nes kalbėdami apie vaikus liečiančius įstatymus, turėsime omeny tik tuos įstatymus, kurie neprieštarauja tėvų autoritetui.
Tėvų kompetencija ir pasiruošimas
Nė vienas autorius negyvens tiek ilgai, kad sugebėtų parašyti išsamią studiją apie moralinę bei fizinę žalą, kurią vaikams padaro nekompetentingi bei neišprusę tėvai. Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima.
Tačiau pažvelkime į du jaunus žmones, besiruošiančius susituokti: jie susitinka šokiuose, padraugauja kelis mėnesius ir neperskaitę nė vienut vienutėlės knygos apie santuoką, skuba prie altoriaus, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, jiems bus stebuklingai įkvėptas sakramento metu arba kad užteks vien paprasto instinkto. Šekspyras yra parašęs: „Labiausiai paplitusi žmonijos blogybė yra kvailumas ir neišmanymas“ - koks jis buvo teisus!
Daugelis vyrų ir moterų skuba sukurti šeimą visiškai tam nepasirengę ir nepasiruošę, ir klaidos, kurias jie daro augindami vaikus, palieka jiems nepataisomą žalą - žalą, kuri gali tęstis per kartų kartas. Pasiklauskite bet kurio šiandieninio psichiatro, ir jis jums papasakos daugybę pavyzdžių apie asmenis, kuriems prireikė jo pagalbos dėl kvailų klaidų, įvykusių jų formavimosi metuose dėl jų tėvų kaltės. Aplankykite bet kuriuos pataisos namus, ir ten pamatysite kenksmingo tėvų elgesio rezultatus.
Vaikų atstūmimas
Iš pirmo žvilgsnio skaitytojai bus linkę manyti, kad situacija, kai vaikai jaučiasi tėvų atstumiami, pasitaiko retai, tačiau iš tiesų tai yra labai paplitę. Šį tėvų trūkumą galima įžvelgti pernelyg dažnai paplitusioje tėvų elgesio su vaikais formoje, kai vaikas nuolat ujamas, graužiamas, baramas, dažnai mušamas. Tokių tėvų vaikai retai sulaukia pagyrimo žodžių, jie yra ignoruojami, ryte ir grįžę iš mokyklos jie pasveikinami akmenine tyla, jiems neleidžiama dalyvauti šeimos pokalbiuose.
Agnes, mažoji didžiojo vokiečių dailininko Albrechto Diurerio duktė buvo nekalta motinos atstūmimo auka. Ponas J. R. „Šiuo atžvilgiu, ponia Diurer nelabai rūpinosi savo dukterimi. Kadangi ponia Diurer niekino savo vyrą, ji smogė jam per jo paties dukterį. Kaip pastebi p. Stodartas, „vaikas buvo labai panašus į tėvą savo išvaizda, temperamentu, elgesiu, be to, motina pavydėjo nepaprasto mažosios prisirišimo prie tėvelio, dėl ko vaikas nebepatirdavo motiniškų bučinių ir galiausiai buvo visiškai perleistas tarnaitės globai“.
Nėra didesnės tėvų kvailystės kaip atstumti vaiką vien dėl to, kad jis nėra tos lyties, kaip norėjo jo gimdytojai. Kadangi tokie tėvai dažniausiai yra griežti ir valdingi, jie dažnai užmaskuoja savo tikruosius motyvus sakydami, kad vaikams bus į naudą griežtas auklėjimas. Jie randa paguodos Šv. Rašto tekste: „Kas gailisi rykštės, tas nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, tas pataiso rykšte“ (Pat 13, 24), bet neatsimena šv. Pauliaus žodžių: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 1).
Pernelyg dažnai norime, kad mūsų vaikai atitiktų tokį gyvenimo būdą, kokį mes gyvenome prieš 25 metus. Laikai keičiasi, papročiai keičiasi, metodai keičiasi.
Vaikų ugdymo dėsniai ir principai
Nors nėra universalios vaikų auklėjimo formulės, vis dėlto esama tam tikrų bendrų vaikų ugdymo dėsnių ir principų, kuriuos galima pažinti studijuojant vaikus. Kai kurie tėvai sudaro ilgalaikį planą, kaip išugdyti savo vaikus. Šv. Paulius išreiškia pagrindinę tauraus vaikų auginimo mintį sakydamas: „Auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“.
Samuelis Smilesas yra parašęs: „Pirmoji moralinės disciplinos ir visa ko gero seminarija yra šeima; po to eina bažnyčia ir mokykla; o dar po to - pasaulis, didžiausia praktinio gyvenimo mokykla. Tvarkingiausi namai yra tie, kur vyrauja tobuliausia disciplina ir kartu ji yra mažiausiai jaučiama. Moralinė disciplina veikia lyg gamtos dėsnių jėga. Nepaprastai svarbu, kad tėvai mokėtų skirti discipliną ir bausmę.
Disciplina yra apibrėžiama kaip lavinimas, kuris koreguoja, praturtina, sustiprina ir patobulina; tuo tarpu bausmė yra apibrėžiama kaip pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo. Taigi matome, kad šie žodžiai reiškia visai ką kitą. Bausmės tikslas yra sukelti pažeidėjui skausmą už padarytą blogį, o disciplina turėtų būti savivertės ir savikontrolės vystymas. Jei tai turėsime galvoje, vaikai bus rečiau beprasmiškai mušami.
Vaikams reikia taisyklių, ir jie nori joms paklusti. Jie norėtų išgirsti, kas yra bloga ir kas yra gera, kaip daryti tai ir tai, jiems reikia švelnaus tėvų patarimo. Jei jūs užkraunate bereikalingą naštą mažų vaikų atminčiai ir tikitės iš jų savarankiško mąstymo susidūrus su sudėtingomis problemomis - jūs reikalaujate neįmanomo. Jiems trūksta teisingo nusistatymo, informacijos bei patirties. Jiems reikia vadovauti tokiose srityse kaip maistas, miegas ir bendra sveikatos priežiūra.
Išlaikyti discipliną bus lengviau, jei prieš aiškindami vaikui, ko iš jo norite, žiūrėsite, kad vaikas būtų fiziškai pasiruošęs ir kad būtumėte patraukę visą vaiko dėmesį. Atsižvelkite į vaiko natūralų lėtumą. Kalbėkite aiškiai ir lėtai, kartokite, aiškinkite ir įrodykite. Padarykite paklusnumą kiek įmanoma malonesnį ir pabandykite suprasti, kad tai, kas atrodo atviras nepaklusnumas, yra paprasčiausia reakcija į kažką mažiau įdomaus ar mažiau suprantamo nei veikla, į kurią vaikas yra įsitraukęs tuo metu, kai buvo duotas įsakymas.
Jei vaikas atkreipė dėmesį į jūsų reikalavimą ir atliko tai, ko buvo prašomas, nepamirškite parodyti jam savo pasitenkinimo. O pirmiausia, būkite nuoseklūs reikalaudami. Jei prinešti smėlio į namus pirmadienį yra tabu, to neturėtų būti leidžiama ir trečiadieniais bei penktadieniais. Nepastovumas sugriauna discipliną! Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti.
Geriausi šiuolaikiniai specialistai mano, kad fizinės bausmės - pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį - gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų. Jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama gali būti vien tik dėl blogo elgesio, kuriam mes norime užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero paskatinimui. Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų izoliuodami ar ignoruodami kaltininką. Kiti panašaus efekto sulaukia sulaikydami malonumus. Kitaip tariant, vaikai reaguoja skirtingai, ir galima išbandyti skirtingus metodus, kol atsirinksime geriausią.
Jei baudžiate, bauskite tam, kad ištaisytumėte kaltę, o ne tam, kad suvestumėte sąskaitas su vaiku. Kun. Mažiau problemų dėl disciplinos kiltų, jei tėvai labiau rūpintųsi gerais vaikų atliktais darbais nei blogais. Seras Richardas Steele‘as rašė: „Tikiu, kad sunku įsivaizduoti labiau trokštamą malonumą, kaip nuoširdų pagyrimą, nesumišusį nė su truputėliu pataikavimo“.
Jei ji būtų buvusi mažiau protinga, ji būtų galėjusi pasakyti: „Kvailas vaike, nešvaistyk laiko veltui ir neterliok kambario tokiomis nesąmonėmis“, ir kokios tragiškos būtų tokių žodžių pasekmės. Pagyrimas yra didžiulė jėga vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo.
„Mūsų patys geriausi pagalbininkai disciplinai išlaikyti yra meilės ir švelnumo jausmai, atidumo ir paslaugumo dvasia, pasirengimas atsiduoti ir pasiaukoti, kurie sudaro ir šeimyninio gyvenimo pagrindus. Įmanoma, kad vaikas būtų gana šiurkščiai nubaustas ir kartu taip stipriai jaustų švelnų bei šiltą tėvų rūpestį, kad tai jam nepadarytų jokios žalos.
Baudžiant vaikus labai svarbus protingas spendimas. Tėvai, uždarę vaiką tamsioje spintoje, gali jam padaryti nepataisomą žalą. Vėliau, kai tas vaikas užaugs, jis gali labai kentėti dėl tokios traumos, kad net n...
Vaiko paklusnumas - prigimtis ar įgytas bruožas?
Vienas vaikas auga paklusnus, kitas nelabai. Vienu darželio auklėtojos ir mokytojai džiaugiasi, kitu ne. Ar vaiko paklusnumas yra prigimtinis ar įgytas? Kartais pasiskundžiame, kad vaikas neklauso. Įdomu ar jis privalo klausyti paliepimų?
Jeigu mažylis neklauso paliepimų arba jų „negirdi“, mes, psichologai, sakome, kad jo elgesys yra opoziciškas (vaikas priešinasi), ir tai vadiname opoziciniu neklusnumu. Antra vertus, vaikas pats savo dienotvarkės dar negali susidėlioti. Tai suaugusiųjų pareiga. Pavyzdžiui, tėvai turėtų aiškinti vaikui, kad jo pareiga yra kas rytą valyti dantis.
Vaikas gali priešintis ir tada, jeigu paliepimų per daug ir nepaliekama erdvės jo paties valiai išreikšti. Paliepimai turėtų būti tokie, kad vaiko dienotvarkė taptų aiški ir tuo pačiu metu mokytų jį daugelio dalykų, juk kaip tik per juos mokome vaikus. Reikia būti atidiems, nes vaiko pasipriešinimas gali rodyti, kad jam reikia pagalbos. Gali būti, kad reikalavimai vaikui per dideli, nesupranta, ko iš jo norite, gal netinkamu tonu kalbate… O gal tiesiog fiziškai blogai jaučiasi ir nemoka to išreikšti žodžiais, todėl išreiškia priešindamasis.
Galima sakyti, kad taip, nes vaiko egzistencija labai priklauso nuo tėvų meilės, juk gimsta jis bejėgis. Jeigu tėvai jo nemyli, tai ir gyvybiniai poreikiai gali būti nepatenkinti. Todėl vaikas iš prigimties siekia ir nori tėvų meilės bei palankumo. Na, o vienas būdų tą palankumą gauti yra paklusti tėvams ir jiems įtikti, būti tokiam, kokio jie nori.
Tačiau jeigu klusniam mažyliui tėvai neparodo meilės, jis dėmesio išsikovoja kitaip - netinkamu elgesiu. Vaikui baisiausia yra abejingumas. Jeigu mažylis visą laiką vykdo tėvų paliepimus, o tėvai niekaip į tai nereaguoja, nepagiria, nerodo savo palankumo, gali pradėti elgtis priešingai - nebedaryti ko liepiamas. Dažnai būna, kad klusnus, nuolankus, geras vaikas tėvams atrodo savaime suprantama, todėl neteikia tam reikšmės.
Natūralu, kad žmogus išgyvena įvairius jausmus - ir pyktį, ir baimę, ir liūdesį, ir džiaugsmą. Jeigu tėvai iš vaiko tikisi tik malonaus elgesio ir pozityvių, ramių jausmų, neleidžia jam pykti, bijoti, liūdėti, aišku, kad pamažu išmoks nuo savo jausmų atsiriboti. Užaugęs jis gali būti visiškai bejausmis, elgtis taip, kaip reikia, ir niekada nerodys savo tikrųjų jausmų. Netgi vengs aplinkybių, kurios gali paskatinti atskleisti jausmus, taigi vengs ir santykių su žmonėmis. Palaikys tik paviršutiniškus, formalius santykius, bet ne artimus ryšius.
Psichologijoje yra toks terminas: „Žmogus, turintis nulaužtą stuburą.“ Vaikas, kurį kada nors vaikystėje labai smarkiai nubaudė, taip smarkiai, kad jis suprato - arba paklus, arba neišgyvens, gali išaugti be savo nuomonės. Bus visiškas prisitaikėlis ir darys tik tai, ką liepia kiti. Žmogus be entuziazmo, be savų vertybių ir iniciatyvos. Jis vadovausis tik primestomis vertybėmis.
Jeigu vaikas paklūsta, nes bijo tėvų, bijos ir pasakyti, kad toks auklėjimo būdas jam netinka. Paauglys, jeigu yra gana energetiškai stiprus, gali labai maištauti prieš tėvus. Antra vertus, vaiką kausto ir kitokia baimė, kuri yra susijusi su pagarba tėvams, nes jie daugiau žino, yra stipresni.
Jei mažylis sako: „Dar truputį pažaisiu ir tuoj eisiu miegoti“, galima sakyti, kad formuojasi laisva asmenybė. Vadinasi, vaikas nebijo tėvams pasakyti, ko nori, gali tartis su jais, laisviau bendrauti. Kitas, netobulas, variantas: vaikas arba paklūsta, susideda žaislus ir jausdamas pyktį nueina miegoti, arba ima pykti, derėtis, aiškintis, kol būna nubaustas.
Tėvai taip pat turėtų stengtis suprasti vaiką, parodyti pagarbą jo veiklai, poreikiams, erdvei. Reikia nepamiršti, kad vaikui negalima aklai primesti savo valios, ypač jei tai tėra emocinis impulsas: mama pavargo ir nusprendė, kad jam metas miegoti.
Jeigu namuose yra griežtos taisyklės, kurių visi laikosi, aišku, kad vaikai siaus už namų ribų. Konfliktas gali įsižiebti dėl paprasčiausio dalyko. Tėvams dažnai reikia kūrybiškumo ir kantrybės. Nėra sunku nukreipti vaiko dėmesį. Jeigu matote, kad vaikas užsispiria, paprasčiausias sprendimas yra pakeisti temą.
Tėvai privalo rūpintis vaikų sveikata. Tokiu atveju reikia aiškinti ir išreikalauti, kad mautųsi pirštines. Nekalbu apie „neigimo periodą“, kuris būdingas 2-3 metų mažyliams (į viską reaguoja žodeliu „ne“).
žymės: #Vaika
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- 5 metu vaiko spaudimas: norma ir nukrypimai
- Infacol Kūdikiams: Nekilnojami Atsiliepimai ir Nepakeičiami Patarimai Tėvams
- Ar tėvams nesusituokus galima krikštyti vaiką katalikų bažnyčioje? Sužinokite visas taisykles!