Vaiko psichologija - žmogaus raidos psichologijos šaka, tirianti vaiko psichikos raidą ir dėsnius. Ji apima kūdikystės, ankstyvosios vaikystės, ikimokyklinio amžiaus vaikystės, jaunesniojo mokyklinio amžiaus, paauglystės ir vyresniojo mokyklinio amžiaus psichologiją.
Vaiko psichologijos specifiką lemia tai, kad vaiko psichika keičiasi labai sparčiai, kiekvienas vaikystės tarpsnis sudaro prielaidą tolesnei psichikos raidai. Vaiko psichikos raidą skatina, jo psichikos funkcijas lavina turininga ir įvairi aplinka, bendravimas; ypač reikšmingas vaiko bendravimas su motina.
Motina patenkina vaiko svarbiausius poreikius: emocinio sąlyčio, supratimo, pažinimo, saugumo. Trūkstant bendravimo su motina vaiko psichinė raida gali sutrikti. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi sensityviuosius periodus.
Paauglystės laikotarpis
Plačiai žinomoje psichodinaminėje Eriko Eriksono (1963) raidos teorijoje paauglystės (12-18 m.) amžiaus tarpsnis apibūdinamas kaip savojo tapatumo atradimo siekis ir vaidmenų sumaištis. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa vis labiau nepriklausomi ir sprendžia savasties, individualumo klausimus. Jiems svarbu pažinti save ir intensyviai tyrinėti savąjį identitetą, priimti asmenines vertybes, įsitikinimus, tikslus. Dėl šių paieškų keičiasi santykiai šeimoje, mokykloje, draugų grupėse.
Gali ištikti autoritetų krizės, nusivylimas jais, nes paauglystėje pradedama abejoti, kritiškai vertinti vyresniųjų elgesį, komunikaciją ir perduodamas tiesas, jautriai reaguojama į neteisybę bei prieštaravimus. Santykiai su tėvais, kuriais mažesni vaikai pasitiki savaime ir kurių klauso nekeldami klausimų, paauglystėje patiria daugiausiai trinties ir perversmų.
Socialinių mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas savo knygoje „Vaiko ir paauglio psichologija“ rašo: „paauglys su susižavėjimu atranda, kad niekas nieko jam negali įrodyti, jei jis nenorės būti įtikintas, kad kiekvienam argumentui galima rasti kontrargumentą ir kad norint ginčytis, tai galima daryti be galo. Visa tai išbandyti kartais pasirodo taip smagu, kad ima atrodyti, jog ginčijimasis ir atsikalbinėjimas tapo smagiausiu paauglio užsiėmimu“.
Tačiau tai nevyksta be tikslo - gebėjimas konfrontuoti savo autoritetams, tapimas savarankiškesniu, savo ribų įtvirtinimas ir atsiskyrimas nuo tėvų yra vienas pagrindinių paauglystės siekinių. Skirtingi savasties vaidmenys išbandomi eksperimentuojant, tad kartais paauglių elgesys gali būti itin kontrastingas.
Aprašyti raidos procesai yra natūralūs, jie padeda išmoktos vaikiškos moralės tiesoms peraugti į gyvą suaugusio asmens etiką, formuoja vidinius įsitikinimus ir vertybes. Jei raidos procesas sklandus, vaidmenys tarpusavyje integruojami į vientisą tapatumą, nebelieka sumaišties, išryškėja gyvenimo kryptis, vyrauja pusiausvyros, saugumo ir laimės jausmas.
Tuomet jaunas suaugęs žmogus tampa brandus, geba priimti kitus asmenis ir jų požiūrius, nepaisant skirtumų, gali užmegzti artimą ryšį. Iš kitos pusės, jei ši raidos stadija klostosi nesėkmingai, gyvenime įsivyrauja vaidmenų sumaištis.
Fizinės akceleracijos procesas
Pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas fizinės akceleracijos procesas - vaikų bei paauglių fizinio brendimo greitėjimas, lyginant su ankstesnėmis kartomis. Kita vertus, mąstymo raida lyginant su praeities kartomis lėtėja.
Tai paaiškinti galima tuo, kad vaikai ilgiau išlieka priklausomi nuo tėvų, yra ilgiau finansiškai išlaikomi, patiria mažiau gyvenimo nepatogumų, dėl kurių reiktų kovoti, neugdo savarankiškumo. Išmaniųjų technologijų populiarėjimas leidžia greičiau pasiekti reikalingą informaciją, įdedant mažiau pastangų.
Vyksta mažiau socialinių sąveikų - nuo pat mažens vaikai su bendraamžiais rečiau žaidžia vaidmenų ar sportinius žaidimus, nes šuos keičia kompiuteriniai žaidimai. Taip įgyjama mažiau gyvenimiškos patirties.
Kūniški pokyčiai
Kalbant apie kūniškus pokyčius ir jų keliamus emocinius iššūkius, daliai vaikų jie prasideda gana staigiai ir greitai, greičiau nei įmanoma juos įsisąmoninti ir priimti. Kūnui keičiantis vaikai patiria nepatogumo, gėdos, pasimetimo jausmus, gali nuvertinti savo išvaizdą ar skirti labai daug laiko grožio ritualams.
Pastarieji padeda lengviau išbūti būsenoje, kurios nekontroliuoji, padeda pažinti savo kūną ir su juo susidraugauti. Tėvų požiūris į šiuos klausimus gali padėti arba dar labiau apsunkinti paauglio kūno pokyčių priėmimo procesą.
Tėvų vaidmuo
Svarbu suprasti išvaizdos klausimų jautrumą ir gerbti asmeninę paauglio erdvę, negalima pašaipiai komentuoti lūžinėjančio dėl mutacijos balso, atsirandančio plaukuotumo, apvalėjančių klubų ar kitų lytinės brandos požymių. Šiuo laikotarpiu itin svarbu stiprinti tarpusavio vaikų ir tėvų ryšį, kad, esant poreikiui, suaugęs būtų prieinamas pokalbiui bet kokiomis temomis.
Tai įgyvendinti padėtų bendros smagios veiklos kartu: maži bendri grožio ritualai, pramogos, pokalbiai nepatogiomis temomis patogioje, saugioje aplinkoje, filmų žiūrėjimas ir aptarimas, kelionės ir t. t.
Šiuolaikiniai paaugliai
Šiuolaikiniai paaugliai susiduria su specifinėmis problemomis, nes lytiškai bręsti pradeda anksti, o emociškai, protiškai, dvasiškai subręsta bent dešimtmečiu vėliau. Be to, viešoje erdvėje jie mato daug seksualizuotos informacijos, erotinio turinio, kas taip pat veikia jautrų jauno žmogaus mąstymą.
Visa tai susiję su įvairiomis rizikomis: per anksti pradėti romantinius santykius, dar negebant išsaugoti ir puoselėti ilgalaikio ryšio, nenumatyti galimų pasekmių, būti emociškai sužeistam, pradėti lytinį gyvenimą, neplanuotai pastoti, užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis ir kt.
Krikščioniškas ugdymas
Šiame kontekste krikščioniškas ugdymas, kuriame daug dėmesio skiriama temoms apie pagarbą savo kūnui, atsakomybę už kitą ir emociškai saugius monogamiškus santuokinius lytinius santykius, paremtus abipuse meile, įgyja dar gilesnę prasmę. Šios dorybės negali būti primestos iš išorės tėvų ar ugdytojų.
Bet kokia kritika vaiko išvaizdai ar aprangai turėtų būti išsakoma nesumenkinant jo orumo - švelniai ir išmintingai. Juk daugybė paauglių tiesiog nežino, kaip įsipatoginti pasikeitusiame savo kūne, jiems nelengva atrasti, kokia apranga jiems tinka, kaip galėtų jaustis laisvai.
Kiekvienas bręstantis asmuo rizikingas situacijas gali numatyti, jei įsiklauso į savo širdį. Mūsų kūnas per natūralius drovumo ar kuklumo jausmus nuo pat mažens suteikia natūralią apsaugą ir padeda orientuotis pasaulyje, brėžti saugesnes ribas santykiuose su aplinka, saugoti savo ir kitų vertę ir orumą.
Apskritai, kuklumas ar drovumas neturėtų būti siejami su nepasitikėjimu savimi, suvaržymais ar saviraiškos apribojimais. Jie, priešingai, atveria kelius į didesnę laisvę jaunam žmogui augti, bręsti, skleistis, patirti „čia ir dabar“ momentus, tačiau neišbarstyti savęs.
Juk paauglystė skirta susidraugavimui su savimi ir visais savo jausmais, saugiems pasaulio tyrinėjimams, profesinio pašaukimo paieškoms, kūrybai, ilgiems pokalbiams, pirmiems įsimylėjimams, kelionėms, talentams, sportui, nuotykiams, asmenybės išsiskleidimui - tikrų tikriausiam sužydėjimui.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- 5 metu vaiko spaudimas: norma ir nukrypimai
- Šokiruojanti Tiesa Apie Kūdikį, Gimęs Su Senstančio Žmogaus Bruožais – Sužinokite, Kaip Tai Veikia Senėjimą!
- Smagiausi Šliaužtinukai Naujagimiams: Geriausi Atsiliepimai ir Ekspertų Rekomendacijos