Su pokyčiais susiduriame kasdien. Tyrimai rodo, kad pradėjus lankyti darželį, kai šalia nėra mamos, vaikams būna labai sunku. Per pirmąsias 2 savaites streso lygį atspindinčio hormono - kortizolio koncentracija organizme išauga dukart (padidėja 75-100 proc.) ir išsilaiko per visą buvimo darželyje laiką.
Kad vaikas, ar kitas, vyresnis žmogus išgyvena streso būseną, galime įtarti, kai jis įsitempęs, nenori imtis jokios veiklos, nesidomi kitais bendraamžiais, auklėtojais ar aplinka.
„Kai išgyvename pokyčių stresą, mūsų smegenyse tarsi pradeda liepsnoti laužas. Jei ugdymo įstaigoje vaikų priežiūros kokybė aukšta - jis gali rusenti palengva, bet gali įsiplieksti ir labai stipriai, iki visiško gaisro, valią paralyžiuojančių panikos atakų. Asmeninis ryšys su mokytoju, darželio auklėtoju ar kitu suaugusiuoju, kam vaiką patikite - tai sėkmės raktas į vaiko adaptaciją.
Mokytoja vaikui yra tai, kas yra stabilu, kas kasdien pasitinka, nusišypso, apkabina, nestokoja dėmesio. Kai vaikas asmeniškai pažįsta mokytoją, klasės draugus, mokykla jam tampa kažkuo daugiau, negu tik pastatu ar sienomis.
Iš pirmo žvilgsnio niekutis, nedidelis ir nereikšmingas daiktas - kaštonas, rastas pakeliui į darželį, mamos segtukas, tėčio pirštinė - vaikui gali reikšti labai daug. Jei tokį nešiojasi kišenėje, gali į jį įsitverti, kai liūdna, neramu, baisu ar vieniša.
Įsitverti galima ne tik daikto, bet ir rutina, ritualu tapusios veiklos. Pavyzdžiui, prieš vedant vaiką į darželį, drauge išgerkite arbatos; arba keliaudami į grupę - skaičiuokite, kiek žingsnių nuo lauko durų iki spintelės.
Vardan to, kad vaikas jaustųsi ramiau, tėvai taip pat turėtų kontroliuoti savo elgesį su vaiku: nurimti, neskubėti, susitvarkyti su savo įtampa ar nerimu, nes tai persiduoda aplinkiniams. Kiekviename pokytyje yra ne tik sunkumų ar iššūkių, bet ir pozityvių, teigiamų dalykų - kas nepalaužia, tas užaugina. Svarbu turėti galvoje visas galimas rizikas bei elgesio modelius joms nutikus; tačiau dar svarbiau - įžvelgti pozityvią permainų pusę.
Ne retai pasitaikanti tėvų klaida - gąsdinantys „padrąsinimai“, tokie, kaip: na, ten tai sužinosi, ten tave išmokys, kaip reikia valgyti, tvarkytis, mokytis ar dar ką nors daryti. Jei norite padėti vaikui adaptuotis, reikėtų stengtis mažinti jų nerimą, žvilgsnį nukreipiant į gerąją pusę.
Jei vaikas išgyvena stiprias emocijas, negalima jo dar labiau gąsdinti. Pasitaiko atvejų, kai mama ar tėtis sako darželinukui, kad jei verksi, neateisiu Tavęs pasiimti… Po tokių „padrąsinimų“ padaugėja darbo psichiatrams ir psichologams. Beje, panašūs gąsdinimai labai sunkūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Pabėgti nuo sunkumų - nepavyks. Nesistenkite nusukti, nematyti, išvengti sunkumų. Jei vaikas ko nors klausinėja, pavyzdžiui, kaip ilgai jam reikės pasilikti darželyje, tėvams vertėtų suprantama kalba jam paaiškinti, kada ateis jo pasiimti: „pamiegosi, pavalgysi, pažaisi - ir susitiksime“.
Jei pažadėjote, būtinai laikykitės duoto žodžio, priešingu atveju prarasite vaiko pasitikėjimą. Pavyzdžiui, jei, sutartu laiku neateisite vaiko pasiimti iš darželio, jam bus tikrai labai baisu jūsų laukti; jis greičiausiai galvos, kad Jums kažkas atsitiko. Gali taip nutikti, kad jis nebe pasitikės jumis ateityje, ir ne tik pasiėmimo iš darželio, bet ir kitais klausimais.
Gali būti, kad po visos darbo dienos naujoje ugdymo įstaigoje vaikas nebenorės eiti namo, atsikalbinės ir priešgyniaus. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikui labai patiko. Permainų laikotarpiu vaikas gali greičiau pavargti, jautriau reaguoti į kasdienius įvykius.
Turbūt daug kas yra susidūrę su tokiomis dienomis, kurios atrodo pilkos, sunkios ir nuobodžios. Tokią dieną nieko (tikrai visiškai nieko) gero ir pozityvaus nebūna įvykę. O jei tokiu metu paklaustume savęs, ar tikrai nieko? Ir jeigu iš tiesų jaučiasi, kad per dieną taip nieko ir nenuveikta, ką tokio būtų galima padaryti, kad visgi ją išgelbėti ir paversti pozityvia?
Norėdamas padėti sau ir kitiems atsakyti į šituos klausimus 2012 metų lapkritį pradėjau asmeninį eksperimentą, kurį pavadinau „365 pozityvios dienos“. Aš sugalvojau, kad kiekvieną dieną užsirašysiu koks pozityviausias įvykis man tądien nutiko ir tai darysiu lygiai metus - 365 dienas. Įsipareigojau ką nors parašyti kiekvienai dienai, tai reiškia, jei vieną dieną praleisčiau, vėliau už praleistas dienas vis tiek turėčiau atsiskaityti.
Ką reiškia „pozityvus įvykis“? Tai bet koks įvykis, kuris dieną pavertė nors kiek geresne. Projektas užtruko truputį ilgiau nei planavau - 385 dienas. Jį pabaigiau 2013 m. lapkritį ir dabar dalinuosi savo patirtimi.
Kasdienis rašymas
Tam, kad kiekvieną dieną pasižymėčiau kas pozityvaus įvyko, buvo būtina pradėti rašyti kas dieną ir jokiu būdu neatidėlioti rašymo net porai dienų. Na ar gali dabar prisiminti kas buvo prieš tris dienas? Jei taip - tavo atmintis trigubai geresnė už mano, arba tą dieną įvyko kas nors tikrai ypatingai pozityvaus.
Tikrai taip būdavo, kad patingėjus ar pamiršus vakare parašyti, kelių paskutinių dienų įvykiai susipainiodavo galvoje ir reikėdavo gerai pagalvoti, kuris įvykis kuriai dienai priklauso. Dėl to, net išvažiuodamas į kelionę, žygį gamtoje - bet kur - turėdavau su savimi bloknotą, kuriame žymėdavausi pozityviausią dienos įvykį, kurį vėliau perrašydavau į švarraštį. Ilgainiui šis įprotis rašyti tiek įsišaknijo, kad pradėjau žymėtis daugiau visokių dalykų ir mano pozityviausių įvykių sąrašas pavirto tikru dienoraščiu. Taigi, nors savo pozityvumo projektą jau pabaigiau, pajutau dienoraščio rašymo naudą ir dabar jį rašau toliau.
Iš karto gali kilti natūralus klausimas: kada geriau rašyti? Ryte ir vakare? Šis dalykas toks pats individualus kaip pirštų antspaudai.
Net nesuradęs atsakymo aš jau galiu būti prirašęs puslapį ir ne vieną.Moralas - jei trūksta įkvėpimo, užduok sau šį klausimą. Rašyti gerai ir todėl, kad minčių dėstymas raštu yra gerokai lėtesnis būdas samprotauti, nei paprastas minčių gainiojimas.
Galvoje mintys lyg uodų spiečius zyzia aplinkui ir neduoda ramybės, nesupranti nei kiek jų, nei kur jos yra, o kai mėgini pagauti ir susikoncentruoti, tai tas pats kas mėginti pagauti uodą už straublio - gali mojuoti rankomis kiek nori, tačiau zyzimas nesiliauja. Raštu gi viskas kitaip. Viskas vyksta gerokai lėčiau nei galvoje, be to negali sau leisti išplaukusių vaizdinių, turi formuluoti prasmingus sakinius.
Raštu yra lengviau priimti sprendimus, išsirinkti vieną alternatyvą iš kelių ar ką nors apibendrinti. Tiesiog lengviau.
Pozityviausias įvykis
Atrodytų kas čia tokio - paėmei ir užrašei kas pozityviausio tą dieną atsitiko. Tačiau kartas nuo karto, paslapčia ir netikėtai atslenka tokios dienos, kurios atrodo niūrios ir pilkos. Tokiais momentais ateina suvokimas, kad negali kiekvieną dieną užkopti į kalną ar nuvažiuoti 100 km. dviračiu. Yra tokių dienų kurios nėra „OHO!“. Ir tos dienos taip pat turi pozityviausią įvykį, tiesiog jo pozityvumo lygis yra šiek tiek žemesnis.
Tokios dienos išmoko džiaugtis smulkmenomis, tokiomis kaip sniegas už lango, puikūs dienos pietūs valgykloje, išgirstas geras žodis, gabaliukas šokolado prieš pat einant rašyti. Kartais tekdavo atmintyje perkratyti visą dieną nuo ryto iki vakaro, kad atkasčiau nors kokią smulkmeną, kuri pilkai dienai suteikė nors šiek tiek ružavumo ar kitų spalvų.
Ir man visada pavykdavo, nebuvo taip, kad pozityvaus įvykio nebūtų. Kartais būdavo ir taip, kad mintis apie tą momentą, kai reikės ką nors užrašyti į dienoraštį versdavo mane stebėti aplinką ir galvoti: „Ar nevyksta dabar kas nors pozityvaus?“, „Ar aš galiu padaryti ką nors pozityvaus?“.
Padarius ką nors tikrai šaunaus iš karto ateidavo ramuma ir atsipalaidavimas, tarsi būčiau nuveikęs pagrindinį dienos darbą. Laiko planavimo įgūdžius taip pat šiek tiek pasitobulinau. Žinodamas, kad viena ar kita diena neturės jokių ypatingų įvykių, specialiai stengdavausi laiką planuoti taip, kad pozityvių įvykių tą dieną vis vien būtų. Dienos, o kartais ištisos savaitės, pavirsdavo iš anksto suplanuotų pozityvių įvykių virtine. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o dievas juokiasi.
Ir kartais mane gyvenimas nustebindavo netikėtais įvykiais, kurie būdavo kur kas pozityvesni už tai, ką sugebėdavau suplanuoti pats. Dar vienas labai įdomus pastebėjimas yra skirtumas tarp rutininės ir neįprastos (atostogos, savaitgalis, renginys, prezentacija) dienos. Jeigu rutininę dieną dažniausiai tekdavo ieškoti kas gi gero įvyko, ir nors kokį pozityvų įvykį prisiminęs iš karto puldavau jį rašyti, tai neįprastą dieną aš turėdavau didžiulį sąrašą įvykių iš kurių galima rinktis.
O dar įsivaizduok, kad tokį dienoraštį rašai jau ne pirmą mėnesį ir moki džiaugtis smulkmenomis. Kiek pozityvių įvykių pastebėsi? Oho! Lyg gyvenimo energiją sugertum kiekviena savo ląstele!
Skaitymas
Argi atlikus tokį darbą nekamuoja noras iš šono pažiūrėti į tai kas gavosi? Žinoma, kad kamuoja! Praleidau keletą tikrai įkvepiančių ir pozityvių dienų skaitydamas pozityviausiu kiekvienos savo dienos įvykius. Įsivaizduokite, 385 dienos ir visos pozityvios! Ir aš taip norėčiau! Vėl ir vėl!
Nors iš tikrųjų visi žinome, kad buvo ir šilto ir šalto, tiesiog užrašydavau tik tai kas man atrodė pozityvu. Ir suskaičiavau kokios žymos buvo paminėtos dažniausiai. Daugiausiai kartų buvo paminėti:
- Žmonės
- Darbas
- Kelionė
- Žygis
- Gamta
Ar tai reiškia, kad daugiausiai pozityvumo man suteikia kelionės ir žygiai gamtoje, darbas, bendravimas su žmonėmis? Gal ir taip, o gal ir ne.
Tada atrinkau geriausią kiekvienos savaitės pozityvų įvykį ir suskaičiavau žymas. Žiūrėk, kaip keičiasi rezultatai:
- Gamta
- Žygis
- Kelionė
- Nuotykis
- Menas
Darbe ir tarp žmonių praleidžiame tiek laiko, kad natūraliai dauguma pozityviausių įvykių yra gaunami iš jų, tačiau jei darbas ir supantys žmonės nėra įkvepiantys jų kuriami įvykiai yra nustelbiami kitų tos savaitės įvykių.
Manau, kad džiaugsmą suteikia ne žmonės kaip patys savaime, o tai ką veiki kartu su jais (žygis, kelionė, nuotykis). Kokį įkvėpimą man teikia rutininės dienos galima suprasti suskaičiavus kokiomis savaitės dienomis buvo daugiausiai pozityviausių savaitės įvykių. Taigi, savaitgaliais įvyko net 58% pozityviausių savaitės įvykių. O nemažai kitomis dienomis buvusių įvykių nutiko atostogų metu.
Tikrai norėtųsi savo kasdieninei veiklai suteikti daugiau pozityvumo, kad nesinorėtų savaitgaliais nuo jos bėgti į žygį, kelionę ar nuotykį… Taip pat suskirsčiau kiek pozityviausių įvykių „nutiko“, kiek „sukūriau“ pats. Taigi, aš sukūriau pats 46% pozityviausių dienos įvykių. Tačiau mano kūryba yra net 60% pozityviausių savaitės įvykių. Kitaip tariant mano paties idėjos ir veiksmai dažnai nustelbė aplinkoje įvykstančius įvykius.
Štai čia ir slypi mūsų visų tikroji galia - mes galime patys kurti savo gyvenimo įvykius kurie mus labiausiai veža, ir tą, bent jau remiantis mano eksperimento rezultatais, iš tiesų ir darome.
Pasidalinimas
Visą šį projektą atlikau pats vienas ir apie tai niekam nesakiau. Tiesiog žmonėms paklausus ką aš čia rašau, atsakydavau - dienoraštį arba kelionės aprašymą. Vienu žodžiu, dariau vieną, o sakiau kitą. Man atrodė, kad visas šis projektas yra nesąmonė, atsiradęs iš „neturėjimo kas veikti“, įdomus tik man pačiam ir niekam nenaudingas.
Pirmą kartą pasidalinus projekto rezultatais su gana ribotu žmonių ratu mane nustebino jų reakcijos. Jie mane gyrė už atkaklumą rašyti kasdien, gyrė pačią idėją, davė paskaityti savo draugams, vaikams, antroms pusėms ir net tėvams. Aš netgi įgijau pasekėjų, kurie šį mano projektą pakartojo patys ir kuriems projekto dėka kilo verslo idėjų. O dabar, žiūrėk, šis aprašymas jau atsiduria Debesylos puslapyje!
Ką tai reiškia? Tik pagalvok, kiek palaikymo aš būčiau gavęs jeigu būčiau paskelbęs apie projektą ankščiau? Galbūt ir pasekėjų būčiau radęs anksčiau, galbūt rašytume kartu ir galėtume reguliariai susitikti ir aptarti ką parašėme?
Ir čia kyla dar įžvalga: Jeigu Tau kilo beprotiška idėja, kuri yra nesąmonė, atsiradusi iš „neturėjimo kas veikti“ ir įdomi tik Tau - pasidalink ja. Negali žinoti kur link ji nuves! Perspėjimas - dalinausi savo projektu su žmonėmis pozityviai žiūrinčiais į tokius dalykus. Žiūrėk su kuo daliniesi ir Tu, nesakyk bet kam!
Rezultatai
Šio eksperimento rezultatas esu aš pats. Dabar esu geresnis pozityvumo ekspertas, galintis įžvelgti ką nors pozityvaus bet kuriame laiko intervale. Bet svarbiausia, kad tas įžvelgimas nebėra dirbtinas teigiamų dalykų prigalvojimas, tai iš tiesų tapo natūraliu mąstymo modeliu.
Tiesiog mūsų dienos yra savaime pilnos pozityvių įvykių darančių gyvenimą geresniu, tačiau mūsų pastabumas jiems yra labai atbukęs, taigi, tokia „pastabumo treniruotė“ gali būti naudinga bet kuriam žmogui.
2017 m. kovo mėn. papildymas: Šiuo metu vis dar rašausi pozityviausius įvykius, tačiau dabar apsiriboju trimis pozityviausiais savaitės įvykiais. Tai taip pat yra neblogas metodas ir savo pozityvų mąstymą palaikyti ir tuo pačiu įprasti nors vieną kartą per savaitę prisėsti ir pažiūrėti, ką gi gero nuveikiau.
Savaitės įvykių surašymas gal šiek tiek mažiau mokina džiaugtis smulkmenomis, tačiau padeda labiau susikoncentruoti į didžiausius ir svarbiausius gyvenimo siekius ir tikslus.
2018 m. sausio mėn. papildymas: Ilgai galvojau apie kokį nors pozityvumo judėjimą, kuomet žmonės kokiame nors puslapyje ar kokioje nors grupėje visi draugiškai kas savaitę skelbtų savo didžiausius pasiekimus ir šitaip drąsintų vienas kitą.
Bet yra viena priežastis, kodėl šito projekto taip ir nepradėjau - tai neišvengiamai paskatintų lyginimąsi su kitais, o lyginimasis su kitais yra vienas didžiausių pozityvaus mąstymo žudikų.
Taigi, džiaukimės tuo, kas iš tiesų džiugina mus - savo pačių pergalėmis ir pasiekimais, be jokio įsipareigojimo gauti láikų ar dėmesio! Čia gimsta pasiūlymas Tau - pradėk savo pozityvumo eksperimentą! Tegu tai būna 30 pozityvumo dienų arba 10 pozityvumo savaičių.
Panašus:
- Atraskite Neįtikėtinus Kortelių Naudojimo Būdus Vaikų Ugdyme – Efektyvios Mokymosi Strategijos
- 30 Milijonų Žodžių Tyrimas Atskleidžia Neįtikėtiną Kalbos Įtaką Vaikų Smegenų Vystymuisi!
- 2 metų vaiko irzlumas: sužinokite pagrindines priežastis ir efektyvius sprendimo būdus!
- Atraskite Silikonines Lėkštes Vaikams: Nepakeičiami Privalumai ir Svarbūs Trūkumai
- Vaiko Gimimo Pašalpa ir Kitos Vertingos Išmokos Vaikams Lietuvoje – Sužinokite Kaip Gauti Daugiau!