Mokykloje stengiamasi, kad mokiniai neskaitytų, tačiau, šis straipsnis pateikia "Privalomą neprivalomų knygų sąrašą". Jis jokiu būdu nepakeičia mokyklinės literatūros programos, tačiau gali tapti jai tam tikra alternatyva, skirta paskatinti 11-12 klasių mokinius skaityti papildomai.
Šiame straipsnyje pateikiamas sąrašas kūrinių, kurie sugrąžina meilę literatūrai ir sudomina jaunus žmones. Beje, dėmesio vertų grožinių tekstų žemiau tikrai ras ir kiekvienas suaugusysis.
"Privalomas neprivalomų knygų sąrašas"
Vos tik pradėjus dirbti lietuvių kalbos mokytoju, imta sudarinėti sąrašą knygų, kurios galėtų išties patikti mokiniams. Pavadinau šį sąrašą „Privalomu neprivalomų knygų sąrašu“, o painų pavadinimą paaiškinau taip: tai - knygos, kurios nėra įtrauktos į privalomą 11-12 klasės kursą, tačiau kurias skaityti privaloma visiems, kas mokosi pas mane. Kitaip sakant, knygos neprivalomos, bet skaityti jas yra privaloma. Papildomai. Savarankiškai.
Užduoties vertinimas paprastas ir patrauklus: viena perskaityta knyga - vienas dešimtukas. Be to, dešimtukų skaičius nėra ribojamas. Kiek knygų perskaitai, tiek dešimtukų gauni. Neatlikta užduotis (per mėnesį papildoma knyga neperskaityta) taip pat vertinama - vienetu.
Žinutė buvo labai aiški: visiems mokiniams skaityti nuo šiol yra privaloma. Mokiniai galės rinktis bet kurią dominančią knygą, tad reikėtų pažerti krūvą įvairiausių argumentų, kodėl jie turėtų šią užduotį atlikti.
Pradinėse klasėse mokiniams rekomenduojami papildomos literatūros sąrašai, vaikai skatinami skaityti, tačiau metams bėgant, tokie sąrašai bene visai išnyksta, galop, 11-12 klasėse papildomos literatūros skaitymas tampa mokinių asmeninio apsisprendimo reikalu.
97 proc. vienuoliktokų jiems skirtą papildomo skaitymo užduotį laikė naujove. Išgirskite: skaitymas - naujovė lietuvių kalbos IR LITERATŪROS pamokose! Jei manote, kad vyresniųjų klasių mokiniai sąžiningai skaito privalomus, programinius kūrinius ir kad jiems jų užtenka, tai, garbės žodis, jūs iš mėnulio nukritę. Jei ir perskaito, tai tie kūriniai dar labiau atstumia juos nuo grožinės literatūros, dažnai ir visam gyvenimui.
Tad apie kokį visuomenės, kuri jau mokykloje išmokoma neskaityti, raštingumą galime kalbėti? Nežinau nei vienos lietuvių kalbos mokytojos, kurios mokiniai skaitytų papildomai, nes tai būtų visai klasei griežtai privaloma užduotis.
Mokinių nuomonės
- „Žinau, kad dauguma mano bendraamžių skaito labai mažai, o kai kurie išvis neskaito.“
- „Joks kitas lietuvių kalbos mokytojas nebuvo davęs tokios užduoties.“
- „Tai kažkokia naujovė, atnešta į pasenusią mokymosi sistemą.“
- „Šiomis dienomis skaitymo lygis yra stipriai nukritęs, dauguma mano pažįstamų vaikų, paauglių vengia skaitymo. Pagrindinė priežastis yra ta, kad jiems paprasčiausiai neįdomu. Privalomos literatūros kūriniai yra sudėtingesni ir reikalaujantys tam tikro „skaitytojo lygio“.
Septyniolikmečiui, kuris paskutinę knygą perskaitė prieš kokius penkerius metus, lietuvių kalbos pamokose mes duodame skaityti… „Sename dvare“! Toks mokinys, visų pirma, turi pamilti knygą, pradėti nuo jam įkandamų, intriguojančių kūrinių, pavyzdžiui, „Musių valdovo“ ar „Rugiuose prie bedugnės“, o tik tada pereiti prie sudėtingesnių senosios literatūros tekstų.
Vilija Salienė atkreipia dėmesį, kad toks vertinimas nėra visapusis: „Kad mokinys suvoktų kalbos prasmę, jis turi būti raštingas. Ir čia jau nepakanka formalaus raštingumo. Štai kodėl raštingumui labai svarbus skaitymo mokymas. Skaitydamas mokinys suvokia teksto, sakinių, žodžių prasmę (…), randa ryšį tarp žodžio ir asmeninės patirties, sieja jau turimas žinias su naujomis, mokosi mąstyti.“
Geros knygos sugrąžina tikėjimą literatūra, ugdo skaitymo įprotį, raštingumą, rašymo stilių, gebėjimą reikšti savo mintis, kritinį mąstymą, plečia kultūrinį akiratį, formuoja individualų skaitančiojo santykį su pasauliu ir t. t.
Ar galime teigti, kad daug skaitantis mokinys geriau išlaikys ir Valstybinį brandos egzaminą? Žinoma!
Mokinių atsiliepimai apie "Privalomą neprivalomų knygų sąrašą"
- Mokinys #1: „Nesu užsidegęs knygų fanatikas, todėl man skaityti savo noru yra sunku. Bet kai buvau priverstas atsiversti Džordžo Orvelo „1984-uosius“, mano rutina tiesiog pasikeitė. Tai yra neprivalomas kūrinys, kuris paskatino mane paimti knygą į rankas kiekvieną dieną.“
- Mokinys #4: „Pirmą kartą buvau nustebinta ir supratau, kad mokytojui iš tikrųjų rūpi, ką jis dėsto savo pamokose ir kokias užduotis skiria. Vien tik mokytojo pastangos sukurti knygų (ir filmų) sąrašą nustebino. Ypač šita užduotis naudinga tiems, kurie nėra linkę skaityti privalomų knygų arba tiesiog mėgsta modernesnius, laisvesnio pobūdžio kūrinius.“
- Mokinys #5: „Užduotis man labai patiko.
- Mokinys #6: „Tai tikrai labai naudinga.
Jeigu užduotis tikrai tokia naudinga ir patraukli net patiems mokiniams, kodėl beveik nei vienas mokytojas jos neskiria savo auklėtiniams?
- Jauni žmonės nėra kvaili, jie ir patys supranta, kad skaityti būtina. Kai kurie mokiniai jau pradžioje mokslo metų buvo visai patenkinti, kad pagaliau bus priversti laisvalaikį praleisti turiningiau. Ir kad už tai gaus gerų pažymių, kuriais džiaugsis tėvai. Visi laimi.
- Tėvai buvo labai supratingi, dėkingi, kai kurie iš jų telefonu džiaugsmingai pasakojo, kad vaikas „pagaliau paėmė knygą į rankas“.
- Atsiskaitymams skiriu vos vieną pamoką per mėnesį. Pradžioje mokslo metų mokinius patikrinu labai paprastai: paprašau atpasakoti siužetą, išsamiau paanalizuojant labiausiai įsiminusius epizodus, aptariant veikėjų ypatybes ir pan. Dažniausiai užtenka vien žvilgtelėti į per pamoką mokinio prirašytus lapus, kad įsitikintum, jog knygą jis iš tiesų įveikė. Jei visgi kyla abejonių, kai kuriuos mokinius po pamokos galima paklausinėti ir žodžiu. Dėl šios priežasties visas sąraše esančias knygas aš pats esu perskaitęs (tai irgi akcentuoju, kad mokiniai nenorėtų sukčiauti). Mokslo metų pabaigoje mokiniams jau duodu sudėtingesnį atsiskaitymą - parašyti samprotavimo arba literatūrinę dėstymo pastraipą, remiantis skaitytu kūriniu.
- Visai nebūtina kruopščiai tikrinti gramatines klaidas, aš jų išvis nežymiu (tik šiuo atveju, žinoma). Pakanka įsitikinti, kad mokinys perskaitė knygą, nes juk toks ir yra šios užduoties tikslas! Už jo įgyvendinimą vertinama tik aukščiausiu balu, tad visai nereikia sukti galvos dėl pažymio. Viena knyga - vienas dešimtukas.
- Programa yra programa, kurią būtina išeiti. O ji taip neadekvačiai prigrūsta begalės kūrinių, kad pamokų metu išsamiai net neįmanoma visų jų aptarti. Todėl suprantama, kad kiekvienas užsiėmimas lietuvių kalbos mokytojams yra aukso vertės. Visgi, kaip minėjau, atsiskaityti už papildomai perskaitytus kūrinius pakanka vos vienos pamokos per mėnesį!
- Skirdamas šią užduotį mokiniams pabrėžiu, kad neužtenka vien perskaityti pasirinktą knygą. Būtina pasidomėti ir jos autoriumi, rašytojo biografija ir kūrybos bruožais, kūrinio pasirodymo aplinkybėmis, perskaityti vieną kitą literatūrologo interpretaciją. Kai knyga sudomina mokinį, jis ir pats linkęs visa tai padaryti. Galbūt, rašydamas samprotavimo rašinį, abiturientas vieną pastraipą skirs savarankiškai skaitytam ir analizuotam kūriniui, gal jis pravers kaip kultūrinis kontekstas, o gal knyga mokinys ir visai nesirems. Tačiau juk toks užduoties pritaikymas egzamine tėra tik viena iš daugelio (ir tikrai ne pagrindinė) priežasčių skaityti papildomai.
Matyti, kaip mokiniai atranda Dostojevskį, Orvelą, Selindžerį ir kitus autorius, yra tiesiog neįkainojamas jausmas. Kai kurie moksleiviai ateina į atsiskaitymą spindinčiomis akimis, nes patyrė milžinišką malonumą, skaitydami „Nusikaltimą ir bausmę“ arba jau minėtus „1984-uosius“, noriai dalinasi savo įspūdžiais ir klausinėja manęs apie kūrinius, daugelio iš kurių, tiesą sakant, gerai nė nebeprisimenu.
Žemiau - „Privalomas neprivalomų knygų sąrašas“, suskirstytas į tris lygius pagal skaitytojų pajėgumą. Prie kiekvienos iš knygų yra labai trumpi jų aprašymai, kuriuos parengiau, kad mokiniams būtų lengviau išsirinkti patinkantį, jiems artimą kūrinį. Tačiau reikia suprasti, kad viskas labai subjektyvu, į sąrašą būtina žiūrėti lanksčiai, jis tikrai nėra baigtinis.
Jei mokinys yra pradėjęs skaityti knygą, bet atsiskaitymo metu dar nėra jos užbaigęs, aš visuomet suteikiu galimybę jam atsiskaityti vėliau ir gauti dešimtuką. Svarbiausia skaitymą susieti su teigiamomis patirtimis.
Visos šiame sąraše esančios knygos yra labai geros, tačiau kai kurios iš jų (dėl turinio ar formos ypatumų) gali būti pernelyg sudėtingos mažiau skaitantiems mokiniams. Dėl to knygos suskirstytos į tris lygius. Pažengę skaitytojai gali rinktis iš viso knygų sąrašo (I, II, III grupės), neskaitantys arba mažai skaitantys mokiniai gali rinktis tik iš I grupės knygų, o likusieji - iš I, II grupės knygų. Dėl išimčių tartis su mokytoju.
I lygis
- Jane Austen, „Protas ir jausmai“ (kokia yra stiprios ir silpnos moters meilė, o kokia - vyro meilė?
II lygis
PASTABA: galite rinktis ir knygas iš I grupės.
- Kurt Vonnegut, „Skerdykla Nr.
- Patrick Süskind, „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ (XVIII a.
- Svetlana Alexievich, „Černobylio malda.
- Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas. Mažvydas.
III lygis
PASTABA: galite rinktis ir knygas iš I bei II grupės.
Skliausteliuose nurodyti raktiniai žodžiai nebūtinai atskleidžia kūrinio turinį. Jie skirti sudominti ir tik daugmaž nusakyti, apie ką/kokia yra rekomenduojama knyga.
Mano mokiniai, kaip ir kitose mokyklose, analizuoja visus programinius autorius, tačiau dar skaito ir papildomai. Niekas neliepia atsisakyti privalomos programos, tačiau ją būtina koreguoti, įtraukiant daugiau užsienio literatūros kūrinių, tokių knygų, kurios sudomintų net ir mažiau skaitančius arba visai neskaitančius mokinius, knygų, kurios būtų jiems artimos, suprantamos, įtrauktų.
11-12 klasių programoje yra 36 autoriai, iš kurių tik 4 užsienio. Normalu? O gal lietuvių autorių kūriniai pranoksta Dostojevskio, Orvelo ir kitų pasaulinio lygio rašytojų darbus? Deja, iki jų lietuvių prozininkams labai toli. Galbūt jau metas tai pripažinti?
Ko norime labiau: ar turėti skaitančią, raštingų žmonių visuomenę, ar ir toliau per gerklę grūsti vaikams autorius, kuriems jie nėra pasirengę, vien dėl to, kad tai - lietuvių autoriai? Kai žmogus pamatys, kad skaitymas gali jam būti artima veikla, ilgainiui jis pats atras aukštesnių skaitymo įgūdžių reikalaujančius lietuvių rašytojų kūrinius, tačiau tada jų, tikėtina, nebeatmes.
Pavyzdžiui, Mariaus Katiliškio „Miškais ateina ruduo“ man - vienas geriausių mūsų romanų, bet ar jį gali deramai įvertinti dvyliktokai? Ar jie tikrai jam pasirengę? Šią knygą aš skaičiau, studijuodamas lietuvių filologiją.
Skiemenuotos pasakos skirtos 4-7 metų vaikams, besimokantiems skaityti. Pasakos knygelėje su-skie-me-nuo-tos, kad vaikas, atpažindamas raides ir tardamas garsus, galėtų jas perskaityti pats. Skiemenuotos pasakos: Dangus griūva, Žiogas ir skruzdėlė ir kt. Lietuvių liaudies pasakos atgimsta!
Interneto svetainėje beveik kiekvieną mėnesį viešinami naujų knygų sąrašai. Yra atskiras meniu punktas Knygos ir rubrika 2018-2024 metų naujos knygos, kurioje reklamuojami naujai Viešojoje bibliotekoje ir filialuose gauti leidiniai. Čia rasime knygų sąrašus pagal jų gavimo datas. Sąrašai suskirstyti pagal knygų turinį į grožinę literatūrą, vaikų literatūrą ir šakinę literatūrą.
Leidinys, kuriame rasite rekomenduojamų knygų sąrašą - puikus orientyras tėvams, mokytojas, bibliotekininkams ir patiems vaikams bei paaugliams, ieškantiems gerų knygų.
2018 metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių - 40 proc. jų sudarė mokytojai ir bibliotekininkai, taip pat aktyviai balsavo tėvai ir vaikų literatūros entuziastai.
Su nostalgija prisimenate vaikystėje skaitytas knygas: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“ ar Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“?
Atskirai už knygas balsavo ir šešiolika vaikų literatūros žinovų: vaikų literatūros dėstytojų ir doktorantų bei šia sritimi nuosekliai besidominčių mokytojų, bibliotekininkų, literatūrologų.
Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai - net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“.
Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos. Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu - tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų.
14 knygų išleistos jau XXI a., likusios - XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. Seniausia sąrašo knyga - Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905).
„Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos“, - teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatorius dr.
Projektą sumanė ir įgyvendino Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius bendradarbiaudamas su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka.
Taip pat yra išleistas katalogas „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ - jame kiekviena sąrašo knyga pristatyta trumpa apžvalga, parengta K. Urbos bei G.
Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, 2015 m. vaikų literatūros specialistui doc. dr.
2016 metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių - 40 proc.
Žvilgtelėjus į sąrašą akivaizdu, kad ne veltui Lietuva vadinama lyrikų kraštu. Pirmajame sąrašo dešimtuke karaliauja eiliuoti tekstai - net 8 iš 10 pozicijų užima poezija, poemos ir eiliuotos pasakos, o pirmose vietose atsidūrė Salomėjos Nėries „Eglė Žalčių karalienė“, Sigito Gedos „Baltoji varnelė“ ir Maironio „Jūratė ir Kastytis“.
Iš viso eiliuotų knygų į šimtuką pateko net 30. Likusios dvi knygos pirmajame dešimtuke yra pasakos. Net 65 sąrašo knygos yra išleistos sovietmečiu - tai daugeliui tikrai girdėta lietuvių vaikų literatūros klasika, sukurta Eduardo Mieželaičio, Ramutės Skučaitės, Kazio Sajos ir kitų.
14 knygų išleistos jau XXI a., likusios - XIX a. pabaigos, ikikarinės, tarpukario bei paskutiniojo XX a. Seniausia sąrašo knyga - Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“ (1868); prie jos glaudžiasi Žemaitės „Rinkinėlis vaikams“ (1904), Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1905).
„Viena kita knyga turbūt jau laikytina literatūros istorija, kai kurios, net ir senesnės, tebėra aktualios ir skaitytinos vaikams šiandieną. Labai svarbu, kad jos būtų nuolat ir kokybiškai perleidžiamos“, - teigia projekto „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“ iniciatorius dr.
Premijomis siekiama skatinti meniškai vertingos lietuvių grožinės vaikų literatūros leidybą, kokybiškus vertimus, iliustracijas, pažintinę literatūrą bei vaikų literatūros tyrimus, sklaidą ir skaitymo skatinimo iniciatyvas. Taip pat norima padėti pedagogams, bibliotekininkams bei tėvams orientuotis leidybos procesuose, atrasti vertingas ir tinkamas knygas.
Panašus:
- Knygų Aprašymai Vaikams: Atraskite Įdomiausias Istorijas!
- Neįtikėtina tiesa: Kaip darželiai formuoja legendinius knygų herojus vaikams!
- Vaikiškų dainų ir knygų kvizas: smagūs klausimai ir atsakymai visai šeimai!
- 10 Stulbinančių Knygų Skaitymo Privalumų Vaikams, Kurių Negalite Praleisti!
- Unikalios idėjos ir patarimai dekoruotam vaikiškam plaukų šepetėliui – sužinokite, kaip jį paversti žaismingu ir patraukliu!
- Neįtikėtina Pankolių Vandens Nauda Kūdikiams – Svarbiausios Atsargumo Priemonės