Daugumai tėvų sunkiausia susitaikyti su savęs nuvertinimu dvimečio “maištautojo” akyse, atstumiančio bet kokius apribojimus ir draudimus, kurių dėka mamos ir tėčiai siekia sureguliuoti jo elgesį.
Kaprizai ir isterijos - neteisingos tėvų elgesio strategijos atspindys
Pastaruoju metu apsiskaičiusių tėvų tarpe labiausiai paplitęs požiūris yra tas, kad kaprizai ir isterijos - tai dėsningas jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų etapas, kad tokiu būdu jie pažįsta žmogiškųjų santykių pasaulį, nusistato leistino ir neleistino ribas, ir, pagaliau, tai “savaime praeis”. Iš tikrųjų susimaišo skirtingos sąvokos: iš vienos pusės, negatyvizmas, užsispyrimas, atžagarumas, savivaliavimas, suaugusiųjų negerbimas, kas yra vaikų vystymosi dėsningumų išraiška, iš kitos - kaprizai ir isterijos, kas yra neteisingos tėvų elgesio strategijos atspindys.
Kaprizas, isterija - tai tėvų nenoro “pataikauti lepūnėliui” pasekmė. Tai taipogi signalas tėvams, kad su vaiku jie elgiasi neteisingai, neadekvačiai jo amžiaus galimybėms, “mažajam tironui“ pateikdami neprotingus reikalavimus. Todėl labai svarbu žinoti, kas yra negatyvizmo ir užsispyrimo amžius, kokią reikšmę jis turi tolimesniam vaiko asmenybės vystymuisi, ir kodėl vaikas, treptelėjęs mamai koja, turi teisę būti neprivestas prie isterijos.
Individualumo kūrimo procesas
Trečiaisiais - ketvirtaisiais gyvenimo metais vaiko pasaulis, charakterizuojamas jo neatskiriama nuo suaugusiojo pozicija, virsta “Aš” pasauliu, kurio sukūrimui būtinas nuosavos vidinės vaiko pozicijos išdirbis. Tam, kad vėliau nustatytų naujus, aukštesnius tarpusavio santykius su aplinkiniu suaugusiųjų pasauliu, vaikui būtina praeiti savęs išskyrimo iš daiktų ir gyvų būtybių etapą, su kuriais anksčiau jis jautė neatskiriamą ryšį. Kaip vaikas gali sužinoti apie kitų požiūrių egzistavimą, jei iš pradžių savojo neturėjo, o svarbiausia, jeigu į jį nebuvo atsižvelgta? Kaip išmokti ginti savo nuomonę, jeigu jis - svetimos nuomonės dalis?
Vaikas išskiria save iš aplinkinio pasaulio ir susidaro savą požiūrį. Prasideda individualumo kūrimo procesas. Nuo ko lengviausia pradėti? Nuo protesto! Tačiau vaiko protestas - tai ne nuosavas tikslas, tai tik būdas, kurio pagalba vaikas gina save, savo teisę atskirai egzistuoti. Juk labai dažnai mažylis, siekdamas to, kas jam buvo uždrausta, jaučia nusivylimą.
Todėl labai svarbu vaikui leisti viską, išskyrus pagrindinį draudimą: veiksmus, kurių dėl kurių gali nukentėti jo sveikata arba kitų žmonių sveikata ir gerovė. Visi kiti draudimai ir apribojimai turi būti skirti vaikui ne tiesiogiai, o betarpiškai personažams, kuriais žaidimo metu identifikuojamas ir suaugęs, ir vaikas. Žaidimas padės suaugusiajam susivokti vaikiškos realybės pasaulyje, o vaikui - išmokti priimti taisykles, kurių žaidime griežtai laikomasi. Žaidimas - tai vienintelė veikla, kurios pagalba iš pradžių suaugęs “įeis” į vaiko pasaulį, o po to iš ten “ves” jį į savą suaugusiojo pasaulį.
Kokybinis šio požiūrio skirtumas nuo visuotinai priimtų socialinėje psichologijoje yra tas, kad vaikystė - tai ne šiaip sau pasiruošimas būsimam suaugusiojo gyvenimui. Vaikystė turi savą unikalią vertę. Vaikas, gyvenantis pasaulyje, kurio negerbia patys brangiausi jam žmonės, ilgam pasiliks jame, kad savarankiškai išspręstų jį jaudinančius klausimus.
Kaip elgtis, kai vaikus aplanko ožiukai?
Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga. Mažai gilintasi į vaiko elgesio motyvus ir jo savijautą. Šaukimu, pamokslavimu, rėkimu ir liepimais tėvai bandė dar labiau sustiprinti savo autoritetą, kuriam nevalia priešintis. Vaikai slopindavo netinkamą elgesį iš baimės dėl tėvų reakcijos. Manyta, kad tėvai yra tie, kurie iš vaiko, lyg iš molio, turi nulipdyti žmogų pagal savo įsivaizdavimą, o jei nesiseka - panaudoti rykštę.
Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje. Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį. Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų.
Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų. Būtent tada, kai jam kyla emocijų bangos, jam reikalingi tėvai, kad pamokytų, kaip su jomis tvarkytis.
Tai neabejotinai reikšmingiausias tėvystės metas, pati geriausia galimybė, kai galime pamatyti, ko vaikas dar nemoka, padėti įgyti reikiamų įgūdžių ir su rodoma meile bei pagarba paskatinti jį elgtis tinkamai.
Kodėl mano vaikas taip elgiasi?
Jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad tokį jo elgesį galėjo lemti daugybė kitų dalykų. Tokio amžiaus vaikams sunku laukti ir suvaldyti emocijas. Jei Kristupo mama pasiduotų savo kylančioms emocijoms, galėtų apšaukti vaiką, kad liautųsi krėtęs nesąmones, jį supurtyti ar griebti ir rėkiantį nusinešti į automobilį, nė nebaigusi apsipirkimo.
Nėra visiems atvejams tinkamo geriausio mokymo, tačiau, kai norime parodyti, kad yra tinkamesnių būdų išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą, visada svarbu atsižvelgti į vaiko amžių, raidos stadiją ir ypatybes, jo savybes ir temperamentą, situacijos kontekstą ir pan.
Kas slypi po ožiukais?
Atidžiau pažvelgę, ką slepia kaprizai, isterijos, pykčio priepuoliai, suprantame, kad netinkamu elgesiu vaikas norėjo ne mus supykdyti, o kai ką pasakyti, tik tai padarė netinkamai. Toks supratimas leidžia reaguoti daug veiksmingiau ir jautriau. Nepuldami gintis skatiname empatiją, atjautą ir norą suprasti, kaip čia nutiko, kad vaikas taip pasielgė, kas čia vyksta tarp vaiko ir mūsų pačių.
Tuomet ir mažylio veiksmai nebeatrodo tokie grėsmingi. Pakeitę požiūrį ar bent jau supratę, kad gali būti įvairių tokio elgesio priežasčių, galime kontroliuoti savo reakciją, o ši turėti įtakos vaiko savijautai. Kartais gali prireikti daug pastangų, kad prisimintume nereaguoti iškart, o leistume sau atsikvėpti ir susivokti.
Vaiko smegenų ypatybės
Apatinis smegenų aukštas atsakingas už žemesnes ir primityvesnes funkcijas: instinktyvias, nesąmoningas reakcijas, pagrindines funkcijas: kvėpavimą, virškinimą ir pan. Viršutinis smegenų aukštas atsakingas už subtilesnį ir sudėtingesnį mąstymą, emocinius ir bendravimo įgūdžius: emocijų ir kūno reguliavimą, įžvalgą, empatiją, dorovę, lankstumą ir gebėjimą prisitaikyti, sprendimų priėmimą ir kt.
Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs mums gimus, o viršutinis pradeda vystytis kūdikystėje ir visiškai susiformuoja ne anksčiau, nei įpusėjus trečiąją dešimtį. Minėtaisiais Kristupo, Tomo ir Lėjos atvejais suveikė jų apatinis smegenų aukštas - instinktyvi reakcija į nepageidaujamą situaciją. Vaikų tikslas nebuvo nuliūdinti artimą žmogų, išvesti jį iš pusiausvyros ar nuskriausti.
Skirtingos apatinės ir viršutinės smegenų dalių funkcijos bei nevienodas jų išsivystymo greitis paaiškina, ką vaikai sugeba, o ko ne. Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl turime būti supratingi ir per daug iš jų nereikalauti. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis. Kvaila būtų kaltinti vaiką, kad jo viršutinės smegenys dar nesusiformavusios - išmintingiau būtų įjungti savo viršutinę smegenų dalį, nubrėžti išorines ribas ir pamokyti, kaip jam dera elgtis.
Kita svarbi vaiko smegenų ypatybė yra ta, kad jos keičiasi su patirtimi. Smegenų plastiškumas reiškia, kad bet kokia pasikartojanti patirtis vaikui yra reikšminga. Pagal Hebbo aksiomą, kuri taip pavadinta kanadiečių neuropsichologo Donaldo Hebbo garbei, kai vaikas reaguoja į kokią nors patirtį, galvos smegenų neuronai vienu metu sužadinami ir susijungia į tinklą. Kartojant tokią patirtį, ryšiai tarp neuronų tik dar labiau sustiprėja.
Tai reiškia, kad viską, ką vaikui sakome, rodome, kaip su juo elgiamės, veikia jo smegenis, daro poveikį jo suvokimui bei elgesiui. Štai kodėl taip svarbu sąmoningai apmąstyti, ką sakome savo vaikams, kokią patirtį suteikiame jiems, o ne reaguoti instinktyviai.
Dvasinis bendravimas su vaiku
Klinikinės psichologijos praktikė ir sąmoningos tėvystės tyrėja Shefali Tsabary siūlo atsižvelgti į dvasinį bendravimą su vaiku. Neįmanoma suklysti, jei orientuojamės į nuoširdų santykį su vaiku - į emocinio ryšio su juo stiprinimą. Perkeldami dėmesį nuo netinkamo ir impulsyvaus vaiko elgesio, kuris yra nemokėjimo susitvarkyti su stipriais jausmais pasekmė, į buvimą šalia, meilės, empatijos ir pagarbos skleidimą, sudarysime galimybę vaikui vėl atgauti savitvardą, nurimti kūno reakcijoms ir emocijoms, o tai padės jam geriau mus išgirsti.
Stebėdami rimstantį vaiką, turėtume savęs paklausti: „Ar vaikas jau pasirengęs tam, ko noriu jį pamokyti? Ryšys su vaiku yra laiptai nuo apatinio prie viršutinio smegenų aukštų. Įsiaudrinęs vaikas yra apimtas nemalonių pojūčių ir atrodo nevaldomas. Tėvų padedamas jis atgauna pusiausvyrą ir su jaučiama tėvų pagalba pajėgia palypėti laiptais aukštyn iki viršutinio smegenų aukšto, ko pats padaryti dar nesugeba.
Kartais visai naudinga kurį laiką elgtis kaip Šerlokui Holmsui - smalsiai ir kantriai tirti, kas nutiko, o ne griebtis bausmės. Tai leis įžvelgti tikrąsias - vidines - vaiko elgesio priežastis. Atsisakydami išankstinių nuostatų ir leisdami vaikams paaiškinti, kas atsitiko, surinksime tikrus duomenis apie jų vidinį pasaulį, užuot skubėję teisti.
Be to, nesmerkdami, nekritikuodami, nepamokslaudami, nevertindami, neįsakinėdami, nekontroliuodami, neneigdami jausmų ir nepalikdami vieno su sunkumais, mes mokome vaiką, ką reiškia palaikyti santykius ir mylėti, net jeigu nesidžiaugiame kitų sprendimais ar veiksmais. Elgdamiesi apgalvotai, išlaisviname vaiką nuo jį įkalinusių sunkių emocijų, su kuriomis jis dar nemoka susitvarkyti. O kai vaikas kuo dažniau patiria, kad tėvai įsigilina ir atsiliepia į jo jausmus, užmezga ryšį, lavėja jo gebėjimas mąstyti, jausti, vaikas išmoksta nusiraminti, tampa savarankiškesnis ir atsparesnis.
Keli patarimai, kaip reaguoti į vaikučio kaprizus:
- Šalia „negalima“ sakykite ir „galima“, taip leisite vaikui rinktis ir jis nesijaus tik kontroliuojamas. Pavyzdžiui: „Negalima atidarinėti šio stalčiaus, bet gali pažaisti su šia spintele“.
- Nuoseklumas.
- Kartojimas. Tokio amžiaus vaikams būtina kartoti, ko iš jų norima. Be to, būtina skirti pakankamai dėmesio, nes kartais vaikai ožiuojasi, reikalaudami tėvų dėmesio, kurio jiems stinga.
- Išsiaiškinkite, dėl ko vaikas klykia.
- Leiskite vaikui pykti ar liūdėti. Ramiai pasakykite, kad suprantate, jog jam pikta, kad negavo naujo žaislo, ar negalima eiti į balkoną, bet šiuo metu kitaip nebus. Po to pabandykite natūraliai nukreipti vaiko dėmesį kitur. Įvardijamas emocijas išgyventi lengviau ir vaikams, ir suaugusiems.
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Kraujo krešuliai nėštumo metu: priežastys, simptomai ir gydymas
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Žaidimai vaikams nuo 8 metų: lavinantys, smagūs ir įtraukiantys
- 5 metu vaiko spaudimas: norma ir nukrypimai
- Kaip Lengvai Padėti Kūdikiui Tuštintis: Efektyvūs Tėvų Patarimai
- Kalėdų giesmės vaikams: populiariausios ir lengvai išmokstamos