Rankose mezginys, šalia murkiantis katinas - argi ne jaukumo simbolis žvarbią žiemos dieną? Brandos sulaukusios moterys nepamiršusios šio malonaus užsiėmimo, ir ne viena tuo mėgaujasi.
Mezgimo tradicijos ir įkvėpimas
Veronikos pomėgį megzti žino ne tik Baičių, bet ir Dovilų bei gimtųjų Lapių žmonės. Ji nuo jaunumės mezga ir neria, turi išsaugojusi keletą savo jaunystės rankdarbių. „Juk reikėjo anuomet nusinerti apykaklę mokyklinei uniformai, apnerti nosinaites. Pirmoji mokytoja Stasė Skuodienė daug ko išmokė mus“, - šiltais prisiminimais dalijosi pašnekovė.
Pamėgti rankdarbius padėjo ir šeima - ne tik mama mezgė spalvingus mezginius, bet ir tėvelis Stanislovas Jankus. „Jam labiausiai patiko megzti kojines su pynutėmis. Ne vienas doviliškis jų turėjo, - pasakojo V. Bernotienė. - Tačiau kartais trise megzdavome megztinį: mama - vieną rankovę, jis - kitą, o aš - nugarą.
Taigi Veronikai keista, kad moterys nemoka megzti. Augindama 5 vaikus ji buvo priversta megzti ir nerti, nes parduotuvių lentynos buvo tuščios. O juk reikėjo aprengti atžalas. Ir dabar vaikams, žentams, anūkams reikia jos mezginių. V. Bernotienė nusipirko tinkamų siūlų ir per 10 dienų anūkei numezgė svajonių paltą.
Ji sakė, jog labai svarbu pasirinkti kokybiškus siūlus, nes nuo to priklauso mezginio kokybė ir grožis. Ji mezga dailiai, subtiliai derindama spalvas ir raštus, kartais pastaruosius pati sukuria. V. Bernotienė stengiasi išmokti ir naujų dalykų: Dovilų etninės kultūros centre mokėsi megzti pirštines Klaipėdos kraštui būdingais raštais.
Mezgimo įtaka madai ir kultūrai
Mūsų mamos mezgė iš poreikio: reikėjo kažkuo aprengti šeimą. Šiandien mezgimas Lietuvoje išgyvena savo sugrįžimo piką. Su virbalais ir vąšeliais nesiskiria bankininkės, dėstytojos, bibliotekininkės, gydytojos, tapytojos ir vaikų darželių auklėtojos.
Šiandien mezgimas - toli gražu ne tas procesas, kurį teoretikai apibrėžia kaip „audeklo gaminimą supinant vieną, kartais kelis siūlus ir siūlų kilpeles ištraukiant viena per kitą". Ką čia slėpti: virbalai ir vąšelis leidžia jai bemaž virsti deive, kuri savo trūkumus sumaniai panardina nėrinių bangose.
Ne, tikros mezgėjos net ir šiandien virbalų ar vąšelio nė už ką neiškeis į greičiausią ir tobuliausią kompiuterizuotą mezgimo mašiną. Lygiai kaip jų močiutės, mezginių schemas - tuos taškų, brūkšnelių, apskritimų romanus - šių dienų moterys gali rašyti pieštuku ant popieriaus skiautės. It kokios masonų brolijos narės mezgėjos savo siūlais apraizgė visą pasaulį.
Sibirietės mezga norvegiškus raštus, japonės - lietuviškas riešines, o lietuvės - senąsias Farerų avių augintojų skaras ar bando atkartoti Janos Messent megztus sodus, amerikietės pluša nerdamos Briugės nėrinių raštais, prancūzės buria stebuklus iš lino. Mezga, neria, ardo ir vėl mezga, nes laiko išbandytas virbalų ir kabliuko duetas - darbščios moters raktai nuo didžiosios mados pasaulio.
O jame - jau ne vien Sonios Rykel reabilituoto trikotažo kostiumėliai, bet ir Juozo Statkevičiaus pret-a-porter kolekcijose pristatoma bekraštė vakarinių suknelių jūra, Oscaro de la Rentos ar Michaelio Bastiano kūriniai. O vien ką reiškia konceptualiojo mezgimo mada, mezgimui suteikianti visiškai nelauktų prasmių!
Vaikiškų megztinių mezgimo ypatumai
V. Krauleidienės giminėje šis amatas perduodamas iš kartos į kartą. „Mano močiutė, apdovanota menine gyslele, nėrė vąšeliu pagal užsakymus megztinius, vaikiškus kostiumėlius, mezgė moteriškas kepuraites, skrybėlaites, - dėstė tautodailininkė.
Kaip ir senovėje ji mezga iš natūralaus pluošto - vilnos ir lino, tačiau stengiasi kurti tokius modelius, parinkti raštą, spalvas, kurie patiktų jaunimui, šiuolaikinei stilingai moteriai. Jos rūbų spintoje nedaug megztų drabužių, bet, anot tautodailininkės, visi dėvimi. Ji pridūrė, kad tokio drabužio privalumas - bet kada gali išardyti ir numegzti naują.
V. Krauleidienė, mezganti virbalais, nerianti vąšeliu, naudoja ir kitą mezgimo priemonę - šakutę. Edukaciniuose užsiėmimuose ji moko megzti ant grėblio. Šis mezginys retas, todėl mezgami tik šaliai ar užuolaidos.
Raštai ir spalvos
Iki praėjusio amžiaus naudota natūralios spalvos arba augaliniais dažais dažyti pakuliniai, lininiai, vilnoniai verpalai, medvilnė. Mezgimo verpalai, raštai, spalvos priklausė nuo megztinio paskirties. Vasarai mezgė iš lininių arba medvilninių, rudeniui - iš vilnonių siūlų.
Dažniausiai būdavo renkamasi ramias, pasteline spalvas. Labiausiai paplitę augalinių ir geometrinių raštų motyvai. Geometriniai motyvai buvo sudaromi iš tiesių ir laužytų linijų, krypučių, rombų, dantelių, langelių. Gausu saulučių, žvaigždučių, snaigių. Iš augalinių motyvų populiariausios lelijos, rūtos, ąžuolo lapai, tulpės, varpeliai ir dobiliukai.
Siūlų pasirinkimas
Siūlų mezgėja parsisiunčia iš Turkijos ir Italijos. Jie pigesni, bet kokybiški. „Nuo siūlų kokybės priklauso gaminio kokybė, jo prekinė išvaizda“, - pastebėjo pašnekovė.
Šešiametę Valytę močiutė išmokė nerti, o dešimtmečio sulaukusiai dukrai mama parodė, kaip megzti virbalais. V. Krauleidienei maloniau megzti virbalais, nes daugiau raštų galima išmegzti, sudėtingesnių ir dailesnių nei vąšeliu.
žymės: #Vaikiska
Panašus:
- Neįtikėtinas Vaikiško Žvejo Rinkinio Apžvalga – Geriausias Žaislas Jūsų Vaikui!
- Vaikiškas žaislinis pianinas: kaip išsirinkti tinkamą ir lavinti vaiko muzikinį talentą?
- Vaikiškas krepšinis su stovu: puiki dovana mažajam krepšininkui
- Geriausios vaikiškos knygos ir mokymo priemonės užsieniečiams lietuvių kalbos mokymuisi
- Neįtikėtina filmo „Brangioji, aš sumažinau vaikus“ legenda ir aktoriaus likimo paslaptys