Žvelgdamas pro savo namų langą prieš aušrą Nemuno neįžiūriu, jis skendi tamsoje. Žinau, greitai paslaptinga tamsa išsisklaidys. Norėdamas pažadinti atmintį, visados kalbuosi su Nemunu, su prie jo dunksančiomis kalvomis ir kalvelėmis.
Pamenu tamsoką vakarą, kai su Algirdu atvykome į mano tėviškę… Aplankėme Gedimino kapo kalną, nuvažiavome prie Pilaičių… Papasakojau apie čia stovėjusią vokiečių statytą pilį - Bajerburgą. Staiga išgirdome anoje upės pusėje ūkčiojantį žmogų. Kažkas šaukėsi pagalbos, bet mes niekuo negalėjome padėti. Kartais man atrodo, kad tas žmogus tebeūkčioja anapus Nemuno.
Iš labai giliai, iš begalybės mums ataidi išėjusiųjų balsai. Ūbauja, šnibžda, teisinasi, kaltina. Lyg kokie garsų pirštai… Bet ar garsas turi pirštus? O jeigu neturi, tai kas tada verčia pašiurpti mūsų odą? Kas išspaudžia ašarą?
Šiapus vis mažiau lieka žmonių, kurių takeliai kryžiavosi su Algirdo Verbos gyvenimo taku. Tai jo metafora, iš kurios man sunku išsivaduoti: Vingiuotas. Takas ir kelias - Algirdui svarbūs, prasminiai žodžiai. Jo eigastis taip ir liko keista, tarytum žmogaus, klampojančio per šviežiai suartą lauką. Tas klupinėjimas atsispindėjo net rašysenoje, eilėraščių tekstuose, jų deklamavime. Net pirmosios knygos pavadinimo - „Pakelės žalumos“ - aidas gražiai atsimuša ir suskamba antros knygos - „Aprišu obelį“ - pabaigos eilėraštyje „Tako gimimas“.
Praradęs tėviškę, vien sapnuose regėdamas nugriautą pirkią, žvyrduobe virtusį gimtąjį vienkiemį, poetas sakė: Tėve, obuoliai iš tavo sodo / Per toli pažiro į gatves.
Kankinamai ilgai laukdamas pirmosios knygos pasirodymo, gal per dažnai Algirdas jautėsi pakelės žole. Laimė, net ir atsidusimų minutėmis svajota apie didįjį Poezijos kelią: O žmogiškasis artume!
Algirdas buvo ne tylos poetas, jis buvo tikras poezijos gaivalas. Rašomų eilėraščių metaforos, o kartais ištisos frazės jį tiesiog sprogdindavo. Nuo persekiojančių minčių gynėsi kartodamas jas balsu. Buvo laimingas, galėdamas išplėšti iš savęs, keistai išrėkti baigiamą kurti eilėraštį. Visur taip nutikdavo - važiuojant troleibusu, vaikštant paneriais ar Žvėryne, prie vieno svarbaus sovietmečio atributų - alaus bačkos.
Lakios vaizduotės, nepaprastai jautrus vaikas, gabus piešėjas atsiduria toli nuo Arglaičių, papuola į baltą skausmo pasaulį, aprengiamas dryžuotais - lyg kokio koncentracijos stovyklos kalinio - drabužiais. Šiandien sunku įsivaizduoti, ką jautė visi tie džiovininkai vaikai, vieni - šlubi ir kuproti, išsigandę, prilipę prie langų sekmadieniais, laukiantys mamų ir tėčių su kukliais lauknešėliais, kiti - prakaulūs blyškiaveidžiai, įkalinti gipso lovose, susigūžę, bijantys injekcijų.
Algirdo vaikystės patirtis, suskambusi eilėraštyje „Tako gimimas“, manau, pranašavo lemtį - alinti save, naikinti, šauktis mirties: Kaip įkirta šaukiasi kirvio. Grubumo kirviu jis visą gyvenimą gynė savosios širdies jautrumą.
Esame daug šnekėję apie rašančiam žmogui svarbius dalykus. Tikriausiai man, gydytojui, pasisekė - teko Algirdą dažniau nei kitiems bičiuliams matyti blaivų, bandantį išbristi iš etanolio liūno, apimtą kūrybinio „šišo“. Ligoninėje per ilgus budėjimus, gerdami su Algirdu kavą gydytojų kabinete, šnekėdavomės apie slapčiausius dalykus.
Sanatorijoje įsižiūrėtai mergaitei būsimasis poetas skaitydavo Michailo Lermontovo eilėraščius. Kai abudu beveik visą rinkinį išmoko atmintinai, Algirdas slapta pabandė pats eiliuoti. Tyra, vos prabudusi, meilė liepsnote liepsnojo… Tačiau vieną dieną jiems teko išsiskirti. Dėl yrančių stuburo slankstelių Algirdui teko kone metams gultis į gipso lovą. Jo Pirmąją Meilę taip pat ilgam sugipsavo. Likimo bičiuliai, pasiryžę padėti įsimylėjėliams, rado išeitį - Algirdą su lova įstumdavo į mylimosios palatą. Įsimylėjėliai susiliesdavo rankų pirštų galiukais ir tylėdavo. Ir visa tai vykdavo sanatorijoje, per vadinamąją ramybės valandą, kai visi ligoniai privalo ilsėtis! Nieko keista, kad kartą juos užklupo sesutė. Tada paskelbiau bado streiką, - prisimenu Algirdo prisipažinimą.
Pirmą kartą jis pasijuto toks bejėgis, skaudžiai vienišas ir klaikiai pažemintas. Buvo atėjusi mintis, kad reikėtų mudviem kartu nusižudyti. Tačiau kaip? Jo išsigelbėjimas, kol tūnojo gipso „karste“, buvo knygos, kurias ryte rijo. Keletą kartų perskaitė visus sanatorijos bibliotekoje buvusius tomus. Ypač atidžiai studijavo Michailo Lermontovo, Aleksandro Puškino raštus, išverstus į lietuvių kalbą. Kitų, dėmesio vertų poetų kūrinių, bibliotekoje paprasčiausiai nebuvo. Ko netrūko, tai socrealistinio šlamšto. Jis, beje, taip pat darė įtakos…
Šiandien daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kokios sovietiniais metais buvo vaikų tuberkuliozės sanatorijos, tokios beveik uždaros įstaigos… Atplėštus nuo tėvų vaikus čia ne tik gydė, maitino, mokė, bet ir auklėjo.
Kita Algirdo aistra vaikystėje ir paauglystėje buvo piešimas. Jurgiui Kunčinui yra prisipažinęs: Juk mano pirma didžioji svajonė buvo tapti dailininku. Buvau negailestingas tėvams, bandžiau jiems aiškinti, kaip mes Sovietų Sąjungoje gražiai gyvename, - yra pasakojęs poetas. Jaunystėje Algirdas buvo išoriškai drąsus, net aršus (replika tėvui: Kas tie tavo arkliai? Šūdas…), o širdies reikaluose - nepasitikintis, net bailus. Tai liudija žurnalistas Bronislovas Klimašauskas: pirmuosius savo eilėraščius Algirdas perduodavo broliui Antanui, šis dalyvaudavo Kelmės rajono literatų susirinkimuose, o 1960-1961 metais brolis Algirdo eiles - R.
Baigęs Nemakščių vidurinę mokyklą, svajojo mokytis Vilniaus universitete. Pasirinko klasikinę filologiją. Per stojamuosius egzaminus susipažino su Leonidu Jacinevičiumi, būsimu prozininku. Algirdas, vis dar patiklus kaimietukas iš Arglaičių, ilgokai nesuvokė, kuo įdomus buvo drąsiam, veržliam, iš Laikinosios sostinės atvykusiam miestiečiui. Vėliau juokdamasis pasakojo: Nežinau, kuo patraukiau Levo dėmesį… Bet tas elegantiškas jaunuolis iš Kauno siūlo man išgerti sauso vyno!
Vilniuje patekęs į šėliojančių literatų sūkurį, Algirdas manė esąs grafomanas, bet noras būti išgirstam, spausdinamam ruseno širdyje. Redakcijos įkyriai atmetinėjo jo rankraščius. Tuomet bevardžių literatų, taip pat ir jau pelniusių šiokį tokį pripažinimą menžmogių spiečiai dūgzdavo „Literatuose“, „Dainoje“, „Rotondoje“, kur laisvai liedavosi vengriškas rislingas, nors kartais - ir „Medžiotojų trauktinė“.
Baigėsi tėvų duoti pinigai, įstrigo mokslai… Algirdas, pajutęs pražūties dvelksmą, norėdamas keisti gyvenimo būdą, iš Vilniaus pabėgo į Kauną. Per stojamuosius egzaminus į Kauno politechnikos institutą gelbėjo geltonsnapius kaimietukus: Ai, pakeisdavom nuotrauką pase - ir aš jau nebe Verba, o koks nors Jonaitis! Bet pakurstė mane velnias su ta poezija… Jinai man lyg koks prakeiksmas, daktare! Įstojo. Rimtai ruošėsi studijuoti mašinų gamybą. Bet istorija linkusi negailestingai kartotis - Algirdui nebuvo lemta tapti „mašinistu“, jį vėl patraukė literatų susibūrimai.
Blaškytasi daugokai. Stigdamas lėšų pragyventi, įsidarbindavo statybose. Pakaunės kolūkiuose statydavo tvartus galvijams. Vienu metu Algirdo tiesioginis viršininkas buvo humoristas Antanas Zabielskas. Esu užrašęs tokį poeto pasakojimą: Antanas Zabielskas ir gyvenime buvo baisus humoristas. Mano svarbiausias darbas buvo kiekvieną rytą nusiskusti barzdą ir baltais marškiniais, su kaklaraiščiu, pasirodyti kolchozo kontoroje. Po to su Antanu eidavome lėbauti, ieškoti nuotykių. Nežinau, už ką man mokėdavo tuos grašius… keistai gyvenau… Neturėjau kur apsistoti, nakvodavau Kauno geležinkelio stotyje. Atsikėlęs anksti rytą traukdavau į Rusų kapines netoli autobusų stoties.
Galų gale atėjo džiugus pripažinimas. Anuomet itin populiariame žurnale „Nemunas“ (1968, Nr. Algirdui tuomet jau buvo trisdešimt šešeri. Įdomu, kad, nepaisant amžiaus skirtumų, kartu su Algirdu debiutavę poetai - Daina Pranckietytė, Jurgis Kunčinas ir Antanas A.
Pro rytinį langą suspindo akinanti ryto saulė. Visi daiktai, supantys mane, staiga tapo spalvoti ir ryškūs. Net Nemuno mėlynos akys sužibo pro rudenėjančio kaštono šakas. Paskutinius penkerius gyvenimo metus Algirdas įkyriai kartodavo Williamo Blake’o (1757-1827) eilėraštį angliškai. Iš kur jį traukė, nežinau. Ir paties eilėraščio nepamenu. Koks plėšrūnas snaudė poeto sielos sutemose, taip ir nesužinosime. Tačiau jis tikrai šiepė dantis. Tą jutau per visą mudviejų pažintį.
Žmogaus kūnas gimsta per labai trumpą laiką. Jis bręsta ir formuojasi, kol esame gyvi. Su Algirdu Verba susipažinau Vilniuje, „Neringos“ kavinėje. Prie stalelio paukštiškai krypuodamas priėjo gero bičiulio, rašytojo Jono Mačiukevičiaus pažįstamas ir be ceremonijų paklausė: Vyrai, pasiklausykit, ar geras rimas? Jonas pasiūlė Algirdui prisėsti šalia mūsų. Atsisėdo. Buvo gūdus sovietmetis - brežnevinio marazmo prarajoje visi kybojome žemyn galvomis tarsi girtas lėlių teatras. Vien Leonido Brežnevo personažas ko vertas?
Algirdas, kai pradėjome bendrauti, jautėsi įvertintas - už rinkinį „Aprišu obelį“ (1980) buvo gavęs tuomet prestižinę Komjaunimo premiją. Šmaikštus turėjo būti žmogus, įpiršęs partiniams bosams Algirdo kandidatūrą. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Algirdas guodėsi: Kai kas bando prikišti, esą piktosios dvasios - komjaunimo premijos - neišvengiau. Bet kam pasakysi, kad gavau aš ją jau pašalintas iš komjaunimo? Nei man dėl to didžiuotis, nei gėdytis. Ne viena ir ne dvi ezopinės kalbos metaforos puikuojasi „komjaunuoliškame“ poeto rinkinyje. Veidai pro šiaurvėjį. Beje, knygoje rasime ir dar aiškesnių užuominų: Gyvenimas - lyg radijo laidoj / Arba lyg didelėj bėdoj. Ironiška? Taip, ypač tiems, kas girdėjo kitados populiaraus „Armėnų radijo“ anekdotus apie vis gerėjantį ir gerėjantį gyvenimą Sovietų Sąjungoje: Ar tarybinis žmogus, norėdamas valgyti, būtinai turi eiti į valgyklą? - Sotūs, sotūs!
Pirmąjį pažinties vakarą baigėme Algirdo nuomojamame kambarėlyje Karoliniškėse. Menu, kaip gražiai ir maloniai mus priėmė jo žmona Nijolė. Mūsų šnekos liejosi iki pusiaunakčio, juk buvome iš vieno krašto, iš Žemaitijos. Rytą, užkirtę skanios, Nijolės su kaimiškais lašinukais keptos kiaušinienės, išėjome į miestą. Tačiau dar bevalgant Algirdas spėjo perskaityti naujausią eilėraštį. Vienui vieną! - maldaute maldavo, paskui vis klausinėjo: Kaip tau atrodo? Ar viskas gerai? „Saturno“ parduotuvėje nusipirkome alaus ir čia pat, netoli fontano, šnekučiuodamiesi smagiai gurkšnojome. Tiesą sakant, nejaukiai jaučiausi, nes tada viešai geriančius alų, kaip ir rankiojančius tuščius butelius, milicininkai gaudydavo ir grūsdavo į „varanokus“, kad negadintų sostinės „veido“. Bet mūsų kompanijai pasisekė - pro šalį nepralėkė jokie „stribai“.
Juk matai, kaip jam sunku? - teisinosi. Prisipažinsiu, pirmasis pažinties su Algirdu Verba įspūdis mane gerokai glumino. Nors sovietinė visuomenė gana tolerantiškai žiūrėjo į girtaujančius gydytojus, mokytojus, statybininkus, bet man girtuoklystė atrodė didžiulė žmogaus bėda. Stebino ir gana atkaklus poeto noras - dar tą pačią dieną vėl susitikti.
Po pietų ir susitikome prie Politinio švietimo namų, į kuriuos buvau atsiųstas klausytis paskaitų, kaip sovietinę liaudį atpratinti nuo „vis dar pasitaikančių girtavimo įpročių“. Man šovė į galvą pramuštgalviška mintis: juk galime lengvai prasimanyti pinigų! Tačiau Algirdas užsispyrė: Na jau ne, aš nebūsiu joks Šakių politrukas. Atsistojo atokiau ir lūkuriavo, kol gausiu tuos keletą šūdrublių, kad tuoj pat paverstume ugniniu vandeniu. Dar kartą paraginau jį stotis į eilę šalia, primindamas, juk šiandien - balandžio pirmoji. Pagaliau sulaukiau savo eilės. Pasirašiau, gavau man skirtus pinigus. Kasininkė tuojau riktelėjo: Draugas, netrukdykite!
Algirdas suglumęs, blizgančiu nuo prakaito veidu, prisliūkino artyn ir tyliai paklausė: Kokia jo pavardė? Pamenu: tirtu iš juoko, negaliu žodžio ištarti, stumteliu Algirdą: Greičiau! Vėluojam į autobusą. Kasininkė atskaičiuoja rublius. Algirdas vis dar negali patikėti: Čia man? - Rašykitės greičiau. Jis atsigavo tik „Neringoje“.
Iš to nuotykio liko Algirdo užrašas man: Gasparai, prisiminimui to vakaro ir politinio švietimo namų - Tai mano krūtinėj // Plaka tavo širdis. / Aš norėjau ištarti - tėvynė - / Moteris. Naktis.
antra Algirdo knyga „Aprišu obelį“ tapo jo pripažinimo liudijimu. Suprantama, niekas nė vieno poeto iš tiesų nekrikštija profesionaliu rašytoju. Tačiau Algirdui, matyt, svarbi buvo krikščioniškoji tradicija Krikšto sakramentą laikyti prieangiu į viso gyvenimo statinį. Šaltinio vanduo simbolizuoja gyvybę, o jūros vanduo - mirtį. Šaltinio vanduo - ilgaamžių gėrimas. Jo cheminės sudėties molekulės supa kiekvieną mūsų kūno ląstelę. Jūros vandens cheminė sudėtis tapati mūsų kraujo plazmai. Jūros vanduo - tartum mirusiųjų kraujo plazma, konservuota pakankamu druskos kiekiu.
Ieškodami beveik metafiziniu svaiginimusi virtusio Algirdo girtavimo priežasčių, vargu ar prieitume tiesą. Jų būta… per daug. Bet vieną pamenu gerai - tai nuoskauda, paslėpta giliai širdyje, dėl neva Marcelijaus Martinaičio ištarmės. Pasak Verbos, Marcelijus išvadinęs Algirdą grafomanu - ilgą laiką šis žodis lenkė jį prie žemės tarytum akmuo po kaklu. Gal tai nulėmė ir vėlyvą debiutą? Algirdas šį nelemtą žodį gana dažnai atsimindavo atvirumo valandėlėmis.
Kai grįžau iš komandiruotės, į Šakius vis atlėkdavo Algirdo atvirlaiškiai. O vieną popietę skambina man į chirurginį skyrių Šakių vykdomojo komiteto darbuotoja ir klausia: Ar pažįstate ,,Valstiečių laikraščio“ žurnalistą Algirdą Verbą? Tada didžioji mano meilė buvo Chirurgija, labai įnoringa dama, reikalaujanti visapusiškai aukotis sergantiems žmonėms. Rajono valdžia žinojo, jog esu griežtas ir reiklus. Bet Algirdui Verbai griežtas būti negalėjau.
Algirdas pernakvojo pas mus. Kitą dieną aplankėme Prano Vaičaičio kapą Sintautuose, pasivaikščiojome po Vaičaičių gimtąjį sodą, į kurį sunkiai tuberkulioze sergantį poetą išnešdavo saulutėje pasišildyti, pakvėpuoti žydinčių vyšnių oru… Kudirkos Naumiestyje Algirdas stebėjosi ne tik per pokario žiaurumus išlikusiu paminklu Vincui Kudirkai, bet ir mokytojos Natalijos Manikienės įrengtu ir išpuoselėtu muziejumi. Pasiklausėme „Tautiškos giesmės“, kitų eilėraščių magnetofoninio įrašo, kuriuos, pasak mokytojos, ant kelių klūpodamas skaitė aktorius Petras Venslovas. Pasivaikščioję po miestelį, perėję garsiuoju Vinco Kudirkos satyroje aprašytu tiltu per Šešupę, nulenkėme galvas prie mokytojos išpuoselėto poeto varpininko kapo. Vaikščiodami po Kudirkos Naumiestį mudu su Algirdu lyg ir...
žymės:
Panašus:
- Žmogus Voras Vaikams: Geriausi Žaislai, Filmai ir Komiksai
- Vaikiška patalynė Žmogus-voras: pradžiuginkite savo superherojų!
- Atskleista: Kaip Gimsta Žmogus – Prigimties Paslaptys, Karma ir Dvasinio Tobulėjimo Kelias
- Pigu.lt knygos vaikams: didelis pasirinkimas, akcijos, atsiliepimai
- Smėlinukai Kūdikiams: Atraskite Tobulą Komfortą ir Stilių Jūsų Mažyliui!