Žaneta Noreikienė - išskirtinė Lietuvos kultūros asmenybė, pianistė ir koncertmeisterė, kurios talentas ir atsidavimas menui paliko gilų įspūdį. Ši moteris, pusę amžiaus paskyrusi scenai, ne tik akomponavo žymiausiems Lietuvos solistams, bet ir pati tapo tikra scenos aristokrate. Vienas iš jos gerbėjų taikliai pastebėjo: „Ne tos silikoninės televizijos spingsulės, o ji yra tikroji Lietuvos elito žvaigždė, scenos aristokratė“.
Ankstyvasis gyvenimas ir meilė fortepijonui
Žanetos romanas su fortepijonu prasidėjo nuo susižavėjimo ir vaikiško pavydo. „Turėjau šalia gyvenančią draugę, kuri skambino pianinu. Tada net nežinojau, kas gi tas pianinas ir ką su juo daryti. Draugė parodė man kažkokius kabliukus, rutuliukus ir, o stebukle, pagal juos ėmė ir groti. Susižavėjau, panorau išmokti skambinti taip pat, paprašiau tėtės, kad nupirktų man pianiną.“
Tėvelis ilgai ieškojo naudoto instrumento, mat naujas tuomet - tai buvo jau gerokai po karo - kainavo labai brangiai. Pagaliau jis surado pas vieną žmogų tvarte, vištų apdergtą... Tačiau buvo ir kitokių kliūčių romanui su pianinu. Jam pakenkti mėgino pedagogė Kuprevičienė, kuri Žanetą mokė groti keistokais metodais: jei ji ką nors paskambindavo ne taip, griebdavo mokinę už ausies ar pirštus sukdavo, matyt, norėdama įspėti, kokia žiauri yra meilė fortepijonui.
„Bijodavau tos Kuprevičienės, tad po kelių pamokų, užuot kulniuodavusi pas ją - o gyveno ji netoliese, Žaliakalnyje, valandą pratūnodavau pasislėpusi po laiptais. Tai sužinoję, tėvai surado man kitą mokytoją, Mariją Alšlebėnaitę, garsėjusią kaip geriausia muzikos mokytoja Kaune. Ši pedagogė davė man puikiausius grojimo fortepijonu pagrindus“, - geru žodžiu minėjo Žaneta savo antrą mokytoją.
Jubiliatė prisiminė, kaip kartu su M. Alšlebėnaite per baigiamąjį valstybinį egzaminą grojo Edvardo Grigo koncertą. Publika tokia proga susirenka, tačiau sėdi tyliai, mat per egzaminus ploti čia nepriimta. „O man kažkodėl plojo...“ Tačiau tėvai dukters mokytis į Maskvą leisti nė negalvojo, net Vilnius jiems atrodė pernelyg toli.
Studijos ir karjeros pradžia
Mergina įstojo į Valstybinę konservatoriją, į Aldonos Dvarionaitės klasę, ir jau studijuodama antrame kurse grojo solo su studentų orkestru - tokio atvejo konservatorijoje dar nebuvo. „Buvau nebloga studentė, ir tėveliai man labai padėjo“, - pabrėžė jubiliatė.
„Mano pirma ir paskutinė darbovietė buvo Operos ir baleto teatras“, - pareiškė Ž.Noreikienė be jokio apgailestavimo gaidelės. Retai sutiksi žmogų, kuris gali pasigirti visą gyvenimą dirbęs vienoje vietoje. „Pabaigusi studijas, iškart pradėjau dirbti Operos ir baleto teatre, dirbau su begale šio teatro solistų ir kviestinių svečių. Paskaičiavau, kad esu sugrojusi maždaug 250 klavyrų“, - prisipažino Ž.Noreikienė (klavyru vadinama stambaus muzikinio kūrinio, tarkime, operos, fortepijoninė interpretacija - aut. past.).
Žaneta liko ištikima klasikai, nors dar karjeros pradžioje galėjo pasukti lengvesniu keliu, būtų galėjusi greičiau, paprasčiau pelnyti populiarumą. „Man, dar studentei, siūlė darbą televizijoje ir labai gerą algą, tačiau nesusigundžiau. Populiarioji pramoginė muzika manęs nežavėjo, todėl klasikos ir neišdaviau.“
Indėlis į kultūrą ir partnerystė su solistais
Ši moteris savo įvaizdžiu paneigė įprastą kukliai juodai apsirengusios akompaniatorės, sunkiai atskiriamos nuo fortepijono ir pastebimos nebent tik tada, kai verčia kitą natų lapą, stereotipą. Išvaizda ir manieromis ji nenusileisdavo žvaigždėms, su kuriomis koncertuodavo. Ir šventiniame vakare Vilniaus rotušėje jubiliatė su smaragdo spalvos suknele atrodė kaip primadona. Ne kiekviena net ir jauna koncertmeisterė išdrįstų segėti tokius įspūdingus auskarus.
Todėl apie šią moterį nepasakysi: tai ta, kuri akomponavo Virgilijui Noreikai ir Eugenijui Vasilevskiui. O šiandien tuo nuoširdžiai džiaugiasi 2011 m. „Triumfo arkos“ konkurso nugalėtoja Lilija Gubaidulina, atvykusi į Vilnių iš Tatarstano sostinės Kazanės. Unikalus sopranas, prieš kurį veriasi žymiausių Europos teatrų, taip pat ir „La Scala“, durys.
„Ne su kiekvienu solistu galėčiau dirbti, tegu jis būtų ir labai žymus ar nuostabus. Man labai svarbu jį jausti, kvėpuoti su juo, be to jausmo nieko nebus“, - vakaro metu prisipažino pianistė.
Asmeninis gyvenimas ir meilė muzikai
Graži moteris, juolab artistė, niekaip neišvengs klausimų apie savo gyvenimo vyrus, juolab kai visa tauta matė juos kartu ant scenos ir puikiai suprato, kaip svariai ši moteris prisidėjo prie kai kurių iškilių mūsų dainininkų šlovės. Žanetos gyvenime meilė ir muzika visada būdavo neatskiriamos. Ir šiandien Ž.Noreikienė savo apie gyvenimo ir scenos partnerius kalbėjo oriai, taktiškai be menkiausio kartėlio.
„Virgilijus Noreika - didelis menininkas, su juo esame koncertavę begalėje valstybių. Daug metų kūrėme kartu, galvodavome, ginčydavomės. Labai ilgai dirbau su Eugenijumi Vasilevskiu ir, manau, sėkmingai - tai liudija jo gauti aukšti apdovanojimai. Man teko garbė akompanuoti tokioms solistėms kaip Irena Milkevičiūtė, Gražina Apanavičiūtė. O dabar esu labai laiminga, sutikusi Liliją Gubaiduliną. Tai unikali moteris, su kaupu turinti visa, ko reikia solistei: puikų balsą, muzikinę klausą, atmintį ir temperamentą. Tai atradimas ne tik Lietuvai“, - sakė jubiliatė.
Iš tikrųjų būtent Ž.Noreikienė paskatino totorę iš Kazanės, profesionalią dainininkę, teisingai pasirinkti ir svetimame krašte, kur ji atsidūrė kaip meilės tremtinė, nemesti to, kas pradėta.
Vakaro kaltininkei kartais pakakdavo išraiškingo gesto, žvilgsnio ar pauzės - juk pokštui pauzė svarbi taip pat kaip ir muzikos kūriniui, o jos replikų viražai būdavo nenuspėjami. Į netaktišką V.Pauliukaičio, šiaip inteligentiško vyriškio, klausimą, ar ji pati nėkart nepanorėjusi atsidurti solistės vietoje, Ž.Noreikienė atsakė atvirai: „Turėjau gerą balsą, pats prof. Zenonas Paulauskas, dainavimo katedros vedėjas, kvietė mane, kai pabaigiau fortepijono studijas, žadėjo atleisti nuo tokių disciplinų, kaip marksizmas ir solfedžio... Kažkodėl atsisakiau, dabar manau, kad be reikalo... O juk būčiau dabar dar mandresnė , galėčiau dar kiečiau mokyti solistus!“
Žaneta Noreikienė ir Virgilijus Noreika
Žaneta Noreikienė buvo pirmoji Virgilijaus Noreikos žmona. Jų santuoka, nors ir pasibaigusi skyrybomis, paliko ryškų pėdsaką abiejų menininkų gyvenime. Žaneta buvo talentinga pianistė ir akompaniatorė, o Virgilijus - garsus operos solistas. Jų bendradarbiavimas scenoje buvo neatsiejamas nuo asmeninių santykių, kurie turėjo įtakos abiejų karjerai.
Donatas Katkus prisiminė, kad Žaneta iškart pagarsėjo kaip direktorienė - buvo diktatoriška ir įtakinga. Teatruose visuomet verda intrigos, bet Operos teatras šiuo klausimu anuomet, ko gero, pirmavo Lietuvoje. Tose intrigose Žaneta atliko savo vaidmenį. Puiki pianistė, akompaniatorė, ji išgarsėjo koncertuodama su savo vyru, tačiau ir labai aktyviai kišdamasi į teatro reikalus. Apie jos santykius su vyru sklido legendos.
Eugenijus Vasilevskis, kuris taip pat buvo susijęs su Žaneta Noreikiene, teigė, kad skyrybos su ja nepakenkė jo karjerai. Jis pabrėžė, kad Virgilijus Noreika buvo tolerantiškas žmogus ir jokių neigiamų reakcijų iš jo nesulaukė. Tai rodo Žanetos asmenybės sudėtingumą ir įtaką aplinkiniams.
Nepaisant skyrybų, Žaneta ir Virgilijus išlaikė pagarbų bendravimą. Tai liudija jų profesionalumą ir gebėjimą atskirti asmeninius santykius nuo kūrybos. Žaneta Noreikienė ir toliau aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime, o Virgilijus Noreika liko svarbi Lietuvos operos dalis.
Apdovanojimai ir įvertinimas
- Operos bičiulių prizas „Kipras“
- LDK Gedimino ordino Karininko kryžius (1998 m.)
- Pranciškaus Skorinos medalis (2014 m.)