Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Paleozologija - zoologijos šaka, tirianti iškastinius gyvūnus, jų gyvenimo ir palaidojimo sąlygas, veiklos pėdsakus, paleopopuliacijas ir paleoekosistemas. Tai vienas svarbiausių paleontologijos skyrių, teikiantis duomenų biogeografijai, biostratigrafijai, stratigrafijai, paleoekologijai, paleogeografijai, tafonomijai ir paleoichnologijai.

Titanozaurų Embrionai Iškastiniuose Kiaušiniuose

Žurnale "Science" rašoma, kad kiaušiniuose rasti suakmenėję titanozaurų embrionai. Šie gyvūnai buvo keturkojai žolėdžiai, ilgais kaklais ir ilgomis uodegomis. Viena jų rūšių, Argentinosaurus, užaugdavo iki 90 pėdų aukščio (apie 27 m) ir sverdavo iki 90 tonų. Tai didžiausi kada nors Žemėje gyvenę gyvūnai.

Titanozaurų būta labai daug ir jie buvo visur išplitę - nes visuose žemynuose randama jų fosilijų. Vis dėlto jie blogiausiai pažinti dinozaurai, nes jų kaukolių rasta visai nedaug. Embrionuose, kurie taip ir neišsirito prieš 65-145 milijonus metų, puikiai išliko jų kaukuolės; vadinasi, tikimasi išsiaiškinti, kaip evoliucionavo titanozaurų smegeninės.

Kiaušiniai su embrionais rasti Argentinoje, vėlyvosios kreidos periodo dinozaurų lizdavietėje ties Auka Mahueva. Sėkmė lydėjo paleontologų grupę, kuriai vadovavo Los Andželo gamtos istorijos muziejaus mokslininkas Luisas Čiapė (Luis Chiappe). Kol kas nežinia, kuriai titanozaurų rūšiai priklauso rastieji kiaušiniai.

Jie panašūs į Rapetosaurus krausei, kuris užaugdavo iki 15 metrų ilgio, taip pat į Antarctosaurus wichmannianus bei dar neaprašytą Patagonijoje rastą rūšį. Jau pirmieji iš embrionų gauti faktai rodo, kad didžiųjų žolėdžių dinozaurų zauropodų šnervių susitraukimas evoliucionuodamas kito atskirai nuo šių gyvūnų kaukolių evoliucijos. Anksčiau manyta, jog šie du procesai buvo susiję tarpusavyje.

Žurnale "Science" paleontologai rašo: "Beveik visiškai sveikos vaisiaus kaukolės leidžia išryškinti svarbiausių zauropodų kaukolės bruožų evoliuciją". Rugpjūtį buvo pranešta, jog Madagaskare rastos dvi titanozauro kaukolės; tada buvo paskelbtos pirmosios žinios apie titanozauro snukį.

Mat jų galvos labai mažos, todėl dinozaurui nugaišus, galva lengvai atsiskirdavo nuo jo kūno. Kodėl jų kaukolės taip retai aptinkamos?

Pleziozaurų Dauginimosi Paslaptys

Pleziozaurai - iškastiniai jūriniai ropliai - Žemėje gyveno dinozaurų laikais. Maždaug 20 metų minimo pleziozauro liekanos gulėjo Los Andželo gamtos istorijos muziejaus rūsyje. Mokslininkai į juos dėmesį atkreipė tik prieš dvejus metus. Ginčai dėl to, kaip dauginosi pleziozaurai, netyla jau 200 metų.

„Tai pirmas tiesioginis įrodymas, kad pleziozaurai buvo gyvavedžiai“, - sakė paleontologas Adamas Smithas iš Birmingamo mokslo muziejaus. „Lig šiol vis nepasitaikydavo rasti vaikingos pleziozaurės liekanų, ir tai labai liūdino mokslininkus, - sako tyrimo autorius Frankas O'Keefe'as iš JAV Marshallo universiteto. Remdamiesi tuo, paleontologai spėja, kad pleziozaurai galėjo rūpintis savo palikuonimis - panašiai kaip dabar savo jaunikliais rūpinasi banginiai.

„Žinoma, taip visai galėjo būti, tačiau tokie teiginiai gali būti ir visiškai hipotetiniai“, - pripažino A.Smithas. Autoriai žurnale „Science“ rašo, kad ištyrę vieno prieš 78 mln. metų gyvenusio pleziozauro liekanas.

Paleozologijos Raida Lietuvoje

19 a. darbų apie Papilėje rastus juros periodo amonitus, pečiakojus ir dvigeldžius moliuskus paskelbė E. K. Eichvaldas. Č. Chmielevskis surinko juros sistemos fosilijų kolekciją iš Ventos atodangų ties Papile, Panevėžio apylinkių rieduliuose rado Leperditia genties vėžiagyvių liekanų. Parašė studiją Kauno gubernijos ir Rytų bei Vakarų Prūsijos viršutinio silūro uolienų leperditijos (Die Leperditien der obersilurischen Geschiebe Kowno und der Provinzes Ost-und Westpreusen 1900).

Č. Pakuckas paskelbė darbų apie Papilės juros sistemos stratigrafiją, amonitus (aprašė 4 naujas jų rūšis ir 1 porūšį). Vilniaus universitete 3-4 dešimtmetyje kreidos sistemos jūrų ežių fauną tyrė R. Kongelis, moliuskų fauną - L. Matvejeva. Vytauto Didžiojo universitete J. Dalinkevičius aprašė Pabaltijo ankstyvosios kreidos epochos ryklių dantis (1935), devono pečiakojus (1939).

Po II pasaulinio karo T. Alichova (su kitais) sudarė Lietuvos silūro ir ordoviko pečiakojų, trilobitų ir nautilidų atlasą. J. Paškevičius tyrė ordoviko ir silūro pečiakojus, aprašė 3 naujas rūšis, išskyrė ordoviko pečiakojų bendrijas. Atrado daug naujų graptolitų rūšių, aprašė naują jų gentį, sudarė Lietuvos silūro naują stratigrafinę schemą.

N. Sidaravičienė tyrė ordoviko ir silūro kiautuotuosius vėžiagyvius, apibūdino daug naujų rūšių ir 1 gentį. Silūro ir devono ichtiofauną tyrė V. Karatajūtė‑Talimaa, juros, kreidos ir paleogeno foraminiferus - A. Grigelis, devono dvigeldžius ir pečiakojus - S. Žeiba, ordoviko ir silūro moliuskus ir konodontus - V. Saladžius, juros amonitus - L. Rotkytė, triaso, juros ir apatinės kreidos pečiakojus - A. Z. Dagys, permo dvigeldžius moliuskus ir pečiakojus - P. Suveizdis, kambro bespynius pečiakojus, trilobitus ir kirmėles - V. Korkutis, kambro akritarchus - T. R. Jankauskas.

P. Musteikis aprašė kelias naujas silūro pečiakojų rūšis, sudarė pečiakojų bendrijų paplitimo žemėlapius. J. Valiukevičius tyrė silūro ir apatinio devono akandotus ir pagal juos sudarė šių laikotarpių zoninę skalę, išskyrė jų bendrijas. A. Brazauskas tiria silūro konodontus, pirmą kartą pritaikė matematinės statistikos metodus konodontų bendrijoms išskirti, sudarė silūro konodontų zoninę skalę.

Svarbiausi veikalai:

  • A. Z. Dagio Triaso brachiopodai. 1986 metais

Šiuolaikinės genų analizės technologijos leidžia, kol kas teoriškai, atgaivinti prieš tūkstančius metų mirusius gyvūnus ir netgi mūsų protėvius arba konkurentus. Tokius, kaip neandertaliečiai. Geriausia, kai randamas į kaulą sušalęs gyvūnas ar žmogus. Tada iš jo dantų ar plaukų, kaulų čiulpų galima išskirti genetinės medžiagos. O ji kartais atskleidžia ypatingų siurprizų.

žymės:

Panašus: