XIX a. Žemaitijos istorija yra itin svarbi Lietuvos kultūros ir tautinio atgimimo kontekste. Šiame regione, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko svarbūs socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai procesai, turėję didelę įtaką krašto raidai.
Žemaitijos spauda XIX amžiuje
Pirmasis lietuviškas laikraštis buvo pradėtas leisti dar 1823 metais. Tai „Nusidavimai Dievo karalystėje…“, ėjęs Tilžėje ir tarnavęs misijų reikalams.
Tik Žemaitijos regionui skirtų leidinių nerandame iki pat šio amžiaus antrojo dešimtmečio, nors apie žemaitišką laikraštį svajojo ir jo leidimui ruošėsi dar M. Valančius, S. Daukantas. Jie šiam leidiniui jau ir pavadinimą buvo parinkę „Pakeleivingas“.
Pagal užmanymą jis turėjo būti „leidžiamas žemajtiszkaj arba lietuwiszkaj wieną kartą per savajtę po wieną lanksztą in 4. Warniai 1859“.
M. Valančius dėl laikraščio (žurnalo) leidimo jau buvo kreipęsis ir į Vilniaus gubernatorių, buvo apie save leidybiniam darbui pradėjęs burti mokytus žemaičius, o redaktoriumi parinkęs M. Akelaitį. Tame darbe M. Valančių rėmė ir kunigaikštis I. Oginskis.
Jis buvo davęs žodį Varniuose įsteigti spaustuvę lietuviškiems raštams leisti.
Dar daug dešimtmečių turėjo praeiti kol žemaičiai savo krašte pradėjo bandyti savo gimtąja kalba leisti laikraščius ir žurnalus. 19 a. antroje pusėje stiprus spaudos centras susikūrė Klaipėdoje.
Lietuvai, Klaipėdos kraštui skirti laikraščiai buvo leidžiami ir Šilutėje bei Priekulėje (vokiečių, lietuvių kalbomis).
1883 metais Kaune pasirodė pirmasis Žemaičių kunigų seminarijos klierikų parengtas rankraštinis laikraštėlis „Lietuva“.
Iš viso išėjo 4 numeriai. Daugiausia jį redagavo A. Dambrauskas-Jakštas. Leisti laikraštį padėjo ir M. Jurgutis, J. Ziebrys. Šio savaitraščio leidimą uždraudė vyskupas A.
1887 metais uždarius „Aušrą“, aušrininkai Tilžėje pradėjo spausdinti katalikišką laikraštį „Šviesa“, kuris buvo skirtas „Žemaičiams ir Lietuvos mylėtojams“.
Pirmą kartą didelio lietuviško periodinio leidinio pavadinime Žemaičių žodis atsiranda 1889 metų gruodžio 10 dieną Tilžėje pradėjus leisti katalikišką laikraštį „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“.
Iš pradžių jis išeidavo neperiodiškai, o vėliau vieną kartą per dvi savaites. Iš viso išleisti 154 numeriai. Leidinys buvo uždarytas 1896 metais.
Jis, kaip ir visa kita Lietuvos tautinio atgimimo spauda, Žemaičiuose buvo platinama kartu su draudžiama literatūra, maldaknygėmis.
1892-1903 metais žymiausio Mažosios Lietuvos periodinės spaudos leidėjo M. Jankaus spaustuvė buvo perkelta iš Tilžės į Bitėnus.
Nemažai žemaitiškos tematikos rašinių buvo ir žemaitišką pavadinimą turėjusiame 1906-1913 metais Karaliaučiuje leistame lietuvių laikraštyje „Žemaitis Žemajtys“.
Jo redaktorius ir leidėjas buvo P. B.
1912-1913 metais Čikagoje buvo leidžiamas mėnraštis „Žemaitis“, kurį redagavo kunigas J.
Kultūrinis gyvenimas
XIX a. sandūroje (Vakarų) Žemaitijoje, daugiausia vietos bajorų pastangomis, ėmė sparčiai plėtotis lietuviakalbė raštija, o XIX a. Žemaitijos teritorijoje pirmieji pastovūs gyventojai šiaurės elnių medžiotojai įsikūrė prasidėjus Aleriodo šiltmečiui, apie X tūkstantmetį prieš Kristų, pačioje paleoloto pabaigoje.
Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis vyskupu buvęs 1802 - 1838 metais, aktyviai rūpinosi parapijinėmis mokyklomis, vienas pirmūjų kėlė reikalavimą kad kunigai būtų iš vietinių gyventojų.
Kunigas D. Masiulis dirbęs Tūbinėse 1938, aprašydamas bažnyčios istoriją, paminėjo, kad 1821 metais rugsėjo mėn 20 d. (sen. stil.) buvo gautas vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio raštas atsakymas Tūbinių dvaro savininkams Teklei ir Ignotui Jacevičiams rašytas iš Alsėdžių dėl jų prašymo leisti bažnyčios ir Šv. kryžiaus kelio kalvarijų koplytėlių statybą Tūbinėse.
Vyskupas palaikė iniciatyvą, džiaugėsi gražiu jų sumanymu ir, pagal galiojusią tvarką, leido statyti mūrinę koplyčią-bažnyčią Tūbinėse. Tuo pačiu Šilalės parapijos klebonui kun. Vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis mokėsi Vilniuje, baigė Varnių kunigų seminariją, studijavo Romoje.
Žemaitijos tarmių klasifikacija
Šilalės ir Tūbinių krašto gyventojų tarmė pagal etnografinį regioną Lietuvių tarmių skirstymą 1898 m. Sankt-Peterburge rusų kalba išleistoje knygelėje „Pastabos apie lietuvių kalbą ir žodyną" aptarė A.Baranauskas.
Dabartinis lietuvių kalbos tarmių skirstymas vadinamas naujuoju, bet tai - iš esmės patobulinta A. Baranausko klasifikacija. Ją 1964 m. pasiūlė du kalbininkai - Aleksas Girdenis ir Zigmas Zinkevičius.
Tarmės suskirstytos pagal balsyno ir kirčiavimo ypatybes.
Dviejų pagrindinių tarmių skyrimo požymis - kirčiuotų uo ir ie tarimas, kurių aukštaičiai nekeičia, o žemaičiai ištaria vietoj jų visai kitus garsus (uŠu, ou arba ųŠ, atitinkamai iŠU, ei arba čŠ).
Prigijo A.Girdenio pasiūlyti pavadinimai: didesnės tarmės vadinamos pagal geografinę padėtį, t. y. skiriami vakarų, rytų ir pietų aukštaičiai bei šiaurės, vakarų, pietų žemaičiai.
žymės: #Gime
Panašus:
- Įspūdingiausi XIX a. Žemaitijos plėšikų vadai: paslaptys ir legendos atskleistos!
- Neįtikėtini Žemaitijos gimę žymūs žmonės, kuriuos privalote pažinti!
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Šokiruojanti Tiesą Apie Laikinas Tatuiruotes Vaikams: Ar Jos Iš Tikrųjų Saugios?
- Nepraleiskite! Įspūdingiausi Balandžio 24-29 dienų Vardadieniai Lietuvoje – Sužinokite, Kas Švenčia!