2011-ųjų rugsėjį buvo atverstas naujas puslapis Lietuvos kino istorijoje: ekranus pasiekė trejus metus lauktas pirmasis, visų laikų brangiausias ir daugiausiai uždirbęs lietuviškas istorinis veiksmo filmas „Tadas Blinda“. Galima skaičiuoti žiūrovų rekordus, vertinti režisieriaus darbą, džiaugtis akivaizdžiu lietuviško kino ilgesiu ir lyginti filmą su brangiais Holivudo epais, tačiau tai - ne vien filmas.
Tadas Blinda grįžo iš XIX amžiaus tam, kad grąžintų lietuviams patriotizmą, ir iš Vilniaus tęsia savo misiją po pasaulio miestus, kur gyvena daugiausia lietuvių. Tadas Blinda - „plėšikų vadas“ pagal enciklopediją, besišypsantis nuo alaus butelių etikečių ir raginantis tapti tikrais vyrais - lietuvių didvyris?
Minėti plėšikai visuomenės laikomi ne tiesiog nusikaltėliais, o kilniais plėšikais, narsiais vyrais, nesutinkančiais paklusti socialinei neteisybei, kur kiekvienas gyvena su baudžiavos grandinėm. Manau, čia puikiai tinka istoriko Hobsbawmo, tyrinėjusio plėšikų-didvyrių istorijas, siūlomas terminas social bandit[3]. Šis socialinis banditizmas - universalus nesikeičiantis fenomenas, reiškiantis kiek daugiau nei visuotinį varguomenės protestą prieš skurdą: keršto turtingiesiems ir engėjams troškimą, miglotą norą jiems uždėti kažin kokį apynasrį ir ištaisyti neteisybę.
Netgi antruoju variantu šių hipotetinių „geradarysčių“ prasmė nesumažėja; patyrinėjus, kas būdinga konkretiems „socialiniams banditams“, ima ryškėti užginto valstiečio - slovako ar žemaičio - būdo kontūrai, jo kasdienybė, rūpesčiai, lūkesčiai ir svajonės. Galbūt per tautos didvyrių prizmę galima pabandyti pažvelgti į tautą, susvajojusią savo didvyrį, pasistengti pamatyti pavargusias anų dienų valstiečių sielas ir gyvas viltis.
Tačiau vos pradėjus susipažinti su mūsų herojais, nustebina netikėtas posūkis nuo užginto valstiečio iki visu šimtmečiu vėliau gyvenusio intelektualo, pavargusio nuo miesto triukšmo ir tuštybės ir atsigręžusio į praeitį, kai miškuose gyvenę kilnūs, taurūs ir laisvi žmonės. Visi minėti plėšikai yra universalūs, panašūs, visi gyvuoja ne kaip asmenys, o kaip idėjos. Tam tikri aspektai labai gražiai atsikartoja, atsišaukia ir Žemaitijos, ir Slovakijos miškuose. Banditas nėra vien žmogus, bet ir simbolis.
Daugumą banditų galima atsekti iki realios būties, tačiau, tarkim, ir to paties archetipinio Robino Hudo realaus egzistavimo pėdsakų nėra aptikta, o legenda apie jį gyva daugiau nei 600 metų. Hobsbawmas yra suklasifikavęs plėšikus, ir mums aktualus būtent robinhudiškasis plėšiko tipas, dažniausias legendose ir dainose visame pasaulyje.
Kilnusis plėšikas pradeda savo karjerą ne nusikaltimu, o kaip neteisybės auka, kovoja su neteisybe, atima iš turtingųjų ir duoda vargšams, žudo tik savigynos ir garbės keršto tikslais, jei lieka gyvas, grįžta į bendruomenę kaip gerbtinas asmuo, žmonės jam padeda ir palaiko, jis žūsta dėl išdavystės, bent jau teoriškai, yra nematomas ir nepažeidžiamas. Didvyriai yra tokie reikalingi, kad jų neturint ne visai tinkami kandidatai „pritempiami“ iki Robino Hudo kilniadvasiškumo.
Kita vertus, nesitikima, kad plėšikai padarys pasaulį teisingą; jie gali tik ištaisyti neteisybes ir garantuoti, kad nors kartais priespauda pasisuks kitu kampu. Tadas Blinda, 1972 m. (aktr. „Svieto lygintojo“ įvaizdis amžininkų nėra minimas, jis atsirado praėjus kiek laiko nuo realių įvykių. Nepanašu, kad vietiniai gyventojai būtų plėšikais žavėjęsi, greičiau jie sėjo baimę.
Vidutinė gauja Lietuvos teritorijoje buvo 8-9 žmonės: tiek visiškai pakako nusikaltimams vykdyti, susirasti prieglobstį ir slapstytis. Ieškoti plėšikų sekdavosi sunkiai; didžiausią įtaką turėjo vietinių gyventojų nepasitikėjimas policija, paplitę pareigūnų nusikaltimai bei korupcija. Plėšikai dažniausiai buvo dezertyravę iš kariuomenės ar vengiantys rekrutų prievolės asmenys, dažnai su tam tikra kriminaline praeitimi. Gaujos nariai turėjo pravardes, keisdavo vardus ir slapstymosi vietas.
Savo grobį skubėdavo švaistyti iš karto: dienų dienas leisdavo karčemose, lošdavo kortom ir kauliukais, kol baigdavosi pinigai. Ir ant tokio pagrindo kuriama pasaka… Sąlygos susidaryti socialinių banditų fenomenui XIX a. pab. Legendinio Raudonkrūtinio amžininkų laikraštyje gailimasi kaip žmogaus, kuris „be darbo valgęs duoną ir įpuolęs į tokį pasileidimą ir piktadarystę“.
Kaip Plėšikas Tapo Didvyriu: Raudonkrūtinio Pavyzdys
Pasekime, kaip plėšikas tampa didvyriu: Raudonkrūtinis išties buvo plėšikų gaujos, kurią sudarė apie 20 vyrų, nenorėjusių eiti į rekrutus, vadas. Gauja veikė Rusijoje ir Prūsijoje, be plėšimų dar buvo kaltinama ir kontrabanda. Abi valstybės ieškojo nusikaltėlių, tačiau vietiniai gyventojai nesutiko bendradarbiauti su policija.
Archyvinėje medžiagoje nėra duomenų, kad šis plėšikas būtų turėjęs vargšų gynėjo bruožų; legendai paplisti greičiausiai turėjo įtakos tai, kad jo gauja buvo bene didžiausia žinoma Lietuvoje. 1884 m. leistame Lietuviškame Aušros kalendoriuje M. Jankus rašinyje Raudonkrūtinis jau teigia, kad šis razbaininkas - vargšų gynėjas; archyviniuose dokumentuose fiksuota 25 žmonių gauja virsta 400 vyrų būriu, o dvejų metų veikla ištęsiama iki penkerių; plėšiko karjerą pagrindinis veikėjas pradėjo apvogęs savo poną, nes mylimos merginos tėvai neleidę jai tekėti už beturčio.
Nepublikuotame 1946 m. Butkų Juzės kūrinyje Raudonkrūtinio istorijėlė jis - „žymus svieto lygintojas, atiminėjęs iš žmonių suplėštąjį turtą bei pinigus ir išdalydavęs vargšams“ . Taigi, svieto lygintojo mitas atsirado ir stiprėjo tik XIX a. pab. - XX a.
Tadas Blinda: Nuo Plėšiko Iki Simbolio
Tai kaip nutiko, kad būtent paprastas Žemaitijos plėšikas Tadas Blinda pasiekė šiandieną kaip plėšikų simbolis? Jis buvo vienas paskutinių razbaininkų, todėl, XIX a. pab. - XX a. pr. ėmus užrašinėti pasakojimus apie juos, prisiminimai apie Tadą Blindą buvo gyviausi; buvo piešiamas akivaizdžiai romantizuotas plėšiko portretas, labai tikęs aprašomai epochai.
Šiuos pasakojimus ir rinko Lazdynų Pelėda (beje, atsisakiusi rašyti Blindos biografiją, nes tuomet „reikėtų pašalinti daug poetiškų paslapčių Bivainės girios“), pradėto kūrinio Sulygintojas svieto nebaigusi, tačiau perdavusi Gabrieliui Landsbergiui-Žemkalniui, kurio pateikta istorija ir yra pagrindas to Tado Blindos, kuris šiandien dainuodamas roko operose ir televizoriuose laksto po Žemaitijos kalvas.
Išpopuliarėjus 1907 m. pastatytam spektakliui, dar ilgokai nebuvo literatūrinio herojaus ir nusikaltėlio sutapatinimo: 1912 m. Šaltinyje išspausdintoje žinutėje Blindos sukaktuvės rašoma, kad štai jau 30 metų po Blindos mirties ir „<…> kad, Duok Dieve, tokių Blindų daugiau neatsirastų“.
Tarpukariu šis mitas nebuvo skatinamas, o štai sovietmečiu Blinda tapo ideologiškai naudingas. Periodikoje ėmė atsirasti straipsnių, patvirtinančių herojaus realumą. Vis dėlto, tyrinėjant šaltinius, yla ima lįsti iš maišo; kraštotyrininkas J. Andriusevičius išsiaiškino, kad daina Mes razbaininkėliai Bivainės miškų, tarsi patvirtinusi svieto lygintojo mitą, buvo visai ne liaudies daina, o poeto K. Stikliaus eilėraštis.
Mitas visai sugriuvo, kai buvo paskelbtas dokumentas apie Blindos mirtį: pasirodo, Blinda buvo užmuštas trijų šimtų įsiutusių Luokės gyventojų, net klebonas niekaip negalėjo jų sulaikyti. Žemkalnio „svieto lygintojas“ nėra Tadas Blinda, gimęs Luokėje 1864-aisiais, tačiau turi ir vieną kitą jo savybę; šis didvyris apskritai yra tokio plėšikavimo esmė, šerdis, koncentratas viso to, ką nuveikė Žemaitijoje „razbaininkai“, sulipdytas iš pasakojimų apie visus XIX a. Žemaitijos plėšikus; autoriui rūpėjo socialinis valstiečio ir pono konfliktas; šiandien Tadas Blinda - kaip pavyzdys drąsuolio, maištininko, įkvepiantis įrodymas, kad štai seniau būta „didelių žmonių“, kad lietuvio kraujas irgi karštas, ir toks būsi, jeigu gersi girą.
Nepaisant istorikų pastangų atskleisti tikrąją Blindos istoriją, jis lieka teigiamas herojus. Kiekviena istorinė epocha - nuo tautinio atgimimo iki sovietmečio - suteikė Blindos charakteriui jai patikusį atspalvį, kol iš arklių vagies išėjo labai populiarus, tačiau mitinis „kilnusis plėšikas“. Apie Blindą išlikę mažai šaltinių, tačiau galybė pasakojimų.
Jurajus Jánošikas: Slovakijos Atsakas Tadui Blindai
Dar viena pasaka apie plėšiką dalintoją gimė Lenkijos-Slovakijos pasienyje. 1668-1712 m. veikęs Jurajus Jánošikas tapo nacionaliniu slovakų herojumi XIX-XX a., kai atsirado daugiau nei 15 poemų, 10 prozos kūrinių, 17 straipsnių ir mokslinių veikalų, 3 paveikslai ir mažiausiai 2 muzikos kūriniai, garbinantys Jánošiką. Pasak vieno slovakų istoriko, „jo vardas yra nepakeičiamas tautos istorijoje“.
Be keleto muziejų, kuriuose kaupiami visokie pseudorealūs jo daikčiukai, šiandien Slovakijoje yra mažiausiai dvylika vietovių, kurių pavadinimai susiję su legendinio plėšiko vardu. Reali istorijos figūra, dvidešimt penkerių metų plėšikų gaujos iš Terchovos, šiaurės vakarinės Trenčino dalies, vadas Jurajus Jánošikas, buvo pakartas 1713-aisiais. Teisme žudymais kaltinamas nebuvo.
Romantiškuoju nusikaltėliu jis tapo XIX a. 2-3 dešimtmetyje, Lordo Byrono ir Aleksandro Puškino plunksnoms dūsaujant apie praeities romantiką; dar galima paminėti Friedricho Schillerio dramą Plėšikas. Visai nekeista, kad Jánošiko legenda, nors ir kiek skirtingomis formomis, pasklido slovakų, čekų ir lenkų kultūrose.
Taigi, šaunusis Jurajus tradiciškai atiminėjo iš turtuolių ir dalijo vargšams, negana to, buvo gražus, vienišas, gyveno laukinėje gamtoje ir mirė jaunas - pats tikriausias didvyris. Vėlesnė tradicija pridėjo jam ir erudicijos motyvų. Vienas čekas blogeris XXI a. ekonomikos krizę pakomentavo taip: „Mus išgelbėti gali tik Jánošikas.“
Ir nors išvaizda, turtinė padėtis ir romantizuota ankstyva mirtis padėjo Jánošikui įgyti „ikonos“ statusą, vis dėlto prireikė beveik šimtmečio, kol mitas atkeliavo į aukštąją literatūrą, prieš tai subrendęs folklore: iš pradžių vadinamosiose market songs: viena jų, Jánošikas, Liptovo plėšikas yra keturių šimtų eilučių, ir čia randame visą plėšiko gyvenimo istoriją.
Čia Jánošikas sugaunamas vienam gaujos nariui jį išdavus, o jo kūnas kartuvėse „pakyla lig ryškaus dangaus“ (ar tik ne dvylika buvo gaujos narių?..). Kitas legendos variantas - gaujos „kolega“ išdavė didžiulės vado stiprybės paslaptį - tai buvęs magiškas diržas. Sklando ir istorija, kad gelbėti narsuolį buvo pasiųstas imperatoriaus pasiuntinys, pavėlavęs keletą minučių. Tokia legenda, kokią turim dabar, klostosi 1830-1840 metais, kol pasiekia aukštąją kultūrą. Jánošikas dabar - jau intelektualizuota figūra.
Intelektualai publikuoja liaudies dainų apie plėšikus rinkinius, viena po kitos atsiranda kažkokios poemos. Pagal tradicinę versiją, Jánošikas tapo plėšiku, kai valdžia nuteisė jo tėvą myriop, nes šis vietoj privalomojo darbo laukuose budėjo prie mirusios žmonos. Pamažu kilo plėšikų gaujoje, tapo vadu ir plėtė savo kontroliuojamą teritoriją.
Jánošiko gaujos narių vardai šmėsčioja folklore, dauguma jų realiai tuo metu negyveno. Šiandien Jánošikas užima svarbią vietą slovakų istorinėje atmintyje kaip maištautojas prieš tuometinį vengrų spaudimą, taip pat prieš socialinę ir politinę neteisybę.
Plėšikai Kaip Psichologinis Fenomenas
Žengiame į psichologijos daržą: plėšikais žavimasi, bet ne dėl jų nusikalstamos veiklos, o dėl asmeninių savybių: jie drąsūs, laisvi, meta iššūkius papročiams ir elgesio normoms. Pasak psichologės M. G. Duncan, nusikaltėliai tarsi įkūnija laisvę, tačiau primityviai - kaip laisvę nepaisyti įstatymų. Juo ilgiau nusikaltėlis laisvėje, juo labiau tuo žavimasi: tai byloja apie nusikaltėlio sumanumą, drąsą, tačiau ir apie valstybės nesugebėjimą palaikyti tvarką.
Atmetus socialines ir vietines sąlygas, lieka vienintelis ir universalus herojus, ir po uždanga visuomet kvepia tokia pat laisve, heroizmu ir svajonėmis apie teisybę. Žmogus nenutrūkstamai ilgisi teisybės. Sieloje nuolat maištauja prieš socialinę santvarką, kuri jam atrodo neteisinga, nesvarbu, kokiame pasaulyje gyventų, kaltina „netikusius laikus“ ar netgi visatos dėsnius.
Žmogus kupinas keisto, įsišaknijusio poreikio prisiminti, pergalvoti, keisti įvykius; lygiai taip pat, jis trokšta turėti tai, ko negali turėti, net jeigu tą pasiektų ir pasakos forma. Aš leidžiu sau trinti ribą tarp to, kas turėtų būti laikoma realybe ir kas - pasakomis. Nesvarbu, kad nebuvo, kad negelbėjo, kad nedalino, o tik plėšė ir viską pragėrė karčemose. Tegu būna taip. Juk šitai gyvena žmogaus sieloje tas amžinas dūsavimas, kad štai kažkada buvę geresni, teisingesni laikai, kad tik šitie, kur mūsų, yra sugedę; autorė dabar šypsosi patenkinta, nes, galima sakyti, parašė, kad riba tarp to, kas turėtų būti, suprantama kaip „realybė“, ir to, kas „fantazija“, yra be galo neaiški ir fikcinė.
žymės: #Gime
Panašus:
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Neįtikėtinas Dvynių, Gimusių Gegužės 2 Dieną, Astrologinis Portretas – Sužinokite Savo Likimą!
- Donato Montvydo šeimos paslaptys: dukters gimimas ir įkvepiantis kūrybinis kelias
- Sulankstoma Lova Vaikui: Atraskite Visus Privalumus ir Svarbius Trūkumus!
- Sužinokite, ką iš tiesų reiškia sapnuoti anties kiaušinį – paslaptingi svajonių aiškinimai