Artėjant rinkimams, kandidatai į prezidentus sulaukia daug klausimų apie savo politines programas. Mažiau klausimų jie gaus apie kitus svarbius dalykus - vaikystę, jaunystę, biografijos vingius, asmenybės formavimąsi, pomėgius, skaitytas knygas ir filmus, namus, idealus ir asmeninį gyvenimą.
Šįkart 15min pašnekovas - Europos Sąjungos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis, kurį iškėlė Lietuvos socialdemokratų partija.
Svarbiausi faktai apie V.P.Andriukaitį:
- Amžius: prezidento rinkimų dieną bus 67 metai
- Gimimo vieta: Kiusiuras (Jakutija)
- Išsilavinimas: kardiochirurgas, istorikas
- Šeiminė padėtis: vedęs, turi tris vaikus
Panoramos archyvas: Vilniuje balsuoja Vytenis Povilas Andriukaitis su žmona Irena. Jis linki būsimam Prezidentui, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų.
Darbo Dienos Europos Komisijoje
Komisijoje paprastai būnu 8 valandą. Nuo tos valandos prasideda darbai. Viskas priklauso nuo darbotvarkės. Per dieną būna 6-8 sudėtingi posėdžiai. Darbo diena dažnai baigiasi aštuntą, devintą, dešimtą ar vienuoliktą valandą vakaro. Darbotvarkės būna labai įtemptos. Be to, mano darbotvarkės pilnos darbinių komandiruočių į visas 28 ES valstybes, taip pat už ES ribų. Mano darbotvarkės apima ir Afriką, ir Artimuosius Rytus, ir Kiniją, ir Japoniją, ir Argentiną, ir Braziliją, ir Jungtines Valstijas - visą pasaulį.
Pomėgiai ir Laisvalaikis
Vienas iš didžiųjų mano pomėgių - apkeliauti kuo daugiau istorinių vietų. Kartu su žmona su mašinėle apsukome viską, ką galėjome. Ir Olandiją, ir Belgiją, ir Vokietiją, ir Liuksemburgą, ir Prancūzijos istorines vietas. Kadangi esu istorikas, man labai svarbu pamatyti visą Europos kultūros istorinę gelmę. Aš jai atidaviau daug valandų ir dabar galiu pasididžiuoti, kad stovėjau tose katedrose ar tose vietose, kurios istoriškai fantastiškai įdomios. Skiriu labai daug dėmesio istoriniam patyrimui.
Knygos
O kalbant apie knygas, kurias skaitau, mane labiausiai domina du didžiuliai knygų blokai. Vienas blokas - filosofija ir religijų analizė, kitas blokas - istorijos studijos. Ir, žinoma, dar trečias blokas knygų - labai seku savo portfelio mokslinę literatūrą, nes man reikia daug profesinių žinių. Sveikatos apsaugoje, maisto saugoje ir kitose srityse be galo daug problemų, ir aš turiu sekti.
Yuvalio Harari „21 pamoka XXI-ajam amžiui“ - labai gera knyga. Arba Piketty „Kapitalas“ - fantastiška knyga! Siūlau paskaityti. Žinoma, tai nėra lengva knyga. Dar labai gera knyga yra „Jeruzalė“. Čia lietuviškas vertimas, neseniai skaičiau. Fantastiška knyga. Dar neišpasakytai mėgstu poeziją. Kartais pasineriu į poeziją, tą, kurią aš myliu. Man reikia Pauliaus Širvio, man reikia Justino Marcinkevičiaus, man reikia Valentino Sventicko paskaityti apie poeziją, man reikia Salomėjos Nėries, man reikia Jono Aisčio. Aš myliu poeziją.
Aišku, turiu! Pirma knyga, kurią skaičiau daug daug kartų, be galo daug, buvo „Daktaras Aiskauda“. Beždžionė Čiči, šuniukas, Barmalėjus... Visus juos atsimenu. „Daktaras Aiskauda“. Graži, puiki, gili knygelė, kuri mane ir išaugino daktaru. Aš juokauju. Kita knyga, kurią skaičiau, Vakaruose paprastai vadinasi „Pinokio nuotykiai“, o rytinėje pusėje vadinosi „Buratino nuotykiai“.
Vaikystė Tremtyje
Už ką ištremti tėvai, galiu papasakoti daug. Nes čia netrumpa istorija. Mano tėvo ir mano motinos istorija yra labai įspūdinga. Mano motina buvo du kartus tremtinė ir vieną kartą pabėgėlė. Karo pabėgėlė. Kai jai buvo 6 metukai, ji su mano seneliais nuo I-ojo pasaulinio karo bėgo iš Kauno ir atsidūrė Maskvoje. O po to Maskvoje įvyko bolševikų revoliucija, vyko sudėtingi dalykai, mirė mano senelis. Tada mano mamytė su savo mama, mano močiute pėsčios grįžo iš Maskvos į Lietuvą. Kaip stovi. Tai buvo baisūs, sunkūs laikai.
Po to mano mamytė ištekėjo už mano tėvelio. Jis augo Kauno Dainavoje. Irgi buvo bėglys per karą. O po to mano tėvas, kilęs iš mažažemio ūkininko šeimos, pasiekė mokslų. Sunkiai. Ir buvo paskirtas į Klaipėdą. Į Klaipėdos muitinę maisto chemiku, muitinė laboratorijos viršininku. 1927 metais. Jis baigė Vytauto Didžiojo universitetą, maisto chemiją. Ir su mama apsivedė ir išvažiavo. Ten gimė mano pirmas brolis. 1939 m. Klaipėdą okupavo Hitleris. Tada mano tėvas norėjo pasikėsinti į Hitlerį.
Tai tikra. Jį gestapininkai suėmė. Areštavo ir mano mamą. Mano tėvas pabėgo iš gestapo daboklės į Lietuvą. Mano motiną išgelbėjo prancūzų Raudonasis kryžius, su vaiku, mano broliuku, išvežė į Lietuvą iš Klaipėdos. O Klaipėdoje nacionalizavo visą jų turtą. Mano tėvas buvo labai aktyvus žmogus. Jis nepritarė nei Hitleriui, nei Stalinui. Kai Stalinas okupavo Lenkiją ir Vilnių grąžino Lietuvai, bet po to aneksavo Lietuvą, mano tėvas buvo besipriešinančių pusėje. Tada bolševikai 1941 m. birželio 14 d. suėmė mano tėvus ir ištrėmė į gulagus. Iš pradžių į Altajų, o po to, 1942 m., į gulagus, darbo stovyklą prie Laptevų jūros. Į poliarinį ratą. Mes esame ledjūrio vaikai. Aš ten gimiau. Ten lageris per visą karą prastovėjo. 1954 m. buvo uždarytas. Bet mes likome barakuose gyventi.
Prisiminimai iš Tremties
Viską. Penki barakai, tundra, 24 valandų naktis žiemą, siaubingos pūgos, graži poliarinė pašvaistė, 24 valandų diena vasarą, milijardai uodų, pelkė... tą prisimenu. Aš gimiau Kiusiure, Tyt Ary. Kai gavome leidimą grįžti į kontinentą iš salyno žiočių, Lenos upe su barža kilome aukštyn. Tada aš pamačiau pasaulį. Man buvo penkeri su puse ar šešeri metai. Pirmą kartą pamačiau mišką, medį, elektrą, mašiną... Pamačiau, aišku, laivą pirmą kartą, laptiožniką. Pirmą kartą obuolį paskanavau, kai man buvo šešeri su puse metų. Aš atsimenu jo skonį iki dabar. Pirmą kartą bulvę pamačiau. Pirmą kartą pieno paragavau. O po to, aišku, ilga kelionė į Lietuvą.
Sugrįžimas į Lietuvą
Mes grįžome į Kauną naktį. Kaunas man buvo pasakų miestas. Visų pirma, kas buvo keista, tai pamatyti aptvertus medžius, obelis. Aš neturėjau supratimo, kas yra obelis. Buvo lapkričio mėnesis, ant medžių kybojo sušalę obuoliai. Mes juos valgėme. Ojėzau, kaip skanu buvo! Išėjome į gatvę su savo jakutiškais rūbais ir chebrytė gatvėje iškart pradėjo murmėti: jakutai, jakutai... Užvirė pas mus toks pyktis. Galvojame, čia mes broliai lietuviai, o jie mus erzina. Po to pamačiau stebuklą - kad iš žemės galima pasemti vandenį. Šulinys. Nes kur aš buvau, amžinas įšalas, ten nėra žemėje vandens. Ten vanduo upėse ar nuo ledo. O šiaip žemėje šulinių nėra, nes amžinasis įšalas. Tai mes nustebome - kas čia darosi?
Mano tėvas dainuodavo dainą: „Kad tas Nemunas galingas būtų toksai išmintingas, savo vandenis išlietų, degtinėle patekėtų“. Ir staiga mes pamatėme Nemuną. Jėzau, Marija... perspjaunama upelė! O va Lena - du su puse kilometro plotis... Sako, galingas Nemunas. Bet palyginus su Lena atrodė toks upeliukas. Tik po to Nemuno jausmas man išaugo į tą mūsų supratimą.
„Per visą naktį, per visą naktį, Nemunas šėlo, Nemunas dūko, per visą naktį mes nemiegojom, per visą naktį laukėm stebuklo.“ Justino Marcinkevičiaus.
Paauglystė ir Pomėgiai
Aš buvau visoks. Mėgau ir žaisti futbolą iki nukritimo, ir žaisti ledo ritulį. Dar mėgau ir lankiau boksą. Labai mėgau sportą. Bet mėgau ir matematiką. Mėgau biologiją. Buvau olimpiadų dalyvis. Buvau aktyvus vaikas mokykloje. Mokykloje man taip fain sekėsi. Baigiau mokyklą aukso medaliu. Manęs buvo pilna visur.
Studijos
Juk jau sakiau - dėl daktaro Aiskaudos! Juokauju. Bet tas turėjo turbūt įtakos. Nes aš labai mylėjau šitą knygą. Labai. Vaikystėje, žinoma. Antroje, trečioje, ketvirtoje klasėje. Aš labai greitai išmokau skaityti, ir man labai sekėsi. Bet aš susižavėjau Lietuvos žmonėmis. Aš labai mylėjau Vincą Kudirką, daktarą Grinių, Basanavičių, Avižonį. Lašą. Mano tėvas daug apie juos pasakojo, apie tą senąją Lietuvos universiteto inteligentiją. Ir apie jų pasiekimus. Mane ta inteligentų karta labai traukė. Ir nutariau - būsiu gydytojas, kaip ir jie. Bet taip pat nutariau būti ir istoriku.
Tie, kurie taip mano, daro didelę klaidą. Medicina suteikia tau teisę gydyti žmogų. Istorija tau suteikia teisę pretenduoti į receptus taisant žmonijos ydas. Ir kai aš dabar visuomenės sveikatą nagrinėju, man istorijos žinios padeda neišpasakytai daug. Būdamas gydytoju, aš taip pat dalyvauju žmonijos gydymo pažangoje. Šiandien esu gydytojas ir maisto saugos atstovas. Ir taip pat žinau, kad visuomenės sveikata bei istorija žengia koja kojon. Tad mano tikslas - parašyti ne tik individualų receptą žmogui, bet visai visuomenei. Pavyzdžiui, parašom receptą, kaip sustabdyti rūkymo epidemiją. Arba kaip sustabdyti perteklinį cukraus vartojimą. Arba kaip sustabdyti grėsmingą alkoholio perteklinį vartojimą. Ką daryti su savižudybėmis.
Veikla Nelegaliame Universitete ir Suėmimai
Aš išaugau disidentinėje šeimoje. Nebuvau nei spaliuku, nei pionierium, nei komjaunuoliu, nei komunistu. Taip ir užrašykit. Tie, kurie mano, kad aš ką nors bendro turiu... Neturiu nieko. Aš turiu bendro su Lietuvos socialdemokratija. Su savarankiška Stepono Kairio socialdemokratine mokykla. Su „varpininkais“, kuriems paskyriau visą savo gyvenimą. Liaudininkams, „varpininkams“, socialdemokratijai ir Lietuviškai socialdemokratijos versijai.
Kaip aktyvus disidentas, aš ėmiau ieškoti galimybių įsteigti „varpininkų“, liaudininkų, socialdemokratų mokyklą. Nes Kaune veikė pogrindinės krikščionių ir tautininkų mokyklos. Man jos netiko. Ir aš su draugais nutarėme suburti socialistinės minties Antano Strazdelio universitetą. Tai buvo mūsų priedanga. Antanas Strazdelis buvo toleruojamas tarybinės valdžios kaip kunigas, parašęs tokį eilėraštį apie varną, ir kaip liaudininkas, kuris palaikė liaudį. Tokia mitologija buvo sukurta. Bet jis mums tiko prisidengti, kad mes studijuojame XIX-XX a. lietuvių atgimimo veikėjus. O iš tiesų mes ieškojome alternatyvų stalininiam-bolševikiniam socializmui.
Kita alternatyva buvo Dubčeko „socializmas su žmogišku veidu“, o mes ieškojome trečios alternatyvos - kaip užmegzti ryšį su Vakarų socialdemokratija. Todėl mes gynėme mintį apie demokratinį socialistinį humanizmą kaip atsaką į prievartinę stalinistinę, marksistinę, leninistinę doktriną. 1976 m. spalio 17 d. mane suėmė. Už tai mano biografija yra žinoma KGB puslapiuose, yra daug ištraukų, ten galite rasti. Jie mane privertė dirbtinai pasirinkti Ignaliną, o po to mane internavo Ignalinoje KGB priežiūroje, be teisės išvažiuoti. Taip, kaip padarė su Vincentu Sladkevičium ar Julijonu Steponavičium. Vienas buvo Nemunėlio Radviliškyje, kitas Žagarėje, o mane išgrūdo ten. Antras suėmimas buvo 1982 m., bet labai trumpai, nes mirė Brežnevas ir mane paleido.
Kovo 11-osios Aktas ir Konstitucija
Tai buvo neišpasakytai įdomus laikotarpis. 1989 m., kai laimėjo rinkimus Sąjūdis, iškilo problema - kaip paskelbti Nepriklausomybę. Ir mane paskyrė į aštuonių asmenų darbo grupę, kurie parengėme visą penkių tekstų paketą Kovo 11-ajai. Toje darbo grupėje buvome Landsbergis, Stankevičius, Lapinskas, Saudargas, Katkus, Klumbys, aš ir Motieka. Plius, Teisės skyriaus deleguotas Vytautas Sinkevičius. Mes rengėme Kovo 11-osios dokumentus, ir Kovo 11-osios akto paskutinę redakciją man teko parašyti pačiam savo ranka, nes neturėjome mašinistės.
Vytenio Andriukaičio Gyvenimo Datos
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1951 m. rugpjūčio 9 d. | Gimė Jakutijoje |
| 1941 m. birželio 14 d. | Tėvai deportuoti į Sibirą |
| 1958 m. | Grįžo į Lietuvą |
| 1969 m. | Baigė Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą aukso medaliu |
| 1975 m. | Baigė Kauno medicinos institutą, įgijo gydytojo chirurgo specialybę |
| 1976 m. | Buvo suimtas ir tardytas Vilniuje |
| 1979-1984 m. | Studijavo Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos fakultete |
| 1990-1992 m. | Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatas |
| 1992-1996 m. | VI Seimo narys |
| 1996-2000 m. | VII Seimo narys |
| 2000-2004 m. | VIII Seimo narys |
Žmona Irena - lituanistė, dirba Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Informacinio biuletenio“ redakcijos vyriausiąja specialiste. Turi tris vaikus.
Kelias į tėvynę turbūt prasideda nuo tėvo pasakojimų apie Tėvynę, apie labai labai gražią Lietuvą, kur labai skanūs obuoliai ir bulvės, kur "Nemunas galingas", turbūt jis, tas kelias prasideda nuo motinos, pasakojančios apie Kauną, tokį gražų, kaip Paryžius. Nors ten, Jakutijos Užpoliarėje ar Jakutijos taigoje mažam vaikui sunku net įsivaizduoti, kas gi iš tikrųjų yra ta Lietuva. Betgi žinau, kad ir kitiems tas kelias prasideda visai skirtingai, kiekvienam savaip svarbiai ir savaip nepakartojamai. Ir kiekvienam savaip suvokiama Lietuva.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Kelionė su vaiku į užsienį: būtini dokumentai ir svarbiausi patarimai
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Neįtikėtinas Slaptas Sumuštinis: Avokado ir Kiaušinio Derinys, Kurio Negalite Praleisti!
- Kaip Užtikrinti Dienotvarkės Saugumą Globos Namuose – Efektyvūs Patarimai ir Sprendimai