Nespalvota fotografija, kurioje - iki glaudžių išsiplikinusių, į jūrą įbridusių ir elektrines gitaras kažkur krante prisijungusių vaikinų grupė, galėtų priklausyti ir „The Beatles“, ir „Rolling Stones“, bet priklauso „Bildukams“, susibūrusiems Žaliakalnyje ir gyvavusiems labai trumpai, bet spėjusiems būti įamžintiems kino juostoje.
Su pirmuoju iš kairės „Bilduku“ Vytautu Petrušoniu susitikome ne tik dėl to, kad labai norėjome išsiaiškinti tos fotografijos užkulisius.
Tad, atrodo, kažkam reikėtų užsiimti ir V. Petrušonio memuarų inicijavimo darbais.
Karščiausia 1969-ųjų Kauno grupė „Bildukai“, išvykę kaitinti Baltijos jūros.
V. Solisto kūrybinė biografija, beje, tokio paties ilgio, kaip šis pokalbis.
Mano giminė plati - turėjau 29 pusbrolius ir pusseseres, 12 dėdžių ir tetų.
Giminės susitikimuose visi dainuodavo.
Tėvo brolis traukdavo kaip Mario Lanza!
Pusseserė Liucija buvo vyresnė, ji mokė mane liaudies dainų.
Jau trejų ar ketverių mokėjau 15 ar 20 kūrinių.
Klausydavau muzikos nuolat, net ašaros riedėdavo nuo muzikos grožio.
Kiek vėliau pamačiau filmą „Didysis Karuzo“ (orig. The Great Caruso - aut. past.), kuriame vaidino tas pats tenoras Mario Lanza, - beje, manau, ir dabar televizijos galėtų šį filmą rodyti.
Pradėjau dainuoti pilnu, stipriu balsu - kaip Robertino Loreti.
Arba jis kaip aš.
Pasirodydavau mokykloje, atlikdavau neapolietiškas dainas - prašydavo pakartoti dar ir dar…
Kartą teko dainuoti studentams.
Vėliau balsas mutavo.
Šešiolikos radau skelbimą, kviečiantį dainuoti Kauno Vytauto kultūros ir poilsio parko muzikos ansamblyje.
Taip, penktadieniais ir šeštadieniais, vakarais, su gyvu ansambliu - saksofonas, trimitas, gitara…
Įrašų tada šokiuose neleisdavo.
Šokiai trukdavo kelias valandas, aišku, visą laiką nedainuodavau - buvo ir instrumentinių kūrinių.
Paviljonas buvo nemažas, po jo stogu tilpdavo keli šimtai žmonių, salė būdavo pilna beveik visą laiką.
Tai buvo labai populiari vieta, žmonės į parką suvažiuodavo iš viso Kauno.
Tai buvo apie 1968-1969 metus.
Buvau įdarbintas, turėjau knygelę, per mėnesį uždirbdavau apie 100 rublių - tai buvo tikrai nemaža alga man, kaip moksleiviui.
Visur važinėdavau su taksi.
Kai ateidavo Jūratė, padainavęs laiką leisdavau su ja, tad visos panelės matydavo, kad esu ne vienas, nekibdavo.
Bet jei eidavau nulipęs nuo scenos vienas, tuomet jau puldavo kviesti šokti.
Esu parašęs kelias dainas, žinomiausią jų būdamas 18-os, ji vadinasi „Aš neisiu ta gatve“, tiesa, pats jos net nesu įrašęs.
Daina buvo tikrai populiari.
„Oktavos“ ansamblio vadovas Mindaugas Tamošiūnas man siūlė užregistruoti jos autorines teises, tuomet per kelerius metus jau galėjo būti susikaupę kokie 300 rublių.
Tuo pat metu, kai dainuodavote šokiuose, buvote ir S. Nėries vidurinėje mokykloje įkurto ansamblio „Bildukai“ narys.
Visos to meto grupės vadinosi labai lietuviškai, tautiškai, net kiek mistiškai.
Žinoma, visi mano draugai buvo patriotai ir lietuvybės puoselėtojai, tokie ir yra.
Turėjau tokį raportą apie „Gintarėlius“ - surašyta koncerto programa, prie Vakarų autorių kūrinių pažymėta „brazilų liaudies daina“, „autorius nežinomas“ ir panašiai.
Taip lyg apgaudavome tikrintojus.
Gal dabar mūsų pavadinimai atrodo dėsningi, nes šiandien, lyg tyčia, visi tam reikalui dažniau naudoja angliškus žodžius.
Slaptų koncertų nebuvo, daugiausia grodavome S. Nėries vidurinės šokiuose.
Su grupe 1969 m. filmavomės Raimondo Vabalo juostoje „Birželis, vasaros pradžia“, jame atlikome liaudies dainą „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“.
Vasara buvo labai smagi.
Veltui gyvenome, grodavome sau kiek norėjome.
Pamenu, liepą JAV astronautai išsilaipino Mėnulyje - stovyklos radijo taške klausėme „Amerikos balso“.
Staiga įbėgo stovyklos vadovas - S. Nėries vidurinės mokytojas - ir ėmė aiškinti, kad mes tą „Amerikos balsą“ sugebėjome paleisti per garsiakalbius visoje stovykloje!
Beje, su Vytauto kultūros ir poilsio parko muzikos ansambliu grodavome ne tik Kaune - mūsų laukdavo visoje Lietuvoje.
Važiuodavome į kultūros namus, kolūkius, grįždavome paryčiais.
Teko ruoštis baigiamiesiems mokyklos egzaminams - taip ir baigėsi.
„Oktavos“ vadovas M. Tamošiūnas buvo girdėjęs, kaip dainuoju, tad pakvietė pabandyti pas jį.
Iškart po išleistuvių, vėlgi nemiegojęs, nuėjau į repeticiją, padainavau kelis kūrinius ir gavau darbą.
Kai buvau 18-os, vykome į Suomiją.
Tai buvo pirmoji mano aplankyta kapitalistinė šalis.
Stebuklas!
Helsinkis, Tamperė, Turku, Kemi - vaikščiodami visur jautėmės labai kieti.
Kokie buvo suomių studentai!
Ilgais plaukais, džinsuoti, laisvi, atsipalaidavę…
Specialiai turui turėjome paruošę suomių liaudies dainą „Linksmas piemenukas“.
Būtumėt matę, kas pasidarė pradėjus ją groti, - visa salė šoko, ir tikrai ne dėl to, kad studentams kažkas nurodė.
Jiems norėjosi ir jie galėjo tai daryti.
Dar man mokantis M. Tamošiūnas išvažiavo dirbti į Vilnių, aš paskui vykti negalėjau, tad mūsų keliai išsiskyrė, nors koncertuoti mane vis pakviesdavo.
Su „Trimitu“, kuriam irgi vadovavo M. Tamošiūnas, vykome į Tolimuosius Rytus, ten, kur prasidėjo Baikalo-Amūro maigstralės statybos, - dainavau, atrodo, vietoj Viktoro Malinausko, kuris negalėjo vykti į turą.
Kiek anksčiau, dar studijuodamas, taip pat pasirodydavau „Tulpėje“ su Romualdo Grabšto džiazo ansambliu.
Teko tada dainuoti ir su Lietuvos Radijo ir televizijos orkestru, Latvijos radijo ir televizijos orkestru.
Žymiai vėliau buvau Kauno savivaldybės džiazo orkestro „Kauno Bigbendas“ narys, dainavau įvairiuose koncertuose, džiazo festivaliuose.
Taip - laikiau aukštosios matematikos egzaminą.
Buvau bebaigiantis antrą kursą.
Pamenu, išėjau po egzamino į Gedimino gatvę, matau, Laisvės alėja - pilna žmonių.
Iškart po to su „Oktava“ važiavome į Rygos plokštelių studiją įrašyti plokštelės.
„Oktava“ buvo pavyzdinis estradinis orkestras.
Aišku, tikrindavo mūsų programą, kaip ir visų, bet grodavome ir nemažai užsienio kūrinių, džiazo, džiazroko.
Beje, „Oktavos“ įrašai, išlikę iki šių dienų, tiesą sakant, neatspindi to, ką ir kaip galėjome groti.
Kai baigiau institutą, gavau paskyrimą į „Drobės“ gamybinį susivienijimą, buvau vieno fabriko cechų viršininkas.
Ten dirbau daug metų ir, nors iš esmės galėjau dainuoti, bet pasiūlymų atsisakydavau - supratau, kad suderinti muzikos ir darbo pagal specialybę nepavyks.
Iki tol gyvenote labai aktyvų gyvenimą su nemiegotomis naktimis, gitaromis jūroje ir kitais rokenrolo elementais.
Pasiilgdavau, taip.
Restoranuose, kai ten dar grodavo gyvos grupės, pavyzdžiui, „Orbitoje“ ar „Baltijoje“, tyčia ar netyčia vis užlipdavau ant scenos ir dirbdamas „Drobėje“.
Labiau dėl savęs, savo malonumui.
Muzikantai iš restoranų tiesiog dingo.
Kai atsirado technologinių galimybių, jau atkūrus Nepriklausomybę, ėmiau naudoti vadinamąsias „minusines“ fonogramas, tai reiškia, kad dainuoju gyvai, o muzika skamba iš įrašo.
Dabar turiu pasiruošęs gerokai per 500 kūrinių.
Dainuoju gerai žinomas dainas, vadinamuosius standartus.
Tai užsienio autorių kūriniai - jie gražūs, kokybiški, niekam nekyla dėl to abejonių.
Jau daugiau nei 50 metų dainuojate - kartais rečiau, kartais dažniau, bet dainuojate.
Dėl to, kad muzika mane jaudina.
Klausydamas gražių kūrinių glostau sielą.
Be abejo, yra ir daugiau gražių dalykų gyvenime, bet aš ne apie materialiuosius.
Ar žmonėms reikia dažniau vaikščioti į koncertus?
Pustuštei, nes yra manoma, kad „YouTube“ įsijungsi ir pažiūrėsi kokį tik nori koncertą.
Bet joks įrašas neatstos tikro, gyvo pasirodymo.
Aš esu už tai, kad muziką reikia patirti gyvai.
Ir, dar kartą pasikartosiu, reikia nepamiršti pasaulyje įvertintų muzikos standartų.
Neužsistovėti tik ties lietuviška muzika.
Na, bent savo?
Cha, tikrai, tarp tų šimtų „minusinių“ fonogramų turiu ir šią.
Padainuoju paprašytas.
Nemanau, kad tas kūrinys labai ypatingas, - man gi buvo 18.
1973 metais išleistoje kompozitoriaus Mindaugo Tamošiūno ir solisto Vytauto Petrušonio plokštelėje pirmoji įrašyta daina - „Vaikinas nuo Kražantės“ (žodžiai J.
žymės: #Gime
Panašus:
- Vytauto Šiškausko Neįtikėtina Muzikinė Kelionė Ir Asmeninis Gyvenimas Atskleisti!
- Vytautas Vaitkus: Neįtikėtina Kelionė nuo Traumatologo iki Šalčio Apsaugos Eksperto
- Vytauto Šnieškos Įkvepianti Kelionė: Kaip Tapti Lietuvos Turtingųjų Elito Nariu
- Vaikiški motociklai Senukai: didelis pasirinkimas, geros kainos
- Neįtikėtini Ateities Spėjimo Pagal Gimimo Datą Metodai ir Paslaptys, Kurias Privalote Žinoti!