Šiandien minime Vysockio Vladimiro Semionovičiaus (1938 m. sausio 25 d. Maskva - 1980 m. liepos 25 d. Maskva) - tarybinio rusų poeto, aktoriaus ir dainų autoriaus, TSRS valstybinės premijos laureato (1987 m., po mirties) mirties metinės.
Vysockij Vladimir (rus. Владимир Высоцкий; Vladimiras Vysòckis) 1938 01 25 Maskva 1980 07 25 Maskva, rusų aktorius, dainų autorius ir atlikėjas, poetas. Vienas žymiausių Rusijos dainuojamosios poezijos kūrėjų ir atlikėjų.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Mokslai
Vladimiras Semionovičius Vysockis (Высоцкий Владимир Семенович) gimė 1938 m. sausio 25 d. Maskvoje, name, esančiame pačiame „pervoj Mieščianskoj“ gatvės (dabar - Taikos prospektas) gale, kaip dainuojama 1975 m. parašytoje „Baladėje apie vaikystę“.
Tėvas Semionas Vladimirovičius (1915-1997) buvo Didžiojo karo dalyvis, pulkininkas, motina Nina Maksimovna (1912-2003) - vokiečių kalbos vertėja.
1941 m. Vladimiras su mama persikėlė į Orienburgo sritį, bet 1943 m. vėl grįžo į Maskvą.
1947-1949 m. Vladimiras su tėvu ir jo antrąja žmona E. Lichalatova gyveno Vokietijoje. Čia, pokarinėje Vokietijoje, Ebesvalde, V.
1955 m. pradėjo lankyti dramos būrelį prie MCHAT‘o, V. I. Nemorovičiaus-Dančenkos aktorių mokyklą-studiją, ir įstojo į Maskvos Kuibyševo vardo inžinerinį statybos institutą, bet po pirmo semestro iš instituto išėjo.
1960 m. vedė Izą Žukovą.
Karjera Teatre ir Kine
1960 baigė Maskvos dailės teatro mokyklą studiją.
1960-62 A. Puškino dramos teatro, 1964-80 Teatr na Taganke (abu Maskvoje) aktorius.
Dalyvavo poetinėse kompozicijose Antipasauliai (1965), Saugokite savo veidus (1970, uždraustas rodyti; abu pagal A. Voznesenskį), Žuvusieji ir gyvieji (1965), Paklausykite! (pagal V. Majakovskį), Pugačiovas (pagal S. Jeseniną, vaidino Chlopušą; abu 1967).
Nuo 1959 kine sukūrė daugiau kaip 30 vaidmenų; svarbesni: Volodia (Vertikalė, režisieriai S. Govoruchinas, B. Durovas), Maksimas (Trumpi susitikimai, režisierė K. Muratova, abu 1967), Brodskis (Intervencija, režisierius G. Poloka), Brusencovas (Tarnavo du draugai, režisierius J. Karelovas, abu 1968), Fon Korenas (Blogas geras žmogus 1973, režisierius J. Cheificas), Hanibalas (Kaip caras Petras apvesdino negrą 1976, režisierius A. Mitta), Žeglovas (Susitikimo vietos pakeisti negalima, režisierius S. Govoruchinas), Don Chuanas (Mažosios tragedijos, režisierius M. Šveiceris, abu 1979, abu televizijos filmai).
Dainuoti ėmė V. Vysockis nuo 1958 m. Pirmasis koncertas įvyko Pavlodaro krašte, 1958 m. Kurį laiką V. Vysockis dirbo A. S. Puškino vardo teatre, miniatiūrų teatre, filmavosi kine, kūrė dainas, bet tikrasis jo talentas atsiskleidė Tagankos dramos ir komedijos teatre, kuriam vadovavo Jurijus Liubimovas.
1964 m., baigęs Maskvos meno akademijos teatro mokyklą, V. Vysockis įsidarbino Tagankos teatre, kurio pašonėje dabar įsikūręs V. Vysockio vardo Kultūros centras-muziejus.
V. Vysockis čia dirbo ligi mirties. Jo dainos organiškai įaugo į statomus spektaklius, jis laikomas vienu geriausių Hamleto vaidmens atlikėjų.
1976 m. Jugoslavijoje, Belgrado tarptautiniame teatrų festivalyje (BITEF), paskirta pirmoji premija būtent už šį vaidmenį, už šį J. Liubimovo ir V. Vysockio darbą-duetą.
Tiesa, Tarybų Sąjunga apie tai ne tik nerašė, bet ir nepranešė.
Kūryba ir Dainos
Dainas kūrė nuo 1961, jų parašė apie 1000 (dalį jų - teatro spektakliams, kino filmams).
Tekstuose vyravo karo, sporto, tragiškos gyvenimo baigties nuojautos temos, ryškinamas gyvenamojo laikotarpio visuomenės mentalitetas, griaunamos ideologinės klišės, šaipomasi iš mąstysenos štampų.
Dainų stilistika artima miesto romansui ir skomorochų kūrybai.
Tik po V. Vysockio mirties imta leisti jo poezijos knygas ir knygas apie jį.
Lietuvių kalba išleistas V. Vysockio poezijos rinkinys Neišbraukit manęs iš gyvenimo...
Vladimiras Vysockis, kino ir teatro artistas, vienas garsiausių Rusijos bardų, poetas, kompozitorius, parašė apie 1000 dainų, kurios šiandien skamba 41 kalba.
Daugiau nei tūkstantis V. Vysockio dainų - mažų vaidinimų ir rolių sporto, karo tema, mokslininkų, gydytojų, gyvulių augintojų, politikų lūpomis, paukščių, lėktuvų, mikrofonų skundų - tai Dievo dovanoto talento ir nuolatinio darbo su žodžiu, su posmu ir su muzika išdava.
Savo dainas dažniausiai atlikdavo pritardamas akustine septinstyge ("rusiška") gitara, dažnai suderinta tonu ar pusantro žemiau. Turėjo unikalų užkimusį gan žemą "girgždantį" balsą.
Asmeninis Gyvenimas
1970 m. Vysockis vedė žymią prancūzų artistę Mariną Vladi. Ji buvo pirmoji V. Vysockio dainų, kūrinių klausytoja ir vertintoja. Jos dėka Vysockiui atsirado galimybė aplankyti Holivudą, Kanadą, Ameriką, Prancūziją, Vokietiją Italiją ir kt.
Paskui Vladimiras Visockis buvo vedęs dar du kartus: tą, kitą aktorę, netiesiogiai išardžiusią jo santuoką, - Liudmilą Abramovą (iš viso jie susilaukė dviejų sūnų) ir prancūzę kino žvaigždę Mariną Vladi.
Pasak draugų, Visockis patiko visoms moterims. Jo nežabota energija vesdavo jas iš proto tiesiogine prasme.
Tatjana Ivanenko
Tačiau visą tą laiką Vladimiro Visockio gyvenime buvo moteris - svarbiausia iš visų, kaip tvirtina ir jam, ir jai buvę artimi žmonės. Ji buvo Tatjana Ivanenko, Tagankos teatro aktorė.
Jos romanas su Visockiu užsimezgė gerokai anksčiau nei poeto gyvenime atsirado Marina Vladi, bet tęsėsi ir po to. Situacija buvo ne iš lengvųjų: Visockis žinojo, kad kankina mylimą moterį, tačiau palikti jos neturėjo jėgų.
Tad vos tik Marina Vladi išvykdavo į Prancūziją, Visockis visur vedžiodavosi Tatjaną - pristatinėjo savo draugams, prašydavo bičiulių režisierių ją filmuoti.
Meilė buvo beprotiška: Tania buvo nepaprastai graži ir mylėjo vienintelį Visockį visą savo gyvenimą. Net pagimdė jam dukterį, nors žinojo, kad turės ją slėpti ir kad mylimajam žinia apie kūdikį nesuteiks jokio džiaugsmo.
Nesantuokinio vaiko Vladimiras Visockis nenorėjo dėl labai banalios priežasties: jo ir Marinos Vladi romantiška meilės istorija buvo išreklamuota visoje šalyje, o kūdikis su kita moterimi būtų sumenkinęs jį visuomenės akyse.
Be to, anais laikais nebuvo priimta afišuotis, kad turi nesantuokinių vaikų - Visockis ir taip valdžiai neįtiko.
Bet Tatjanos niekas negalėjo palaužti: ją pažinoję Maskvos teatralai sako tokios patologiškos moters ištikimybės jie niekada neregėję.
Marina Vladi tokiomis dienomis pati išeidavo šėlti į vakarėlius ir palikdavo Visockį gerti su draugais - jai buvo nemalonu matyti vyrą tokios būklės.
Tuo tarpu Tatjana gyveno tik dėl Visockio. Vienintelis dalykas, kurio ji nesutiko atsisakyti dėl savo meilės, buvo kūdikis.
Todėl vieną dieną ji tiesiog dingo iš visų Vladimiro Visockio draugų gyvenimo. Matyt, bent taip stengėsi įgyvendinti Visockio norą, kad apie jų vaiką nežinotų nei viena gyva dvasia.
Anot jų, iš šalies atrodė, jog Visockis labai išgyvena dėl savo bailumo. Gėdijasi, kad neužteko drąsos pripažinti dukros.
Kartais, labai retai, Visockis pasiskųsdavo bendradarbiams, esą susipainiojo meilės reikaluose ir gyvena visai ne taip, kaip norėtų.
Vienu metu net sklandė kalbos, kad jis skiriasi su Marina Vladi ir ketina vesti Tanią.
Tačiau poeto motina kategoriškai nesutiko. Prašė Tatjana pagalbos net Visockio pamotės - jo tėvo antrosios žmonos. Toji lankėsi Ivanenko namuose, matė dukrelę, tačiau sutikimo irgi nedavė.
Rusijos žiniasklaida iškapstė, kad Tatjana Ivanenko ir Marina Vladi buvo pažįstamos. Kad kartą Tatjana nesusivaldė ir pareiškė prancūzaitei: „Vis tiek jis bus mano! Jis jau rytoj pas mane ateis!“ O Vladi tik nuolaidžiai šypsojosi jos klausydamasi.
Paskui Ivanenko neva skambinėdavusi Visockiui naktimis ir verkdavusi tuo nepaprastai piktindama jo motiną Niną Visockąją. Kas žino, kaip buvo iš tikrųjų...
Šiuo metu gyvena Maskvoje, labai uždarai. Vis dar yra įrašyta Tagankos teatro trupės sąrašuose, kas mėnesį gauna nedidelį atlyginimą. Taip nusprendė teatro vadovybė, supratusi, jog aktorė - neatsiejama teatro istorijos dalis.
Anastasija Ivanenko
Vienintelė Vladimiro Visockio dukra Anastasija gimė 1972 metų rugsėjo 26 dieną, kai jos tėvas jau buvo vedęs Mariną Vladi. Užaugo su mamos pavarde - Ivanenko. Iš garsiojo tėvo ji gavo tik tėvavardį dokumentuose ir veido bruožus.
Anastasija baigė studijas Maskvos universiteto žurnalistikos fakultetą. Puikiai kalba prancūziškai. Keletą metų dirbo televizijoje, kultūros kanale. Niekam niekada savo istorijos nepasakojo.
Kalbama, negalėjo atleisti tėvui, kad taip pasielgė su jos motina.
Buvęs sutuoktinis sako manantis, jog ji vis dėlto matė savo tėvą spektakliuose, tačiau namuose - vargu. Jis nesiryžta spėlioti, kokie buvo jų santykiai, ir ar jie apskritai buvo. Net nėra tikras, kad žmona mylėjo savo tėvą - arba kad jo nemylėjo.
Ką vyras pastebėjo, tai kad Anastasijos ir jos motinos namuose tikrai nebuvo Vladimiro Visockio kulto: jokių plokštelių, fotografijų ant sienų...
Priešingai: Visockio vardas ten buvo tabu - ypač aplinkiniams. Tačiau jo gimtadienis - sausio 25-oji - visada buvo prisimenamas. Ir su Visockio artimaisiais abi moterys kurį laiką bendravo.
Šiuo metu Anastasija Ivanenko, pasak buvusio sutuoktinio, gyvena Maskvoje. Neištekėjusi, tačiau šeimą turi.
Vladimiro Visockio anūkė Arina gyvena su tėvu. Jos pavardė taip pat Ivanenko - kalbama, taip norėjusi Anastasija.
Nes jos šeimoje vyrauja ne tėvo, o motinos kultas - kultas Tatjanos Ivanenko, sąmoningai paaukojusios savo aktorės karjerą dėl meilės Vladimirui Visockiui.
Donžuano sąrašas
Apie Vladimiro Visockio gebėjimą įsimylėti sklandė legendos. Praėjo beveik trys dešimtmečiai, o jo „Donžuano sąrašas“ pasipildo vis naujų moterų vardais.
- Lionela Pyrjeva
- Klara Rumianova
- Irina Pečernikova
- Irina Mazurkevič
- Manekenė Galia
- Oksana Jarmolnik
- Larisa Lužina
Mirtis
Paskutiniaisiais gyvenimo metais V. Vysockis griebėsi prozos, nusprendęs visą save atiduoti literatūrai.
V. Vysockis mirė 1980 m. liepos 25 d. savo bute, Maskoje.
Vladimiro Semionovičiaus Vysockio laidotuvės įvyko 1980 m. liepos 28 d.
1980 m. birželio 2 d. įvyko vienas iš paskutinių Vysockio koncertų (Kaliningrade), kurio metu jam tapo bloga.
1980 m. liepos 3 d. Vysockis koncertavo Liubercy miesto kultūros rūmuose Maskvos srityje, kur, pasak liudininkų, atrodė blogai, sakė, kad prastai jaučiasi, tačiau scenoje buvo linksmas ir vietoj planuotos pusantros valandos surengė dviejų valandų koncertą.
1980 m. liepos 14 d. pasirodymo NIIEM institute (Maskva) metu Vladimiras Vysockis atliko vieną paskutinių savo dainų - „Mano liūdesys, mano ilgesys… Variacija čigonų romansų temomis“.
Liepos 16 dieną jis surengė paskutinį savo koncertą Kaliningrade (dabar Koroliovas) netoli Maskvos.
1980 metų liepos 18 dieną V. Vysockis paskutinį kartą pasirodė viešumoje - atliko savo žymiausią Hamleto vaidmenį Tagankos teatre.
1980 metų liepos 25-osios naktį Vladimiras Vysockis mirė miegodamas savo bute Maskvoje.
Tiesioginė mirties priežastis tebėra prieštaringa, nes skrodimas nebuvo atliktas.
Vienų (ypač Stanislavo Ščerbakovo ir Leonido Sulpovaro) teigimu, mirties priežastis buvo asfiksija, kitų - ūminis miokardo infarktas.
Atminimo Įamžinimas
Nuo 1996 metų jis vadovauja Maskvoje įsikūrusiam V. Vysockio kultūros centrui-muziejui, kuris kaupia istorinę medžiagą apie šio garsaus menininko gyvenimą.
Muziejaus kolekcijoje - ir V. Vysockio bendražygių dienoraščiai, kuriuose aprašoma jų viešnagė Lietuvoje.
Būtent šiame muziejuje 2005-aisiais įvyko spektaklio „Vysockis. Rojaus obuoliai“ premjera.
Prisiminimai apie tėvą ir jo meną jau ne kartą tapo paties Nikitos įkvėpimo šaltiniu.
Tagankos teatre pastatytame spektaklyje „Vladimiras Vysockis“ jis atliko pagrindinį vaidmenį, o 2011-aisiais ekranuose pasirodė kino filmas „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“, kurio scenarijų sukūrė Nikita.
Jis ir įgarsino savo tėvo vaidmenį.
Vietas, susijusias su tėvo biografija, Nikita stengiasi aplankyti visuose miestuose, į kuriuos atvyksta.
Prieš savaitę N. Vysockis dalyvavo jo tėvo gimimo 75-osioms metinėms skirtuose renginiuose, kurie plačiai nuskambėjo Rusijoje.
Svarbiu metinių akcentu tapo jau tradicinis V. Vysockio premijos įteikimo koncertas, kuriame šio menininko dainas atliko ir eiles skaitė garsūs Rusijos atlikėjai bei aktoriai - „Čaif“, Aleksandras Maršalas, Sergejus Bezrukovas, Grigorijus Lepsas, Olegas Gazmanovas ir kiti.
Premijos idėja 1997-aisiais kilo N. Vysockiui. Nuo tada ji kasmet teikiama žmonėms, kurie net sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis neatsisako savo įsitikinimų.
Vienas ryškiausių būdų, kuriais N. Vysockis yra įprasminęs savo tėvo atminimą, - pagal populiarią V. Vysockio dainą „Rojaus obuoliai“ pavadintas spektaklis.
Dar 2000-aisiais JAV surengtame V. Vysockio dainų festivalyje atsiskleidęs A. Zykovas, anot kritikų, itin įtaigiai perteikia tvirtą ir vyrišką savo įkvėpėjo charakterį.
Su juo puikiai dera aktorės ir dainininkės S. Grigorjevos moteriškas žavesys.
Išgirdęs jų dainavimą N. Vysockis iškart pasiūlė sukurti muzikinį spektaklį, kuriame skambėtų jo tėvo kūryba.
„Šis spektaklis tiesiog privalėjo atsirasti. Jis iškart užburia. Aleksejus mus veda per visą V. Vysockio gyvenimą - nuo ankstyvųjų kiemo dainų iki garsiųjų baladžių sukurdamas tokį įspūdį, kad visus būties dėsnius įveikęs V. Vysockis vėl įsiveržia į Tagankos teatro sceną, sklando virš Maskvos ir jaudina mūsų sielas.
Į spektaklį labai harmoningai įsilieja S. Grigorjeva, įkūnydama visas moteris, kurios įkvėpė Vladimirą - tarp jų ir Nikitos motiną Liudmilą Abramovą, ir Mariną Vladi. Svetlana dainuoja ir skaito šių moterų prisiminimus, dainuoja dainas.
Spektaklyje „Vysockis. Rojaus obuoliai“ skamba 24 jų, primindamos, kad ne vienos kartos garbinamo menininko kūryba neprarado aktualumo XXI amžiuje.
Maištas, apmąstymai apie gyvenimą, nuoširdumas ir nerimastingos širdies įkvėptos eilės niekada neišeina iš mados.
V. Vysockio Vizitas Lietuvoje
"Nuostabus miestas. Sakau tai ne todėl, kad toks mandagumo šablonas. Pasivaikščiojau po senamiestį, labai patiko. Įsiminė jūsų puikūs keliai. Atvažiavau iš Maskvos savo automobiliu ir tai iškart pastebėjau", - 1974-aisiais žurnalistams Vilniuje sakė V.
Apie Tagankos teatro, kuriame dirbo V. Vysockis, gastroles Vilniuje iki šiol sklinda legendos, kaip ir apie pasisėdėjimus iki aušros viešbutyje su kolegomis iš Lietuvos.
Profsąjungų rūmų salė buvo sausakimša, gauti bilietų į spektaklius buvo neįmanoma.
V. Vysockis tos viešnagės metu spėjo surengti ir keletą koncertų, apie kuriuos nebuvo skelbiama iš anksto.
Kalbama, jog V. Vysockiui Lietuva paliko tokį įspūdį, kad po poros mėnesių aktorius ir dainininkas vėl vaikščiojo Vilniaus gatvėmis.
Pastarąjį vizitą gaubia mįslės - iki šiol nėra tiksliai žinoma, dėl ko jis antrą sykį atvyko į Lietuvą ir ar tai nėra tik mitas.
Bibliografija
- Neišbraukit manęs iš Pavasario... : [poezija] / Vladimiras Vysockis ; [vertė, knygą sudarė Irena Aršauskienė ; meninės nuotraukos Nijolės Paškauskienės]. - Vilnius : Spauda, 2005.
- Нерв : стихи / Владимир Высоцкий. - Москва : Современник, 1981.
- Кони привередливые : стихи / В. Высоцкий. - Москва : Правда, 1987.
- Нерв : [стихи] / В. Высоцкий ; предисловие Р. Рождественского. - Алма-Ата : Онер, 1988.
- Избранное / Владимир Высоцкий ; [составитель Н.А. Крымова]. - Москва : Советский писатель, 1988.
- Поэзия и проза / Владимир Высоцкий ; [составители: А. Крылов и Вл. Новиков]. - Москва : Книжная палата, 1989.
- Не вышел из боя : [стихи, песни, проза] / В. Высоцкий ; вступительная статья А. Чаплыгина. - [2-е изд.]. - Воронеж : Центр.-Чернозем. кн. изд-во, 1989.
- Женщина в белом : роман / Уилки Коллинз ; [пер. с англ. Т.И. Лещенко-Сухомлиной ; ил. В. Высоцкого]. - Москва : Детская литература, 1989.
- Я выбираю свободу : стихи, песни / В. Высоцкий, А.А. Галич, Б.Ш. Окуджава ; составитель В. Абдулов ... [et al.] ; художник Е. Зайцев. - Кемерово : Кн. изд-во, 1990.
- Сочинения : в 2 томах / В. Высоцкий ; [составитель, подготовка текста и комментарии А.Е. Крылова ; предисловие С.В. Высоцкого. - T. 1. Песни. - Москва : Худож. лит., 1991.
- Сочинения : в 2 томах / В. Высоцкий ; [составитель, подготовка текста и комментарии А.Е. Крылова ; предисловие С.В. Высоцкого. - T. 2. Стихотворения. Песни театра и кино. Поэма. Проза и драматургия. - Москва : Худож. лит., 1991.
- Сочинения в двух томах / Владимир Высоцкий ; [составление, подготовка текста и комментарии А.Е. Крылова]. - 7-ое изд. - T. 1. Песни. - Екатеринбург : У-Фактория, 1996.
- Сочинения в двух томах / Владимир Высоцкий ; [составление, подготовка текста и комментарии А.Е. Крылова]. - 7-ое изд. - T. 2. Стихотворения, песни театра и кино, поэма и драматургия. - Екатеринбург : У-Фактория, 1996.
- Где же наша звезда? : песни / Владимир Высоцкий. - Москва : Эксмо, 2003.
- На Большом Каретном : стихи, песни, ноты / Владимир Высоцкий ; [составление, подготовка текста Роллан Шипов]. - Москва : Локид-Пресс, 2003.
- Мой Гамлет : стихотворения / Владимир Высоцкий. Не пройдет и полгода / Владимир Высоцкий. - Москва : Эксмо, 2006.
- Спасите наши души! : песни, стихотворения / Владимир Высоцкий. - Москва : Эксмо, 2006.
- Я был душой дурного общества / Владимир Высоцкий ; [составитель А. Кулагин]. - Москва : Эксмо, 2006.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
- Gimtadienio dainos vaikams: linksmiausios melodijos šventei!
- Sveikinimai vaikams gimimo dienos proga: originalios idėjos
- Kada Atsistato Hormonai Po Gimdymo: Svarbiausi Faktai, Kurių Negalite Praleisti!
- Nepraleiskite! Nuoširdūs Gimtadienio Sveikinimai, Originalios Idėjos ir Šilčiausi Palinkėjimai