Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Režisierius Cezaris Graužinis yra žinomas Lietuvos teatro pasaulyje dėl savo novatoriško požiūrio ir įvairiapusės kūrybos. 1996 m. jis įkūrė "Lietuviško teatro naujosios kartos" bendriją, o 2003 m. - "cezario grupę".

VšĮ teatras „Cezario grupė“ (kodas 301110748) buvo įkurta 2007 m. rugsėjo 13 d. Pagrindinė įmonės veikla yra teatrai, taip pat pramogos ir poilsis. Įmonę valdo 5 akcininkai (fiziniai asmenys). 2024 metais VšĮ teatras „Cezario grupė“ pardavimo pajamos siekė 14 236 Eur, o pelnas prieš mokesčius buvo 0 Eur. Naujausiais Sodros duomenimis, įmonės darbuotojų skaičius yra 1. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip neskaičiuojama.

Šiuo metu VšĮ teatras „Cezario grupė“ įsikūrusi adresu Tuskulėnų g. Vilniuje.

Svarbi informacija apie įmonę:

  • Įmonės kodas: 301110748
  • Teisinė forma: Viešoji įstaiga
  • Registracijos adresas: Vilnius, Tuskulėnų g.
  • Pagrindinė veikla: Teatrai

Cezaris Graužinis yra Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno instituto absolventas. Pirmą spektaklį Nacionaliniame (tuomet - Akademiniame) dramos teatre pastatė prieš aštuoniolika metų. Tai buvo Yukio Mishimos „Panelė Chan“ (1994). Vėliau buvo Roger Vitraco „Meilės misterijos“ (1997) ir Bertolto Brechto „Baalas“ (1997).

Nuo 2006-ųjų Cezaris Graužinis aktyviai dirba Graikijoje. Ten sukūrė pirmą spektaklį Longo „Dafnis ir Chlojė“ ir kaip geriausias metų režisierius buvo įvertintas prestižiniu Karolos Koun graikų teatro apdovanojimu. Vėliau pastatė „Belaukiant Godo“ pagal Samuelį Beckettą ir „Graiką Zorbą“ pagal Nikosą Kazantzakį.

O Lietuvoje su „Cezario grupe“ sukūrė spektaklius „Lietuvos diena“ (2007 m.), „Bučiuoju, Oskaras“ (2009 m.), „Viskas arba nieko“ (2009 m.) ir „Nutolę toliai“ (2010 m.), apdovanotą Auksiniu scenos kryžiumi už geriausią nacionalinės dramaturgijos pastatymą. Pernai pavasarį Cezaris Graužinis tapo ir Boriso Dauguviečio auskaro „už Europos ir Lietuvos teatro tapatybės paieškas“ nešiotoju.

Cezaris Graužinis ne tik režisuoja spektaklius, bet ir pats rašo inscenizacijas. 2012 m. vasario 24 ir 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko spektaklio „Ir vėl viskas bus gerai“ premjera. Cezaris Graužinis ne tik režisuoja spektaklį - jis pats parašė inscenizaciją pagal garsaus prancūzų intelektualo, vieno svarbiausių tarpukario prancūzų dramaturgų Jeano Giraudoux (1882-1944) pjesę „Šajo pamišėlė“.

Su grupe jau seniai norėjome pastatyti vaikišką spektaklį, net ir tokių raginimų pasigirsdavo. Dabar visi ėmėme susilaukti vaikų, gal ir tai paskatino. Norėjosi sukurti vaikų nevarginantį, neatbaidantį nuo teatro trumpą vaidinimą, ir kad tėvai galėtų atsivesti į jį ir pačius mažiausius, kurių paprastai į teatrą niekas nekviečia. Kurdami mėginome apibendrinti žinias apie pasaulio pradžią senovės lietuvių, baltų akimis, apie esmines pasaulį valdančias jėgas. Remtis tam tikromis sakmėmis nenorėjome, mat jos visos skirtingos, kartais viena kitai prieštarauja, todėl nutarėme pasigilinti į apibendrinančius mokslinius darbus. Spektaklyje vaikams stengiamės būti ne primityvūs, bet paprasti ir aiškūs. Tegu negąsdina spektaklio pavadinimo žodžiai „mitologijos pradžiamokslis“, nes mes į juos įdedame žaidimo prasmę, tikėdami, kad žinios ir pasaulio suvokimas ateina labiau žaidžiant nei sėdint už mokyklos suolo. Mūsų mitologijos versija ne moksliška, bet intuityvi. Norisi, kad vaikai grįžę namo žaistų, prisimindami matytus personažus, gal vėliau įžvelgtų, kad ir ugnis gyvybės pilna, ir vėjas… Kad esti ir matomų, ir nematomų dalykų, ir kad nematomi dalykai turi lygiai tokią pat teisę būti jaučiami, matomi… Toks ir yra pagrindinis mūsų šio darbo tikslas.

Kitą šio sezono premjerą Lietuvoje rengiate pagal F. Kafkos apysaką „Metamorfozė“. F. Kafkos „Metamorfozė“ - labai paslaptinga istorija, labai traukianti viso pasaulio teatralus. Ambicingi menininkai dažnai sugalvoja, kaip vaidins Kafkos apysakos žmogų, pavirtusį vabalu, kaip parodys savo akrobatinius gebėjimus ar fantaziją. Mūsų grupei tai pats neįdomiausias aspektas. Turinio požiūriu šis spektaklis bus visiška „Lai lai lai“ priešingybė, nes bandysime kalbėti apie siaubą, kuris visada šalia. Tas „siaubas“ šiuo atveju - tai gyvenimo neracionalumas, kurio labai bijome. Juk tas būties stabilumas, kurio mes įsikibę laikomės, iš tiesų egzistuoja tik mūsų pačių svajonėse. F. Kafka - mano labai mėgstamas autorius. Įprasta įžvelgti jo kūrybą persmelkusią baimę, nerimą, siaubą, bet man jo kūrinių pasaulis atrodo labai normalus. Mano akimis, nenormalu pasaulį matyti tokį, kokį jį matyti patogu. Savo patogumo vardan viską esame linkę labai supaprastinti, bet pasaulis nepasiduoda ir ima mus skriausti, kai tik nusprendžiame, kad, va, racionaliai susitvarkėme gyvenime, kad iš anksto žinome viską, kas su mumis atsitiks. Kafkos vaizduojamas pasaulis mano akimis daug normalesnis negu tai, ką mes linkę vadinti tikrove.

2003-aisiais įkūrėte „Cezario grupę“, kuri atkakliai gyvuoja neturėdama nuolatinės sceninės erdvės bei tvirto materialinio pagrindo, be to, kurios vadas yra beveik visada išvykęs. Daug vargo išvargta su „Cezario grupe“. Čia kaip ir šeimose, vargas suriša. Ačiū Dievui, vis dar turiu galimybių reguliariai atvykti į Vilnių ir sukurti po naują spektaklį su savo grupe. Grupė vaidina tuos mūsų sukurtus spektaklius, daug gastroliuoja po Lietuvą, o aš tuo metu galiu pabūti nutolęs. Aišku, man trūksta to atsibuvimo su grupe, nejaučiu labai didelio komforto tokiomis sąlygomis.

Ketiname kurti spektaklį Nacionaliniame dramos teatre, kur „Cezario grupės“ aktoriai, tikiuosi, taps kol kas vieno spektaklio kūrybine grupe kartu su Nacionalinio dramos teatro aktoriais. Turime tokios patirties: Valstybiniame jaunimo teatre prieš aštuonerius metus pavyko gražiai „susigroti“ su Jaunimo teatro aktoriais statant „Užsispyrėlės tramdymą“. Spektaklis iki šiol gyvas. Neturiu nieko prieš bet kurį kitą Lietuvos teatro kolektyvą.

žymės:

Panašus: