Šiame straipsnyje aptarsime vokiečių aviganio gimdymo eigą, suteikdami jums vertingos informacijos apie šį svarbų procesą.
Palestinos Geografija ir Istorija
Kraštas, kur gyveno Jėzus, yra tasai Viduržemio jūros pakraščio ruožas, kuris jungia pietinę Siriją su Egiptu, šimtmečiais tas kraštas buvo įvairiaip vadinamas ir yra turėjęs skirtingas sienas, šiandieną, kaip ir Herodoto laikais, jis vadinamas Palestina.
Iš dviejų pusių Palestina turi natūralias sienas: vakaruose Viduržemio jūrą, rytuose - sirų arabų dykumą, šiaurėje ir pietuose gamtinės sienos nėra tokios tikslios. Tačiau pakankamai ryškią sieną šiaurėje sudaro Libano kalnagūbris, kuris eina paraleliai su Viduržemio jūra, o krašto viduj prieš ji yra nusitiesęs Antilibano kalnynas, nuo kurio atsišakoja Hermono viršukalnė.
Tarpeklį tarp Hermono ir Libano galima laikyti šiaurine Palestinos siena. Ši Viduržemio jūros pakrantės juosta yra tarp 31-32, 20 šiaurės paralelės laipsnių ir tarp 34, 20-36 laipsnių Grinvičo meridiano.
Jos ilgis nuo Libano kalnagūbrio (Nahr el-Qasimijje) iki Bersabėjos yra maždaug 230 km; plotis nuo Viduržemio jūros iki Jordano upės, matuojant šiaurėje, pačioje siauriausioje vietoje, yra 37 km, pačioje plačiausioje vietoje, žemiau Mirties jūros, maždaug 150 km.
Šios dalies plotas (Cisjordania) - 15.643 kvadratiniai km, kitapus Jordano (Transjordania) - 25.124 kv. km. Akivaizdus materialinis mažumas, neproporcingas su moraliniu svarbumu, buvo ta priežastis, kuri Šv.
Visas kraštas, kaip jau sakyta, padalytas į dvi dalis gilaus slėnio, kuriuo teka Jordanas. Tas tarpeklis yra vienintelis toks reiškinys visame žemės rutulyje. Prasidėjęs Tauro kalno pietuose tarp Libano ir Antilibano kalnynų, vis labiau ir labiau gilėja pasiekęs Palestiną, ties Mirties jūra pasiekdamas didžiausio gilumo, o paskui, tęsdamasis Sinajaus pusiasalio rytuose, pasiekia Raudonąją jūrą.
Virš Dano šis slėnis dar yra 550 m aukščiau Viduržemio Jūros lygio, bet už dešimties km, el-Hule ežere, vandens lygis yra tik 2 m aukščiau jūros lygio. Už 10 km dar labiau į pietus, Tiberijados ežere, vandens lygis jau 208 m žemiau jūros lygio, ir paties ežero gilumas 45 m. Pagaliau Jordanas įteka į Mirties jūrą, kurios vandens lygis yra 394 m žemiau Viduržemio Jūros.
Mirties jūros dugnas yra 793 m žemiau Viduržemio Jūros vandens lygio. Šiuo ypatingu slėniu teka svarbiausioji Palestinos upė Jordanas. Jis išteka iš Hermono kalno šaltinių ir, sudaręs el-Hule ir Tiberijados ežerus, įteka į Mirties Jūrą ir ten pradingsta, nebeprasimušdamas į Jūrą.
Tai ir Tacitas savo trumpasakiu stilium išreiškė: „Nec Jordanes pelago accipitur, sed unum atque alterum lacum (el-Hule ir Tiberijados) integer perfluit, tertio retinetur“2). Nuo savo versmių iki el-Hule ežero Jordanas prateka per 40 km. El-Hule ežero gylis yra nuo 3 iki 5 m, jo plotis - 6 km.
Išėjęs iš šio ežero, Jordanas, srauniai patekėjęs 17 km, sudaro Tiberijados, seniau vadintąjį Genezareto ežerą. Šis ežeras yra beveik apvalaus pavidalo, plačiausioje vietoje turįs 12 km, o jo ilgumas yra 21 km. savo vagos vingiuotumo. Aukštupyje Jordanas yra apie 25 m platumo, 2-3 m gilumo.
Viduržemio jūros pakrantė nuo pietinio Libano papėdės iki Karmelio priekinio kalnyno yra 2-6 km pločio, o į rytų pusę kyla krašto aukštumos, ši pakrantė, išskyrus Tirą šiaurėje, kuris senovėje buvo sala, teturi tik du vidutiniškus gamtinius uostus žemiau Karmelio, tai Akka (Tolemaide) ir Haifa (Caifa).
Pastarasis uostas neseniai anglų buvo praplėstas. Jūros pakrantė nuo Karmelio iki Gazos yra vienoda ir tiesi, o pietinėje dalyje taip pat pasiekia 20 km pločio ir yra padengta Nilo smėliu, ši pakrantė senovėj buvo „litus importuosum“, beuostė pakrantė, kadangi teturi mažos vertės Jafos uostą.
Tiktai Erodo Didžiojo užsispyrimas ir turtingumas leido čia pastatyti puikų Cezarea Marittima uostą, plačiai aprašytą Flavijaus Juozapo3). Iš to uosto šiandieną yra belikusi tik didelė griuvėsių krūva.
Pakrantė nuo Karmelio iki Jafos buvo vadinama Sarono lyguma, šv. Rašte giriama dėl savo jaukumo. Cisjordanija geologiškai padalyta į dvi dalis Esdrelono slėnio, kuris, prasidėjęs prie Karmelio kalno, nuožulniai tęsiasi į pietų rytus, šiaurinėje šio slėnio dalyje yra Galilėja, kuri šiaurėje kiek daugiau, o pietuose mažiau kalnuota.
Galilėja, Samarija ir Judėja
Galilėja buvo Jėzaus tėvynė ir krikščionybės pirmasis lopšys, bet senovės žydų istorijoje maža tereiškė, nes ten žydai buvo praskiesti kitų gyventojų ir perdaug nutolę nuo svarbiųjų tautinio gyvenimo centrų, buvusių pietuose. Esdrelono slėniu žemyn tęsiasi Samarija, o paskui Judėja.
Jos abi kalnuotos ir nutolsta į rytus dykumų rėžiais. Anuo metu, kai Judėja su savo sostine Jeruzale sudarė tikrą judaizmo tvirtovę, šiauriau esančioji Samarija tautiškai ir religiškai sudarė aiškų priešingumą.
Samariečiai iš tikro buvo kilę iš azijatų kolonistų, kuriuos čia VIII amž. prieš Kristų pabaigoje atgabeno asirai ir kurie ten ilgainiui susimaišė su likusiais izraelitų kaimiečiais. Jų stabmeldiškoji religija, atmiešta judaizmu, ilgainiui atsisakė stabų garbinimo, o baigiantis IV amž. prieš Kr. Garizimo kalne jie turėjo jau savo šventyklą, žinoma, samariečiams Garizimas buvo teisėtoji Dievo Jahvės kulto vieta, kaip priešingybė Jeruzalės žydų šventyklai.
Šie pastarieji laikė save tikraisiais senovės žydų patriarkų palikuonimis ir jų religinio tikėjimo paveldėtojais. Dėl to samariečių ir žydų santykius temdė nuolatiniai ir smarkūs vaidai, pakurstomi vis tos padėties, kad šiauriau esančiai Galilėjai susisiekti su pietine Judėja galima buvo tik per Samariją.
Transjordanija, apskritai kalnuota ir senovėje turtinga miškais ir užtekusi vandens, niekada nebuvo apgyventa vien tik žydų. Prieš užeinant graikams, ten buvo gausu aramajų sodybų, ypač šiaurinėje dalyje.
Helenistinės kolonizacijos metu ten stipriai įsikūrė graikų, kuriuos Jėzaus laikais daugiausia atstovavo vadinamasis Dekapolis. Tai buvo helenų ar helenizuotų miestų grupė (helenai - senovėje Epire ir pietinėje Tesalijoje gyvenusi graikų giminė, kurios vardu vėliau pradėta vadinti visa graikų tauta), galimas dalykas, kad savo tarpe jungiama kokios nors konfederacijos, bet tas gyvenimas sukosi apie dešimtį miestų.
Iš čia ir grupės vardas - Dekapolis. Iš tų miestų vien tik Scitopolis (senovėje Bethsham, šiandien Beisan) buvo šiapus Jordano. Visi kiti jų miestai buvo Transjordanijoje, o tarp jų patys garsiausieji Tiberijados ežero krante: Gadara, Geraza, Pella, Filadelfija ir kt. Kai kuriuos šių miestų buvo užkariavęs asmonietis Aleksandras Janeus, bet Pompėjus Didysis apie 63 m. prieš Kr. buvo juos iš naujo išlaisvinęs.
Palestinos Klimatas
Palestina yra subtropinė sritis ir praktiškai teturi tik du metų laikotarpius: lietingąjį periodą, arba žiemą, kuri tęsiasi nuo lapkričio iki balandžio mėn., ir sausros laikotarpį, arba vasarą, nuo gegužės iki spalio mėn. Vasarą lietūs yra labai reti. Temperatūra keičiasi pagal vietovę.
Uždarame ir žemame Jordano slėnyje temperatūra būna aukštesnė negu kitose srityse ir kartais pakyla iki 50 laipsnių C. Viduržemio jūros pakraščiuose žiemos vidutinė temperatūra apie 12 laipsn. C, pavasarį - 18 laipsn. C, vasarą - 25 laipsn. C, rudenį - 22 laipsn. C.
Jeruzalė yra maždaug 740 m virš jūros lygio. Jos vidutiniška metinė temperatūra maždaug 16 laipsn. C, sausio mėn. - 10 laipsn. C, rugpiūčio - 26 laipsn. C. Aukščiausia temperatūra retai tepasiekia 40 laipsn. Nazaretas yra apie 300 m virš jūros lygio. Jo metinė temperatūra apie 18 laispn. C, sausio mėn. vidutinė temperatūra apie 11 laipsn. C, rugpiūčio mėn. apie 27 laipsn. C.
Aukščiausioji temperatūra dažnai prašoka 40 laipsn. Sniegas visuomet retas dalykas, ir jo maža, o jei kada nors sninga, tai tik sausio mėn. Pavasarį ir rudenį dažni karšti vėjai, rytų vėjas Sherqijje ir pietų vėjas Khamsin, ypač žalingi žemdirbystei, taip pat ir gyventojų sveikatai.
Didelių klimato skirtumų tarp senosios ir šiandieninės Palestinos, atrodo, nėra. Betgi dideli skirtumai ir kaip tik blogąja prasme yra žemės derlingumo srityje. Šio smukimo priežastys yra žemdirbystės apleidimas ir netekimas miškų, kurie visu įnirtimu ir sistemingai buvo naikinami ilgo mahometonų viešpatavimo metais.
Tačiau kai kur dar išliko to senojo derlingumo žymių, pavyzdžiui, Kaparnaumo apylinkėse ir Tiberijados ežero šiaurės vakarų pakrantėje- srityje, apie kurią su pelnytu pasigėrėjimu rašė Juozapas Flavijus5).
Erodas Didysis
Erodas Didysis1), kurio valdinys pasidarė gimęs Jėzus, nebuvo žydiško kraujo: jo motina Kypros buvo arabė, o tėvas Antipatras idumietis, ir nė vienas jų nebuvo karališkos kilmės. Tokių gimdytojų sūnus Erodas vieno savo bendralaikio teisingai buvo pavadintas „privačiu asmeniu ir idumiečiu, tai yra pus-žydžiu“2).
Tas truputis žydiškumo, kurio turėjo Erodas, tebuvo greičiau tik išorinis, jo protėviams prievarta primestas. Iš tikro idumėjai, gyvenę į pietus nuo Judėjos, buvo pagonys iki 110 m. prieš Kristų, kada Jonas Irkanas sužydino juos, jėga privertęs prisiimti apipiaustymą. Nors tuo oficialiai įjungti į žydų tautą, idumėjai buvo laikomi tikrųjų žydų pavainikiais ir niekinami kaip „nerami ir maištinga rasė, visad palinkusi į sukilimus ir besidžiaugianti perversmais“3).
Pats Erodo vardas (graikiškai Eroides -„didvyrių palikuonis“) rodo, kiek maža žydiškos dvasios teturėjo jo tėvas, kai savo apipiaustytam sūnui parinko šį graikų mitologišką vardą. O sūnus iš tikro ne vienu būdu įvykdė tėvo linkėjimus, išreikštus šiuo jam duotuoju vardu. Erodas buvo tikras didvyris savo darbštumu ir atkaklumu, prabanga ir puikybe ir visų labiausiai žiaurumu ir nuožmumu.
Atėjęs be nieko ir susidūręs su milžiniškais sunkumais, jis sugebėjo susikurti Jeruzalėje sau sostą, padėjęs jo pagrindu griuvėsius kito sosto, kurį Makabėjai, žydų religijos ir tautos didvyriai, buvo sukurę savo palikuonims asmoniečiams.
Bet šis žydų sostas, jau aplaužytas idumėjo Antipatro intrigų, galutinai buvo sunaikintas Erodo sūnaus suktumo ir energijos. Erodas visuomet buvo Romos šali...
žymės:
Panašus:
- Vokiečių Kalbos Mokymasis Vaikams Nuo Nulio: Atraskite Efektyviausius Metodus Ir Individualų Požiūrį
- Neįtikėtina Vokiečių Aviganio Šuniukų Gimdymo Eiga: Viskas, Ką Turi Žinoti!
- Neįtikėtinos Gimdymo Patirtys Alytuje: Tikros Atsiliepimų Istorijos, Kurios Jus Nustebins!
- Aukštaičių vaikų dainos: Atraskite lietuvių liaudies kūrybos deimantus!
- 10 Įkvepiančių Citatos, Kurios Skatins Vaikus Mylėti Mokymąsi