Vladimiras Solovjovas - išskirtinė asmenybė Rusijos kultūroje ir filosofijoje, palikusi ryškų pėdsaką tiek religiniame, tiek intelektualiniame gyvenime. Šiame straipsnyje panagrinėsime jo biografiją, filosofines pažiūras ir poveikį krikščioniškam mąstymui.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Šeima
Vladimiras Solovjovas gimė 1853 m. sausio 28 d. religingoje šeimoje. Tautybė ir religija buvo didžiausios šeimos vertybės. Jo tėvas buvo Maskvos universiteto profesorius ir buvęs rektorius, parašęs 29 tomų Rusijos istoriją, kuri ir šiandien yra vertinga. Motina buvo ukrainiečių ir lenkų kilmės, pasiaukojusi savo šeimai ir vyrui, kuris visuomet buvo paskendęs knygose.
Šeimoje augo devyni vaikai, kurie mokėsi muzikos, kalbų ir daug skaitydavo. Vladimiras, būdamas 14 metų, jau skaitė Kantą. Didžiausią įtaką jam turėjo filosofo ir gydytojo L. Buechnerio veikalas "Kraft und Stoff" (Jėga ir medžiaga), skelbęs grubų materializmą. Tačiau Solovjovas skaitė ir kitokius veikalus, tokius kaip D. F. Strausso "Das Leben Jesu" (Jėzaus gyvenimas) ir Liudviko Renano "La Vie de Jėsus" (Jėzaus gyvenimas). Skaitydamas tokius autorius, Solovjovas tapo bedieviu, būdamas dar tik 13 metų, ir viešai draskė ikonas, norėdamas parodyti savo neapykantą Dievui ir tikybai. Ateistu jis išbuvo iki 18 metų.
Religinis Atsivertimas
Vėliau į jo rankas pateko Barucho Spinozos veikalai. Spinoza teigė, kad kiekviena žemiškoji vertybė, jeigu nėra Amžinojo Kūrėjo sudievinta, yra laikina ir bevertė. Žmogus turi gyventi amžinybės šviesoje - sub specie aeternitatis. Solovjovas, paskaitęs Spinozą, atsisakė Buechnerio grubaus materializmo ir Strausso bei Renano Šventraščio mitologijos. Jis tapo tikinčiu krikščioniu, skaitė Rytų Bažnyčios Tėvus ir gerai pažinojo šv. Augustino veikalus.
Studijos ir Akademinė Karjera
Įstojęs į universitetą, pradžioje trejus metus studijavo gamtos mokslus, taip pat istoriją, norėdamas pasekti savo tėvo pėdomis. Pagaliau palinko į filosofiją ir parašė tezę apie Vakarų filosofijos krizę. Būdamas 23 metų amžiaus, jau tapo Maskvos universiteto profesoriumi, tačiau profesoriavo tik vienerius metus, nes valdžiai nepatiko jo pažiūros. Iš profesoriaus pareigų buvo atleistas, o valdžia, nenorėdama užgauti jo tėvo, išsiuntė Solovjovą į užsienį.
Jis nebuvo turistas, nesidomėjo nei gražiais Europos miestais, nei meniškomis katedromis, bet užsidarė Britanijos Muziejuje Londone, studijuodamas mistiką, spiritizmą, okultizmą, kabalą. Iš Londono Solovjovas nuvyko į Paryžių, kur susitiko su Renanu, kuris buvo sugriovęs jo tikėjimą. Keliaudamas į Italiją, traukinyje pirmą kartą susitiko su katalikų kunigais ir ilgiau su jais išsikalbėjo. Jam katalikų kunigai padarė didelį įspūdį, būdami inteligentiški, kultūringi ir mandagūs žmonės. Taip pat nuvyko į Egiptą studijuoti Rytų mistikos. Užsienyje išbuvęs apie 18 mėnesių, grįžo į Maskvą (1873 m.). Čia vėl buvo priimtas profesoriauti universitete, tačiau reakcionieriška valdžia ir vėl įsikišo. Pirmiau jai nepatiko jo pažiūros į slavofilus, dabar pastebėjo, kad Solovjovas linksta į katalikybę. Valdžia jį nukelia į Petrapilį ir duoda nedidelę vietelę Švietimo ministerijoje. Čia jis pagarsėjo savo paskaitomis, į kurias sunkiai tilpdavo visi klausytojai.
Filosofinės Pažiūros ir Kūryba
1881 m. revoliucionieriai nužudė carą Aleksandrą II. Solovjovas vieną savo paskaitą baigė šiais žodžiais: "Caras Aleksandras III turėtų dovanoti mirties bausmę žudikams". Tai pasibaigė tuo, kad valdžia jam neleido daugiau viešai skaityti paskaitų. Dabar Solovjovui nieko kito nebeliko, kaip tapti rašytoju, poetu. Valdžia cenzūravo jo knygas ir kai kurių neleido spausdinti.
Solovjovas nebuvo paprastas žmogus nei savo išorine išvaizda, nei savo papročiais, nei gyvenimo būdu, o dar labiau iš kitų skyrėsi savo dvasia. Jis nesirūpino daugeliu kasdieninių nereikšmingų dalykų, jam labiausiai rūpėjo Kristus, gyvenąs įsikūnijęs žmogaus asmenyje. Solovjovas visą gyvenimą pasiliko nevedęs. Jis patyrė tris Sofijos mistiškas vizijas: pirmąją Maskvos universiteto koplyčioje, antrąją Londono Britanijos muziejuje, o trečiąją Egipto dykumoje. Tas tris vizijas jis aprašė, pavadindamas jas "Trimis pasimatymais".
Solovjovas buvo vegetaras ir gyveno beveik tik arbata ir daržovėmis. Pagal savo filosofijos principus, jis kiekviename žmoguje matė Kristų. Niekad neatsakydavo elgetai išmaldos. Dažnai jį apstodavo valkatos ir girtuokliai, prašydami pinigų. Jeigu kas Solovjovą perspėdavo, kad valkatos jį išnaudoja, tai jis atsakydavo, kad valkatos ir girtuokliai dar labiau yra pasigailėjimo verti. Solovjovas ypač įdomus ir nuostabus tuo, kad, būdamas toks genialus filosofas, turėjo drąsos skelbti subedievėjusiam pasauliui tokias brangias ir svarbias tiesas, kaip žmogaus amžiną paskyrimą ir tikrąjį jo išaukštinimą. Jo filosofija vadinama integraline, nes protui skelbia tiesą, širdžiai meilę, jausmams džiaugsmą. Jo krikščionybė aprėpia visas žmogaus gyvenimo formas.
Solovjovas pripažino, kad yra trys pažinimo šaltiniai: tikėjimas, vaizduotė ir kūryba. Pažinti realybę arba tikrovę reikia daugiau kaip žmogaus proto, reikia Dievo, kuris tapo žmogumi. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus pasidarytų dieviškas. Tai yra pagrindinė Solovjovo doktrinos mintis, kurią vėliau perėmė Berdiaevas.
Santykis su Katalikybe ir Pravoslavija
Solovjovas domėjosi ir pravoslavija, ir katalikybe. Katalikybė jam buvo simpatinga savo socialine veikla: ligoninėmis, prieglaudomis, našlaitynais, vaikų darželiais. Taip pat jis galvojo, kad Kristus paskyrė šv. Petrą Bažnyčios galva. Solovjovas aiškiai kaltino Konstantinopolį dėl 1054 m. įvykusios schizmos. Jis žinojo, kad yra daug rusų, perėjusių į katalikybę, daugiausia iš aukštesnių sluoksnių, kurie daugiau bendravo su prancūzais. Solovjovas ilgai kalbėjosi su vysk. Strossmayeriu apie bažnyčių suvienijimą. Popiežius Leonas XIII, išgirdęs apie Solovjovo pastangas, ištarė šiuos žodžius: "Bella cosa, ma impossibile fuor d'un miracolo" (Gražus dalykas, bet jis tegalėtų įvykti tik stebuklu).
Solovjovas save laikė kataliku, nes pripažino Romos popiežių, tačiau Bažnyčios kanonai reikalavo tam tikrų ceremonijų, norint oficialiai pereiti į Katalikų Bažnyčią. Solovjovas tai atliko 1896 m. Maskvoje. Prieš mirtį, negalėdamas surasti katalikų kunigo, jis pasikvietė vietos popą, vardu Baliajevą, pas kurį atliko išpažintį ir priėmė Komuniją (Kat. Bažnyčia pripažįsta ortodoksų sakramentus).
Paskutinės Dienos ir Mirtis
Solovjovas mirė 1900 m. Prieš mirtį jis buvo pasitraukęs į kunigaikščio O. N. Trubeckojo vilą Uzkoje, 30 km nuo Maskvos. Baliajevas, aprūpinęs Solovjovą paskutiniais sakramentais, paskelbė, kad jis prieš mirtį atsisakęs katalikybės ir sugrįžęs atgal į pravoslaviją. Tačiau, žinant visą jo galvoseną ir pasisakymus, tikrai negalima prileisti, kad jis būtų taip keitęs savo religiją, tik jis kitaip žiūrėjo į katalikybę ir į pravoslaviją, negu daugelis kitų. Jo galvosena nebuvo siaura, bet universali, ekumeniška. Jis buvo įsitikinęs krikščionis.
Vladimiras Solovjovas - Kremliaus Propagandistas
Be Vladimiro Solovjovo filosofijos, verta paminėti ir kitą asmenį, turintį tą patį vardą ir pavardę - šiuolaikinį Rusijos propagandistą. Vladimiras Solovjovas gimė 1963 m., Maskvos žydų šeimoje. 1986 m. baigė Maskvos plieno ir lydinių institutą, o 1989 m. - Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių instituto magistrantūros studijas. 1990-1992 metais jis lankėsi JAV, skaitė ekonomikos paskaitas Alabamos universitete. Iki 1998 metų jis užsiėmė verslu Rusijoje, o vėliau pradėjo dirbti televizijoje.
2003 m. 2008-2009 metais Kremlius uždarė beveik visas politines pokalbių laidas, įskaitant Solovjovo laidas. Tačiau 2010 metais jis pradėjo dirbti vyriausybei priklausančiame „VGTRK“ televizijos koncerne. Laidos yra panašios į NTV rodomas laidas, tačiau jų vedėjas atvirai ir agresyviai palaiko Kremlių remiančią pusę. 2018 metais jis taip pat buvo išrinktas naujos propagandinės televizijos laidos „Maskva. Kremlius. Putinas.“ vedėju.
Šis Vladimiras Solovjovas yra žinomas dėl:
- Besąlygiško palaikymo Putino režimui ir jo politikai.
- Žurnalisto profesijos diskreditavimo.
- Rusijos vykdomos Krymo aneksijos ir karinės agresijos prieš Ukrainą propagandos.
- Antivakarietiškos isterijos kurstymo Kremliaus kontroliuojamoje žiniasklaidoje.
Šiuo metu Solovjovui sankcijas taiko nemažai Vakarų valstybių.
Vaikų Auklėjimas Šiuolaikiniame Pasaulyje
Šiuolaikiniame pasaulyje, kai tėvų autoritetas mažėja, o atotrūkis tarp kartų didėja, vaikų auklėjimas tampa sudėtingesnis. Psichoterapeutas Gintautas Vaitoška teigia, kad pernelyg didelis vaikų sureikšminimas šeimose gali turėti neigiamų pasekmių. Vaikai, kurie tampa tėvų vilties šaltiniu, gali būti lepinami ir nuodyjami meilės pertekliumi. Tai gali lemti narciziškos asmenybės formavimąsi, kai vaikas matomas tik kaip funkcijų vykdytojas.
Svarbu rasti pusiausvyrą tarp švelnumo ir reikalavimo, meilės ir ribų. Vaikas turi jausti, kad yra mylimas ir vertinamas, bet taip pat turi išmokti gerbti kitus ir žinoti ribas. Tėvai turi būti ramūs ir pasitikintys savimi, kad galėtų sukurti harmoningą ryšį su vaiku. Tėvo vaidmuo yra teikti paramą ir palaikymą mamai, o taip pat būti aiškesnių ribų ir reiklumo šaltiniu.
Išvados
Vladimiras Solovjovas paliko gilų pėdsaką Rusijos filosofijoje ir kultūroje, o jo idėjos ir toliau įkvepia žmones ieškoti dvasinės tiesos ir moralinio tobulėjimo. Jo gyvenimas ir kūryba yra puikus pavyzdys, kaip galima derinti tikėjimą, protą ir kūrybiškumą, siekiant harmoningos ir prasmingos egzistencijos.
Panašus:
- Vladimiro Putino Šeima: Atskleistos Paslaptys ir Nepatikimos Privilegijos
- Vladimiro Putino Biografija: Atskleisti Gimimo Vietos Ir Vaikystės Paslapčių Faktai
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Huggies Newborn Sauskelnių Atsiliepimai – Ar Tikrai Vertos Jūsų Naujagimio?
- Atraskite Stilingiausius Vaikiškos Patalynės Komplektus Internetu – Komfortas ir Spalvingas Dizainas Jūsų Mažyliui!