Su Vita Degutiene kalbamės Valakampiuose įsikūrusios jos vadovaujamos plastinės chirurgijos klinikos „Vitkus Clinic“ vidiniame kiemelyje. Tylą, ramybę čia trikdo tik paukščių čiulbesys ir pušų ošimas. Žvilgsnis atsiremia į nedidelį namelį dailaus sodelio pakraštyje. „Jame kitados gyveno mano prosenelė Elžbieta, dabar gyvena mano tėtis profesorius Kęstutis Vitkus, - paaiškina Vita. - Čia gyveno ir mano seneliai, užaugo mama, vaikystėje daug laiko praleisdavau aš, vėliau - ir mano dukros. Nenuostabu, kad čia stovinčioje klinikoje jaučiamės kaip namie. Labai stengiuosi, kad taip jaustųsi ir jos darbuotojai bei pacientai.“
Ankstyvasis gyvenimas ir šeimos šaknys
Vita juokiasi prisiminusi, kad dar neseniai ši vieta jai atrodė gūdus užkampis. „Kai, mirus seneliams, mama pasiūlė mūsų šeimai čia apsistoti, prisiminiau jos pasakojimus, kaip ji pati pas tėvus eidavo kūčių valgyti. Tai buvo metų kelionė, nes nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios tekdavo 6 kilometrus bristi siauru keliuku per mišką, - pasakoja moteris. - O štai kaip likimas viską sutvarkė. Dabar čia verda gyvenimas.“
Vitos Degutienės šeima turi didžiules valdas Molėtų rajone, kuriose stovi Keistų dvarelis. Kadaise, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, gal 200 ha žemių čia prisipirko dar D.Vitkienės senelis Karolis, uždirbęs pinigų Amerikos anglių kasyklose. Pasistatė namus, augino vaikus, ėmėsi ūkininkauti. Užėjus okupantams žemės buvo nacionalizuotos, o iš namo liko tik pamatai.
„Tėvai visada svajojo mano prosenelio Karolio žemes prikelti naujam gyvenimui. Kai mama su savo giminėmis atgavo žemes, mes prosenelių namo vietoje pastatėme kryžių, ant kurio tuoj įsikūrė trys gandrai. O tėtis labai norėjo ant kalvelės pastatyti koplyčią. Pastatėme, kai netekome mano brolio Jono... Tėtis visą laiką čia sodino augalus. Ir tie pušų miškai aplink jo pasodinti. Viskas, ką jis sodindavo, prigydavo. Viską jis čia kūrė su tokia meile... Gyvenamąjį namą tėvai pradėjo statyti dar 1990 metais. Mes tuo metu gyvenome Amerikoje, kur tėtis stažavosi. Tad namo pamatus liejo, tvenkinį iškasė tėčio tėtis, mano senelis profesorius Mečislovas Vitkus“, - šeimos istoriją pasakoja Vita.
Šeimos tradicijos ir vertybės
Vita Degutienė užaugo linksmoje, pašėlusioje savo tėvų šeimoje, kurioje nuolat šurmuliuodavo būriai draugų, tetų, dėdžių, senelių, pusseserių ir pusbrolių. Kur liedavosi vynas ir muzika, skambėdavo juokas, atsirasdavo bendrų kelionių, žygių planai, išradingiausių švenčių, festivalių, giminių suvažiavimų idėjos. Pasak Vitos, Keistų dvarelyje nebūdavo nė vieno savaitgalio, kad čia nešurmuliuotų kokie 30-50 draugų. Tėvai čia net neturėjo savo kambarių, miegodavo, kur dar likdavo vietos, nuolat rotuodavosi.
Vita Degutienė prisimena, kad Mama visiems susakydavo, ką atsivežti. Virtuvėje nuolat virdavo darbai - vienos moterys pjaustydavo, kitos kepdavo, trečios indus plaudavo - mama ir darbus paskirstydavo. O tėtis tuoj vyrams darbus ūkyje padalydavo. Niekas čia dykas nesėdėjo, nori nenori tekdavo paplušėti, nes darbai čia niekad nesibaigdavo.
Jums išties pasisekė gimti išskirtinėje šeimoje. Tėtis kilęs iš garsios medikų giminės - jo tėvas Mečislovas Vitkus buvo vienas pirmųjų šalies mikrochirurgų, mama Vitalija - profesorė, vyriausioji šalies radiologė. Jūsų mamos tėtis Adolfas Reimeris buvo Vilniaus dailės akademijos dekanas, bajorų giminės palikuonis...
Karjera ir veikla
Vita Degutienė vadovauja plastinės chirurgijos klinikai „Vitkus Clinic“. Pasak Vitos, Keistų dvarelyje visuomet stengdavosi visus jungti - šeimą, draugus, gimines.
Dviračių sportas
Vitos Degutienės veikla šioje srityje išties daro įspūdį - ne tik pati numinate kasdien dešimtis kilometrų, bet ir vis daugiau žmonių įtraukiate į dviračių sportą: su būriu moterų dalyvavote judėjime „The Rapha Women‘s 100“ ir nuvažiavote 100 kilometrų, įsteigėte dviratininkų klubą „Minam šimtą!“, inicijavote lietuviškos dviratininkų aprangos kūrimą ir eismo taisyklių pataisas. Kaip viską spėjate?
Pasak Vitos, galima rinktis - vartoti antidepresantus ar ieškoti kitų būdų nusiraminti. Aš visą sunkumą išminu. Tas laisvės pojūtis, susiliejimas su gamta, greitis, fizinis krūvis išties gydo. Kartais atrodo, kad visą kūną skauda, bet sėdi ant dviračio, verki ir mini, kol pradeda gerėti, vėjas išpučia iš galvos visas liūdnas mintis ir grįžusi jau gali eiti prie darbų, bendrauti su žmonėmis.
Kai pernai feisbuke paklausiau, kas norėtų dalyvauti dviračių žygyje, maniau, ateis kokios trys moterys, o susirinko šitame kieme apie 50 žmonių. Buvau apstulbusi. Kai kurios ant dviračio buvo nesėdėjusios nuo vaikystės, vyriausiai - daugiau kaip 60 metų. Mes kantriai treniravomės kas vakarą, ir, padėdamos viena kitai, visos tuos 100 kilometrų per dieną įveikėme. Pamatytumėte dabar, kokiomis sportininkėmis jos tapo!.. Pamačiau, kaip tokiu paprastu dalyku - dviračių sportu - galima keisti žmonių gyvenimus ir visą šalį.
Mes nesiorientuojame į sportininkus. Norime parodyti, kad dviračiai tinka visiems. Su mūsų kurta apranga fotografuosis režiserius Arūnas Matelis su žmona, profesorius Vytautas Ūsonis su žmona ir anūkais. Įrengėme šviečiančius kelio ženklus, stengiamės, kad miestas taptų dviratininkams draugiška vieta. Valakupiuose jau dabar vakarais ir savaitgaliais knibžda aktyviai gyvenančių šeimų, vaikų su riedučiais. Aš pati treniruojuosi du kartus per dieną.
Pasak Vitos visa mūsų šeima mėgsta dviračius: senelis kasdien atmindavo į kliniką iš Antakalnio, tėtis kasdien važinėjo, ir aš nuo vaikystės tai darau. Vis dėlto, kai prieš 3 metus nutariau sėsti ant plentinio dviračio, susidūriau su dideliu skepticizmu. Visi mane atkalbėjo, nes bijojo dėl traumų. Plento dviračiai tokie elegantiški, lengvi, greiti, net 70-metės ant jų atrodo lieknutės ir sportiškos kaip mergaitės. Ispanijoje pavydžiai nulydėdavau akimis į kalną kylančius dviratininkus.
Prisimenu, būdama 38-erių, pasakiau vyrui, kad man, ko gero, tuos kalnus teks įveikti pėsčiomis. Bet štai, praėjo vos keleri metai, ir galiu kad ir dešimt tokių aukštumų įveikti. Kiekvieną kartą Fuerteventūroje mindama į viršų tokiais siaurais serpentinais, kad net pažiūrėti į šalį baisu, košiama stipraus, nugriauti galinčio vėjo, galvoju: „Ir kam aš tai darau? Kodėl taip rizikuoju?“, bet nusileidžiu ir vėl noriu kilti. Kai grįžti, galva būna lengva, o gyvenimas atrodo gražesnis. Nuostabus jausmas, kai gali kalno viršukalnę pasiekti greičiau nei profesionalios gerokai jaunesnės sportininkės. Tiesa, mano vyro kalnai nežavi, o štai plento dviračiais pavyko sudominti ir jį. Labai džiaugiuosi, kad pradėjome minti kartu ir kad inicijavome naują minančių šeimų judėjimą.
Gedutis sakė, kad nuo tada visiems laikams praradau jo autoritetą kaip dviratininkė. Kritau ant veido ir atrodžiau taip šiurpiai, kad tėtis norėjo skubiai skraidinti mane į žemyną. Nuraminau jį, kad Ispanijoje, kur susirenka tiek ekstremalaus kalnų ir vandens sporto mėgėjų, gydytojai traumas tikrai moka gydyti. Prie finišo manęs laukė draugai su alumi, o aš atvažiavau su greitąja ir smegenų sutrenkimu, net atmintį buvau trumpam praradusi.
Asmeninis gyvenimas ir iššūkiai
Labai užjaučiu Jus dėl mamos dizainerės Daivos Vitkienės netekties. Ji paliko šį pasaulį kiek daugiau nei prieš du mėnesius. Turbūt Jums vis dar sunku apie tai kalbėti? Pasak Vitos, jai šis periodas - nesuvokiama realybė. Nežinau, kiek laiko prireiks su tuo susitaikyti. Mama iki paskutinės minutės tikėjo, kad pasveiks. Kad ji serga vėžiu, sužinojome prieš 7-erius metus. Tuomet gydytojai sakė, kad jai liko vos pora metų. Gydymas buvo labai sunkus, maždaug metus kone kasdien mamą vežiojome į ligoninę. Ir vis dėlto gydytojai padarė stebuklą - ji išgyveno išties ilgai.
Pastaraisiais metais atrodė, kad pasveiko, o tada - kai dėjo, tai dėjo... Visa jėga. Nenorėjom, kad mama būtų ligoninėje, ją prižiūrėjome visa šeima paeiliui. Tik kai ištikdavo krizė, veždavome į reanimaciją. Tie paskutiniai mėnesiai mums buvo Dievo dovana. Labai daug bendravome su mama, džiaugiuosi, kad neliko jokių neužduotų klausimų, neišsakytų jausmų, tai buvo didžiausio artumo periodas.
Vita Degutienė teigia, kad būdama su mama niekada neleidau sau verkti. Būdavo - prie durų įkvepiu, iškvepiu, prisisegu šypseną ir visą dieną šypsausi. Neištvėriau tik vieną kartą, antrąją Velykų dieną pravirkau, kai supratau, kad ji mus palieka. Mama labai norėjo sulaukti Velykų. Jų rytą mes dvi valandas ją puošėm, apsivilko gražiausius drabužius, pasidarė makiažą. Sutarėm, kad gulės lovoje, bet pamačiusi, kad visi suvažiavo, atsisėdo, paprašė kokteilio su šampanu. Tėtis paruošė. Mama šypsojosi, gurkšnojo kokteilį ir šiltai bendravo, ir niekas negalėjo įtarti, kokias kančias patiria. Ji buvo labai kantri. Ligoninės slaugės sakydavo, kad ji visai nepanaši į ligonę: visada pasitempusi, pasidažiusi lūpas, juokaudavo, seseles apdalydavo saldainiais. Kai dėl chemoterapijos prarado plaukus, dėvėdavo elegantiškas skrybėlaites su kaspinais ir vualiais. Mama sakydavo, kad su žmonėmis reikia dalytis džiaugsmu, o ne skausmu.
Pasak Vitos ji negalėdavau jai net normaliai pasiguosti, nes ji šventai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi šviesiąją pusę. Jei tik bandydavau paburbėti, sakydavo, kad esu sunkaus charakterio ir turėčiau daugiau dirbti su savimi. Mamai teko daug iškentėti. Ji labai anksti neteko tėvų, brolio, paskui - sūnaus. Būdavo - verkia iki ryto, išsiverkia, o ryte nusišluosto ašaras ir su šypsena eina pas žmones. Ji buvo mūsų ryto šviesa.
Tąsyk, kai prieš 10 metų netekote savo brolio Jono, Jūsų šeima atsitvėrė tylos siena. Kodėl dabar sutikote pasidalyti savo išgyvenimais? Pasak Vitos tąsyk nedavėme nė vieno interviu, ta netektis buvo labai skausminga ir netikėta. Žurnalistai veržėsi į šarvojimo salę, sukinėjosi aplink namus. Tuo metu žiniasklaida ieškojo sensacijų bet kokia kaina, stengėmės nuo to atsiriboti. Dabar taip pat svarstėme, ar reikia kalbėti, bet mūsų šeimos draugas kunigas Ričardas Doveika pasakė, kad negalima pamiršti visų gerų darbų, kuriuos padarė mama. Norėjom ją išlydėti oriai - taip, kaip gyveno. Šv. Kryžiaus bažnytėlėje pastatėm urną, pamerkėm pavasarinių gėlių, paleidom gražią džiazo muziką. Atsisveikinti atėjo daugybė žmonių, daugelį jų pati turėjau raminti. Jei nebūčiau giliai tikinti ir nemokėčiau priimti Dievo valios, būtų sunku.
Po mano brolio Jono netekties elgėmės kitaip. Jis mus paliko būdamas 27-erių. Tai buvo labai stiprus sukrėtimas. Brolio urną namuose laikėme metus, visi ėjome į svetainę paraudoti, kaltinome save. Toks užsitęsęs gedulas nieko gero nedavė. Netrukus senelis susirgo Alzheimeriu, mama - vėžiu, močiutė mirė nuo infarkto, o mūsų vadinamoji Vitkynė išsivaikščiojo kas sau. Dabar jau žinau, kad negalima taip elgtis, reikia leisti žmogui ilsėtis, o sau - gyventi.
Su Jonu buvom labai artimi, nors nelabai panašūs - tiek išvaizda, tiek charakteriu. Aš esu labiau nusidavusi į Vitkų giminę, o brolis - į Reimerių. Jis buvo labai meniškos prigimties. Tikras gražuolis - aukštas, lieknas, sportiškas, su įspūdinga garbanotų plaukų kupeta. Pusė Vilniaus merginų jį buvo įsimylėjusios. Vis dėlto šeimos jis taip ir nespėjo sukurti. Prisimenu, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis ilgai žiūrėjo į mane ir galiausiai pasakė: „Vita, tavo tokia graži šeima. Būk gera, nesipyk su Gedučiu.“ Šeima man yra pats svarbiausias dalykas. Neseniai skaičiau vieną knygą, kaip dvi poros plaukė laivu, pradėjo pyktis, galiausiai vienas vyras susidėjo lagaminą, susiruošė išeiti, bet staiga suprato, kad neturi kur. Manau, kad šeima yra kaip tas laivas - turi kartu plaukti iki galo. Kai žinai, kad nėra kur išlipti, tuomet ir krizes kitaip sprendi.
Santuoka ir šeimos vertybės
Vita Degutienė teigia, kad Iš tiesų esame labai stiprių charakterių. Abu pagal kinų horoskopą - Drakonai, pagal Zodiaką vyras - Liūtas, aš - Mergelė. Aš manau, kad esu labai rami, bet kai vyrui tai pasakiau, jis pradėjo juoktis. Sakė, kad gyvena su manimi kaip filme, vos spėja gaudyti. Kai susipykdavau su Gedučiu, senelė sakydavo man: „Eik, eik, į tavo vietą 10 ateis.“ Mano seneliai kartu išgyveno 65-erius metus, jų meilė man buvo gražus pavyzdys. O mes jau 23-eji metai, kai vedę. Artėja tos sidabrinės vestuvės ir net nejuokinga, nes jaučiuosi kur kas jaunesnė. Nesakyčiau, kad mums viskas einasi labai lengvai, bet mūsų šeimos neleido mums išsivaikščioti.
Prisimenu, kai susituokę pirmąsyk susipykom, jis išlėkė pas savo tėvus, o aš likau namie. Matau - mama atneša man telefoną, skambina Gedutis. Pasakiau, kad nekalbėsiu. Mama kad supyko: „Aš tau, ragana, parodysiu. Tik pabandyk nekalbėti! Džiaukis, kad išvis ištekėjai, nes tokio charakterio bet ką nudusintum!“ Niekada nebuvau mačiusi jos tokios, išsigandusi paėmiau telefono ragelį. Gedutis tokį pat spyrį gavo iš savo mamos. Supratom, kad neturim užtarėjų ir savo problemas turim spręsti patys. Labiausiai pykstamės dėl to, kad Gediminas yra namų žmogus, o aš vis lakstau. Dabar į tuos dviračius iki ausų pasinėriau...
žymės: #Gime
Panašus:
- Vita Jakutienė: Įdomiausios Biografijos Detalės, Karjeros Šuoliai ir Skandalingos Kontroversijos
- Atviras Pokalbis su Prienų Globos Namų Administratorė Vita: Įkvepiantys Atsiliepimai ir Neįtikėtina Veikla
- Vita Jakutienė: Įdomiausios Biografijos Detalės, Santykių Paslaptys ir Kontroversijos
- Jono Gasiūno Biografija ir Kūryba: Atraskite Modernizmo Klasiką, Kurios Nepamiršite!
- Naujagimių rūbeliai: kaip pasirinkti komfortą, kokybę ir stilių jūsų mažyliui