2022 m. spalio mėn.
Pr	A	T	K	Pn	Š	S
« Geg
	1	2
3	4	5	6	7	8	9
10	11	12	13	14	15	16
17	18	19	20	21	22	23
24	25	26	27	28	29	30
31

Vaizdo žaidimai vaikams: amžiaus aspektai ir rekomendacijos

Paskelbta 2025-10-01 | admin

Tai, kad ekranai daro daug žalos - nediskutuojama. Tačiau kaip laiką prie jų riboti ir kaip elgtis, kad jūsų sūnus ar dukra nesijaustų tarsi krepšinio sirgalius, kuriam staiga uždraudė žiūrėti jam svarbias varžybas? Apie visa tai ir dar daugiau Kauno Herojaus mokykloje surengtoje diskusijoje, kurioje dalyvavo mokyklos bendruomenė - mokytojai ir tėvai - kalbėjosi psichologė, tinklaraščio „Dideli vaikai“ autorė Agnė Laskytė ir kompiuterinių žaidimų kritikas Artūras Rumiancevas.

Domėkitės žaidimais

Kaip sakė A. Rumiancevas, svarbu suprasti, kad šiuolaikinėje visuomenėje išvengti ekranų ir kompiuterinių žaidimų nepavyks. Tačiau svarbu žinoti svarbiausias taisykles, laikytis vadinamosios ekranų higienos, ir dėl laiko, praleidžiamo žaidžiant, sutarti su vaiku. Be to, vaikui gali būti sunku suprasti - kodėl jam draudžiama tai, kas kitam vaikui leidžiama. A. Rumiancevas siūlo tėvams nelikti žaidimų nuošalyje ir domėtis, kokius žaidimus žaidžia vaikai, ar jų pasirinkimas atitinka amžiaus grupę.Tai, sakė žaidimų kritikas, galima pasitikrinti gana paprastai - didžioji dauguma žaidimų yra suskirstyti pagal amžiaus grupes, o informacija apie tai skelbiama tinklapyje pegi.info. „Čia galima patikrinti daugelio populiariausių kompiuterinių žaidimų vertinimus, kokio amžiaus žaidėjams jie tinka, kokios žaidimų rizikos, ar juose yra smurto elementų, keiksmažodžių ir panašiai“, - pasakojo A. Rumiancevas. Ekspertas pataria paskaityti ir žaidimų, kuriuos žaidžia vaikai, apžvalgas - jas taip pat galima rasti internete.

Patarimai tėvams

* Bent iki trejų metų nei žaidimai, nei iš šalies žiūrint „nekaltas“ naršymas telefone iš viso nėra rekomenduojami.* Dar vienas patarimas - kompiuterinių žaidimų iš viso vengti iki mokyklinio amžiaus.„Kartais galime matyti, kaip tėvams stumiant vaiko vežimėlį jam yra įduotas mobilusis telefonas. Tai - smegenų bukinimas, tarsi greitas maistas. Vaikas gauna gausybę stimulų, nes ekrane greitai keičiasi vaizdai ir dėl to pakankamai vargsta smegenys“, - sakė A. Laskytė. Dar vienas svarbus akcentas - su pačiais mažiausiais vaikais tėvai turėtų žaisti kartu, o kai vaikai kiek vyresni - nuo 7 iki 12 metų - būti šalia, žinoti, kokius žaidimus atžalos žaidžia. Psichologė pataria ne tik žaisti kartu su vaiku, kalbėtis apie tai, kas vyksta žaidime, bet ir klausytis vaiko - kaip jis pats supranta žaidimą, taip pat diskutuoti apie žaidimo veikėjų charakterius.„Tada vaikas supras, kad ir tėvams rūpi tai, kuo jis užsiima, kad tėvams svarbu. Pagaliau, tai yra dar viena pokalbio su vaiku sritis, apie kurią mes, suaugusieji - tėvai ar mokytojai - pamirštame“, - kalbėjo A. Laskytė. Šeima, teigė A. Laskytė ir A. Rumiancevas, turėtų namuose susitarti, kiek laiko ir kada vaikas skirs kompiuteriniams žaidimams, ar žais visą numatytą laiką, ar jį skaidys į kelis kartus per dieną.A. Rumiancevas ir A. Laskytė pataria atskirti vaiko mokslams skirtą kompiuterį nuo žaidimų. „Alternatyva galėtų būti žaidimams skirta konsolė ar prisijungimas prie jų televizoriaus ekrane. Kitaip tariant, atsieti mokymąsi prie kompiuterio ir žaidimus. Kai viskas yra viename ekrane -vaikas nelabai supranta, kur yra ribos, tai sukuria ir tų ribų nebuvimo jausmą. Kai šios veiklos atskiriamos - tarp jų atsiranda takoskyra“, - kalbėjo A. Laskytė.Beje, reiktų vertinti ne tik žaidimams skiriamą laiką, tačiau bendrą laiką, kurį vaikas leidžia prie ekranų - žiūri televizorių ar naršo mobiliajame įrenginyje. Mažesnio amžiaus vaikai per dieną prie ekranų turėtų praleisti ne daugiau nei valandą ar pusantros, o mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai - ne daugiau nei dvi valandas per dieną. Tačiau tikslus laikas priklauso nuo kitų vaiko pomėgių, įsipareigojimų, žaidžiamų žaidimų pobūdžio. Be to, vieniems vaikams įdomiau žaidimai, o kitiems - socialiniai tinklai, filmai. Tad augant vaikui svarbu įvertinti bendrą prie įvairių ekranų praleidžiamą laiką. A. Rumiancevas taip pat pataria vengti nemokamų žaidimų, o A. Laskytė antrina, jog tokiuose žaidimuose apstu dirginančių reklamų, kurios skatina išbandyti naujus žaidimus, pirkti produktus, mokėti už papildomus žaidimų įrankius.

Pavyzdį ima ir iš tėvų

A. Laskytė tėvų dėmesį atkreipia ir į tai, kuriuo metu vaikas žaidžia. Ekspertai pataria kompiuteriniams žaidimams laiką numatyti dieną, o ne vakare. Ypač nepatariama prie ekranų praleisti dvi valandas iki miego. „Tačiau šios rekomendacijos ne visą laiką laikosi ir suaugusieji. Vaikas mato, kaip elgiasi tėvai - taip elgtis nori ir jis. Būna, kad tėvai telefonuose naršo net valgydami. Ugdymą reiktų pradėti nuo savęs“, - sakė A. Laskytė.Psichologė taip pat pataria įvertinti, ar namuose nėra nuolat ar dažnai - kaip fono - veikiančio televizoriaus, nes jis taip pat blaško dėmesį, be to, prisideda prie bendro laiko, praleidžiamo prie ekranų. Kai apie kompiuterinius žaidimus tėvai kalbasi su psichologe, jie kartais sako, jog nustatyti taisyklių yra neįmanoma, mat vaikai joms prieštarauja. Tačiau psichologės nuomone, viską darant nuosekliai ir su vaiku kalbantis, rezultatą pasiekti galima. Be to, taip ugdomas ir dar vienas vaikų gebėjimą - jie išmoksta planuoti savo laiką.

Kada vaikas yra priklausomas?

„Pastebėjau kad tėvai, kurie augina vieną vaiką, neturi daug patirties - jie nežino, kiek laiko prie ekranų yra daug ir kiek mažai, jiems sunkiau sekasi riboti vaiko laiką, kurį jis praleidžia prie kompiuterio ar apskritai prie ekranų“, - sakė A. Laskytė. Specialistė tėvams rekomenduoja atkreipti dėmesį ir į kitus svarbius dalykus - kad kompiuterio ekranas nebūtų per daug arti, kad vaikas sėdėtų taisyklingai. A. Laskytė tėvams siūlo įvertinti savo vaiko savijautą, elgesį.Jei vaikas tampa neramus, galbūt apatiškas kitiems dalykams, negali užbaigti pradėto darbo, neprisiverčia atsitraukti nuo kompiuterio, užsiimti kita veikla arbai kai nebetraukia smagūs buvę dalykai - galima manyti, jog jis nuo žaidimų yra priklausomas. „Tarkime, jei vaikas iki tol mėgo žaisti futbolą, o dabar juo visai nesidomi. Priklausomybės požymis gali būti tiek nevalgymas, tiek per dažnas valgymas, nes sėdint prie kompiuterio nejaučiamas sotumo jausmas“, - kalbėjo psichologė.

Prie kompiuterio - ne tik mokslai, bet ir žaidimai

Nors ilgėjantį laiką prie ekranų galima pateisinti nuotoliniu mokymusi, Š. Vienė pastebi, kad tai gali turėti ir neigiamų pasekmių. „Jau po pirmojo karantino Vilniaus universiteto mokslininkai yra atlikę tyrimą, kurio viena iš išvadų yra ta, kad uždarius mokyklas ir pradėjus nuotolinį mokymąsi labai pailgėjo naudojimasis įvairiais išmaniaisiais prietaisais. Deja, pailgėjo ne tik laikas praleidžiamas mokymosi tikslais." Psichologė paaiškina, kad pasibaigus karantinui ši problema gali būti dar opesnė, nes jo metu suformuoti įpročiai niekur nedings - „Net grįžus į įprastinį ugdymą mokyklose, laikas prie ekranų pramogoms ar laisvalaikiui išliko ilgesnis, nei iki karantino.Vis dėlto, pasak specialistės, vaikas didžiąją dalį laiko praleidžiantis prie kompiuterinių žaidimų gali prarasti komunikacinius gebėjimus, būti mažiau socialus. Š. Vienė pastebi, šie vaikai taip pat pasižymi prasta emocine būsena ir pablogėjusiu elgesys. Labai svarbu ir tai, kad ilgos valandos prie ekranų gali turėti neigiamų pasekmių ir sveikatai. „Jie mažiau laiko būna lauke, jų fizinis aktyvumas yra menkesnis. Yra rizika patirti miego sutrikimų, nes įsitraukus į kompiuterinius žaidimus sudėtinga išlaikyti pastovų poilsio ir darbo ritmą. Kuo stipresnis įsitraukimas į virtualius žaidimus, tuo prastesni mokymosi pasiekimai. Taip yra, nes dėl laiko trūkumo šie vaikai pradeda skirti mažiau dėmesio įprastai veiklai - pamokoms, mėgstamiems užsiėmimams, sportui, bendravimui su draugais“, - pasakoja Š. Vienė.

Smurtiniai kompiuteriniai žaidimai ne visada byloja apie vaiko agresiją

Dažnai manoma, kad smurtiniai žaidimai turi didesnę žalą vaikų elgesiui ir vystymuisi, tačiau tai - ne visada tiesa. Tai gali būti tam tikras atsipalaidavimo būdas, kai tokiu saugiu būdu išliejama vidinė įtampa, stresas ar nerimas. „Vieni žmonės atsipalaiduoja skaitydami, kiti sportuodami, o yra ir tokių, kurie po 2 val. virtualaus įsitraukimo, jaučiasi pailsėję ir paleidę įtampą“, - paaiškino Š. Vienė. „Jei tėvai pastebi, kad vaikas, žaisdamas konkrečius žaidimus, tampa agresyvesnis, reikėtų iš kart reaguoti. Šalia to dažnai vyrauja ir kitos problemos - vienatvė, nepritapimo jausmas, patyčios, skatinančios pasinerti į virtualią realybę“, - priduria ji.Psichologė sako, kad norint įvertinti, ar žaidimas žalingas, reikia patyrinėti smulkesnes detales, žaidimo personažų tikslus. „Ne visada vaikas pats taps agresyvus ir smurtaus prieš kitus. Žala gali pasireikšti tiesiog išaugusia tolerancija smurtiniam elgesiui“, - sako Š. Vienė. Visiškai atsisakyti laisvalaikio prie ekranų dabartiniame pasaulyje greičiausiai nepavyks, tad kaip suprasti, kada reikia susirūpinti? Svarbiausi, pasak jos, du aspektai - kiek laiko vaikas praleidžia prie kompiuterio, ir ką veikia.„Verta sunerimti, kai žaidimai užima daugiau nei puse viso laiko praleidžiamo prie technologijų. Ypač, jei šalia to pastebite, kad mažėja kitų interesų ir laisvalaikio leidimo būdų. Pagal rekomendacijas per dieną ne darbo ir ne mokymosi tikslais prie ekranų reikėtų praleisti iki 2 valandų. Jei virtualiame pasaulyje vaikui darosi įdomiau nei realiame, reikia ieškoti priežasčių“, - sako Š. Vienė. Psichologė pastebi, kad negalima vaiko moralizuoti ar visiškai uždrausti laiką prie kompiuterio - pradėkite nuo paprasto pokalbio, paklauskite, kokia jo nuomonė, kas jį domina, kokius žaidimus žaidžia.„Moralizavimas tikrai nepadės, greičiau pablogins situaciją. Kompiuterinių žaidimų tema namuose ims kelti įtampą tiek tėvams, tiek vaikui. Atsiras daugiau konfliktų, o problema liks. Sprendžiant problemą svarbu išlaikyti gerą tarpusavio santykį. Nerekomenduojama ir drausti laiką prie kompiuterio. Tai sukelia vaiko pyktį ir pasipriešinimą“, - patarė specialistė.Š. Vienė taip pat pataria, atsižvelgiant į vaiko amžių, padėti jam susidaryti dienotvarkę, kuriame kartu suplanuotumėte, kiek laiko vaikas žaidžia, o kiek mokosi. „Svarbiausias tėvų darbas įtraukti vaiką ar paauglį į kitokią, kuo įvairesnę veiklą, bandyti jį sudominti bendrais užsiėmimais. Skatinti malonumą ir poilsį atrasti ne tik virtualiame, bet ir realiame pasaulyje“, - priduria ji. Vis dėlto, jei problema nemažėja ar tik didėja, psichologė siūlo pasitarti su kitais tėvais, o, jei jaučiate poreikį, ir su specialistais. „Naudinga pasikonsultuoti su specialistais, nes dažnai tėvai sprendžiant problemą susiduria su bejėgiškumo ir nevilties jausmais.“

Vaizdo žaidimai pagal amžių

Telekomunikacijų bendrovės „Telia“ tvarumo projektų vadovė Indrė Bimbirytė-Yun sako, kad svarbiausios taisyklės, susijusios su kompiuteriniais žaidimais, priklauso nuo vaikų amžiaus. Būtent jis turėtų tapti pagrindiniu kriterijumi, nulemiančiu žaidimų pobūdį ir tai, kiek daugiausiai laiko galima praleisti juos žaidžiant. „Jei tokio amžiaus vaikai jau supažindinami su vaizdo žaidimais, svarbu, kad būtų žaidžiama ne tiek su įrenginiu, kiek su tėvais. Be to, tokio amžiaus vaikams žaisti žaidimus ar paprasčiausiai žiūrėti vaizdo įrašus ekspertai rekomenduoja ne ilgiau kaip 1,5 val. per dieną. Žinoma, svarbu ir žaidimų turinys. Nusprendus darželinukams leisti žaisti žaidimus, reikėtų rinktis tokius, kurie būtų orientuoti į vaiko ugdymą, susitelkimo lavinimą, pasaulio pažinimą“, - pataria I. Bimbirytė-Yun.

Amžius	Rekomenduojamas laikas prie ekranų	Žaidimų pobūdis
Ikimokyklinis (3-5 m.)	Iki 1,5 val. per dieną	Orientuoti į ugdymą, susitelkimo lavinimą, pasaulio pažinimą
Pradinė mokykla (6-12 m.)	Iki 2 val. per dieną	Pagal vaiko interesus, atitinkantys amžių ir saugūs
Paaugliai (13-18 m.)	Iki 3 val. per dieną	Atsižvelgiant į PEGI reitingą ir tėvų nuomonę, svarbu dialogas

Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, verta jiems suteikti daugiau savarankiškumo, tačiau vis vien reikėtų stebėti, ar kompiuteriniai žaidimai neatima viso atžalų laiko ir netrukdo mokslams, kitoms pareigoms. Idealiu atveju prie ekrano tokio amžiaus vaikai per dieną turėtų praleisti ne daugiau kaip dvi valandas. Anot I. Bimbirytės-Yun, 8-12 metų vaikams žaidimus pagal jų interesus turėtų padėti išsirinkti tėvai.„Visais atvejais svarbu įvertinti, ar konkretus žaidimas atitinka vaiko amžių, o jo turinys yra saugus. Rekomendacijas pagal vaiko amžių, žaidimų turinį ir galimas rizikas nurodo PEGI reitingas, kurį galima patikrinti svetainėje www.pegi.info. Visgi reikia nepamiršti, kad joje pateikiami reitingai yra tik rekomendacinio požiūrio ir nebūtinai reiškia, kad konkretus žaidimas būtinai yra netinkamas metais ar dviem jaunesniam žaidėjui. Ekspertė pateikia populiaraus žaidimo „Minecraft“ pavyzdį. Jį žaisti kūrybiniame režime su tėvų priežiūra yra saugu ir gali būti netgi naudinga. Tačiau tinklo režime žaidėjai buriasi į komandas ir gali bendrauti tarpusavyje. Tokios komunikacijos turinio niekas nekontroliuoja, todėl vaikui potencialiai gali būti daroma neigiama įtaka, jis gali susidurti su virtualiomis patyčiomis, būti apgautas.Dėl to vien patikrinti žaidimo reitingą nepakanka. „Tam pravartu prisiminti keturias pagrindines taisykles. Pirmoji yra bendravimas. Su atžalomis reikėtų pasikalbėti apie tai, ką jie žaidžia, kodėl jiems tai patinka, kokią reikšmę vaizdo žaidimai vaidina jų gyvenime. I. Bimbirytės-Yun teigimu, ne mažiau svarbu ir siekis padėti vaikui mokytis. Pavyzdžiui, pagelbėdami jaunesniems vaikams žaidime įveikti vieną ar kitą lygį, žaisdami kartu tėvai gali sustiprinti ryšį su vaiku ir padėti išmokti spręsti problemas. Galiausiai, būtina susitarti su vaikais, kad į kompiuterius, telefonus ir planšetes be tėvų žinios nebūtų diegiamos jokios programos ar žaidimai. Tėvai privalo būti šeimos kompiuterinės įrangos administratoriais.

Žaidžia, nes nežino ką veikti

„Spinter“ atliktos mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ inicijuotos apklausos „Ką laisvalaikiu labiausiai mėgsta veikti pradinukai?“ duomenys rodo, kad:* 47,5 proc. suaugusiųjų mano, jog vaikams labiausiai patinka žaisti žaidimus telefone, kompiuteryje ar planšetėje;* 3,1 proc. - skaityti knygas;* 22,8 proc. - bendrauti su draugais;* 12,5 proc. - bendrauti su tėvais ir šeima;* 11,7 proc. -žaisti kieme.Lina Sergejevienė, mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ pagrindinio ugdymo vadovė, nesistebi, kad vaikai mėgsta žaisti kompiuterinius žaidimus, tačiau ji atkreipia dėmesį ir į kitą medalio pusę - vaikai laiką leidžia prie ekranų, nes tiesiog nemoka kitaip leisti laisvalaikio. Jei tėvai nežino, ką veikti kartu su vaikais, nemoka su jais būti ir tiesiog įduoda į rankas telefonus, planšetes, kompiuterius, tai aišku, kad vaikai su jais ir žais. Juk nieko kito su šia įranga jie veikti nemoka. Lyginant su vyresniąja karta, vaikai technologijų nebijo, bet jei suaugusieji nemoko, kaip naudotis kompiuteriu, vaikai geba tik žaisti.„Vaikai labiau mėgsta bendrauti nei žaisti kompiuterinius žaidimus. O tie, kurie bendravimo stokoja tikrovėje, jo fantazuodami ieško virtualiame pasaulyje. Beje, geriausi žaidimai vaikams yra tie, kuriuose jie kartu su kitais kažką veikia. Tai lyg sintetinis bendravimo pakaitalas“, - paaiškina L. Sergejevienė. Priklausomai nuo vaiko amžiaus, kompiuterinių žaidimų pobūdžio ir tėvų požiūrio, kasdienis laikas prie ekranų gali varijuoti.Skaičiuojama, kad mokyklinio amžiaus vaikas prie išmaniųjų įrenginių turėtų praleisti ne daugiau nei 1-2 val. per dieną. Pradinių klasių moksleiviai laisvalaikiui prie kompiuterių kasdien galėtų skirti apie 1 val., o vyresni mokiniai - iki 2 val. Svarbu atsiminti, kad kompiuteriniai žaidimai įskaičiuojami į bendrą kasdienį ekranų laiką. L. Sergejevienė akcentuoja, kad kuo vaikai mažesni, tuo labiau kompiuteriniai žaidimai kenkia jų smegenų raidai. Manoma, kad ilgalaikis elektroninių priemonių naudojimas vaikystėje gali būti susijęs su vaikų psichikos sutrikimais.Taigi ikimokyklinio amžiaus vaikams kompiuteriniai žaidimai nerekomenduojami, o pradinukams reiktų kruopščiai parinkti kompiuterinius žaidimus ir griežtai riboti jų žaidimo laiką. „Atrodytų, kad kompiuteriniai žaidimai padeda vaikams gerinti emocinę savijautą, nes jie tarsi sudaro galimybę rasti tokį pasaulį, kuriame vaikai gali išlieti savo nepasitenkinimą tikrove, pyktį, nusivylimą, neišsipildžiusias svajones. Vaikas jaučiasi visagaliu valdovu, o daromos klaidos nesukelia praradimo jausmo, nes jis žino, kad tai tik žaidimas, ir viską galima pradėti iš naujo, paspaudus stebuklingą kompiuterio mygtuką. Tai žalingai veikia vaiko psichoemocinę būseną bei realaus pasaulio savivoką“, - pabrėžia pagrindinio ugdymo vadovė.L. Sergejevienė atkreipia dėmesį, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti ne tik žala, bet ir nauda. Pastebėta, kad kai kuriuos vaikus kompiuteriniai žaidimai veikia teigiamai, suteikia pasitikėjimo savimi, jie greičiau orientuojasi situacijoje ar erdvėje, mokosi logiškai mąstyti, geba planuoti, greičiau pateikia skirtingus problemos sprendimo būdus, yra savarankiškesni, lengviau bendrauja su bendraamžiais, labiau kontroliuoja savo emocijas, mėgsta lyderiauti, įgyja geresnes anglų kalbos žinias. „Kalbant apie vaikus ir kompiuterinius žaidimus, itin svarbus suaugusiojo vaidmuo, kuris stebi ir kontroliuoja šį procesą. Vaikams reikėtų pasiūlyti socialinius, nesmurtinius ir edukuojančius žaidimus. Svarbu pabrėžti, kad žaidimams skiriamas laikas būtų adekvatus ir neišstumtų realaus pasaulio potyrių iš vaiko gyvenimo“, - kalba L. Sergejevienė. Pašnekovė skatina tėvus stebėti vaikus ir atkreipti dėmesį į ženklus, rodančius, kad atžala per daug laiko skiria kompiuteriniams žaidimams:* Vaikas pradeda nekontroliuoti situacijos: viršija žaidimams skiriamą laiką, žaidžia intensyviau reikšdamas stiprias emocijas, žaidžia dažniau, nei buvo sutarta, bando žaisti pasislėpęs, t.y. žaidimas tampa svarbiausia gyvenimo dalimi;* Vaikas po žaidimo būna prastos nuotaikos, apatiškas, niekas jo nedomina. Jis apie nieką realybėje nesvajoja, o gyvena tik kompiuterinių fantazijų šalyje;* Vaikas jaučiasi išsekęs, pavargęs, mieguistas;* Vaikas geba puikiai orientuotis virtualioje erdvėje, tačiau atsidūręs tikrovėje neretai sutrinka;* Vaikas tampa paviršutiniškas, išsiblaškęs, nervingas. Jam sunku susikaupti, koncentruoti dėmesį;* Vaikas tampa uždaresnis, atsiskyręs, sunkiai bendrauja su bendraamžiais ir suaugusiaisiais;* Atsiranda primityvus polinkis į smurtą, agresiją. Vaikas nesuvokia tokio elgesio padarinių.„Spinter“ pernai gruodžio 13-25 dienomis atliko tyrimą, kuriame klausė, ką pradinukai mėgsta veikti laisvalaikiu.

žymės: #Vaikams #Vaika #Zaidimai