Vasãrio 16 Ãktas, Nepriklausomýbės Ãktas - tai 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos aktas, kuriuo teisiškai atkurta Lietuvos valstybė.
Jis priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos nutarimu. Vasario 16 Aktas nustatė, kad valstybė bus demokratinė, jos sostinė - Vilnius.
Numatė, kad valstybės santvarką nustatys Steigiamasis Seimas. Vasario 16 Aktu buvo kreiptasi į Rusiją ir Vokietiją, kitas valstybes, jas informuojant apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir bet kokių buvusių valstybinių ryšių nutraukimą.
Vasario 16 Aktas buvo įteiktas Vokietijos okupacinės valdžios atstovams Lietuvoje, perduotas Vokietijos valdžios institucijoms (dokumentus lietuvių ir vokiečių kalbomis 2017 03 29 profesorius L. Mažylis rado Vokietijos Užsienio reikalų ministerijos Politiniame archyve Berlyne).
Priešistorė
19 a. pabaigoje susidarius moderniai lietuvių tautai, susiformavo ir supratimas, kad geriausias gyvenimo sąlygas tautai sudaro sava valstybė.
Lietuvai autonomijos, t. y. žemesnės valstybingumo formos, buvo reikalauta 1905 12 05 Didžiojo Vilniaus Seimo priimtoje rezoliucijoje.
1914 Lietuvoje susikūrusi Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti tapo lietuvių politikos centru (jam priklausė dauguma politinių partijų atstovų), rūpinosi krašto gyventojais, mokslo, kultūros reikalais, jos nariai įgavo vadovavimo patirties.
Prasidėjęs I pasaulinis karas, Vokietijos okupacija lietuviams suteikė valstybingumo atkūrimo viltį.
1916 02 12-14 Berno lietuvių konferencijoje (Berno lietuvių konferencijos) pirmą kartą buvo iškeltas Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas.
1917 09 18-22 Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje buvo priimta rezoliucija apie nepriklausomą valstybę, išrinkta Lietuvos Taryba, kuri iš esmės ruošė valstybingumo atkūrimą.
Tarybos skilimas niekam nebuvo naudingas, todėl priimtinos teksto formuluotės ieškojo ir Tarybos dauguma, ir jos oponentai.
Akto pasirašymas ir paskelbimas
Vasario 16 Aktas buvo pasirašytas Vilniuje, vadinamajame Štralio name (Didžioji gatvė 30, dabar Pilies gatvė 26, Signatarų namai), Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti patalpose.
Lietuvos Tarybos posėdžiui pirmininkaujančio J. Basanavičiaus perskaitytas Aktas buvo priimtas vienbalsiai.
Iš Vasario 16 Akto signatarų atsiminimų žinoma, kad buvo pasirašyti du lygiaverčiai egzemplioriai: vieną jų saugojo J. Basanavičius, antrasis panaudotas darant jo faksimiles, kai 1928 02 16 buvo minimas Vasario 16 Akto dešimtmetis, t. p. 1933 spausdinant A. Šapokos redaguotą Lietuvos istoriją.
Iki SSRS okupacijos pradžios 1940 06 15 jis buvo saugomas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyve; šių Aktų egzempliorių likimas nežinomas.
Dėl Vokietijos okupacinės valdžios cenzūros Vasario 16 Aktas buvo išspausdintas Lietuvos Aide nelegaliai (išplatinta keli šimtai egzempliorių).
Be to, jo tekstas, pavadintas Nutarimu, buvo platinamas kaip atsišaukimas, paskelbtas Vokietijoje, laikraščiuose Vossische Zeitung ir Tägliche Rundschau.
Prasidėjo kova dėl Nepriklausomybės Akto įgyvendinimo, paskelbtos valstybės kūrimo.
Akto įgyvendinimas ir reikšmė
Vasario 16 Akto įgyvendinimą lėmė palanki tarptautinė padėtis - Rusijos imperijos suirimas, aiškėjantis Vokietijos pralaimėjimas kare, tautų teisės į valstybingumą visuotinis pripažinimas.
1918 rudenį Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį karą, 10 05 Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 10 20 Lietuvai buvo leista sudaryti Vyriausybę, pereita nuo nepriklausomybės deklaravimo prie jos įgyvendinimo.
1920 05 Steigiamasis Seimas nustatė valstybės valdymo formą (demokratinė respublika).
1919-40 Nepriklausomybės Akto priėmimo diena minėta kaip valstybinė šventė, tradicija tapo ją pažymėti reikšmingu Lietuvai įvykiu.
1921 buvo atidarytas Karo muziejus, 1922 Steigiamasis Seimas paskelbė įstatymą dėl Lietuvos universiteto atidarymo, 1930 pradėti švęsti Vytauto Didžiojo metai.
Vasario 16 Aktas tapo tautos valstybingumo, jo tęstinumo ir vienybės simboliu.
Okupacijų metais Vasario šešioliktoji toliau švęsta išeivijoje, Lietuvoje minėta slapta, tą dieną nelegaliai keltos Lietuvos vėliavos.
Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta, kad Vasario šešioliktoji yra Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
Lietuvos Taryba ir Nepriklausomybės Aktas
Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias tarptautines aplinkybes ir palankiai pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti, jo metu garsiau reikalauta autonomijos.
1917 m. rugsėjo 18-22 dienomis Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija nusprendė, kad galutinę valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys demokratiškai visų gyventojų išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas.
Šiam tikslui įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimtiems asmenų Lietuvos Taryba, kurią sudarė pagrindinių to meto lietuvių politinių srovių atstovai.
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
Aktą pasirašė visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių.
1938 metais Mykolas Römeris apie šį pamatinį valstybės dokumentą yra sakęs: „1918 m. vasario 16 d. aktas - tai Lietuvos renesanso kūrinys, jos artimiausios praeities kondensuotas žodis ir jos ateities titulas.“
Lietuvos Taryba, 1918 m. vasario 16 d. pasirašiusi Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu
Signatarai
Žymus istorikas prof. Edvardas Gudavičius pabrėždamas signatarų politinę brandą yra sakęs:
„Žmonės, sudarę Lietuvos Tarybą ir skelbiantys šalies nepriklausomybę nepalankiomis sąlygomis, turėjo tai deklaruoti labai apgalvotai, suderindami priešingos prasmės postulatus ir pajungdami juos visiško tautos suverenumo ir neapriboto valstybingumo idėjai.
Jie žinojo darą nepaprastai atsakingą žingsnį, žymintį bei lemiantį tolesnę įvykių raidą ir kartu Lietuvos likimą.
Jie buvo tik atsitiktiniai, neturintys patyrimo politikai, kurių išsilavinimas nedaug teatitiko valstybės veikėjų kvalifikaciją.
Ekspertai jų nekonsultavo, jie turėjo patys surasti reikiamus žodžius ir frazes, lemsiančius skelbiamo politinės manifestacijos akto veiksmingumą, svorį ir iš jo išplaukiančią galią.“
Kitas žymus istorikas Vincas Trumpa 1988 metais klausdamas, kas iš tikrųjų buvo tas mūsų dvidešimtukas, kuris 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, pats ir atsakė:
„Reikia taip pat pasakyti, kad vilniškei konferencijai pasisekė išrinkti labai plataus politinio diapazono Lietuvos Tarybą: nuo nepartinių ir krikščionių demokratų ligi socialdemokratų imtinai.
Socialiniu atžvilgiu ją sudarė įvairių profesijų, amžiaus ir luomų žmonės: 7½ teisininkų (jaunuolis Kazys Bizauskas dar tebebuvo teisių studentas), 4 kunigai, 2 agronomai, 2 verslininkai, 1 daktaras, 1 inžinierius, 1 sociologas.
[...]. Šių dienų akimis žiūrint, keisčiausia, kad Taryboje nebuvo nė vienos moters. Mat tokie buvo laikai, tokie ir papročiai.“
Dauguma Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų buvo kilę iš valstiečių, tačiau tarp jų buvo ir keturi bajorų kilmės asmenys: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius ir Jonas Smilgevičius.
Pažymėtina, kad tarp katalikų buvo vienintelis evangelikas reformatas - Jokūbas Šernas.
Signatarų amžius
1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos narių amžiaus vidurkis buvo 41 metai.
Vyriausias narys buvo Jonas Basanavičius, jam buvo 66-eri.
Jauniausias narys buvo Kazimieras Bizauskas, kuriam buvo 25-eri.
Trys signatarai dar nebuvo sulaukę 30 metų: Kazimieras Bizauskas (25), Petras Klimas (26) ir Jokūbas Šernas (29).
Keturi signatarai buvo vyresni nei 50 metų: Justinas Staugaitis (51) ir Saliamonas Banaitis (51), Stanislovas Narutavičius (55) ir Jonas Basanavičius (66).
Likę 13 signatarų buvo 30-50 metų amžiaus: Pranas Dovydaitis (31), Jonas Vailokaitis (31), Aleksandras Stulginskis (32), Mykolas Biržiška (35), Vladas Mironas (37), Jurgis Šaulys (38), Steponas Kairys (39), Antanas Smetona (43), Alfonsas Petrulis (44), Kazimieras Steponas Šaulys (46), Jonas Vileišis (46), Donatas Malinauskas (48), Jonas Smilgevičius (48).
Lietuvos Taryba buvo gana jauna amžiumi, bet brandi patirtimi, todėl jos nariai vėliau ėjo svarbias politines pareigas Lietuvos Respublikoje.
Signatarų dalyvavimas Didžiajame Vilniaus Seime
1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje vyko lietuvių suvažiavimas, vadinamas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Šis Seimas nutarė reikalauti Lietuvos autonomijos Rusijos imperijos sudėtyje.
Suvažiavime dalyvavo apie 2000 atstovų, iš kurių 10 vėliau tapo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais: Saliamonas Banaitis, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Antanas Smetona, Kazimieras Steponas Šaulys ir Jonas Vileišis.
Didysis Vilniaus Seimas buvo svarbus žingsnis link Lietuvos valstybės atkūrimo.
Iš esmės tai buvo pirmoji didžioji lietuvių politinė koalicija, rodžiusi įvairių politinių grupių vadovų politinę brandą ir lietuvių siekį patiems lemti savo likimą.
Suvažiavime išreikštas autonomijos siekis vėliau išaugo į visišką nepriklausomybės reikalavimą.
Šie dešimt žmonių, kurie aktyviai dalyvavę Seimo veikloje, tapo reikšmingomis asmenybėmis, svariai prisidėjusiomis prie Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės įtvirtinimo.
Lietuvos Tarybos išrinkimas
Pirmojo pasaulinio karo metu ėmė steigtis lietuvių šalpos draugijos, į kurias susibūrė aktyvūs lietuvių visuomenės veikėjai.
Imta vis aktyviau kelti Lietuvos valstybingumo klausimą, o kintanti geopolitinė situacija stiprino nepriklausomybės siekį.
Norėdami aptarti būsimos Lietuvos padėtį, lietuvių visuomenininkai nusprendė sušaukti konferenciją Vilniuje.
1917 m. rugsėjo 18-22 d. vykusi Lietuvių konferencija tapo vienu svarbiausių įvykių atkuriant Lietuvos valstybę. Joje dalyvavo 222 atstovai.
Konferencija baigė darbą, išrinkdama 20 asmenų Lietuvos Tarybą ir ją įpareigodama siekti Lietuvos valstybės atkūrimo.
Lietuvos Taryba buvo pripažinta visų lietuvių, tiek gyvenusių okupuotoje Lietuvos teritorijoje, tiek už jos ribų, atstovybe.
Visi Lietuvos Tarybos nariai 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, skelbiantį Lietuvos valstybės atkūrimą, ir tapo signatarais.
1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba buvo pervadinta į Lietuvos Valstybės Tarybą. Ji tapo pirmąja atkurtos Lietuvos valstybės institucija.
Tų pačių metų pabaigoje Valstybės Taryba buvo praplėsta įtraukiant daugiau narių.
1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Taryba savo įgaliojimus perdavė demokratiniuose ir visuotiniuose rinkimuose išrinktam Lietuvos Steigiamajam Seimui ir baigė savo darbą.
Tapimas signatarais
1918 m. vasario 16 d. Vilniuje Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Šį aktą pasirašiusieji Lietuvos Tarybos nariai dabar vadinami Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais.
Tačiau prieškario Lietuvoje jie retai buvo vadinami signatarais - dažniau tiesiog Lietuvos Tarybos nariais.
Tradiciskai terminas „signataras“ anuomet reiškė valstybę, kuri pasirašė tarptautinę sutartį ir įsipareigojo laikytis jos principų, arba asmenį, kuris pasirašė tokią sutartį savo valstybės vardu.
Dėl to, prieškario Lietuvoje signatarėmis dažniau buvo vadinamos valstybės, kurių atstovai pasirašė, pavyzdžiui, 1924 metų Klaipėdos krašto konvenciją.
Tačiau laikui bėgant „signataro“ titulas prigijo visiems 20-čiai Lietuvos Tarybos narių, kurie pasirašė 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.
Dabar Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais yra vadinami ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai, kurie 1990 m. kovo 11 d. balsavo „už“ Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
Signatarai Lietuvos Respublikos Vyriausybėje
Nuo 1918 iki 1940 m. dirbo 21 Lietuvos Respublikos Ministrų Kabinetas (kitaip - Vyriausybė). Lietuvos Respublikos Ministrų Kabineto nariais iš viso dirbo 100 asmenų, iš jų 8 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, kurie ėjo įvairias ministro pareigas ir dalyvavo formuojant bei įgyvendinant valstybės politiką: Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Vladas Mironas, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas ir Jonas Vileišis.
Be to, Petras Klimas laikinai ėjo faktinio užsienio reikalų ministerijos vadovo pareigas.
Du signatarai - Pranas Dovydaitis ir Vladas Mironas - ėjo Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pareigas.
Signatarai buvo atsakingi už įvairias ministerijas, įskaitant švietimą, vidaus reikalus, finansus, tiekimą ir maitinimą, žemės ūkį bei valstybės turtus.
Ministro Pirmininko pareigas ėjo Pranas Dovydaitis ir Vladas Mironas.
Ministro Pirmininko pavaduotojo pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis ir Kazimieras Bizauskas.
Švietimo ministerijoje dirbo Mykolas Biržiška ir Kazimieras Bizauskas.
Žemės ūkio ministerijoje dirbo Aleksandras Stulginskis ir Vladas Mironas.
Tiekimo ir maitinimo ministerijoje dirbo Aleksandras Stulginskis ir Steponas Kairys.
Ministro be portfelio pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis ir Jokūbas Šernas.
Jonas Vileišis dirbo Vidaus reikalų ir Finansų ministerijose.
Kazimieras Bizauskas ėjo Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus krašte pareigas.
1918 m. lapkričio 11 d. Vilniuje buvo sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vadovaujama Lietuvos Valstybės Vyriausybė, tačiau joje nedirbo nė vienas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Signatarai dirbo II (1918-1919), III (1919), IV (1919), VI (1920-1922), XVIII (1938), XIX (1938-1939), XX (1939), XXI (1939-1940) Vyriausybėse.
Daugiausia signatarų dirbo IV Vyriausybėje (1919), jos sudėtyje dirbo net 4 signatarai: Steponas Kairys, Aleksandras Stulginskis, Jokūbas Šernas ir Jonas Vileišis.
Aleksandras Stulginskis ir Kazimieras Bizauskas daugiausia kartų ėjo ministro pareigas, kiekvienas iš jų dirbo trijose skirtingose ministerijose.
Aleksandras Stulginskis: Ministras be portfelio (II vyriausybė); Ministro Pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministras (III vyriausybė); žemės ūkio ir valstybės turtų ministras (IV vyriausybė).
Kazimieras Bizauskas: Švietimo ministras (VI vyriausybė); Ministro Pirmininko pavaduotojas (XX ir XXI vyriausybės); Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus krašte (XXI vyriausybė).
Signatarai Lietuvos Respublikos Prezidento pareigose
Nuo 1919 iki 1940 metų Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas ėjo trys asmenys: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.
Du iš jų - Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis - buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai.
Antanas Smetona Respublikos Prezidentu buvo 1919-1920 ir 1926-1940 m., o Aleksandras Stulginskis - 1920-1926 m.
Antanas Smetona buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu 1919 m. balandžio 4 dieną. Jį į šias pareigas išrinkto Lietuvos Valstybės Taryba.
Jis prisiekė ir pradėjo eiti pareigas 1919 m. balandžio 6 d. ir ėjo jas iki Steigiamojo Seimo susirinkimo 1920 metais.
Aleksandras Stulginskis tapo kitu signataru, išrinktu Lietuvos Respublikos Prezidentu.
1920 m. birželį, būdamas Steigiamojo Seimo Pirmininku, jis pradėjo eiti ir Respublikos Prezidento pareigas.
1922 metais Lietuvos Respublikos I Seimas (1922-1923) perrinko Aleksandrą Stulginskį Respublikos Prezidentu, o 1923 metais II Seimas (1923-1926) dar kartą išrinkto jį į šias pareigas.
Aleksandras Stulginskis Respublikos Prezidento pareigas ėjo iki 1926 metų, kai III Seimas (1926-1927) Respublikos Prezidentu išrinko Kazį Grinių.
1926 m. gruodžio 19 d., po valstybės perversmo, III Seimas (1926-1927) vėl išrinko Antaną Smetoną Respublikos Prezidentu.
Jis dar du kartus buvo perrinktas į šias pareigas.
Kadangi Seimas buvo paleistas Respublikos Prezidentą rinko specialūs rinkikai: 1931 m. - Ypatingieji Tautos atstovai, o 1938 m. - Tautos atstovai.
Paieškos ir radimas
2017 m. kovo 29 dieną Vokietijos diplomatiniame archyve rastas nutarimas dėl 1918 m. Vasario 16 d.
Konkrečių minčių apie Akto paieškas man ėmė kilti jau 2014 m., po to, kai sugalvojau Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio proga eksponuoti šūsnį atvirukų, laiškų iš senelių archyvo.
Ruošdamasis parodai, o ir po jos, vis dažniau pagalvodavau apie artėjantį valstybingumo šimtmetį ir tuo metu vis dar dingusį Vasario 16-osios aktą.
2016 metų vasarą, pasibaigus akademiniams metams universitete, tradiciškai išvykau atostogauti į Druskininkų miškus, į Latežerį.
Vasara pasitaikė itin lietinga, grybauti pagaliau imdavo nusibosti, tad iš Druskininkų bibliotekos pradėjau skolintis knygas.
Buvo „nulinė“ prielaida, kad Vasario 16-osios Akto signatarai tik pabalsavo ir apsiribojo protokoliniu įrašu protokolų knygoje.
Kita prielaida buvo, jog originalas kur nors vis tiek yra.
Bet kokios paieškos turi prasidėti nuo įsitikinimo: paieškų objektas yra, jis realiai egzistuoja, tik neaišku, kur.
Visų pirma turi įtikinti ir apraminti: ieškai realiai egzistuojančio, kažkur - tik dar nežinia kur - iš tikrųjų esančio daikto.
Dėstėsi kelios paieškų trajektorijos.
Grįžęs iš atostogų, aplankiau pagrindinius Lietuvos archyvus, muziejus, konsultavausi su istorikais.
Pamažu pradėjo aiškėti vokiškoji paieškų trajektorija.
Vėliau suskaičiavau: tvirtai žinant, kad Akto originalas yra viename iš Vokietijos archyvų (o save buvau tuo nedvejotinai įtikinęs), paieška galėjo užtrukti 3-4 savaites.
Realiai, ji užtruko 3 nepilnas dienas. „Pasisekė“?
2017-ųjų sausį kreipiausi į Vokietijos valstybės archyvą.
Geranoriškas jo tarnautojas (tikras angelas: jo pavardė Engel…) patarė kreiptis dar ir į Vokietijos užsienio reikalų žinybos politinį archyvą.
Kaip dabar suprantu, paieškų tempą pagreitino skaitmeninių technologijų taikymas archyvuose; beje, tai pasaulinė - ne tik Vokietijos - tendencija.
Vokiečiams archyvarams nesudarė didelių problemų atsiųsti man sąrašą, kur galima būtų ieškoti svarbių 1917-1918 metų Lietuvos Tarybos dokumentų.
Tiesa, sąrašas neatrodė trumpas - užėmė 118 puslapių.
Reikėjo kažkaip siaurinti chronologines ribas.
Apsisprendžiau (ir, pasirodo, teisingai!) apsiriboti 1917 m. gruodžio - 1918 m.
Vokietijos valstybiniame archyve sekėsi ieškoti vidutiniškai, tad kovo 29 d. nuvykau į Politinį archyvą.
Ten gavau mikrofilmų rulonus.
Pirmiausiai pamačiau vokišką vienakalbę 1917 m. gruodžio 11 d. ranka rašytą Lietuvos Tarybos deklaraciją.
Nepaprastai vertingas radinys!
O kur tasai, pagrindinis, svarbiausias?
Atsirado prie kovo dokumentų.
Dvikalbis, rankraštinis, su 1918 m. kovo 20 d. lydraščiu, taigi nekeliantis nei menkiausių abejonių, kada buvo pergabentas iš Vilniaus į Berlyną.
Tądien beliko įprašyti archyvo darbuotojus, kad atneštų ir patį aplanką su tais svarbiaisiais dokumentais.
Radinys vienareikšmiškai patvirtina 1918 m. vasario mėnesį įvykusius įvykius - taip, kaip juos vėliau savo atsiminimuose aprašė jų dalyviai, Akto Signatarai.
Vasario 16-osios akto paieškos
Iki šiol neaiški viena su Vasario 16-osios aktu susijusi istorija.
Kol kas nepatvirtinta Tarybos nario Donato Malinausko pavėlavimo į pasirašymo procedūrą versija.
Politologas Raimundas Lopata 1997 metais išleido knygą apie D. Malinauską. Jis teigė domėjęsis ir tuo faktu, kodėl D.
“Kaip pavyko išsiaiškinti, bajorišku gyvenimo būdu pagarsėjęs D. Malinauskas posėdį pramiegojo.
Negaliu sakyti, kad taip atsitiko dėl to, jog jis iš vakaro daug išgėrė. Bet, mano kolegos teigimu, yra dokumentų, kuriuose rašoma, jog už šį poelgį D. Malinauskas nuo J. Basanavičiaus gavo per veidą.
Tačiau neaišku, kiek vėliau jis pasirašė: ar po pietų, ar kitą dieną”, - sakė R.
Lietuvoje karo cenzūra neleido viešai paskelbti Nepriklausomybės akto.
M. Kuktos spaustuvėje surinktą “Lietuvos aido” 1918 m. vasario 19 d. numerį su šio dokumento tekstu vokiečių kareiviai išbarstė, slapta spėta atspausdinti tik kelis šimtus egzempliorių.
Lietuvos Tarybos nariai pasirašė du Akto egzempliorius: originalą ir dublikatą.
Originalas buvo atiduotas saugoti J. Basanavičiui.
Nuo pat pasirašymo momento Akto originalas nebuvo paviešintas.
Spaudoje apie jo egzistavimą pirmą kartą buvo užsiminta 1933 metais.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Vaikų piešiniai Vasario 16: patriotiškumas ir kūrybiškumas
- Vasario 16-oji vaikams: kaip paprastai papasakoti apie Lietuvos nepriklausomybę?
- Kūrybiški darbeliai vaikams Vasario 16-ajai: idėjos ir pamokos
- Vasario 16-ąją Gimę Kūdikiai Lietuvoje: Stebuklingi Istorijos Metai ir Įdomūs Faktai
- Genetiniai Tyrimai Nėštumo Metu: Kodėl Jie Yra Būtini Kiekvienai Naujai Mamai?
- Nėštumas ir nedarbo išmoka: svarbiausi patarimai kiekvienai moteriai