Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis, - vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis - 7-12 proc.
Priežastys ir rizikos veiksniai
Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Didėjant nėštumui, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Vaisiaus dangalus silpnina bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, spermos proteazės.
Rizikos veiksniai:
- Infekcija
- Polihidramnionas
- Daugiavaisis nėštumas
- Gimdos kaklelio nepakankamumas
- Placentos atšoka
- Trauma
- Lytiniai santykiai
- Vaisiaus raidos anomalijos
- Invazinės diagnostinės procedūros (amniocentezė, kordocentezė ir kt.)
- Medžiagų apykaitos ligos (Ehlers-Danlos sindromas)
Klinika
Nėščioji skundžiasi įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties.
Diagnostika
Apžiūrint makšties skėtikliais, matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą. Esti teigiamas kristalizacijos testas, užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (teigiamas nitrazino testas). Paimama medžiagos makšties tepinėliui ir makšties išskyrų bakteriologiniam pasėliui, infekcijai ir jos sukėlėjui nustatyti. Tiriant ultragarsu, nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis.
Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina stebėti nėščiosios būklę: temperatūrą, pulsą 2-4 kartus per dieną, leukogramą, CRB - kasdien, įtarus šlapimo takų infekciją - atlikti šlapimo tyrimą, pasėlį. Stebimas makšties išskyrų pobūdis, gimdos aktyvumas. Labai svarbu stebėti ir vaisiaus būklę: judesius, atlikti KTG, biofizinį profilį, doplerometriją.
Diferencinė diagnostika
Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą reikia diferencijuoti nuo makšties uždegimo, bakterinės vaginozės, šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymo, hydrorrhoea gravidarum.
Gydymas ir akušerinė taktika
Nutekėjus vaisiaus vandenims, akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė. Kai vaisius išnešiotas, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimdymo veikla per 24 val. prasideda 80-90 proc. moterų, o kai neišnešiotas - 50 proc.
Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis, bevandenio laikotarpio trukmė. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, gali iškristi virkštelė ar smulkiosios vaisiaus dalys, galima placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija.
- 22-24 savaičių nėštumas: prognozė vaisiui nepalanki, sužadinamas gimdymas, skiriama antibiotikų terapija pagal antibiotikogramą.
- 25-34 savaičių nėštumas: tęsiamas nėštumas, jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių, skiriama tokolizė, vaisiaus plaučių brandinimas, antibiotikų terapija.
- Daugiau kaip 35 savaičių nėštumas: jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, gimdymas sužadinamas (kai yra chorioamnionitas, vaisiaus hipoksija, nėštumo patologija), skiriama antibiotikų terapija.
Priešlaikinis gimdymas
Priešlaikinis gimdymas, partus praematurus, - gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos, 259 nėštumo dienos). Naujagimio svoris - 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis - 6-8 proc. Ši patologija yra dažniausia (75-80 proc.) perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis.
Rizikos veiksniai
Skiriamos keturios rizikos veiksnių grupės: motinos ligos, nėštumo patologija, vaisiaus patologija bei socialiniai ir biologiniai veiksniai.
Motinos ligos
- Lytinių ar šlapimo takų infekcija
- Ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.)
- Lytinių takų anomalijos
- Gimdos kaklelio nepakankamumas
- Sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos)
- Neurohormoniniai sutrikimai
- Motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas
- Motinos trauma ar chirurginės intervencijos
Nėštumo patologija
- Sunkios hipertenzinės būklės
- Daugiavaisis nėštumas
- Polihidramnionas
- Oligohidramnionas
- Placentos pirmeiga, atšoka
- Priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas
- Chorioamnionitas
- Sunki anemija
Vaisiaus patologija
- Įgimtos anomalijos
- Žuvęs vaisius
- Sulėtėjęs vaisiaus augimas
Socialiniai ir biologiniai veiksniai
- Amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų)
- Buvęs priešlaikinis gimdymas
- Dažni gimdymai (daugiau kaip 4)
- Intoksikacija cheminėmis medžiagomis
- Rūkymas
- Nepalankios darbo sąlygos
- Nevisavertė mityba
- Smurtas
- Nepageidaujamas nėštumas
Klinika
Nėščioji skundžiasi pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei, partus praematurus incipiens, būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys trumpėti (80 proc.) ir (ar) plėstis gimdos kaklelį (3 cm). Jei šių kriterijų nėra, klinikinė situacija laikoma latentine priešlaikinio gimdymo faze.
Diagnostika
Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina:
- Nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę.
- Apžiūrėti makšties skėtikliais gimdos kaklelį.
- Vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą).
- Paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui.
- Įtarus bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą.
Kai vaisiaus dangalai neplyšę, tiriama pro makštį, įvertinama gimdos kaklelio būklė. Kai vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik tada, kai yra aktyvi gimdymo veikla. Vaisiaus būklė vertinama skaičiuojant vaisiaus judesius, širdies veiklą klausant akušeriniu stetoskopu, užrašant netiesioginę vaisiaus kardiotokogramą, atliekant ultragarsinį vaisiaus tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti ir gimdos kaklelio ilgį, vidinių žiomenų atsidarymą.
Nėštumo tęsimo kontraindikacijos:
- Vaisius žuvęs
- Yra vaisiaus apsigimimų, nesuderinamų su gyvybe
- Ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas
- Yra vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos)
- Sunki preeklampsija ar eklampsija
- Sunki ekstragenitalinė patologija
- Gausus kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos
- Intrauterinė infekcija (motinos temperatūra didesnė kaip 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×109/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija)
- Progresuojantis gimdymas
Gydymas
Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriama lovos režimas, raminamųjų, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai. Tokolizės (gimdos susitraukimų slopinimo) tikslas - pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius ar bus subrandinti vaisiaus plaučiai.
Tokolizei vartojami vaistai
| Vaistas | Dozavimas | Šalutinis poveikis | Kontraindikacijos |
|---|---|---|---|
| Kalcio kanalų blokatoriai (Nifedipinas) | Pirmąją valandą skiriama 10 mg po liežuviu kas 15 min., kol suretės gimdos susitraukimai. Gydoma 60-160 mg dozėmis per parą. | Gali būti galvos skausmas, karščio pylimas, hipotenzija, tachikardija. | - |
| Prostaglandinų inhibitoriai | Pradinė dozė - 50 mg tabletėmis, vėliau po 25-50 mg kas 4-6 val. Dvi dienas. Vartojamos ir rektalinės žvakutės - 1-3 mg/kg kūno svorio. Neskirti po 34- osios nėštumo savaitės. | Vaisiui priešlaikinis Botalo latako užakimas, vaisiaus vandenų mažėjimas, naujagimiui nekrozinis enterokolitas, intraventrikulinės hemoragijos. | Bronchinė astma, kraujavimas iš virškinimo trakto, vainikinių kraujagyslių ligos, oligohidramnionas, vaisiaus širdies ir inkstų anomalijos. |
| Beta adrenomimetikai (Partusisten, Gynipral) | Infuzija į veną: 0,5-2,0 mg vaisto praskiesti 500 ml izotoninio tirpalo ir lašinti jo 10-20 lašų/min. Dozę galima didinti kas 5 min. po 5 lašus. Didžiausias greitis - 40-60 lašų/ min. Likus 30 min. iki infuzijos pabaigos, pradėti gerti vaisto po vieną tabletę kas 4-6 val. | Motinai: stiprus širdies plakimas, tremoras, pykinimas, galvos skausmas, nervingumas, nerimas, hipotenzija, hiperglikemija, plaučių edema. Vaisiui ir naujagimiui: tachikardija, hipoglikemija, hiperinsulinemija,hiperbilirubinemija, laikinoji(tranzitorinė) hiperkalemija,hipokalcemijair hipotenzija. | Nėščiosios širdies ligos ir ritmo sutrikimai, dekompensuotas cukrinis diabetas, sunki hipertirozė, ryški (nekontroliuojama) hipertenzija, plautinė hipertenzija, bronchinė astma, gydoma simpatomimetikais ar kortikosteroidais, lėtinės kepenų ar inkstų ligos, intrauterinė infekcija, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos. |
| Oksitocino receptorių antagonistai (Atosiban) | Lašinės infuzijos stacionare. | Nepageidaujamas poveikis minimalus. | - |
Palaikomoji tokolizė jokiais tokolitikais nerekomenduojama!
Tokolizės trukmė - ne ilgesnė nei 48 val.
Maži neišnešioti naujagimiai turi gimti tretines sveikatos priežiūros akušerijos ginekologijos paslaugas teikiančiuose stacionaruose. Nėštumo ir gimdymo rizika, baigtis ir prognozė aptariami su nėščiąja ir jos vyru.
Vaisiaus hipoksija
Vaisiaus hipoksija vadinama deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Ši patologija gali lemti perinatalinę mirtį, sąlygoti naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija.
Etiologija
Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir (ar) placentos bei virkštelės patologija. Motinos organizme deguonies homeostazė gali sutrikti, kai yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ryški anemija (Hb mažiau kaip 70g/l), normovoleminė hipotenzija, vena cava sindromas, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis. Vaisiaus patologija, galinti lemti jo hipoksiją, yra širdies ydos, vaisiaus vandenė, hemolizinė liga, dvynių transfuzijos sindromas, pernešiojimas, raidos ydos, infekcija. Placentos ir virkštelės patologija, sąlygojanti hipoksiją, yra priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto, placentos infarkto, hipoplazijos, virkštelės tikrieji ir netikrieji mazgai, virkštelės apsuka apie vaisiaus kūno dalis, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.
Patogenezė
Vaisiaus hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė. Pradinėje hipoksijos stadijoje būna vaisiaus tachikardija, padidėjęs kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose vaisiaus organuose: smegenyse, širdyje. Sumažėja deguonies raumenyse, žarnyne, inkstuose ir kt. Deguonies trūkumas žarnyne dirgina nervus vagus ir sukelia hiperperistaltiką. Vaisiaus vandenyse atsiranda mekonijaus, kuris nudažo vandenis žalsva spalva. Sunkios hipoksijos atveju atsipalaiduoja vaisiaus išangės sfinkteris. Dėl hipoksijos, metabolinės acidozės ir išsekusio angliavandenių rezervo pakinta daugelio organų ir sistemų funkcijos bei morfologija.
Klinika ir diagnostika
Hipoksijos požymiai yra sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, auskultuojant girdimi padažnėję (daugiau kaip 150 k./min.) ar suretėję (mažiau kaip 100-110 k./min.) vaisiaus širdies tonai. Vaisiaus kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėja variabiliškumas, atsiranda vėlyvųjų deceleracijų, nestresinis testas - nereaktyvus. Keičiasi ir kiti vaisiaus biofizinio profilio duomenys: mažėja vaisiaus motorinių ir kvėpavimo judesių ar jie visiškai išnyksta, atsiranda oligohidramnionas, sumažėja vaisiaus raumenų tonusas (išsitiesęs vaisius). Tiriant ultragarsu, nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, o doplerometrijos tyrimo metu stebima kraujotakos centralizacija. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys. Gimdymo metu pagrindiniai vaisiaus hipoksijos požymiai yra šie: kardiotokogramos pokyčiai, žali vaisiaus vandenys. Nutekėjus vandenims, galima atlikti vaisiaus pulsoksimetriją (matuoti SpO2 periferiniame kraujyje) ar tirti kraują iš pirmaujančios vaisiaus dalies šarmų ir rūgščių pusiausvyrai nustatyti.
Gydymas
Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma galimų jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu įtarus ar nustačius vaisiaus hipoksiją, taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, jai duodama kvėpuoti deguonies 10 l/min., nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas oksitocinu, gimdos hiperdinamijos ar hiperstimuliacijos atveju tinka intraveninė tokolizė beta mimetikais (partusistenu). Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.
Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas
Nėštumo pabaigoje vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, dėl to labiau palinksta vaisiaus galvutė ir stuburas, galūnės prisispaudžia prie kūno: vaisius įgauna ovalo formą. Virkštelės kilpos paprastai esti priekyje prie krūtinės, tarp sukryžiuotų rankų ir kojų. Smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) ir virkštelės kilpos gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį tada, kai nuteka gemaliniai vaisiaus vandenys. Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi ir makštinio tyrimo metu pro gimdos kaklelį čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė - tai vadinama smulkiosios vaisiaus dalies ar virkštelės pirmeiga.
Virkštelės iškritimo dažnis 1:265-1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai - vienas atvejis iš 600 gimdymų.
Etiologija
- Netaisyklingos vaisiaus padėtys gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės).
- Galvinė pirmeiga, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo kaulinio dubens įeigą (pvz., priešlaikinis gimdymas).
- Vaisiaus vandenų dangalų praplėšimas, esant neprigludusiai vaisiaus pirmeigai prie mažojo dubens įeigos.
- Siauras dubuo.
- Atloštinės galvos pirmeigos.
- Polihidramnionas.
- Daugiavaisis nėštumas.
Smulkiųjų vaisiaus dalių iškritimas
Smulkiosios vaisiaus dalys gali iškristi esant bet kuriai vaisiaus padėčiai gimdoje. Kai, esant skersinei padėčiai, iškrinta ranka, kyla rimta gimdymo komplikacija, susidaro palankios sąlygos įsistatyti petukui į dubenį ir nekomplikuotai skersinei padėčiai pereiti į užleistą (jei laiku nebus suteikta pagalba). Iškritusi ranka, kai yra sėdynės pirmeiga, didesnės praktinės reikšmės neturi, nes ...
Gimdymo sužadinimas (Indukcija)
Nors daugumos moterų gimdymas prasideda savaime, maždaug 37-42 nėštumo savaitę, kartais dėl medicininių priežasčių tenka gimdymą paskatinti dirbtinai. Tai vadinama gimdymo sužadinimu arba indukcija. Gimdymo sužadinimas - tai dirbtinai sukelti gimdos susitraukimai (sąrėmiai) prieš savaiminę gimdymo pradžią, siekiant užbaigti nėštumą gimdymu per makštį. Sprendimą dėl gimdymo sužadinimo priima gydytojas, įvertinęs Jūsų ir vaisiaus būklę.
Indikacijos gimdymo sužadinimui
- Užsitęsęs nėštumas: Kai nėštumas trunka ilgiau nei 41 savaitę. Dažniausiai 40 sav.
- Nutekėję vaisiaus vandenys prieš laiką: Kai vandenys nuteka iki prasidedant reguliariems sąrėmiams (tiek išnešioto, tiek kartais neišnešioto nėštumo atveju), siekiant sumažinti infekcijos riziką.
Prieš pradedant sužadinimą, gydytojas įvertina Jūsų ir vaisiaus būklę, patikslina nėštumo laiką, vaisiaus padėtį ir būtinai patikrina gimdos kaklelio brandumą pagal Bishop skalę.
Gimdymo sužadinimo metodai
Jei gimdos kaklelis nebrandus (pagal Bishop skalę įvertinimas < 6 balai)
Pirmiausia reikia jį paruošti - suminkštinti, sutrumpinti ir šiek tiek pravesti. Tai vadinama gimdos kaklelio brandinimu.
- Prostaglandinai (PG): Specialūs vaistai (gelio, pesaro ar kartais geriamos formos), kurie skatina kaklelio minkštėjimą ir gali sukelti pirmuosius sąrėmius. Jie skiriami ligoninėje, stebint vaisiaus būklę.
- Mechaninės priemonės (rečiau): Specialūs kateteriai (pvz., Foley) arba plėtikliai, kurie mechaniškai plečia gimdos kaklelį.
Kiti gimdymo sužadinimo būdai
- Vaisiaus dangalų atskyrimas: Tai ne visai sužadinimas, o labiau natūralaus proceso paskatinimas. Gydytojas ar akušerė apžiūros metu pirštu švelniai atskiria vaisiaus dangalus nuo apatinės gimdos dalies. Tai gali paskatinti prostaglandinų išsiskyrimą ir sąrėmių pradžią.
- Amniotomija (Vaisiaus vandenų nuleidimas): Specialiu instrumentu praplėšiama vaisiaus vandenų pūslė. Ištekėjus vandenims, vaisiaus galvutė spaudžia gimdos kaklelį ir skatina sąrėmius.
- Oksitocino infuzija: Sintetinis hormonas oksitocinas lašinamas į veną per lašelinę. Jis sukelia arba sustiprina gimdos susitraukimus (sąrėmius). Dozė palaipsniui didinama, kol pasiekiami reguliarūs ir pakankamai stiprūs sąrėmiai.
Jei ankstesnė Cezario pjūvio operacija buvo atlikta atliekant klasikinį (vertikalų per visą gimdą) arba T formos pjūvį, tuomet gimdymo sužadinimas (ir dažnai net bandymas gimdyti natūraliai - VBAC) yra kontraindikuotinas dėl labai didelės gimdos plyšimo rizikos.
Sužadintas gimdymas gali būti ilgesnis ir dažnai skausmingesnis nei prasidėjęs savaime. Todėl svarbu aptarti skausmo malšinimo galimybes su gydytoju.
Nepavykęs sužadinimas: Kartais gimdymo veikla neprasideda arba neprogresuoja.
Gimdymo sužadinimas yra svarbi medicininė procedūra, padedanti saugiai užbaigti nėštumą, kai tai yra būtina dėl mamos ar kūdikio sveikatos. Nors ji susijusi su tam tikromis rizikomis, taikant šiuolaikinius metodus ir atidžiai stebint būklę, dauguma sužadintų gimdymų baigiasi sėkmingai.
žymės:
Panašus:
- Sužinokite, kiek laiko kūdikis gali saugiai išbūti be vaisiaus vandenų – svarbiausia informacija tėvams!
- Nėštumo Perkėlimas: Sužinokite Rizikas, Priežastis ir Efektyviausius Gimdymo Sužadinimo Būdų Patarimus
- Vandens Trūkumas Nėštumo Metu: Pavojingiausi Simptomai ir Kaip Išvengti Sunkumų
- Lengvai suprantamos kūdikio kepurės mezgimo schemos ir naudingiausi patarimai
- Naujagimio kūno temperatūra: svarbiausi faktai, kurių negalite praleisti!