Literatūrinės išmonės tekstų (literatūrinių padavimų, sakmių, pasakų, apysakų-pasakų) kalba - tai rašytojų sukurtų kūrinių žodžiai, posakiai, sakiniai, iš kurių susidaro meniniai vaizdai ir prasmės.
Vaizdingi, įtaigūs, originalūs tiesioginės ir perkeltinės reikšmės žodžiai ir posakiai yra vadinami kalbinės raiškos meninėmis priemonėmis.
Tiesioginės reikšmės žodžiai
Tiesioginės reikšmės žodžiai - tai žodžiai, suprantami įprastomis reikšmėmis. Tokie dažniau būna epitetai, vaizdingi veiksmažodžiai.
Epitetas [gr. epitheton - priedėlis] - tai vaizdingai asmens, daikto, reiškinio ar veiksmo ypatybę nusakantis žodis. Pavyzdžiui: Dar kitos žuvys girdavo šaltiniuotąsias rėvas, akmenuotus slenksčius, ant akmenų augančius pasvirusius gluosnius ir žalsvus, švelnius jų lajų šešėlius. (L. S.
Vaizdingas veiksmažodis - tai raiškiai, vaizdingai veiksmą nusakantis žodis. Pavyzdžiui: Kitados užplūdo žemę lietūs. Jie žliaugė dieną ir naktį. (L. S.)
Palyginimai
Palyginimas - tai vaizdingas dviejų panašių dalykų sugretinimas. Tai tarsi pereinamoji grandis tarp tiesioginės ir perkeltinės reikšmės posakių. Pavyzdžiui: Kadaise driežų karalius riaumodavo kaip liūtas. (L. S.)
Perkeltinės reikšmės posakiai
Perkeltinės reikšmės posakiai - tai „antrinės kilmės“ žodžių ar junginių reikšmės, susidariusios nubyrėjus palyginimui. Tokios kilmės yra frazeologizmai, įasmeninimai, metaforos ir kt. meninės priemonės, kurių reikšmes smagu „iššifruoti". Pavyzdžiui: O mes manome, kad kurmio ašaros - tai nakties rasa. (L. S.)
Frazeologizmai
Frazeologizmas [gr. phrasis - posakis, gr. logos - žodis, sąvoka, mokslas] - tai pastovus žodžių junginys, turintis vieno žodžio reikšmę. Pavyzdžiui: Priėjai liepto galą, šešėliuk: arba mesk savo išdaigas, arba mes tave sukarpysime. (L. S.)
Įasmeninimas (Personifikacija)
Įasmeninimas / personifikacija [lot. persona - asmuo + facio - darau] - tai vaizdingas perkeltinės reikšmės pasakymas, suteikiantis žmogaus savybių gamtos reiškiniams, gyvūnams, daiktams. Pavyzdžiui: Kitados virš tos šalies, kurioje gyveno vėžlys Geležinė varlė ir nykštukas Titas, vėjai besigrūsdami alkūnėmis dangų pratrynė. (L. S.)
Metafora
Metafora [gr. metaphora - perkėlimas] - tai paslėptas palyginimas - žodžio ar žodžių junginio vartojimas perkeltine reikšme, remiantis tam tikru išoriniu ar vidiniu panašumu. Pavyzdžiui: Saulė ateidama kaskart nuleisdavo švarutėlį auksinį spindulių taką. (L. S.)
Vaizdingumo svarba
Vaizdingas - tai išsiskiriantis vaizdumu, ryškus, gražus. Net ir dabar, kai ir arklas, ir dalgis jau neteko praktinės reikšmės, poetinėje ir šiaip vaizdingoje kalboje jie išliko gyvybinių žmogaus ir žemės santykių simboliais.
Vienas ir svarbiausias dalykas yra tas, kad poetiški išsitarimai yra vaizdingi.
Situaciniai posakiai
Yra daug posakių, kurie yra vaizdingi, tradiciniai, kuriuos mes ir iš gyvenimo žinome, bet kurie nėra nei patarlės, nei priežodžiai. Sakykim, „už ką pirkau, už tą parduodu“, „ar nematei kiaulės su skambalėliu?“, „kieno šuo pasikorė?“ - tai beveik visoje Lietuvoje žinomi ir vartojami posakiai, bet jie neatitinka patarlių struktūros, idėjos.
Šie posakiai yra vaizdingi ir ekspresyvūs, jų tokia daugybė. Didžiausią įspūdį daro tie posakiai, kurie yra ekspresyvūs arba kurie yra labai netikėtai gražiai sugalvoti.
Aukštaičiuose, nuo Pasvalio krašto, yra užrašytas atsakymas į klausimą „ką čia dirbi?“. Moteriškė, nenorėdama pasakyti, sako „jau padirbtiems akis dėlioju“. Tokie posakiai daro didelį įspūdį, lieka galvoje.
Pats posakis jokios idėjos neturi - jis pritaikytas prie situacijos ir be situacijos nelabai vartojamas.
Labai daug posakių iš bendravimo srities, sakykim, parodant, kad nenori bendrauti. Kai klausia „kur tu eini?“, dažniausiai, jei nenori sakyti, pasako ką nors kita, be to, stengiasi pasakyti šauniai, pririmuojant, pavyzdžiui, „kur katinai raini“ arba tiesiog „einu į priekį“.
Kai klausia „kur buvai, ar toli?“, sako „toli, iš čia nematyti“.
Jei supykusi moteris kitą moterį išvadino kokiais nors žodžiais, ta atsikerta „iš tokios pat girdžiu, užtat ir nepykstu“.
Daug posakių iš žmonių vertinimo srities. Kadangi anksčiau buvo labai svarbi, ypač prieš vedybas, turtinė padėtis, beturtį visaip pašiepdavo, sakykim, „o, kavalierius - klėtis ant pečių“. Tai reiškia, kad jis neturi jokio turto.
Labai daug yra iš etiketo srities. Tarkim, įeina į kambarį vyriškis ir nenusiima kepurės. Tokiam sako „gryčia su lubom“.
Yra posakių, kurie vartojami ir lietuvių, ir kitų tautų ir toje pačioje situacijoje. Kai vaikas užsigauna ar truputį susižeidžia, sakome „nieko, iki vestuvių užgis“.
Jei kas nors sako „oi, nerandu“, lietuviai sako „ieškok kaip duonos, ir rasi“.
Jei kas nors iš savų šeimininkės prašo mėsos, ji neturi ar nenori duoti, sako „eik pas vilką už berną“.
Kai kambaryje vyriškis nenusiima kepurės, lietuviai sako „gryčia su lubomis“, latviai sako „jam kepurė prie galvos priaugo“, o vokiečiai sako įdomiau „jis po kepure turi paukščiuką“.
Šiuolaikiniai posakiai
Tačiau dabar kuriami nauji posakiai pagal poreikį, pagal temperamentą, situaciją ir žmonių santykius (pavyzdžiui, kai vienas nori kitą supeikti arba pagirti, kai susibara arba kai taikosi).
Tarkim, sako „nuvažiavo kaip su burokais į malūną“ - vadinasi, šnekėjo niekus.
Man labai įsiminė ir patiko posakis „papūsk dyglei į rankovę, būsi garnio žentas“. Tai reiškia, kad aš nenoriu su tavimi šnekėti, vis tiek nesąmones kalbi.
Panašus:
- Gražiausi posakiai naujagimiui, kurie sušildys kiekvieno širdį!
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Linksmiausi pažintiniai žaidimai vaikams: idėjos ir patarimai
- Nežinomi Faktai apie Kaetaną Leontjevą-Numą: Įkvepianti Biografija, Kurią Būtina Perskaityti!
- Sužinokite, Koks Maisto Dydis Geriausias Vaikui Lietuvoje – Ekspertų Patarimai!