Pirmosios vaikų globos institucijos pradėtos kurti 17-18 amžiuje.
19 amžiaus pradžioje vaikų globos institucijos veikė didžiausiuose Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų miestuose.
1989 priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija nustato, kad vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali toje aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą.
Lietuvoje našlaičių ir pamestinukų globa pirmoji susirūpino Trakų vaivados žmona Jadvyga Oginskienė ir 1786 įkūrė pirmąją vaikų ugdymo įstaigą - kūdikių prieglaudą.
1791 Jadvygos Oginskienės iniciatyva Vilniuje atidaryti Vaikelio Jėzaus auklėjimo namai.
Juose vaikus, kurių būdavo apie 400, prižiūrėdavo vienuolės.
Kaune 1848 įsteigtas lopšelis pamestinukams (vėliau paverstas nuolatine vaikų prieglauda), 1864 - kūdikių auklėjimo namai (gyvendavo apie 40 pamestinukų).
Gruzdžiuose grafas Georgijus Naryškinas 1890 įsteigė prieglaudą neįgaliems vaikams.
19 amžiaus pabaigoje Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Šiauliuose, Raseiniuose ir kitur susikūrusios labdaros draugijos rūpinosi beglobiais vaikais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti Vitebske, Voroneže ir kituose Rusijos miestuose įsteigė vaikų globos institucijas lietuvių vaikams.
1918-40 vaikų globos institucijos daugiausia buvo išlaikomos bažnytinės labdaros organizacijų (pvz., Vaikelio Jėzaus draugijos, Šv.
1922 Kūdikių gelbėjimo draugijos iniciatyva Kaune įsteigta kūdikių prieglauda, vadinama Lopšeliu; juose buvo apie 160 pamestinukų iki 3-4 metų amžiaus (1931 pastatyti nauji 200 vietų namai, juose pradėjo dirbti gydytojai, medicinos seserys).
Nuo 1928 pradėta vaikus patronuoti (už tam tikrą atlyginimą atiduoti auklėti šeimoms).
1940 SSRS okupavus Lietuvą visų labdaros organizacijų veikla nutraukta, vaikų globos institucijos suvalstybintos.
1941 vaikų prieglaudos pertvarkytos į vaikų namus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ypač padaugėjo našlaičių ir nuo tėvų pasimetusių vaikų.
1949 buvo 48 vaikų globos institucijos (7000 vaikų).
Į vaikų namus būdavo perkeliami 3 metų sulaukę vaikai iš kūdikių namų.
Veikė ikimokykliniai (3-7 metų vaikams) ir mokykliniai (7-18 metų vaikams) vaikų namai.
Mokyklinio amžiaus vaikai mokėsi bendrojo lavinimo pradinėse, septynmetėse, vėliau - aštuonmetėse, vidurinėse ir specialiosiose mokyklose.
20 amžiaus 6 dešimtmetyje dauguma vaikų namų pertvarkyta į internatines mokyklas, vėliau kai kurios iš jų - į pensionus.
Atkūrus nepriklausomybę vaikų ir kūdikių namai pertvarkyti į vaikų ir kūdikių globos namus.
2015 pradėta visos vaikų globos sistemos reforma, kuria siekiama sumažinti institucinės globos priklausomybę, didinti bendruomenines ir šeimos (šeimyna) pagrindu kuriamas paslaugas ir kartu apsaugoti vaikus, kad jie nebūtų atskirti nuo šeimos, teikiant pakankamą ir tinkamą paramą vaikams, jų tėvams ir bendruomenei.
T. p. Vaiko globos sistemos deinstitucionalizacija nuo 2015 yra viena iš prioritetinių Lietuvos socialinės politikos sričių.
Perėjimas nuo institucinės prie bendruomenėje ir šeimoje teikiamos globos yra laipsniškas, reikalaujantis daug laiko ir išteklių.
Įgyvendinant valstybės tikslą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vaikas augtų šeimoje, buvo priimti Civilinio kodekso (2000, įsigaliojo 2001) pakeitimai (įsigaliojo 2018 07 01), pagal kuriuos vaiko iki trejų metų globa vaikų globos institucijoje įstatymų nustatyta tvarka gali būti nustatyta tik išimtiniais atvejais, t. y.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, lyginant 2016-18 duomenis, bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius mažėja - 2017 pabaigoje institucijose globojamų (rūpinamų) vaikų dalis (2 872 vaikai) sudarė 32 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus, 2016 pabaigoje - 35 % visų tėvų globos netekusių vaikų skaičiaus.
2018 pabaigoje didžioji dalis, t. y. 5 249 vaikai (64 %), tėvų globos netekusių vaikų (8 177 vaikai) buvo globojami (rūpinami) šeimose, 394 vaikai (5 %) - šeimynoje, 2 419 vaikų (30 %) - globos įstaigose ir 115 vaikų (1 %) - globos centruose (bendras globos įstaigose globojamų vaikų skaičius sumažėjo 2 %, t. y.
2018 globa institucijoje dažniausiai nustatyta 10-14 metų vaikams (278 vaikai iš 869, tai sudaro 32 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose) bei vaikams iki 3 metų amžiaus (176 vaikams iš 869, tai sudaro 20 % vaikų, apgyvendintų globos įstaigose).
2018 pabaigoje (kaip ir 2017 pabaigoje) globos įstaigose didžioji dalis globojamų (rūpinamų) vaikų sudarė 15-17 metų amžiaus grupė (2017 - 36 %) ir 10-14 metų amžiaus grupė (2017 - 34 %).
Anot D. Urbonaitienės, nėra šalies, kurioje visai nebūtų globojamų vaikų.
Tačiau yra šalių, kuriose paslaugos organizuojamos taip, kad globos įstaigose gyventų ne daugiau kaip 6-8 vaikai, dažniausiai paaugliai, kurie yra linkę nusikalsti ar jau yra nusikaltę.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM duomenimis, iš viso 2019 metų pabaigoje Lietuvoje buvo 7244 globojami vaikai.
Nuolatinė globa pernai Lietuvoje nustatyta 772 vaikams.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos patarėjos vaikų klausimais Dainos Urbonaitienės, nors problemų vis dar kyla, regionuose stinga specialistų, iš esmės pertvarka pasiteisino: „Pradžia nebuvo lengva, - sulaukėme pasipriešinimo ir iš savivaldybių atstovų, ir iš gyventojų, visuomenės.
Tačiau pastarieji pora metų davė rezultatų: atsiranda budinčių globotojų, šeimų, kurios imasi globoti be tėvų likusius vaikus, visoje šalyje pradėti steigti nedideli bendruomeniniai vaikų globos namai.
„Prieš ketverius metus Lietuvoje buvo liūdna vaikų, patenkančių į globą, statistika.
Vaikų, esančių be tėvų globos buvo apie 10 tūkst. vaikų, iš jų apie 40 proc. gyveno dideliuose, stacionariuose vaikų globos namuose, apie 60-100 vaikų viename pastate.
Kasmet į globą patekdavo po 3 tūkst. naujų vaikų.
Skaičiai liūdino, - sako D. Urbonaitienė.
Pasak D. Urbonaitienės, atsiranda vis daugiau šeimų, kurios nėra su vaiku susijusios giminystės ryšiais, bet apsisprendžia globoti vieną ar net kelis vaikus.
„Šiuo metu Lietuvoje yra beveik 200 budinčių globotojų, nuolat vyksta naujų globotojų mokymai.
Įsteigta virš 60 bendruomeninių vaikų globos namelių, kuriuose apsigyvena vaikai, iškeliami iš didžiulių institucijų.
Tačiau noriu pabrėžti, kad ne vaiko gyvenimo vietos pakeitimas yra pertvarkos esmė.
Pertvarkos esmė - padėti šeimoms, kad vaikai nepatektų į globą, t. y. sukurti prevencines paslaugas šeimoms.
Pavyzdžiui, įdiegėme naujų paslaugų, kuriomis gali panaudoti šeimos, patekusios į sudėtingą situaciją; globėjai ar budintys globotojai gali bet kuriuo momentu kreiptis į globos centro specialistus, jeigu susiduria su iššūkiais globodami vaiką“, - sako D.
„Paprastai globojamas vaikas yra išgyvenęs ne vieną traumą.
Ne veltui jis negali gyventi savo biologinėje šeimoje, - ten patirdavo nepriežiūrą, psichologinį ar fizinį, net ir seksualinį smurtą.
Tokiems vaikams ypatingai reikia pagalbos, o tuo pačiu reikia pagalbos globėjams, pasiryžusiems atiduoti visas jėgas, kad vaikas galėtų mėgautis vaikyste.
Dėl šios priežasties ir imta intensyviai steigti globos centrus, kurių pagrindinis tikslas - padėti esamiems globėjams ir ieškoti naujų.
Tuo tarpu globojamiems vaikams dažniausiai reikia psichologo ar psichiatro, raidos specialisto konsultacijų, ankstyvosios korekcijos ir pan.
Kol kas ne visose savivaldybėse yra pakankamai pagalbos vaikui ir šeimai specialistų, tačiau bendraujame su savivaldybėmis, matome, kad jų vadovai supranta tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą: švietimo, sveikatos, socialinių paslaugų“, - teigia D.
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Vaikiški Stalai ir Kėdutės: Pasirinkimo Gudrybės Patogiai ir Kūrybingai Vaikų Erdvėje
- BMX dviračiai vaikams: kaip išrinkti tinkamą?