Ar vaikai serga psichikos ligomis, ar tai tik suaugusiųjų problema? Tikrai serga. Vaikų psichiatrijoje mes skiriame du dalykus: sutrikimą ir ligą. Vaikams būna ir ligų, tokių rimtų kaip depresija, šizofrenija, labai rimtų elgesio sutrikimų. Kartais vaikų psichiatrai stengiasi labai švelninti diagnozes ir tai daro sąmoningai, siekdami apsaugoti vaiko ateitį. Nes galbūt jis pasveiks, galbūt nieko nebus, todėl nesinori apriboti jo galimybių.
Kaip atskirti psichikos problemas nuo auklėjimo sunkumų?
Užuot numojus ranka, kad galbūt išaugs, reikėtų nebijoti ateiti ir pasiteirauti psichologo tų dalykų, kurie kelia nerimą. Nespėlioti, ar tai liga, ar ne, nelaukti ligos, o geriau profilaktiškai pasiteirauti, ką galima pataisyti, nes nepavyksta susitvarkyti, konfliktai kartojasi. Dažni konfliktai, jeigu jie kartojasi, gali turėti įtakos nuotaikai, besikeičiančiai į neigiamą, ir ateityje gali atsirasti depresija. Nusivylimas gali kilti iš abiejų pusių: vaikas nusivilia, nes visą laiką tarsi daro kažką ne taip, suaugęs žmogus, kuris nuolat priekaištauja, taip pat jaučiasi blogai, nes nežino, kaip tai ištaisyti.
Lietuva turi vieną bruožą, kuris man nepatinka. Nors pasitikėjimas psichologais ir vaikų psichiatrais per 30 metų stipriai išaugęs, vis dar labai dažnai ateinama su įsisenėjusiomis problemomis, kurioms išspręsti prireiks labai ilgo laiko.
Nuo kokio amžiaus gali būti diagnozuojamos psichikos ligos?
Šizofrenija gali būti nustatoma anksčiausiai paauglystėje, galbūt nuo 14 metų, labai retai - anksčiau. Nustatydamas tokią diagnozę, tu tarsi uždedi vaikui antspaudą ir pasakai, kad kai ko gyvenime jis nebegalės daryti. Visame pasaulyje šizofrenija apriboja tam tikras profesijas. Todėl reikia labai rimtai pasverti, ar tikrai yra būtent ta bėda.
Nuo 4-5 metų tikrai niekas nediagnozuoja tokių sudėtingų sutrikimų. Bet depresinius elgesio sutrikimus kartais diagnozuoja. Esu matęs penkerių metų vaiko diagnozę - depresinis elgesio sutrikimas.
Kaip atrodo vaikas, sergantis depresija?
Toks sutrikimas - tai pablogėjusi nuotaika ir nuolat pasikeitęs elgesys: agresija, pyktis, visiškas savitvardos nebuvimas, nevaldomos emocijos. Kiekviena stresinė situacija sukelia labai ryškią ir sudėtingą vaiko reakciją. Visi šie elementai rodo, kad tai gali būti elgesio sutrikimas, kuris, jeigu nėra kitų priežasčių, gali būti susijęs su depresija, nuotaikos kritimu.
Vaikų fantazijos ir baimės
Labai dažna šeima dėl to ir konsultuojasi. Dėl baimių vaikų atvedama labai daug. Dalis tokių baimių yra visiškai normalu. Nenormalu tuomet, kai baimės pradeda vaikui trukdyti gyventi, per tas baimes jis neišsimiega.
Šiaip bijoti yra normalu. Vaikai savo galvoje nemoka visko racionaliai pasverti, įvertinti, ar racionalu, kad kas nors gali slėptis tavo kambaryje. Suaugę tą žino, o vaikas nežino. Vaikai turi nuostabią savybę - pasižiūrėkit į jų piešinius. Jie prifantazuoja visko: gyvūnų, kurie neegzistuoja, medžių, kurių nėra. Tokį vaizdą jie piešia ir galvoje. Kuo daugiau vaikas galvoja apie savo baimę, tuo jam sudėtingiau apie tai galvoti, tas piešinys galvoje didėja. Išjungus šviesą, kai nieko nesimato ir nėra suaugusiųjų, baimė dar labiau padidėja.
Kiekvieną atvejį reikėtų įvertinti konkrečiai. Tai gali būti ir sutrikimo priežastis - tokių atvejų pasitaiko, ypač kai peržengiamas tam tikras amžius. Bet net 9-10 metų vaikai dar fantazuoja ir turi baimių.
Viena, kai baimė netrukdo vaikui siekti tikslų, organizuoti savo gyvenimo, ir kita, kai baimės visiškai nukerta vaiko gyvenimą: „Aš bijau, aš niekur neisiu, nieko nedarysiu.“ Pastarosios baimės - liguistos, į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Aišku, kad tokiu atveju jau reikia specialistų pagalbos. O jeigu vaikas bijo užmigti, bet pasikalbėjus, pabuvus 5 minutes šalia užmiega, tai reiškia, kad ta baimė nėra tokia grėsminga, ji trumpalaikė, normalios smegenų veiklos dalis.
Kas lemia vaikų psichikos sutrikimus?
Jeigu kas nors galėtų atsakyti, gautų Nobelio premiją. Akivaizdu, kad depresijai (ne endogeninei, nulemtai aplinkybių) atsirasti turi įtakos ir tėvai, ir suaugusiųjų pasaulis. Jeigu tėvai nuo pat gimimo vaikui nesišypso, nerodo pozityvių emocijų, nesugeba demonstruoti teigiamo mąstymo, neugdo pasitikėjimo savimi arba pasitikėjimas savimi yra trikdomas, akivaizdu, kad ilgainiui atsiras depresinis fonas. Liūdesys ilgainiui gali virsti depresiniu sutrikimu.
Lygiai taip pat depresija gali atsirasti gyvenant nuolatinio smurto sąlygomis. Nebūtinai turi būti smurtaujama prieš vaiką - kartais pakanka, kad tėvai smurtauja vienas prieš kitą. Tai gali būti nuolatinis sutuoktinių tarpusavio tyčiojimasis, vienas kito žeminimas. Dėl to vaikui gali išsivystyti depresija. Jis gyvena nuolatinėje krizėje, du svarbiausi gyvenime žmonės nuolat konfliktuoja. Jis ima jausti situaciją kaip grėsmingą, vystosi potrauminio streso sutrikimas ir dėl jo atsiranda depresija.
Kita dalis depresijos atvejų gali būti susijusi su tam tikrais smegenų veiklos sutrikimais, pavyzdžiui, gali būti sutrikęs dopamino kiekio perdavimas į smegenis po galvos traumų arba tai gali būti įgimta. Tokias chemines priežastis galime labai lengvai pakoreguoti vaistais.
Ar vaikams skiriami antidepresantai?
Vaikų psichiatrai yra įstatyti į bjaurius rėmus. Su vaikais tyrimai neatliekami, jauniausi, su kuriais atliekama, yra 14 metų, todėl skirdami jaunesniam nei 14 metų vaikui psichotropinius vaistus psichiatrai turi visiškai prisiimti atsakomybę. Tai didelė rizika, vaistai skiriami nebent labai mažomis dozėmis. Tai labai sudėtingas gydymas, save gerbiantis psichiatras, psichoterapeutas vaistą renkasi kaip paskutinę priemonę, kai išnaudotos visos kitos galimybės.
Ar psichiatras gali kaltinti tėvus dėl vaiko sutrikimo?
Negaliu atsakyti už visus vaikų psichiatrus ar psichologus, bet tai būtų neetiška ir taip neturėtų būti. Tu gali kalbėti, duoti patarimų, atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus ir pateikti gaires, ką reikėtų daryti norint, kad situacija namuose keistųsi. Bet kaltinti yra nelogiška, manyčiau, tai retai pasitaiko. Neturėtų būti kaltinami tėvai, kurie patys parodė iniciatyvą ateiti, ieškoti pagalbos.
Laikausi pozicijos, kad iki 9-10 metų praktiškai visos problemos, kurios susijusios su vaiku, gali būti identifikuotos kaip suaugusiųjų problemos. Tiktai atsiradus tam tikriems paauglystės elementams, nuo 10, kai kam nuo 9 metų, mes galime pradėti kalbėti, kad galbūt tai yra paties vaiko problema. Iki tol dėl visų problemų pirmiausia reikėtų pažiūrėti į šeimą ir į jos struktūrą. Ir šeimai reikia padėti, rasti problemos sprendimo raktelį. Kaip jai perduoti tą žinutę, kad nesusidurtum su atmetimo reakcija, - jau menas. Būna tėvų, kurie įsižeidžia, kodėl psichologas ar psichiatras kalba apie juos, nors tai vaikas turi problemą, tai jis neklauso, o jie čia niekuo dėti.
Kuo rizikuoja šeimos, kurios neieško pagalbos?
Rizikuoja prarasti ryšį su vaiku, rizikuoja, kad elgesio ir emocinės problemos gilės. Kaip ir „tikrosios“ ligos - jeigu mes ilgai lauksim ir nieko nedarysim karščiuojančiam vaikui, nepadėsime jo organizmui, jis gali mirti. Tas pats ir su elgesio, emociniais sutrikimais - jeigu ilgai nesiimsime priemonių, neieškosime pagalbos, galime susidurti ir su savižudybe, ir su žmogžudyste, ir su įsisenėjusiomis emocinėmis problemomis, kurios virsta ūmia depresija.
Labai gražiai yra pasakęs gydytojas Eugenijus Laurinaitis. Kiek laiko trunka pažeidimas, netvarkomas psichoterapijoje, psichologijoje, psichiatrijoje, tiek pat laiko reikės gydyti. Jeigu kreipiesi per du mėnesius arba po savaitės, tai maždaug tiek laiko užtruks ir atsigavimas. Kodėl? Nes smegenys išmoksta netinkamai elgtis.
Jeigu pasikonsultavę keisime šitą, priversime vaiko smegenis reaguoti į tam tikras situacijas kitaip, parodysime, kad tai jam naudinga, mes neužtruksime labai ilgai tai taisydami. Todėl kuo anksčiau, tuo geriau. Kartais geriau anksčiau ateiti su labai mažyte problema ir per porą susitikimų ją ištaisyti negu laukti, kol ji taps grandiozinė, nes tada prireiks dvejų ar trejų metų, kad būtų atkurtas tam tikras elgesys. Tai susiję su neurologiniais dalykais.
Ar Lietuvoje egzistuoja vaikų savižudybės?
Taip.
Ar tai tik paaugliai, ar gali būti ir mažamečiai?
Gali būti ir mažamečiai. Ir tai dar pavojingiau. Paaugliai jau suvokia šį pasaulį ir tą daro iš keršto ar kitų priežasčių - su jais dar galima šnekėti. Vaikai tą daro impulsyviai, nesuprasdami logikos. Pavyzdžiui, vaikas iki 10 metų sako: „Aš nusižudysiu ir tada jūs pamatysite, ko man nedavėte.“ Vaikas nesuvokia, kad mes jau nepamatysim.
Kokios būna vaikų savižudybių priežastys?
Pačios įvairiausios, bet pasitaiko, kad tai neteisingai pristatoma. Kartais sakoma: „Susipyko su draugais ir nusižudė.“ Ne dėl to nusižudė. Dėl vieno įvykio nei vaikas, nei suaugęs žmogus tokių dalykų nedaro. Susipykimas su draugais buvo tik paskutinis lašas, po kurio įvyko pats savižudybės faktas.
Dažniausiai vaikams diagnozuojami raidos, psichikos sutrikimai ir ligos
Tai priklauso nuo vaiko amžiaus. Ikimokyklinio amžiaus vaikams labiausiai būdingi specifiniai mišrūs raidos sutrikimai, kai vėluoja ne tik kalba, bet ir jos supratimas, ne pagal amžių nepakankamai išreikštas girdimasis bei regimasis dėmesys, savarankiškumas ir kita. Tačiau turiu paminėti, kad vieni dažnesnių vaiko raidos sutrikimų tampa autizmo spektro sutrikimai. Jaunesniame mokykliniame amžiuje išryškėja emociniai bei elgesio, aktyvumo ir dėmesio sutrikimai, na, o paauglystėje - nerimo sutrikimai bei depresija.
Ar yra sutrikimai, kurie būdingi tik vaikams ir ilgainiui gali būti išaugami?
Vaikų psichiatrai žymiai rečiau susiduria su psichozėmis, su tokiomis sunkiomis ligomis kaip šizofrenija, bipolinis sutrikimas, priklausomybės, sunkios depresijos. Vienas dažniausių sutrikimų, su kuriuo susiduria vaikų specialistai, - tai aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, kurio atvejų pastaruoju metu daugėja, kaip ir kitų sutrikimų. Maždaug 40 proc. atvejų paauglystėje įvyksta spontaninė šio sutrikimo remisija, kai simptomai dingsta, tačiau gali likti ir visam gyvenimui. Tokiam žmogui bus sunkiau susikaupti, išlaikyti pastovumą, emocinį stabilumą, bus didesnė rizika išsivystyti priklausomybėms.
Taip pat reikėtų paminėti kai kuriuos nerimo grupės sutrikimus, būdingus vaikams, tai - selektyvus mutizmas, kai vaikas nebendrauja, nekalba su svetimais žmonėmis, o su jam gerai pažįstamais bendrauja normaliai. Atsiskyrimo nerimo sutrikimas - baimė atsiskirti nuo mamos. Kartais baimė tokia stipri, kad vaikas dėl somatinių nerimo simptomų negali lankyti mokyklos. Šie nerimo sutrikimai išaugami, nors išlieka tikimybė, kad jie gali pereiti į vyresniems būdingus nerimo sutrikimus, tokius kaip generalizuotas nerimas ar panikos atakos.
Ankstyva diagnostika
Sena tiesa: visada svarbu kuo anksčiau diagnozuoti sutrikimą, sutelkti specialistų komandą ir teikti reikiamą pagalbą vaikui. Kaip pavyzdį galiu pateikti vaiko kalbos vėlavimą, kuris neleidžia mažyliui reikiamai bendrauti, aplinkiniai jo nesupranta, vaikas darosi piktesnis, iš darželio grįžta suirzęs, verksmingas. Kiekvienam labai svarbu būti suprastam, o delsdami tėvai atima tą galimybę iš vaiko. Kartais baimė tokia stipri, kad vaikas dėl somatinių nerimo simptomų negali lankyti mokyklos.
Svarbu laiku išsiaiškinti mokymosi sunkumus, elgesio sutrikimus ugdymo įstaigose, nes dažnos vaiko nesėkmės, neigiamos suaugusiųjų pastabos formuoja žemą vaiko savivertę. Kartais susiformuoja vengiantis elgesys, kai vaikas neina į tą vietą, kur jis blogai jaučiasi. Jautrūs, drovūs, savimi nepasitikintys vaikai jaučia didelį stresą mokykloje, ryte kartais net nepajėgia išeiti iš namų. Psichiatras bendradarbiaudamas su psichologais, Pedagogine-psichologine tarnyba sprendžia problemą, nutaria, kokie specialistai galės padės vaikui. Labai gaila, kad mokyklose trūksta taip dažnai vaikams reikalingų mokytojų padėjėjų, tai labai padėtų užtikrinant vaikų emocinę gerovę.
Sutrikimai, kurie anksčiau buvo retai diagnozuojami
Jau keletą metų daugėja sutrikimų, kurie anksčiau buvo retai diagnozuojami. Pirmiausia reikia paminėti autizmą, Aspergerio sindromą ir kitus autizmo spektro sutrikimus. Autizmas yra įvairiapusis raidos sutrikimas, kurį nustatyti nėra lengva.
Tai gali būti, tiesiog kalbos vėlavimas, tačiau po juo gali slypėti ir vienas iš autizmo simptomų. Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, ar vaikas vykdo prašymus, ar jis palaiko akių kontaktą, ar tinkamai žaidžia su žaislais. Svarbu stebėti vaiko elgesį, gal dažnai kartojasi staigūs pykčio protrūkiai, kurių metu vaikas žaloja save, pavyzdžiui: daužo galvą, kanda sau į rankutes. Autistiški vaikai bijo stiprių garsų, atlieka savotiškus stereotipinius judesius: linguoja, judina rankas, tarsi plasnoja jomis, sukasi vietoje ir pan. Retai, bet dar pasitaiko pasakymų, kad čia nieko baisaus, kad tėtis ir mama irgi vėlai pradėjo kalbėti. Patikinu, jog visada geriau pasikonsultuoti su gydytoju, nors ir paaiškėja, kad vaikas visiškai sveikas, negu palikti sutrikimą turintį vaiką be profesionalų pagalbos.
Raginu tėvus, nedelskite ir neatidėkite vizito pas specialistus kitai dienai.
Tėvų reakcija į diagnozę
Dažnai tėvams sunku priimti žinią, kad jų vaikas turi psichikos ar raidos sutrikimų. Reakcija būna įvairi, kartais reikia praeiti visas stadijas - šoką, neigimą, blaškymąsi, depresiją ir pagaliau susitaikymą, situacijos priėmimą.
Kokio amžiaus pacientų apsilanko daugiausiai?
Daugiausia apsilanko ikimokyklinio amžiaus bei besimokančių pradinėse klasėse vaikų. Jauniausi mano pacientai - 1 mėnesio kūdikiai, kuriems iš tam tikrų simptomų jau galima įtari raidos sutrikimą.
Ar yra skirtingiems vaikystės periodams būdingi sutrikimai?
Taip yra. Galima išskirti nerimą ir baimes. Naujagimiams ir kūdikiams iki 6 mėnesių gali pasireikšti stiprių garsų baimė. Nuo 6 iki 18 mėnesių vaikučiai gali bijoti nepažįstamų žmonių. 3 - 6 metų vaikams gali pasireikšti gyvūnų, įsivaizduojamų būtybių, tamsos bei praradimo baimės.
Nuo 7 iki 12 metų amžiaus vaikams gali kilti nerimas dėl savo kūno pokyčių, dėl draugystės. 13-mečiams ir vyresniems - nerimas dėl kitų vertinimo, savo vietos, tapatybės, seksualinių klausimų. Jeigu baimės ar nerimas neatitinka amžiaus tarpsnio, reikėtų pagalvoti apie jau esamą, tačiau galbūt anksčiau nediagnozuotą sutrikimą. Paauglystėje nereti adaptacijos sutrikimai. Po šia diagnoze gali slėptis depresija, jau minėtas Aspergerio sindromas, todėl diagnostika dažnai sudėtinga.
Paauglių kreipimasis į specialistus be tėvų žinios
Pageidautina, kad konsultacijai vaikas atvyktų su tėvais. Tėvai reikalingi nusiskundimų ir informacijos papildymui. Kartais paaugliai nesupranta, dėl ko jie atvesti pas gydytoją, patys teigia, kad jiems viskas gerai, tik aplinkiniai kabinėjasi, todėl diagnozei nustatyti labai svarbi ir artimiausių žmonių nuomonė. Tačiau turiu pabrėžti, jog paaugliui sukakus 16 metų, jis gali kreiptis į gydytoją bez tėvų žinios, o konfidenciali informacija liks tik tarp gydytojo ir paciento.
Santykiai su tėvais ir psichinė sveikata
Santykiai su tėvais vaikui labai svarbūs. Meilė, rūpestis, švelnumas formuoja vaikui saugumo jausmą. Ne bausmės, o kantrybė, įsiklausymas, pagarba vaikui, net ir aiškinantis blogą jo poelgį, skatina pasitikėjimą tėvais ir suaugusiaisiais. Paauglystėje vyksta normalus procesas - vaikų atsiskyrimas nuo tėvų. Kai kurie iš tėvų tą skaudžiai išgyvena, jie riboja vaiko laisvę rinktis, kontroliuoja. Paaugliai tai vertina, kaip nuolatinį, perdėtą kišimąsi į jų gyvenimą, tai kelia pyktį, norą elgtis priešingai. Tėvams būtina kantrybė, išmintis, kad išlaikytų kuo geresnius santykius su savo vaikais.
Karantino įtaka vaikų psichinei sveikatai
Karantiną vaikai išgyveno dvejopai. Tiems, kuriems ėjimas į mokyklą keldavo stresą, mokymasis nuotoliniu būdu buvo geresnis variantas. Kitiems nuotolinis mokymas kėlė įtampą, jiems buvo sunku susikaupti, greitai suvokti pateikiamą informaciją. Suprantama, kad daliai vaikų bendravimo apribojimas galėjo pagilint depresiją, nes mums visiems labai reikalingas gyvas žodis, gyvas žvilgsnis, apsikabinimas. Depresyviems vaikams ar paaugliams galėjo kilti ir minčių apie pasitraukimą. Taip gali nutikti, kai apribojama galimybė pasimatyti su žmonėmis, kurie jiems svarbūs, kuriais pasitiki, tai gali būti draugas, mokytojas, mokyklos psichologas ar socialinis pedagogas.
Depresijos požymiai vaikams ir paaugliams
Nors sakoma, kad vaikas depresija gali susirgti bet kokiame amžiuje, tačiau dažniausiai depresiją diagnozuojame paauglystėje. Dažniausi nusiskundimai: nuotaikos, jėgų nebuvimas, apatija, pasyvumas, interesų, pomėgių praradimas, savęs nuvertinimas, vidinės tuštumos jausmas, miego sutrikimai. Depresija, ypač berniukams, gali reikštis elgesio sutrikimais - pyktis, agresija, svaiginimosi atvejai. Sergant depresija neretai išsakomos ir suicidinės mintys.
Jeigu planuojama, kaip nusižudyti, gal net turimos tam priemonės - tai yra rimta grėsmė. Neapsigaukite ir negalvokite, kad paauglys jus tik gąsdina, pagalba jam turi būti teikiama nedelsiant. Negalime būti abejingais ir nereaguoti tada, kai paauglys parašo atsisveikinimo raštelį, piešia su mirtimi susijusius piešinius, rašo žinutes draugams apie pasitraukimą ar išėjimą, tampa dar liūdnesnis ar sunerimęs. Tai yra labai rimtas signalas, kad vaikui reikalinga pagalba. Paauglio sunkius išgyvenimus, depresiją gali išduoti ir savižalos apraiškos. Domėkitės savo vaikais, stebėkite jų nuotaikas, išklausykite būgštavimus.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Prašymas skirti vaiko pinigus: kaip užpildyti teisingai?
- Sportinių maišelių vaikams: kaip išsirinkti patogiausią ir stilingiausią?