Šiuo metu jau rengiamas ir baigiamas derinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo projektas, kurį priėmus valstybės biudžetinė įstaiga Skalvijos vaikų globos namai nuo 2019 metų sausio 1 d. bus perduoti Jurbarko rajono savivaldybei. Viceministrė patikino, kad būtent šiai problemai spręsti ir numatomas pereinamasis laikotarpis. Savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius patvirtino, kad viskas bus daroma atsižvelgiant į darbuotojų interesus, bus stengiamasi išlaikyti dabartinį darbo užmokesčio lygį.
Nemažai klausimų viceministrė ir Jurbarko rajono savivaldybės meras sulaukė dėl būsimo atlyginimo už darbą, kai įstaiga pereis savivaldybės žinion. Nemažai problemų buvo įvardinta dėl Viešųjų pirkimo įstatyme numatytų reikalavimų vykdymo, nes kai kurie iš jų riboja galimybes tenkinti individualius vaikų poreikius aprangai ir t.t. Klausimų buvo ne tik dėl būsimos pertvarkos ypatumų, bet ir dėl esamų darbo sąlygų - dėl didelio darbuotojų, aptarnaujančių šeimynose gyvenančius vaikus, darbo krūvio.
Beižionių Vaikų Globos Namai: Šiuolaikiškumas ir Užimtumas
Sava tvarka ir net savotiška ramybė tvyro ir Beižionių vaikų globos namuose. Atvykęs į gana nuošalioje vietoje gamtos apsuptyje esančią gyvenvietę pajunti ramybę, stebina aplinkos tvarka. 4 ha žemės, norvegų renovuotas gyvenamasis pastatas, didelis sporto salės kompleksas, jauki pirtelė, tvenkinukas, ferma, kurioje laikomi poniai. Kieme sutinki šalmais nešinus vaikus - jiems tuoj prasidės motociklininkų būrelio pamoka. Taip, jie čia turi ir motociklų!
Jaunųjų Motociklininkų Būrelis
„Pirmadieniais ir ketvirtadieniais pas mus vyksta jaunųjų motociklininkų saugaus eismo būrelis, kuriam vadovauja auklėtojas L.Baltrūnas. Trečiadieniais studijuojame Kelių eismo taisykles. Popiet važiuojame į pamokas, kurios vyksta Elektrėnuose įsikūrusioje vairavimo mokykloje. Antradieniais - kita Lauryno veikla - jaunųjų šaulių būrelis. Nuo ansktyvo ryto daroma mankšta, paskui keliamos vėliavos, į mokyklą vaikai eina vilkėdami šaulių aprangą.
Gyvenimo Sąlygos ir Tvarka
Šiuose globos namuose reforma vykdoma jau šeštus metus. Vaikai čia gyvena šeimynose, jų yra trys: vaikinų, merginų ir mišri mažylių. Kiekviena šeimyna turi po apylygį gyventojų skaičių. Sąlygos čia šiuolaikiškos ir komfortabilios. Vaikai gyvena po du, turi savo erdvę, turi ir bendrą, kurioje renkasi pabūti drauge, pabendrauti, pažaisti.
„Visi yra pasiskirstę, valgyti gaminame drauge - kurios šeimynos vakaras, ta ir atsakinga. Mažiausieji irgi prisideda, - šypsosi direktorius. - Čia vyrauja tam tikra tvarka ir jos visi turi laikytis. Jie žino, kad valgoma tvarkingai prie stalo. Kad viso to išmokytum, reikia daug kantrybės. Sunkiausia, kad visada turėjau juos ginti. Pamokos mokykloje jiems yra viena nemėgstamiausių veiklų, tad turime labai stengtis ieškodami būdų, veiklų, kuo ir kaip juos sudominti.
Paklaustas, kas sunkiausia tiek metų dirbant su socialinės rizikos šeimų vaikais, V.Palčiauskas neslepia: „Sunkiausia, kad visada turėjau juos ginti. Nes aplinkinių požiūris visada buvo toks - šitie vaikai blogi, išdykę, neklausantys. Visuomenė jų nemyli, mokykloje juos ignoruodavo mokytojai. Jiems visur ir visada reikėjo gintis - ir namie, ir gatvėje, ir mokykloje. Jų nelankė artimieji, vaikai jautė didelę atskirtį. Sunkus būdavo ir pereinamasis laikotarpis čia, globos namuose. Vienas vaikas atvyko pas mus būdamas penktokas, dabar jau yra septintokas. Atvažiavęs eidavo miegoti su drabužiais, sakydavo: „O kam juos nusivilkti? Juk ryte vėl reikės apsirengti. Praustis?
Lauryno Baltrūno Indėlis
Veiklos, apie kurias kalba direktorius, susijusios su 18 metų baikerių klube „Vorai MC“ savo veiklą skaičiuojančio klubo prezidento L.Baltrūno atvykimu. - Keičiau gyvenamąją vietą ir dairiausi darbo. Esu baigęs socialinius mokslus Mykolo Romerio universitete. Direktorius dar telefonu pažadėjo, kad pirksime motociklus, kursime būrelį. Kietaviškių vidurinė mokykla ieškojo socialinio darbuotojo, bet ten buvo tik pusė etato - man netiko. Dar telefonu paklausė, kuo domiuosi, atsakiau, kad motociklais, kelionėmis, ir jau per pokalbį buvo pažadėta, kad pirksime motociklus, kursime būrelį. Aišku, aš iš pradžių tuo nepatikėjau (šypsosi). Taip viskas ir prasidėjo. Pradėjome ieškoti paramos, vieną motociklą padovanojo žmogus iš mūsų baikerių klubo, direktorius vis randa rėmėjų, už kurių lėšas įsigyjame inventoriaus.
- Teisybę pasakoti ar pagražinti? (juokiasi) Dirbant antrą mėnesį man buvo pasakyta, kad aš čia ilgai nedirbsiu. Jie neva mane suerzins ir aš išeisiu, nes jau daug auklėtojų taip išėjo. - Kaip suprantu, vaikai turi griežtą dienotvarkę. Pasijuokiau, kad laikas parodys. - Dienotvarkė priklauso nuo auklėtojo - kokią susiplanuosi, tokią ir turėsi. Vaikai grįžta iš mokyklos, turi atlikti namų darbus - tai yra nemėgstamiausias jų užsiėmimas. Kitaip tariant, jei norėtum, galėtum dirbti neišeidamas iš kabineto: patikrinai namų darbus, nusiuntei į salę, nuėjai pažiūrėti ir viskas.
Būrelių Nauda Vaikams
- Ką šios neformalios veiklos - motociklininkų, šaulių būreliai - duoda vaikams? - Nuo praėjusių metų rugsėjo pradėjome dirbti su jaunaisiais šauliais. Tada vaikai sunkiai skyrė dešinę nuo kairės, nors ir dabar dar supainioja. Mintis, kad jaunieji šauliai, sulaukę 18-os, kai palieka globos namus, galbūt galėtų eiti atlikti privalomąją karo tarnybą kaip šauktiniai, o jei patiktų ir save atrastų, likti ir profesinei karo tarnybai. Kitas tikrai nepakenksiantis dalykas - jie mokosi vesti mankštą, patys ją daro, mokosi klausyti, neplepėti rikiuotėje. Mano tikslas yra juos paruošti, kad jie galėtų išsilaikyti egzaminus ir gauti vairuotojo pažymėjimą. Tačiau kai išsilaikė pirmieji vaikai, motyvacijos atsirado ir kitiems. Transporto priemonės registruotos, draustos, tad leidžiame turintiems teisę jas vairuoti - nuvažiuoti pas globėją savaitgaliui ar į šaulių užsiėmimus. Neturintys vairuotojo pažymėjimo vyksta autobusiuku. Turi vairuotojo pažymėjimą - gali važiuoti motociklu. Paaugliui toks leidimas reiškia pasitikėjimą juo.
- Ši veikla jiems dar gana nauja. Vieniems labiau, kitiems mažiau, bet yra tokių, kuriems tai labai patinka. Apie privalomąją karo tarnybą jie dar nemąsto, nes jiems atrodo, kad 18-a jiems niekada nesueis ir kad visą laiką liks čia (globos namuose - red.) ir jais bus pasirūpinta. Pirma laida išeis šių metų birželio pradžioje. Dalis jų jau labai domėjosi ir klausinėjo, kaip patekti į Krašto apsaugos savanorių pajėgas. Kad galėtų mokytis ir profesinėje mokykloje, ir tuo pačiu būti pajėgose.
- Pagrindinės - drausmė ir atsakingumas. Patiems mažiausiems gal dar mažai įtakos turi, bet manajame korpuse, kur vaikai nuo 11 metų, žino, kad, jei bus nedrausmingi, mažiau važiuos, galbūt kur nors nevažiuos. O dėl atsakingumo - iš pradžių būdavo taip, kad pasivažinėjo ir numetė motociklą bet kaip. Direktoriaus pasiūlymas buvo įsigyti daugiau motociklų, kad visi turėtų. Tačiau aš nutariau, kad kur kas geriau bus, jei vaikai įsigis savo. Vienas vyrukas, kuriam 16-a, vasarą dirbo ir nusipirko savo. Su globos namų motociklu, kai tik nematau, elgiasi visaip: piestu stato, saulę bando išpiešti ir pan. O savą jau saugo, nes jų netvarkome už globos namų pinigus. Jiems tos sausos pamokos yra nuobodokos. Ir požiūris iškart kitas.
- Čia akmuo skrietų į daugiafunkcio centro daržą. Vaikai yra sunkoki. Tėvai negloboja, neaugina, yra daug girtuoklių, tad vaikai per daug gerų įspūdžių iš namų neatsineša. Jiems tos sausos pamokos yra nuobodokos. Tarkime, buvo uždavinys apie vidaus degimo variklį. Viskas mokykloje buvo prabėgta sausai, tikrinau jų namų darbus, jie net nesuprato, kad tokį pat variklį turi ir motociklas. Tas pats ir su matematika - X ir Y jiems yra sunkiai suprantami.
- Direktorius buvo užsiminęs, kad už nepaklusnumą taikomos bausmės. Viena jų ir pati skaudžiausia vaikams - draudimas dalyvauti motociklininkų būrelio pamokoje. - Man neapsiverčia liežuvis, todėl nė vieno nesu išvaręs iš motociklininko būrelio. Dėl pramogų - taip. Kiekvienas auklėtojas sprendžia savaip. Kartą vykome į vandens pramogų parką sostinėje. Vienas vaikis apsimelavo, neklausė ir liko namuose, neėmiau kartu. Nuo to karto ir meluoti nustojo, suprato, kad taip nieko nepasieks. Gal dėl to, kad ir kariuomenėje tarnavau, į tokias emocijas reaguoju atitinkamai: jei mane apgaudinėja, tai aš žmogumi netikiu, kodėl turėčiau vežti jį pramogauti?
- Ši situacija yra gana kebli. Įsivaizduokite, atveža 16 metų vaiką, o jis pareiškia: rūkau nuo pirmos klasės, geriu nuo ketvirtos, žolę rūkau nuo aštuntos. Alkoholis ir narkotinės medžiagos yra griežtai draudžiamos ir tai kontroliuojama. Dėl rūkymo - jie taip greit rūkyti nemes, ir mes tai žinome. Ieškome alternatyvų - įvairiausių veiklų, kad mažintų.
- Visą laiką dalyvavau kokioje nors veikloje. Kariuomenėje bendravau su kareiviais, klube - su klubo nariais, čia - su vaikais. - Tiesą sakant, viskas lygiai tas pats. Turiu vieną motociklininkų būrelį sekmadieniais Aukštadvaryje tokio pat amžiaus (nuo 5 iki 12 metų) vaikams. Į tą būrelį atvyksta ir šitie vaikai, kurie turi vairuotojo pažymėjimą. Darbo dienomis dirbu čia. Į būrelį priimame ir kaimo bei apylinkių vaikus.
- Tik pusė. Mažajam dar tik treji, tad jis kol kas priekaboje važiuoja. Vyresnioji dukra lanko sekmadieninį būrelį, o septynmetį sūnų čia (į globos namus - red.) atsivežu ketvirtadieniais. - Šią vasarą vyks jau penktasis jūsų organizuojamas „Priekabų suvažiavimas“, skirtas šeimoms.
- Kas yra standartinis baikerių renginys? Nieko neįžeidžiant: atvažiuoja dėdulės, nori pasipuikuoti motociklais, atsiveža antras puses. Būna įvairios baikeriškos rungtys, vaikai nedalyvauja. Paskui vyksta koncertas, „Tele bim bam“ čia irgi nekoncertuoja. Kadangi pats turiu vaikų ir klubo nariai turi, kilo idėja padaryti motociklų su priekabomis suvažiavimą. Priekabose dažniausiai vežamės vaikus, visi lieka patenkinti. Išnuomojame vaikams didelį batutą, pasamdome kokį nors personažą, sugalvojame rungčių.
- Kaip į jus, dėl to, kad esate aukštas, augalotas vyras, baikeris reaguoja auklėtiniai? - Vaikai kartais išlekia į kiemą ir džiaugsmingai šaukia, kad auklėtojas atvažiavo. Mergaitės pradžioje gal kiek privengdavo - didelis žmogus su barzda. Kalbant iš kitos pusės - visi motociklininkai yra žmonės. O dėl aplinkinių - na, niekas neateina ir tiesiog tos nuomonės nesako. Bendraujame šeimomis, įsivaizduokite, jei visi turi po 2-4 vaikus, susieina dvi trys šeimos ir jau visas pulkas. Darau viską, kas man pačiam įdomu, nėra nieko priverstinio. Kas galėtų mane priversti vesti nėrimo vąšeliu būrelį ar dar ką nors, kas man neįdomu? Niekas. Arba atliktum tą darbą formaliai, arba išvis nedirbtum. O dėl pašalinių nuomonės - gal kas privengia prieiti ir ją pasakyti.
- Motociklininkų būrelį tėvas pradėjo vesti 1999 m. Vaikai ateidavo iš Palaiminto Jurgio Matulaičio socialinės paramos centro. Būrelis vyko Vilniuje. Dabar iš viso turiu 42 vaikus, anksčiau tame būrelyje tiek niekada nebūdavo. Vesdavome užsiėmimus du kartus per savaitę, dalis tų vaikų irgi išlaikė vairavimo egzaminus, gavo vairuotojo pažymėjimą. Kai kuriuos jų ir dabar sutinku važinėjančius motociklais.
- Gėda pasakoti. Nuo tada, kai pradėjau domėtis motociklais - man buvo trylika, motina tėvui liepė parduoti „Javą“. Buvo net iškeltas ultimatumas: arba parduodi, arba baigsis bloguoju. Tėvas pabūgo ir pardavė, aš, kai užaugau, dėl šito labai traukiau tėvą per dantį, jis labai gėdijosi.
- Tėtis buvo aktyvus motociklininkas. Ar jis mane tuo užkrėtė, sunku pasakyti. - Viskas susiję. Tėvas vedė tą būrelį motociklininkams Vilniuje, mane dėl sveikatos atleido iš kariuomenės, rašydavome įvairius projektus, o tam reikėjo išsilavinimo, nes be jo neleisdavo vykdyti veiklos. Vasarą rengdavome vasaros užimtumo stovyklas motokempinge „Škilietai“, buvau jų vadovas.
- Sakėte, kad mėgstate keliauti. - Lieka, kitaip nebūtų prasmės gyventi. Žiemą su „vorais“ vykome į Vokietiją savaitei. Ateities planų irgi yra, bet juos dažniausiai mėgsta koreguoti finansai ir vaikai (juokiasi). - Prieš 14 metų patyrėte skaudžią avariją, netekote kairės kojos iki blauzdos. - Nežinau, kokį pavyzdį pasakyti (juokiasi): jeigu pabandytum ant vienos kojos šokinėti visą laiką arba ant kitos užsimauti per mažą guminį batą ir truputį žvyro įsipilti. Būna, kad nutrina, eini ir skaičiuoji žingsnius.
Alternatyvos Globos Namams
Vaikų teises ginančių organizacijų atstovai teigia, kad metas atsisakyti valstybinių globos namų. Šiuo metu globos įstaigose gyvena per 4 tūkst. vaikų. „Vaikų iki trejų metų raidai toks gyvenimas yra labai žalingas. Vaikų globos įstaigos dosniai išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau laikas apsispręsti ir aiškiai pasakyti, jog daugiau tokios situacijos netoleruosime.
Anot D. „Mes tikime, jog Lietuva subrendo tam, kad kiekvienas vaikas galėtų gyventi šeimoje. Tačiau tarptautinis įvaikinimas yra labai prasta praktika, tai rodo, kad šalis nesusitvarko su situacija, - tikino jis. „Paramos centro vaikams“ vadovė Aušra Kurienė teigė, kad praėjusiųjų metų pabaigoje buvo registruotos 10 389 socialinės rizikos šeimos, kuriose augo 21 tūkst. vaikų. „Tokia praėjusiųjų metų realybė. Klausimas, kodėl kita pusė to nesugebėjo. Pusė šeimų mokėjo apginti savo vaikus ir nereikėjo įsikišimo.
„Laimingai vaikystei reikia šeimos aplinkos, reikia tvirtų ryšių tarpusavyje. Lietuvoje pernai buvo 10,5 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų - tai Prienų arba Joniškio dydžio miestas. Per 2 tūkst. vaikų - visas Pagiegių miestas - pernai neteko tėvų globos“, - pasakojo V. Tiesa, ji pabrėžė, kad negali būti jokios kalbos apie globos namų uždarymą, kol nepasirengta visus vaikus įkurdinti biologinėse ar globėjų šeimose. Anot V. V. Pleckevičienė patikino, jog dėl to stengtis turėtų visi.
Spaudos konferencijoje jie garsiai reiškė nepasitenkinimą nevyriausybinių organizacijų atstovų idėja, kad reikia atsisakyti valstybinių globos namų. J. „Šiuo metu prieš vaikus smurtas negalimas, yra įstatymai ir jie taikomi. Tačiau norima priimti papildomus įstatymus, kuriuose sąvokos labai neaiškios. Pagal jį, vaiką bus galima paimti iš šeimos, jeigu vaiko odontologas pasakys, kad jo dantukai neišvalyti, arba, neduok Dieve, jis turi kariesą.
Šiuo metu globos įstaigose gyvena per 4 tūkst. vaikų. „Vaikų iki trejų metų raidai toks gyvenimas yra labai žalingas. Vaikų globos įstaigos dosniai išlaikomos mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau laikas apsispręsti ir aiškiai pasakyti, jog daugiau tokios situacijos netoleruosime. „Mes tikime, jog Lietuva subrendo tam, kad kiekvienas vaikas galėtų gyventi šeimoje. Tačiau tarptautinis įvaikinimas yra labai prasta praktika, tai rodo, kad šalis nesusitvarko su situacija, - tikino jis. „Paramos centro vaikams“ vadovė Aušra Kurienė teigė, kad praėjusiųjų metų pabaigoje buvo registruotos 10 389 socialinės rizikos šeimos, kuriose augo 21 tūkst. vaikų.
„Tokia praėjusiųjų metų realybė. Pusė šeimų mokėjo apginti savo vaikus ir nereikėjo įsikišimo. Klausimas, kodėl kita pusė to nesugebėjo. „Laimingai vaikystei reikia šeimos aplinkos, reikia tvirtų ryšių tarpusavyje. Lietuvoje pernai buvo 10,5 tūkst. be tėvų globos likusių vaikų - tai Prienų arba Joniškio dydžio miestas. Per 2 tūkst. Tiesa, ji pabrėžė, kad negali būti jokios kalbos apie globos namų uždarymą, kol nepasirengta visus vaikus įkurdinti biologinėse ar globėjų šeimose. V.Pleckevičienė patikino, jog dėl to stengtis turėtų visi. Spaudos konferencijoje jie garsiai reiškė nepasitenkinimą nevyriausybinių organizacijų atstovų idėja, kad reikia atsisakyti valstybinių globos namų.
„Viskas bus taip pat, tik dabar bus uabai“, - piktinosi jie. „Šiuo metu prieš vaikus smurtas negalimas, yra įstatymai ir jie taikomi. Tačiau norima priimti papildomus įstatymus, kuriuose sąvokos labai neaiškios. Pagal jį, vaiką bus galima paimti iš šeimos, jeigu vaiko odontologas pasakys, kad jo dantukai neišvalyti, arba, neduok Dieve, jis turi kariesą.
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Laima Lavastė: Įkvepianti Biografija, Kūrybiniai Pasiekimai ir Unikalus Gyvenimo Požiūris
- Šiuolaikinės pasakos vaikams: atraskite populiariausias temas ir jų magišką reikšmę!