Ar reikia vaizduoti sunkias, nepatogias, skausmingas temas - tokias kaip karas - vaikų literatūroje, neklausiu - neabejoju, kad reikia. Iš vaikystės neabejotinai ryškiausiai atsimenu būtent tas knygas, kurios sukrėtė, palietė savo jautrumu, atvirumu, kartais - liūdesiu, grauduliu.
Noriu paprašyti Jūsų pasidalyti ryškesniu savo vaikystės prisiminimu, kai, skaitant kokią nors knygą, Jums įstrigo ar Jus palietė kažkoks epizodas, susijęs su sunkia gyvenimiška patirtimi - galbūt ir su karu? Jei tai prisimenate, turbūt tai paliko Jumyse įspaudą - gal galite pasidalyti savo tuo metu išgyventais jausmais ir refleksija šiandien suaugusiojo požiūriu, ką Jums davė tokia skaityta knyga?
Vaikystės įspūdžiai iš knygų apie karą
Audronė
Iš vaikystės šia tema bene labiausiai įstrigęs Petro Cvirkos Vaikų karas - dėl įtaigaus vaikų kasdienos ir jų santykių vaizdavimo. Labai išgyvenau dėl Juozapėlio, kuris, buvęs geriausiu Mikės draugu, paskui to paties Mikės buvo užgauliojamas ir taip negailestingai užpuolamas sniego kare (kuris ataidi ir kaip vokiečių ir rusų mūšių atsiminimas). Man padarė įspūdį, kiek visokių jausmų ir spalvų gali sutilpti viename žmoguje - Mikėje.
Virgis
Kai buvau vaikas, ne kartą teko skaityti apie karą. Tos istorijos ir liūdino, ir savotiškai žavėjo. Labai norėjosi palaikyti jų herojus, užsikrėsti bent dalele jų drąsos ir pasiaukojimo. Viena pirmųjų skaitytų knygų, kurioje pasakojama apie išsivadavimą nuo priespaudos, laisvės kovas, buvo Astridos Lindgren Broliai Liūtaširdžiai. Šiurpiausia tuo metu skaityta scena - grobiko Tengilio atplaukimas į Erškėtrožių slėnį ir neklusnių žmonių gąsdinimas.
Suvaryti į kaimo aikštę žmonės buvo priversti laukti bausmės - visi slėnio vyrai sustojo į eilę priešais, o Tengilis pirštu rodė, kuriuos gabenti į jo baisiąją pilį. Atrinktieji nebegrįždavo atgal - turėjo tampyti sunkius akmenis tvirtovei, kol nusigaluodavo. Šiurpau nuo tos fatališkos bejėgystės. Tengilis rodė ir rodė, pasmerkdamas mirti vien piršto mostelėjimu. Mane sukrėtė, kad kažkas, apsvaigęs nuo turimos valdžios, gali lengvu mostu aukoti kitų gyvybes, tarsi jos būtų nieko vertos, ir kad kai kurie tai priima kaip neišvengiamą lemtį, nė nemėgindami priešintis. Tikriausiai jau tada supratau, kad laisvė nėra duotybė.
Nors ir kaip gąsdino vienų susitaikymas su esama situacija, slegiantis pasmerktumo jausmas, žavėjausi, kad yra apdovanotųjų bebaimiu ryžtu kovoti už laisvę ir savo kraštą. Juolab kad knygą pradėjau skaityti prieš sausio 13 d. įvykius.
Urtė
Gal kiek banaliai palyginčiau šitą jautrių kūrinių stiprumo, jų poveikio galią su mano prisiminimu apie pirmą kartą perskaitytą Jono Biliūno Kliudžiau. Panašiai ir su kitais tekstais. Man ryškiausią įspūdį, literatūrinį ir emocinį sukrėtimą paliko Astridos Lindgren Broliai Liūtaširdžiai, Vladimiro Železnikovo Baidyklė, Francesʼės Hodgson Burnett Mažoji princesė, Vytautės Žilinskaitės Kelionė į Tandadriką, Rimanto Černiausko Kairiarankių šalis.
Kalbant apie karo tematiką literatūroje tektų prisiminti jau ne vaikystės laikotarpiu skaitytą literatūrą. Išskirti norėčiau Sonyaʼos Hartnett Sidabrinį asiliuką, talentingai išverstą Viltaro Alksnėno. Tai lyriškas ir be galo grakštus tekstas apie karą ir jo spalvas.
Džiuljeta
Mūsų karta užaugo romantizuojamo ir, žinoma, literatūroje, kine, teatre ideologiškai vaizduojamo Didžiojo Tėvynės karo (taip buvo vadinamas Antrasis pasaulinis karas) fone. Apie karą kalbėta daug, jis buvo nuolat primenamas. Vienas ryškiausių išlikusių atmintyje karo (užfrontės) vaizdavimo pavyzdžių vaikų literatūroje man yra garsi rusų rašytojo Arkadijaus Gaidaro apysaka Timūras ir jo būrys.
Atmetus ideologinį aspektą reikia pasakyti, kad tai talentingai parašyta knyga: ryškūs charakteriai, nuotykių dvasia, gerumą, nesavanaudišką pagalbą (mokiniai padeda fronte žuvusių karių šeimoms) iškelianti knyga. Iš lietuviškų literatūros kūrinių apie karą įsiminė Petro Cvirkos apsakymai Lakštingala, Paslaptis, Mikučio vargai ir ypač Salomėjos Nėries tekstai iš puikios 1973 m. išleistos rinktinės Negesk, žiburėli.
Labai meniškai perduota karo baugumo, nerimo, nelaimės nuojautos atmosfera. Iš vaikystės prisimenu poemas Mama, kur tu?, Marija Melnikaitė, kai kuriuos fragmentus iki šiol moku kone atmintinai, nors, rodos, specialiai jų nesimokiau. Įspūdingų šioje rinktinėje yra ir karo temos eilėraščių: Skrenda neganda juoda, Tėvynės meilė, Namo, Grįšiu, Motulė, Tavęs aš laukiau ir kitų.
Nežinau įtaigiau, meniškiau apie karą eiliavusio ir vaikų dėmesiui pateikto poeto lietuvių literatūroje.
Pokalbiai su vaikais apie karą
Šiandien, deja, akivaizdu, kad pasaulis vis dar nėra pasimokęs iš savo klaidų. Kiekvieną dieną mūsų vaikai per televiziją, socialiniuose tinkluose mato ir girdi žiaurią informaciją, susijusią su protu sunkiai suvokiamu karu Ukrainoje ir kitose pasaulio vietose. Kaip manote, ar pakankamai apie tai kalbamės su vaikais? Ar gebame jiems paaiškinti tai, kas vyksta?
Audronė
Bendrąja prasme - jeigu vyksta karai, vadinasi, kalbamės per mažai. Prasidėjus karui Ukrainoje su vaikais kalbėjome daug - apie priežastis, beprasmybę, apie kylančius jausmus. Išgyvenome karo baimę, jautėme jo grėsmę (ta grėsmė nėra išnykusi, bet jau susigyvenome su ja, ir karo žinutės, deja, jau tapo kasdiena).
Virgis
Kalbėti apie tai išties nelengva. Bet reikia. Nežinia, neapibrėžtumas ir baimė tokioje situacijoje menki draugai. Be to, vaikams natūraliai kyla klausimų, kas dedasi, kodėl visa tai vyksta. Jie taip pat viską mato, girdi jaudinančias žinias. Labai svarbu suprantamai paaiškinti priežastis. Žinoma, atsižvelgiant į amžių. Tai nereiškia, kad vaikui užklausus apie karą būtina griebtis istorijos vadovėlio ir be pabaigos kapstytis po praeitį, kaip mėgsta agresoriai, mėginantys sumegzti palaidus siūlų galus. Galima pasitelkti kasdienybės analogijas.
Urtė
Manau, kad sąmoningi ir atsakingi tėvai šiais įtemptais laikais tikrai skiria deramą dėmesį karo temai ir dialogui su vaikais apie tai, kas dabar vyksta pasaulyje, kodėl žūsta žmonės, ką daryti, jei jaučiame natūralią baimę ir nerimą. Vaikams pasiekiamas internetas, televizija, jie šnekasi tarpusavyje ir keičiasi informacija. Todėl aiškus ir adekvatus suaugusiųjų pasakojimas, komentavimas, ką tiksliai reiškia tas nuolat kartojamas žodis „karas“, šiandien darosi itin svarbus vaiko brandai ir aplinkos suvokimui.
Džiuljeta
Sunkiomis temomis sunku kalbėtis - ar tai būtų lytiškumas, žmonių įvairovė, karo baisumai: smurtas, masinės žmogžudystės. Sunku rasti saliamonišką atsakymą į klausimą, ką daryti, kad taip nebūtų. Bet visada galima sakyti vaikui bent tiek: nedaryk to, kas bloga, nebūk tos juodumos dalis. O visi mes, matyt, rasime kitų žodžių, kitų pavyzdžių, kitų pokalbio situacijų.
Knygos kaip priemonė kalbėtis apie karą
Kaip šį pokalbį, kuris savaime užkoduotas būti sunkus, paversti kartu ir viltingu, perteikiančiu esmines žmonijos vertybes? Neabejoju, kad sutiksite, jog puikiu įrankiu gali ir turi tapti knyga.
Virgis
Apie karą susitikimuose su skaitytojais yra tekę kalbėti ir anksčiau. Savo 2016 m. parašytoje knygoje Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija mėginau pasigilinti į tai, kas sukelia norą kitus valdyti, engti, pavergti. Prasidėjus karui ši knyga vėl tapo aktuali, 2022 m. visus susitikimus pradėdavau kalbėdamas apie ją, karą ir kodėl žmonės, norėdami užkariauti pasaulį, dažniausiai renkasi griovimą, o ne kūrybą.
Apie karo temą nemažai rašė Marius Marcinkevičius. Jo ir Ingos Dagilės knyga Akmenėlis bei kartu su Lina Itagaki kurta Mergaitė su šautuvu išties vertos dėmesio. Taip pat Jurgos Vilės ir Linos Itagaki Sibiro haiku. Dar paminėčiau Ernesto Parulskio Žiemos atostogų tanką. Siūlau atsiversti ir Leono Leysono knygą Berniukas ant medinės dėžės, Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis. Truputėlį vyresniems tiks Michaelo Gruenbaumo ir Toddo Hasak-Lowyʼio Kažkur vis tiek išaušta rytas.
Urtė
Prisiminkime nuostabiąją Wolfo Erlbrucho Antis, mirtis ir tulpė - tai fantastiškas pavyzdys, kaip vaikui galima prabilti apie mirtį: su šviesa, su švelniu humoru, su intriga. Deja, kito tokio paties puikaus, iškalbingo literatūrinio pavyzdžio karo tematika aš nežinau (ypač skirto mažesniems skaitytojams).
Audronė
Iš lietuvių autorių knygų norėčiau paminėti dvi: Jurgos Vilės ir Linos Itagaki Sibiro haiku ir Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki Mergaitė su šautuvu. Dar norėčiau atkreipti dėmesį į Icchoko Rudaševskio Vilniaus geto dienoraštį, paauglio rašytą unikalų Vilniaus geto gyvenimo liudijimą. Manyčiau, kad jis galėtų būti rekomenduojamas greta Annos Frank Dienoraščio. Labai svarbu, kad šios knygos kalba apie mūsų tautos patirtis.
Karo temos svarba vaikams ir paaugliams
Patirtis ir praktika rodo, kad tikrai yra didelė dalis vaikų, kuriems patinka istorinės tematikos knygos, dažna jų daugiau ar mažiau susijusi su karo patirtimi. Ir ne tik verstinės. Ką jau kalbėti apie Linos Itagaki ir Jurgos Vilės Sibiro haiku, kuri vis dar yra skaitomiausių knygų viršūnėse, o štai praėjusiais metais pasirodžiusi tos pačios dailininkės ir rašytojo Mariaus Marcinkevičiaus knyga Mergaitė su šautuvu irgi sulaukė didelės sėkmės.
Aldona Kruševičiūtė
Visos literatūros temos vaikams ir paaugliams svarbios tiek, kiek jiems svarbus pasaulis, kiek jie siekia suvokti save pasaulyje ir pasaulį savyje. Padėti suprasti save, rasti savo kelią pasaulyje - esminė literatūros misija. Jaunasis skaitytojas, turintis gerą palydovą po knygų pasaulį, būtinai skaitys ir knygas apie karą, laisvę, taiką, auką, heroizmą. Deja, dabar pastebimas labai liūdnas požiūris į vertybes. Juk šios temos neišvengiamai implikuoja kančios, skausmo klausimus.
Argumentai paprasti - tokios temos vaikus baugina, net traumuoja. Tokiais atvejais norisi priminti daktarės Meilės Lukšienės žodžius apie knygos svarbą: Jei vaikystė skurdi ir tamsi, lektūra turėtų žadinti grožio ir gėrio ilgesį ir jį įmanomai tenkinti.
Vilija Dailidienė
Tik vienas kitas mokinys kalbasi šiomis temomis namie - šiuolaikiniai tėvai kažkodėl mano, kad vaiką svarbu ugdyti, kol jis visai mažas: skaito jam knygeles, vežioja į lavinamąsias labai mažų vaikų pamokėles… Paskui išleidžia vaiką į mokyklą ir nustoja su juo kalbėtis rimtomis temomis. Gerai, kai jautriam vaikui pakliūva į rankas gera knyga, bet jeigu neturi su kuo pasikalbėti apie joje keliamas idėjas, tai jas užmiršta. Pastebėjau, kad net knygų mugėje dažnai kalbama apie ką tik nori, tik ne apie knygos idėjas ar autoriaus vertybines nuostatas.
Rita Kairienė
Visos minėtos temos vaikams ir paaugliams svarbios. Bet šie metai vis dėlto kitokie - Krymo okupacija, karas Ukrainoje. Nuo balandžio mėnesio pasipylė klausimai - kas, kaip, kodėl. Jaučiu, kad karo, taikos, patriotizmo temos vėl darosi aktualios.
Rita Karpavičienė
Tai, kad mokiniai gana mielai skaito tokias knygas kaip Harrietos Beecher Stowe Dėdės Tomo trobelė, Anne’os Frank Dienoraštis, Michaelio Morpurgo Karo žirgas, Ericho Marios Remarque’o Vakarų fronte nieko naujo ir pan., leidžia manyti, kad klausime paminėtos temos svarbios.
Knygų apie Pirmąjį pasaulinį karą apžvalga
Išsakyti minčių apie Pirmąjį pasaulinį karą vaikų literatūroje buvo pakviestos IBBY Lietuvos skyriaus narės mokytojos lituanistės.
Vilija Dailidienė
Norėčiau pakalbėti apie dvi knygas. Karo žirgo autoriaus Michaelio Morpurgo tikslas buvo parašyti realistinį kūrinį, papasakoti tiesą, kuri laikui bėgant vis labiau užmirštama. Bet nėra paprasta papasakoti apie žiaurią karo tikrovę vaikams - negalima jų išgąsdinti: ir vaikai, ir paaugliai turi tikėti gyvenimo ir žmonių grožiu.
Žmoniškumas nepriklauso nuo tautybės: į karą žirgą atveža britai, paskui jis atitenka vokiečiams, yra slaugomas ir saugomas prancūzų valstiečių, galop tiesiog mistiniu būdu vėl susitinka savo pirmąjį draugą - berniuką, dabar jau kareivį Albertą, yra pasiaukojamai išslaugomas, o galiausiai gerų žmonių valia ir pinigais sugrįžta namo. Taigi pagrindinė apysakos idėja - baisiausiomis aplinkybėmis pasaulis išlieka tik dėl jautrios širdies, kilnių, taurių žmonių. Karo žiaurumas yra tik žirgo istorijos fonas. Iš pat pradžių aišku, kad karas beprasmis.
Knygoje vaizduojami trys prancūzų vaikai negali sustabdyti karo. Autorė galėjo sukurti apysaką ir apie Antrąjį pasaulinį karą. Bet ji renkasi tolimesnį laiką, kad galėtų paaugliams atskleisti gyvybės (ne tik žmogaus), kuklumo ir padėkos, atlyginimo nereikalaujančio gerumo vertę.
Violeta Juodelienė
Skaitant Morpurgo Karo žirgą žavi autoriaus sumanymas istoriją papasakoti žirgo vardu. Hartnett Sidabrinio asiliuko centre - leitenanto Šepardo išgyvenimo drama. Jis savanoriu išvyksta į karą. „Deja, karas buvo visai kas kita, nei jis įsivaizdavo“ (p. 23). Karas sužlugdė Šepardo iliuzijas, kad kareivių vykdomi įsakymai prasmingi. Grupelė vaikų gelbsti leitenantą.
Aldona Kruševičiūtė
Knygų, kuriose vaikams kalbama apie Pirmąjį pasaulinį karą, ne tiek ir daug. Su malonumu perskaičiau visą gautą sąrašą. Ericho Kästnerio autobiografinėje apysakoje Kenigsbruko gatvė ir aš atskleidžiamas Vokietijos gyvenimas iki Pirmojo pasaulinio karo. Pasižiūrėję atidžiau, pamatysime, kad ir Hansas Fallada savo autobiografiniame romane Anuomet mūsų namuose šeimos fone vaizduoja Vokietijos aukso amžių - jau minėtą gražiąją epochą. Nedaug už Falladą ir Kästnerį jaunesnis Antoine’as de Saint-Exupéry vėliau klaus ir atsakys: „Iš kur aš? Iš savo vaikystės.“ Visų amžių sandūros kūrėjų sąmonėje gražioji epocha siejama su laiminga vaikyste, kurią sunaikina karas.
Zita Čičelienė
Man labai patinka Kästnerio Kenigsbruko gatvė ir aš. Nepaprastai paveiki kalba, atskleidžiami šilti ir išmintingi berniuko šeimos ryšiai. Labai tikroviškas išorinio pasaulio ir šeimos santykis mažo vaiko gyvenime, kai formuojasi jo sveikas požiūris į tikrovę, autoritetus ir prioritetus. Labai aiškūs paprasto žmogaus pojūčiai prasidėjus karui.
Januszo Korczako "Karalius Motiejukas Pirmasis"
Rita Kairienė
Remčiausi. Korczako knygoje svarbu gal ne tiek pats karas, kiek kas jo metu vyksta su žmogumi, kaip žmogus, ypač vaikas, jaučiasi, ką galvoja, kaip elgiasi ir keičiasi ekstremaliomis aplinkybėmis. Knygoje tiek daug gerų dalykų (net sunku ką nors ir išskirti), kad ir mokytojai, ir tėvai ras apie ką padiskutuoti su pradinukais. Knygos pradžioje pastebimas pagrindinio veikėjo naivumas, nemotyvuotas elgesys, nepatirtis.
Po truputį veikėjas bręsta, ima matyti, vertinti ne tik kitus, bet ir save objektyviai - tačiau… išlieka švytintis vaikas. Daug klausimų kelia ši knyga, atsakymų reikia ieškoti patiems ir eiti į priekį - į paauglystę, jaunystę, brandą.
Aldona Kruševičiūtė
Januszo Korczako Karalius Motiejukas Pirmasis - ypatingas kūrinys. Kai buvau dešimties, Kauno dramos teatras atvežė į Klaipėdą spektaklį „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Paskutinėje scenoje, prieš baigiamąjį monologą, kai jau akivaizdžiai matyti, kaip neteisingai elgiamasi su širdis pavergusiu karaliumi, žiūrovai puolė gelbėti Motiejuko. Vaikai veržėsi į sceną šaukdami: „Nelieskite Motiejuko!“
Atmetus sentimentalius prisiminimus galima pasakyti, kad Karalius Motiejukas Pirmasis turi būti ir skaitomas, ir perleidžiamas. Tai knyga, mokanti savigarbos, tolerancijos. „Nekeršysiu, tiktai savo tėvynę turiu ginti“, - sako Motiejukas. Suaugusieji, nuo kurių priklauso kitų žmonių likimai, lengva ranka užrašo: „Gerai, tegu bus karas.“ Tik vėliau tapo aišku, kad yra idėjų, kurias reikia ginti iki mirties. Šis kūrinys darosi aktualus kaskart, kai pasauliui ima grasinti karo šmėkla.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Kačerginės vaikų sanatorija "Žibutė": apgyvendinimas, procedūros, atsiliepimai
- Meilė, džiazas ir velnias: tėvų ir vaikų santykių labirintai
- Vaikiškų prekių parduotuvės Akropolyje: viskas jūsų vaikui vienoje vietoje
- Neįtikėtini vaikų darželio šventinio stalo dekoravimo patarimai, kurie nustebins visus!
- Vaikų Peršalimo Ligų Simptomai ir Efektyvus Gydymas – Sužinokite, Kaip Greitai Pagelbėti!